Kategorija: Mokymai

Materialiame pasaulyje dvasingumo išraiška galima per meilę. Tačiau žmonių sąmoningumas yra nevienodas, o ir bendravimas su įvairiais žmonėmis skirtingas, todėl ir meilės išraiškos yra skirtingos.

Materialiame pasaulyje dėl dvasinio nuopolio meilės suvokimas ir išraiška gali būti neteisingai suprantama ar net iškreipiama. Taip įvyksta tuomet, kai žmogus susitapatina išskirtinai su kūnu, materialiais troškimais, ir tuo pačiu praranda dvasinę harmoniją.

Meilės išraiškų formos dar vadinamos rasa, ir šiuo atveju nurodo pirminį, prigimtinį žmogaus polinkį išreikšti meilę (dvasingumą) šiame pasaulyje. Kuo tyresnė, švaresnė meilės išraiška – tuo harmoningesnis žmogus, tuo tvirtesnis jo ryšys su savo dvasine esybe, su kitais žmonėmis, su Kūrėju ir Kūrinija.

Ryškiausia meilės išraiška – Mathurya rasa, arba meilė tarp dviejų mylinčių žmonių, kurie sudaro porą. Visuomenėje tai santuoka, šeima, tačiau dvasinis šio ryšio aspektas yra gilesnis. Būtent santuokoje žmonės gali “išbandyti“ savo dvasingumą, atsisakydami egoizmo ir išgrynindami savo dvasines vertybes.

Juk santuoka – ne tik dvasinis dviejų žmonių ryšys, tai ir vaikų ugdymas, ir sąveika su giminėmis. Atlaikę visus išbandymus ir išgryninę dvasines vertybes, sutuoktiniai išugdo sakralinę savybę – gebėjimą mylėti besąlygiškai.

Sakhya rasa – tai draugystė, draugiški santykiai. Ir tai tikra draugystė, kai žmonės visose gyvenimo situacijose palaiko vienas kitą: geba ir pasidžiaugti kartu, ir bėdoje visada šalia, ir pasiaukoti nedvejodami gali.

Draugystėje neįmanomas savanaudiškumas ar išskaičiavimas. Tikrų draugų daug negali būti, nes draugystė – tai ne tik pokalbiai ar susitikimai, tai – nuolatinis ryšys, dvasinių energijų apykaita.

Meilė tarp tėvų ir vaikų Vedose vadinama Vatsalya rasa. Ši meilės išraiška tampriai susieta su Mathurya rasa (sutuoktinių meile), bet gali būti išreiškiama ir nepriklausomai nuo jos – kartais santykiai tarp sutuoktinių yra sudėtingi, bet meilės vaikams tai nepaliečia.

O vaikų, ypač mažų, širdelės yra atviros, todėl jie geba mylėti besąlygiškai. Jie myli savo tėvus su visais jų trūkumais ir dorybėmis.. Jei ir tėvai moka mylėti besąlygiškai, tuomet dvasinis tėvų ir vaikų ryšys išlieka stiprus visą gyvenimą.

Dasya rasa – tai meilės išraiška tarp mokytojo ir mokinio, arba – tarp vadovo ir pavaldinių. Tokie santykiai mūsų laikais – didelė retenybė, nes turintys valdžią žmonės atvirai išnaudoja pavaldinius.

Mokytojas arba vadovas turėtų būti lyg tėvas savo mokiniams ar pavaldiniams ir sudaryti sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti mokinio talentai, arba – kad pavaldiniai galėtų realizuoti savo gebėjimus konkrečiose socialinėse sąlygose.

Šiuose santykiuose negali būti jokio savanaudiškumo ar išnaudojimo – tik tuomet natūraliai gimsta pagarba, vienybė, sąveika ir tarnystė bendriems tikslams, tik tokiu atveju visi geriausiu būdu atlieka savo misiją.

Ir – Šanta rasa – tai meilė asmenims ar objektams, kurie mums turi sakralinę reikšmę, pavyzdžiui, meilė Tėvynei, Žemei, žmonijai, gamtai.. Arba – meilė tam tikriems asmenims arba istorinėms asmenybėms, kurie atvėrė išmintį. Tai gilus dvasinis pojūtis: meilė, dėkingumas, pagarba.

