Iliuzinis dvasingumas

Dvasingumas, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sričių, dabar labai dažnai įgauna komercinį atspalvį: mainais už tam tikrą atlygį žadama palaima, ekstazė, pozityvios emocijos, sėkmė ir laimė gyvenime.

Ir iš tiesų – kol žmogus yra grupėje, kol dalyvauja paskaitose, meditacijose ar apeigose, jis jaučia įkvėpimą ir yra pakylėtoje nuotaikoje. Kol yra grupėje..

Bet kai žmogus sugrįžta į įprastą gyvenimą – ten nieko nesikeičia ir net gali pablogėti, nes žmogaus būsena taip greitai nepasikeičia vien dėl to, kad yra sumokėti pinigai ar dėl to, kad trumpam buvo paveiktos jo emocijos.

Labai dažnai po tokių išgyvenimų apima nusivylimas, ypač jei vienoje grupėje žmogus išbuvo ilgą laiką arba jei aplankė daugelį dvasinių seminarų.

Taip yra todėl, kad toks dvasingumas tėra iliuzinis – jis tarsi šalia gyvenimo, apsiriboja paskaitų lankymu, įvairiomis praktikomis, ritualais ar knygų skaitymu, o gyvenime niekaip nepasireiškia.

Tuo tarpu dvasingumas – tai meilės, tobulėjimo, žmogaus kūrybinio potencialo, jo geriausių savybių atskleidimo kelias. Dvasingumas turi pasireikšti žmogaus gyvenime kaip harmonija, kaip aukščiausių dorybių išraiška.

Dvasingumas turi būti praktiškas, t.,y., matomas mūsų gyvenime – mūsų darbuose ir poelgiuose, kitaip tai – iliuzija ir saviapgaulė.

Senieji mokymai teigia, kad dvasingumo kelias – tai meilės kelias, o dvasingą žmogų galime atpažinti pagal šiuos du paprastus požymius:

1) Pagal jo meilę Aukščiausiajam pradui;
2) Pagal jo meilę visai gyvybei Žemėje.

Tokio žmogaus dvasingumas aiškiai matomas jo kasdieniniuose darbuose ir poelgiuose, jo dvasingumas nėra “kažkas mistiško ar nežemiško“ šalia visiems įprasto gyvenimo.

Todėl labai paprasta pasitikrinti, ar esame dvasingi – tereikia pažvelgti į savo elgesį: kaip bendraujame su žmonėmis, kokiomis vertybėmis remiamės gyvenime, ar tausojame gamtą, ar gerbiame visą gyvybę Žemėje, ar išreiškiame savo kūrybinį potencialą.

Dvasingas žmogus savo būsena turi viską harmonizuoti, gerinti, tobulinti. Jis negali būti vienoje situacijoje dvasingas, o kitoje – egoistiškas, nesąžiningas ar žiaurus.

Dvasinį augimą ne visuomet lydi vien teigiamos emocijos, nes tenka apsivalyti nuo visų elgesio šablonų ir iliuzijų, nuraminti protą, o tai nelengvas procesas, kurį lydi vidinis pasipriešinimas ir emocinės krizės.

Tai gilus, asmeninis kiekvieno žmogaus vidinis darbas, kurio už jį negali atlikti niekas kitas ir kurio negalima nusipirkti už jokius pinigus.

Todėl visos pastangos nusipirkti dvasines žinias, iniciacijas, kodus, ženklus ar kažkokias priemones, galinčias pakeisti asmeninį dvasinį augimą ar suteikti mistinių galių – dar viena didelė iliuzija.

Išorinė informacija arba kito žmogaus pavyzdys gali įkvėpti, “atrakinti“ vidinį žmogaus žinojimą, paskatinti tobulėti, bet augti dvasiškai, t.y., taikyti žinias praktikoje ir daryti iš to išvadas turi pats žmogus. Kito kelio tiesiog nėra.

Senosios indų Vedos labai aiškiai apibrėžė dvasinių Mokytojų veiklą: Mokytojo lygmenį jis pasiekia tam tikrų vidinių dvasinių savybių dėka, o dvasines žinias jis gali tik besąlygiškai dovanoti.

Todėl visi dvasiniai Mokytojai pragyvenimui užsidirbdavo kitu darbu, o atlygį imti griežtai atsisakydavo – kad nepultų į pagundą iš to pasipelnyti, nenupultų į žemą sąmonės lygmenį (nedegraduotų) ir neverstų degraduoti tų, kurie mano, kad dvasines žinias galima nusipirkti.

