E.Keisis: Akašos kronikos

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys“, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

Skaitymuose žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino, ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir jo panaudojimo yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antras aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia“ konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į basikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, supratimas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba“. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai esame blogi – tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytumę“, o ne į tai, kad “būtume“. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoj to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoj to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai sukuriame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, net asmenimis, kurie mums “padeda“ užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga mūsų sielai augti. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame“ ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi, tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Neveltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukęs į tokias praeitas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui“ jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš jausmo, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje“. Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys 🙂 .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai 🙂 ..

Reklama

Edgaras Keisis

Tai garsiausias praeito amžiaus (1877-1945) aiškiaregys amerikietis. Paprastas kaimo vaikinas, neturintis jokio specialaus išsilavinimo, padarė perversmą ne tik medicinoje, bet ir skaitė garsiąsias Akašos kronikas – savotišką visų laikų žmonijos galimybių ir tikimybių duomenų “bazę“. E.Keisis sugebėdavo pasiekti ypatingą transo būseną ir pasitelkti visą žmonijos išmintį. Jis išgydė dešimtis tūkstančių ligonių, tarp jų ir beviltiškus. Amerikos Gydytojų Generalinė asociacija pripažino E.Keisio gabumus ir leido jam oficialiai užsiimti medicinine praktika.

Viskas, ką seansų metu E.Keisis skaitė iš Akašos kronikų, buvo numeruojama ir kruopščiai užrašinėjama jo padėjėjos. Diagnozės ir pasiūlyti gydymo būdai būdavo stebėtinai tikslūs ir veiksmingi. Seansai buvo vadinami skaitymais. E.Keisis nuolat pabrėždavo, kad tėra tarpininkas ir neprisiskirdavo sau informacijos, kurią skaitė, autorystės. Jam net nebuvo privalu būti viename kambaryje su klientu, dauguma seansų – skaitymų būdavo atliekami ir per atstumą. Kas yra tos paslaptingosios Akašos kronikos?

Žodis “akaša“ sanskrito kalba reiškia “beribė erdvė“. Tai ne tik įvykiai, bet ir galimybės, tikimybės, potencialai ir visų sielų istorijos – visa, kas buvo įvykę žmonijos istorijoje, taip pat visi archetipai, kurie formuoja žmonių elgesio modelius. Tai galime įsivaizduoti kaip kompiuterinę programą, kuri labai tiksliai leidžia numatyti kiekvieno poelgio rezultatą. Tos programos dėka įmanoma ne tik numatyti kiekvieno asmeninę ateitį, bet ir analizuoti sprendimų pasekmes ir įtaką, kurią tie sprendimai daro ne tik aplinkiniams, bet ir visai žmonijai.

Ta programa tokia detali, kad gali tiksliai numatyti, kiek ir kaip mažiausia permaina žmogaus mintyse, poelgiuose ir sprendimuose gali įtakoti visus tikėtinus ateities variantus. Visas šitas begalinis skaičiavimo procesas reikalingas tam, kad į vieną vietą suvestų žmones ir įvykius, kad tie žmonės gautų galimybę geriausiu būdu išmokti pasirinktas pamokas, būtinas asmeninei transformacijai ir dvasiniam augimui.

Ateitis nėra kažkas sustingusio ar nulemto. Tai serija tikimybių ir galimybių, vedančių nuo vienos situacijos prie kitos. Šiuo požiūriu žmogaus “likimas“ nulemtas lygiai tiek, kiek žmogus pasinaudoja savo laisva valia. Edgaras Keisis, vykdydamas savo skaitymus, nuolat perspėdavo savo klientus, kad atrinks tik tą informaciją, kuri geriausiu būdu jiems padės įvykdyti užduotį, dėl kurios jie pasirodė Žemėje.