Meilė – didelė kurianti jėga.. Ją galime atpažinti pagal jos poveikį: ji viską pagerina, ištaiso, harmonizuoja. Besąlygiška, tyra Meilė turi nuostabią savybę: kuo daugiau jos atiduodame, tuo daugiau jos sugrįžta.. Ir šis sąveikos-apykaitos procesas yra be pabaigos.. ir todėl Meilė – amžina 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

*Kultūringas, arba – civilizuotas žmonių gyvenimas turėtų būti skirtas nuolatinei savišvietai, kūrybai, tobulėjimui, bendrai veiklai visų labui, vienybės ir harmoningos sąveikos puoselėjimui.

*Kultūringą žmogų apibūdina sąmoninga gyvenimo pozicija ir elgesys: jis sąžiningas, atsakingas, taikus, dorovingas, žingeidus, kūrybingas, orus, laisvas. Jo elgesio motyvacija – altruizmas. Tik tokį žmogų galime vadinti kultūringu.

*Nekultūringą žmogų galima atpažinti taip pat pagal elgesį. Jam būdingas žemas sąmoningumas, todėl jis yra valdomas instinktų ir dažnai savo elgesį lygina su gyvūnų elgesiu tam, kad jį pateisintų.

*Egoizmas – jo elgesio motyvacija: jis savanaudiškas, neatsakingas, linkęs meluoti ir apgaudinėti, neturintis dorovinių vertybių, ambicingas, žiaurus, pavydus, kerštingas, godus.

*Toks elgesys laikomas nekultūringu – iš esmės tai žmogaus degradacija, nes taip besielgdamas jis neišnaudoja savo unikalių prigimtinių žmogiškų savybių: sąmoningai veikti savo ir visų labui, mylėti ir kurti.

*Degraduojantis žmogus griauna save, savo aplinką ir gamtą. Dėl savanaudiškų tikslų jis gali lengvai peržengti bet kokias moralines vertybes.

*Nekultūringą žmogų net neetiška lyginti su gyvūnu – juk gyvūnas gyvena pagal gamtos suteiktus gyvūnijos pasaulio dėsnius. O štai neišnaudojantis jam suteiktų prigimtinių savybių žmogus tampa pavojingu ir neprognozuojamu..

*Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi svarbiausią pasirinkimą: vystyti savo prigimtines žmogiškas savybes ir savo gyvenimu harmonizuoti šį pasaulį, arba – paminti savo žmogišką prigimtį ir.. degraduoti. Dualiame pasaulyje tai lemiamas pasirinkimas.

*Todėl žmogus turi nuolat užduoti sau klausimą: pagerinsiu ar pabloginsiu savo elgesiu šią situaciją? Ir jei pastebi savyje egoizmo apraiškas – stabdyti jas ir vietoje jų pradėti ugdyti harmoningas savybes. Tai svarbu ne tik jam, bet ir visai žmonijai.

*Dualiame pasaulyje kiekviena savybė turi priešingybę, todėl lengva atsekti, kuo galima pakeisti, “išgydyti“kažkokią negatyvią savybę, pvz.: neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, melą – tiesa, ir t.t.. Tai raktas saviugdai. Bet yra universali jėga, kuri “gydo“ viską – tai besąlygiška Meilė: iš jos gimsta visos dorybės.

*Jokios išorinės demonstruojamos savybės nepadaro žmogaus kultūringu. Žmogaus kultūrą parodo tik jo veiksmų rezultatai. Negalime kultūringu vadinti gražiai atrodantį, sklandžiai kalbantį, turintį išsilavinimą, bet meluojantį, apgaudinėjantį, sėjantį nesantaiką ir nelaimes, ar kenkiantį kitiems žmogų.

*Kultūringas žmogus gerina visų žmonių gyvenimą, įkvepia kitus žmones tobulėti, o savo būsena (aukštu sąmoningumu) harmonizuoja kolektyvinę žmonijos sąmonę.

*Nugrimzti į dualumo iliuzijas labai lengva – tai tarsi čiuožimas slidžia nuokalne. O štai pakilti sunkiau, nes reikia išmokti atpažinti – kas traukia žemyn, o kas – padeda kilti.

*Savišvieta – tai būdas pažinti save ir supantį pasaulį, harmoningos sąveikos ir evoliucijos principus. O išreikšti žmogiškąją prigimtį – būti savimi, būti tikru Žmogumi – tai reiškia būti kultūringu 🙂 .