Dvasingumas nėra prekė, kurią galima nusipirkti. Visi bandymai “pritemti“ jį prie piniginių mainų ar “energijų apykaitos“ dėsnių tėra apgaulė ir siekis sumenkinti, paversti tai paprasčiausia preke.

O ir mokinių mokymas vykdavo iki tam tikro laiko – kad mokinys išmoktų imtis atsakomybės už save, kad atrastų savo Kelią ir atvertų savo vidinę šviesą, kad nesektų aklai savo Mokytoju.

Dvasinis augimas – labai subtilus procesas, todėl anksčiau žmonės jo metu dažnai ilgam atsiskirdavo nuo visuomenės – eidavo į vienuolynus ar į tolimas atokias vietoves.

Dabar gi tokią galimybę turi retas. Dabartinėje visuomenėje dvasingas žmogus visiškai neatitinka šiuolaikinių “vertybių“, kurios prieštarauja dvasingumui.

Dėl to kiekvienam, pasirinkusiam dvasinį augimą, tenka patirti vidinius prieštaravimus. Tai daugelį atbaido, nes gyventi prieštaravimuose sunku, todėl jie apsiriboja paviršutinišku iliuziniu dvasingumu – pokalbiais apie dvasingumą, knygomis ar paskaitomis.

Ir tai lengva paaiškinti: poreikis dvasiškai augti turi kiekvienas, bet išorinės sąlygos tam daugeliui per sunkios. Nežiūrint į tai, bundančių žmonių vis daugėja – juk gyvename sąmonės virsmo, evoliucinio šuolio laikais.

Kad išvengtume iliuzinio dvasingumo, kuris atitraukia nuo tikrojo dvasinio augimo, turime nuo kalbų pereiti prie darbų: išreikšti kasdieniniame gyvenime aukščiausias dvasines vertybes, kurios galiausiai pakeis visų žmonių gyvenimą.

Ir nors dabartinėmis sąlygomis tai nelengvas išbandymas, bet tai vienintelis užtikrintas kelias į geresnę visų mūsų ateitį, kai visas žemos sąmonės destruktyvias išraiškas pakeis aukštesnės sąmonės įtakota būtis.

Tuomet visas netobulas būsenas, kurios verčia žmones kovoti, meluoti, kariauti, pakeis šviesios, harmoningos žmonių būsenos, kurios visiems atneš taiką, meilę, tobulėjimą ir vienybę 🙂 .

Reklama

3 mintys apie „Iliuzinis dvasingumas“

  1. “Dvasingumas“- tai emocijos ir potyriai.
    Žmogus nuo mažų dienų turi mokintis jausti ir išreikšti, lavinti emocijas, kaupti patirtį ir, svarbiausia, išmokti jas kontroliuoti.
    Yra šios pagrindinės emocijos, kurias reikėtų lavinti kasdien:
    1)džiaugsmas- surasti priežastį džiaugtis;
    2)liūdesys- psichiškai sveikas žmogus negali visą laiką tik džiaugtis(arba liūdėti), kartais sveika ir paliūdėti, priežasčių liūdėti galima surasti labai daug;
    3)smalsumas- domėtis, tyrinėti, nagrinėti bei mokytis, kasdien;
    4)viltis- tikėti pačiu savimi ir kitais žmonėmis.
    5)meilė- žmogus turi jaustis mylimas ir mylėti, čia yra fundementali emocija.

    Emocijos negali būti nukreiptos į dalykus turinčius įsivaizuojamą/iliuzinę vertę. Dar kaip emocija minima puikybė(aš turiu “daugiausia“ pinigų, “brangiausių“ daiktų), pavydas(jie turi “daugiausia“ pinigų, “brangiausių“ daiktų), baimė(atima protą iš žmogaus ir matyti realybę be iliuzijų), asmeniškai aš, nelaikau to tikromis emocijomis tai tik iliuzijų sudarkytos, netikros, nenuoširdžios emocijos, tokie žmonės yra veidmainiai.

    Žmonės turintys gerą “dūšią“ paprastai būna labai emocionalūs, turi labai stiprias ir išlavintas emocijas, bet kartu moka jas valdyti, yra santurūs.

    Patinka

    1. Labas, leksai 🙂

      Labai išsamus komentaras, įdomūs pamąstymai.

      Dvasingumas tai žmogaus prigimtinė savybė, kurios dėka žmogus ir yra žmogumi. Dvasingas žmogus – toks, kuris kuria gėrį, arba – viską, kiekvieną situaciją harmonizuoja. Todėl dvasingo žmogaus būsena atsispindi kiekviename jo gyvenimo žingsnyje 🙂 .

      Ačiū, leksai 🙂 ! Jaukaus vakaro 🙂

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s