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ir vertė ruvi.lt)

* Netobuli, praeinantys, laikini menkaverčiai dalykai negali būti dvasinio augimo idealais žmogui. Tik tai, kas Didinga, Tikra, Tobula, Amžina gali būti žmogaus kelrodžiais augimo kelyje.

* Tai, kas Amžina, Absoliutu, Didinga, Tikra – yra beribė Kūrinija, todėl negali tilpti į kažką laikiną, apribotą ar iškreiptą. O dualumo erdvė suteikia galimybę panirti į priešingybes, apribojimus ir per patirtį pažinti tai, kas netikra, iškreipta ir išgryninti tai, kas Absoliutu ir Amžina.

* Skirtumas tarp visų žmonių dualiame pasaulyje yra jų sąmoningumo lygmenyje. Dvasingi, sąmoningi žmonės gyvena meilėje ir tiesoje. Nesąmoningi, miegančios sąmonės žmonės nežino tiesos ir nemoka mylėti, todėl vadovaujasi gyvenime žemesnės sąmonės suvokimu (egoizmu).

* Sąmoningi žmonės gyvena atvira širdimi ir yra atviri nuolatiniam pažinimui, nesąmoningi – gyvena su uždara širdimi ir miegančia sąmone. Supranta tai ar ne, bet visi mokosi: nesąmoningas gyvenimas yra pasiruošimas sąmoningam gyvenimui.

* Yra kelios dvasinio augimo pakopos:

1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.

Taip žmogus mokosi: iš pradžių pažįsta matomą fizinį pasaulį, po to – nematomą, bet juntamą dvasinį pasaulį, ir tik po to – beribį, visaapimantį Dievišką pasaulį, kuriame – Ištakos, Absoliuti realybė ir Amžinosios Būties dėsniai.

* Jokia jėga negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Kas bando tai daryti – pasirašo sau nuosprendį ir tuo pačiu renkasi pasipriešinimo kelią su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Mokinys – tai žmogus, kuris sąmoningai siekia dvasinio tobulumo, jo vidinis motyvas – tobulėjimas vardan visų gerovės. Jis siekia ne tik pats augti, bet ir padaryti šį pasaulį geresniu. Mokinio kelias – tai nuolatinio pažinimo, augimo ir laisvėjimo procesas.

* Kad žmogus augtų dvasiškai, būtinas tyrumas – jis palaikomas šviesiomis mintimis ir šviesias jausmais. Tyrumo siekis rodo, kad žmogus išėjo iš dualaus gyvenimo rėmų ir žengia į beribį, didingą, šviesų gyvenimą.

* Mokinys neina į jokius kompromisus, kurie gali sudrumsti jo tyrumą: kai žmogus tyras, jo gyvenimas paklūsta Amžiniems Būties dėsniams. Bet tą pačią dieną, kai tyrumas sudrumsčiamas, žmogus netenka energijos ir jėgų, o jo sudrumstas protas pradeda kraipyti Tiesą.

* Todėl mokinys turi dažniau galvoti apie Tiesą, Meilę, Išmintį, Dorovę – tuomet visa tai ateina į jo gyvenimą, nes tai, apie ką mes galvojame, tampa mūsų gyvenimu.

* Tyras gyvenimas – tai Kūrėjo energijų tėkmė žmogaus širdyje, kuri atneša gyvenimui šviesą, prasmę, palaimą. Tik Tyras žmogus peržengia Aukščiausios išminties slenkstį.

* Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas, ir tai mokinio gyvenime pasireiškia kaip pilnatvė.

* Išbandymai dualiame pasaulyje neišvengiami, nes žadina naujus impulsus, naujas jėgas, skatina žmogų pabusti, mąstyti ir augti dvasiškai.

* Kančia – tai tarsi gimimo skausmai į aukštesnį dvasinį gyvenimą, kai atsisakoma visko, kas stabdo augimą. Iš sunkumų žmogus išeina užgrūdinta dvasia, įgavęs išmintį per patirtį.

* Stiprūs žmonės išbandomi pačiais didžiausiais prieštaravimais ir kliūtimis. Patys didingiausi ir šviesiausi žmonės, didieji Mokytojai išgyveno šiame pasaulyje pačias nepalankiausias gyvenimo sąlygas.

* Sunkumai – tai užduotys, kurių mokinys neturi vengti. Jei sunki užduotis – reiškia, yra didelis pasitikėjimas, reiškia, mokinys ją gali išspręsti.

* Gyvenimo išbandymuose išsaugojęs tyrumą, žmogus pasiekia 3 sąlyčio taškus su Absoliučia realybe: tai Meilė, Išmintis ir Tiesa. Meilė suteikia gyvenimui vienybės pojūtį ir dvasinę šilumą. Išmintis – šviesą ir žinias. Tiesa – laisvę.

* Šie 3 sąlyčio taškai – tai gyvas, sąmoningas ryšys su Kūrėju. Tai dualios patirties pabaiga: Absoliučių, Amžinų vertybių išgryninimas ir naujo – sąmoningo Bendrakūrėjo – gyvenimo pradžia 🙂 .

http://www.ruvi.lt

* Ar tai, kas vyksta šiame pasaulyje, yra atsitiktinumai? Senosios Vedos teigia, kad ne: viskas čia turi pradžią ir priežastis. Štai tos priežastys ir yra vadinamos karma.

* Galima tai neigti ir priskirti tai tikėjimui ar svetimai kultūrai, tačiau karmos dėsnis yra vienas iš esminių dėsnių dualiame pasaulyje ir veikia jis nepriklausomai nuo žmonių nuomonės apie tai. Tam, kad galėtume suprasti, valdyti gyvenimą ir orientuotis jame, turime tiesiog žinoti šį dėsnį.

* Karma – neutralus principas, kuris valdo energijas ir minčių, žodžių, bei veiksmų judėjimą. Bet kokia patirtis kažko mus moko ir padeda dvasiniam vystymuisi.

* Vedos aiškina: “Žmogus tampa tokiu, kokie yra jo veiksmai.“ Jis tampa doru, jei jo veiksmai dori ir – nedoru, jei jo veiksmai negatyvūs. Dori veiksmai atneša gėrį, meilę, harmoniją ir tobulėjimą į mūsų gyvenimą, o negatyvūs veiksmai – skausmą, nelaimes, kančią ir stabdo mūsų progresą.

* Karma gali vystytis trejopai. Pirmasis kelias – griaunamoji veikla, Visatos dėsnių ir žmogiškumo principų pažeidimas, skausmo suteikimas ir kenkimas aplinkiniams. Tokie veiksmai atneša sunkias pasekmes: skausmą, netektis ir nelaimes.

Antrasis kelias – gyvenimas pagal visuomenėje veikiančius įstatymus. Taip gyvendamas, žmogus sulaukia trokštamų pasekmių žemiškame gyvenime: šlovės, turtų, pripažinimo, malonumų. Toks gyvenimas atrodo iš pirmo žvilgsnio laimingas, tačiau žemiški džiaugsmai – laikini, o rūpestis materialiais dalykais atitraukia nuo dvasinio augimo.

Trečiasis – dvasiškai stiprių ir ryžtingų žmonių kelias, kurie gyvena pagal Aukščiausius dorovės, Kūrinijos evoliucijos (Dieviškuosius) dėsnius, meilėje, džiaugsme, vienybėje ir tarnystėje visų labui. Dualiame pasaulyje tai nelengvas kelias, tačiau tokie žmonės – šviesos, meilės, dorovės nešėjai ir žmonijos evoliucijos garantai. Toks gyvenimas ne tik “užgesina“ praeitos karmos pasekmes, bet ir atveria Visatos sakralinės išminties lobynus.

* Kokią karmą bepatirtų šiuo metu žmogus, ji yra tokia, kokia yra reikalinga jam būtent dabar. Net ir bloga karma, jei ji išgyvenama išmintingai, gali tapti galingu katalizatoriumi dvasiniam augimui.

* Be karminių priežasčių ir pasekmių, yra ir karminiai ryšiai tarp žmonių. Tokie žmonės – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie mato vienas kitame savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Neretai jie sudaro poras, kur santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

* Karmos dėsnis yra ir energijų apykaitos dėsnis, kuris byloja: negalima imti energijos daugiau, nei atiduodame. Kai imama daugiau, nei atiduodama – tai jau parazitavimas, kuris trikdo normalią energijų saveiką, iškreipia apykaitą, o galiausiai veda į sąstingį ir griūtį.

* Kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas, tuo daugiau energijos jis atiduoda ir tuo mažiau ima iš aplinkos. Taip yra todėl, kad aukšto sąmoningumo dėka jam tampa prieinama neribota Absoliuto energija per aukštesniuosius energetinius centrus (čakras) – Anahatą, Višudhą, Adžną, Sahasrarą.

* Parazituojantiems kitų žmonių energijomis, egoistiškiems žmonėms kelias į Absoliuto energiją yra uždarytas (nes užterštos arba uždarytos jų viršutinės čakros), o kartu neprieinamas ir dvasinis pasaulis su sakraline Visatos išmintimi. Dėl to parazituojantys žmonės priversti ieškoti išorinių energijos šaltinių, o jų gyvenimas tampa kova už būvį.

* Todėl nuodėmė, nusidėjimas – tai neteisinga energijos apykaita su Visata, su gamta, su kitais žmonėmis, parazitavimas kitų gyvų būtybių energija. Mokymai tenkintis mažu, nekaupti pertekliaus, neprisirišti prie laikinų vertybių – ir yra kelias į aukštesnę sąmonę ir dvasingumą.

* Senoji išmintis byloja: “Pasėsi mintį – užauginsi norą, pasėsi norą – užauginsi poelgį, pasėsi poelgį – užauginsi įprotį, pasėsi įprotį – užauginsi likimą.“ Todėl pradėti keistis, augti dvasiškai reikia nuo savo minčių.

* Visi mes šiame gyvenime mokomės: vieni lengviau, kiti – ilgiau ir sunkiau, bet visų mūsų tikslas vienas – pasiekti dvasinį tobulumą ir vienybę su visa gyvybe ir Kūrėju.

* Vienas iš klaidingų žmonių įsitikinimų yra tame, kad dvasinis tobulumas yra nepasiekiamas, arba kad tai yra kažkas išsigalvoto ir nereikalingo. Žmonės galvoja, kad dvasingi žmonės – tai kažkokio mistinio dvasinio pasaulio gyventojai, kurie nieko nesupranta apie pasaulietišką gyvenimą.

* Bet iš tiesų dvasingi žmonės – tai žmonės, kurie persisotino laimės paieškomis pasaulietiškame gyvenime, lygiai taip pat, kaip suaugęs žmogus praranda susidomėjimą vaikiškais žaidimais.

* Žmonija išaugo vaiko amžių ir turi žengti sekantį žingsnį – į subrendusio, atsakingo suaugusio žmogaus gyvenimą. Todėl dabar vyksta pagreitintas karmos veikimas – tą matome ir žmonių santykiuose, ir pasaulio įvykiuose.

* Tai išsigryninimo, apsivalymo metas, kai žmonija išsilaisvina nuo visko, kas jai trukdo žengti sekantį dvasinės evoliucijos žingsnį. Ir nors tai nelengva, o kartais ir skausminga – mes tikrai tai padarysime: žmonijos labui, Kūrinijos labui.. Evoliucijos niekas negali sustabdyti 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

* Žmogiškumas – tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne tik išorė, tai svarbiausios – vidinės žmogaus savybės, kurios įtakoja jo elgesį.

* Šiuolaikiniai žmonės labai dažnai painioja žmogiškumą su išorinėmis savybėmis, įvaizdžiu, socialine padėtimi – kai “geriausiais“ skaitomi ryškios išvaizdos, iššaukiančio elgesio arba turtingi žmonės.

* Posakis: “Mes tik žmonės..“ apskritai nuleidžia žmogų į bejėgės, amžinai nesusipratusios, palaidos, nesuvokiančios kas ji yra, neatsakingos būtybės padėtį, kuri aklai bando viską gyvenime, nes ji – “tik žmogus“..

* Nesuvokiant – kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą. Ir – nešioti daugybę kaukių..

* Klausimas “Kas yra žmogus?“ yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra “įdėtas“ kiekviename žmoguje – kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas.

* Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas.

* Žmogiškumo antonimai: priešiškumas, žiaurumas, neapykanta, kova, abejingumas, beširdiškumas, pyktis, amoralumas, melas, egoizmas, išdidumas.

* Tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta karai ir religinės kovos, yra badas, bedarbystė, konkurencija, skurdas, žmonių išnaudojimas, korupcija, nelygybė ir visos kitos socialinės blogybės – visa tai žmogiškumo nebuvimo įrodymai.

* Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis – prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). O be žmogiškų, bendražmogiškų vertybių negali būti tobulėjimo – tai dėsnis.

* Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų. Nevystoma arba slopinama, ši savybė gali virsti priešingybe (nežmoniškumu, bedvasiškumu), kuri gimdo žmoguje vidinius prieštaravimus ir nebūdingą žmogui agresyvų elgesį (degradaciją).

* Žmogiškumas – aukštų moralinių savybių (dorybių) visuma, būdinga dvasingam ir išmintingam Žmogui. Šias savybes jis išreiškia visur ir visada: bendravime su žmonėmis, sąveikoje su gamta ir visa gyvybe, saviraiškoje, kūryboje, savo kasdieninėje veikloje.

* Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams – visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad visuomenė vadovausis žmogiškumo principais ir tobulės.

* Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti. Ir daryti gerus darbus: harmonizuoti savo aplinką, puoselėti gamtą ir kurti visų labui orų gyvenimą su geriausiomis ateities perspektyvomis.

* Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan.

* Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis – pagaliau pasijusti vieninga Žmonija!

* Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį – tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės..

* Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme – būti ŽMONĖMIS 🙂 ..

(iš mokymų, paskaitų ir knygų parengė ruvi.lt)

Išvertus iš sanskrito kalbos, žodis “čakra“ reiškia “ratą“. Tai žmogaus gyvybinės energijos centrai, kurie išsidėstę išilgai stuburo (septynios pagrindinės čakros). Šie energetiniai centrai atsakingi už žmogaus fizinę, protinę ir dvasinę sveikatą.

Kad žmogus būtų sveikas – energija šiais centrais turi tekėti laisvai. Čakros “perduoda“ Visatos ir gamtos energiją žmogui, ir jei gerai veikia – nuolat sukasi, atsiveria, užsiveria ir vibruoja, paskirstydamos energiją žmogaus kūnui, protui ir sielai.

Sveikos čakros darbą galima palyginti su savotišku vožtuvu: reikiamu metu ji atsiveria ir užsiveria. Jei išorinė energija negatyvi – čakra ją filtruoja arba užsiveria, jei pozityvi – atsiveria.

Jei kažkuris centras yra užblokuojamas, įvyksta disbalansas: “vožtuvai“ pradeda strigti, energija negali tekėti laisvai, ir dėl to žmogus pradeda negaluoti ar jausti psichinį diskomfortą, todėl naudinga žinoti – kodėl energijos tėkmė gali sutrikti.

Pažvelkime, ką apie tai pasakoja senieji rytų Mokymai.

Pirmoji, arba bazinė čakra vadinama Muladhara. Ji yra žmogaus tarpvietės srityje. Atitinka žemės stichiją, raudoną spalvą ir mantros garsą “lam“. Atsakinga už fizinę jėgą ir valią, išgyvenimą ir ryšį su Žeme.

Jei čakra veikia gerai – žmogus yra gyvybingas, kupinas jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei užblokuota – žmogus silpnas, nepasitikintis savimi, bailus, lėtas, liguistas.

Šią čakrą blokuoja įvairiausios baimės, todėl svarbu jų neslopinti, bet ramiai išsiaiškinti baimių priežastis ir jų atsikratyti. Stabilizuoti čakrų darbą padeda ir ją atitinkančios mantros garso kartojimas arba to garso dainavimas.

Antrasis žmogaus energetinis centras – Svadhistana, arba seksualinė čakra, yra žemiau liemens linijos. Atitinka vandens stichiją, oranžinę spalvą ir mantros garsą “vam“. Atsakinga už kūrybinę išraišką, emocijas, bendravimą, permainas.

Jei veikia gerai – žmogus pasitiki savimi, kūrybingas, atviras. Jei užblokuota – žmogus uždaras, sunkiai išreiškia save, nevaldo savo emocijų.

Šią čakrą blokuoja įvairios baimės, susijusios su saviraiška ir kaltės jausmas.

Trečiasis žmogaus energetinis centras – Manipura, arba saulės rezginio čakra. Ji yra šiek tiek žemiau diafragmos. Atitinka ugnies stichiją, geltoną spalvą ir mantros garsą “ram“. Atsakinga už vidinę jėgą, ketinimus, asmenybės dvasinio potencialo vystymąsi, veiklumą, logiką.

Jei veikia gerai – žmogus aktyvus, žingeidus, turi savo nuomonę, geba priimti sprendimus. Jei užblokuota – žmogus neranda savo pašaukimo, neryžtingas, nesuvokia dvasinių vertybių, o todėl ieško laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja nusivylimas, neryžtingumas, perdėtas gėdos jausmas.

Ketvirtasis energetinis centras, arba širdies čakra – Anahata. Yra krūtinės centre, atitinka oro stichiją, žalią spalvą ir mantros garsą “jam“. Atsakinga už meilės išraišką, atjautą, harmoniją, rūpestį kitais, tarnystę visų labui.

Jei veikia gerai – žmogus turi gerą intuiciją, jautrus gėriui ir grožiui, besąlygiškai mylintis žmones ir visą gyvybę, kūrybingas, dvasingas ir išmintingas. Jei ne – žmogus jaučia įtampą, pyktį, nepasitenkinimą gyvenimu, nuovargį, apatiją.

Čakrą blokuoja liūdesys, nerimas, pastangos visada remtis tik protu.

Penktasis energetinis centras – Višudha, arba gerklės čakra. Yra gerklės srityje. Atitinka eterį, žydrą spalvą ir mantros garsą “am“. Atsakinga už bendravimą, saviraišką, atsakomybę, sąveiką.

Jei veikia gerai – žmogus lengvai bendrauja, gerai išreiškia savo mintis, yra kūrybingas, atsakingas, ramus, geba bendradarbiauti, apjungti žemiškus ir dvasinius aspektus.

Jei ne – sunkiai išreiškia savo mintis, sunkiai bendrauja, žemai vertina save, turi sunkumų su kūrybine saviraiška, uždaras.

Blokuoja čakrą melas, saviapgaulė, iškreiptos vertybės.

Šeštasis žmogaus energetinis centras – Adžna, arba trečiosios akies čakra. Yra kaktos centre, truputį aukščiau akių linijos. Atitinka radžio elementą, mėlyną spalvą ir mantros garsus “ham-kšam“. Atsakinga už ryšį su pasąmone, dvasingumą, įkvėpimą, tobulėjimą.

Išvertus iš sanskrito kalbos, “adžna“ reiškia “centrinį valdymą“.

Jei veikia gerai – žmogus suvokia savo dvasinę prigimtį, įgauna vientisumo su Kūrinija pojūtį, harmonizuoja savo gyvenimą ir aplinką, tobulėja.

Jei ne – žmogus jaučiasi atskirtas, vienišas. Jis nejaučia vienybės su žmonėmis ir jį supančiu pasauliu, o todėl su visais kovoja ir blaškosi, siekdamas laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja atskirumo nuo visumos pojūtis ir iliuzijos.

Septintasis žmogaus energetinis centras, arba karūninė čakra – Sahasrara. Ji yra virš galvos. Balta ir violetinė spalvos, mantros garsas “om“. Tai žmogaus tobulumo, dvasingumo, tyros esmės, begalinio vystymosi centras.

Sanskrito kalboje “sahasrara“ reiškia “tūkstančio žiedlapių lotosas“. Tai begalinės išminties saugykla, vedanti į beribį vystymąsi. Jei čakra veikia (“Samadhi“ būsena) – žmogus yra nušvitęs (įveikęs žemiškas pamokas) ir gavęs prieigą į visą Visatos išmintį, susiliejęs su Absoliutu.

Karūninė čakra vienija mūsų aukštesnįjį “aš“ su žemiška asmenybe, jungia su su dieviška išmintimi, dovanoja įkvėpimą, vienybės pojūtį ir begalinį būties džiaugsmą. Jei nėra ryšio su šia čakra – prarandame įkvėpimą, vienybės pojūtį ir tiesos suvokimą.

Čakrą blokuoja stiprus prisirišimas prie žemiškų materialių gėrybių.

Viskas mūsų rankose – visi mes turime galimybę augti ir tobulėti! Keisti ribotą žemišką suvokimą apie save ir mus supančią aplinką į beribį dvasinės išminties ir harmonijos pasaulį 🙂 ..