Kiekviena siela kiekvieną pergyvenimą gauna savo vystymuisi. Kiekvienas žmogus turi tokį sudėtingą prieštaringų emocijų ir elgesio stereotipų kompleksą, kad galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo individo. Dažnai, skaitydamas Akašos kronikas, E.Keisis matydavo skirtingas žmogaus galimybes gyvenime: tą, kuri yra, ir tas, kurios galėjo būti. Gyvenime svarbiausia yra tai, kaip žmogus pasinaudoja suteiktomis jam galimybėmis, ir sprendimai, dėl kurių gyvenimas gali įgauti įvairiausių krypčių.

Viskas, ką išgyvena siela, turi savo priežastį. Priežasties – pasekmės dėsnis yra nekintantis ir nepriklauso nuo asmens pasirinkimo. Nuo individo priklauso pasirinkimas – tai faktorius, kuris keičia rezultatą (pasekmę). Kokį pasirinkimą – priežastį bepasirinktų žmogus, jis visada išgyvens to pasirinkimo pasekmes. Ateitis priklauso nuo to, ko žmogus nuspręs imtis susidariusiose situacijose. Kiekvieną akimirką individas atsako už tą gyvenimą, kurį jis nusprendė gyventi.

Jei pasirenkame konstruktyvias, kuriamąsias, pozityvias jėgas, tuomet jos veda į sąmoningumą, vienybę su Kūrinija ir harmoniją. Jei esame prisirišę tik prie materialumo, instinktyvaus prado, egoizmo ir pasirenkame ambicijas, šlovę ir tuštybę, tai ir gauname tai, kas mus griauna, sukelia nepasitenkinimą, ligas kūnui, nerimą protui ir sielos slopinimą.

Kyla klausimas: ar kiekvienam prieinamos tos paslaptingos Akašos kronikos? E.Keisis teigė, kad prieinamos, tereikia dėmesio ir sąmoningumo. Kiekvienas iš mūsų panašus į personalinį kompiuterį, kuris pajungtas į bendrą sistemą – Akašos kronikas. K.G.Jungas tai vadino kolektyvine pasąmone. Mes galime “įeiti“ į centrinę duomenų bazę aukšto sąmoningumo pagalba, per sapnus, per aiškų Visatos dėsnių suvokimą arba per kitas, kiekvienam individualiai suvokiamas ir prieinamas priemones.

Akašos kronikos yra impulsas, pritraukiantis prie mūsų tai, kas mums šiuo metu reikalinga. Tik nuo mūsų pasirinkimo ir sprendimų priklauso tai, ką išgyvename. Akašos kronikos – lyg universalus superkompiuteris, tiksliai atsekantis ir chronometruojantis viską, kas jam pateikta. Ką pateiksime, priklauso tik nuo mūsų. Jei momentas išnaudojamas teisingai, tuomet pateikiamas sekantis, jei ne – situacija kartojama. Galimybė dvasiškai vystytis yra visada.

Apie tai – sekantį kartą 🙂 .

Ajurvedos patarimai kiekvienam

Tai rytiečių mokymas, todėl natūraliai kyla klausimas: ar tinka jis vakarų žmogui? Vakarietiškam objektyviam protui rytietiški mokymai kartais sunkiai priimami dėl to, kad ne visuomet turi atsakymus: kaip ir kodėl. Rytų mokymai paremti patirtimi, stebėjimais, praktika. Rytų išminčiai moko žmogų eiti pirmyn neskirstant dalykų į objektyvius ir subjektyvius.

Atmetus visus mąstymo skirtumus, visiems žmonėms būdingi 4 biologiniai ir dvasiniai siekiai: dvasiškai tobulėti, pasiekti materialų optimumą, susilaukti palikuonių ir būti laisviems. Norint įgyvendinti visus šiuos siekius, reikalinga gera sveikata. Rytų sveikatos mokymai paremti gilia patirtimi, todėl yra naudingi visiems. Sveikam Ajurveda padeda palaikyti gerą sveikatą, o sergančiam – ją atstatyti, taip pat sustiprinti gerovę ir kūrybinį tobulėjimą.

Kiekvienam, susidomėjusiam Ajurveda, pirmiausia reikia nustatyti savo kūno konstitucijos tipą – došą. Sudarydami charakteristikas pagal došų sąveiką, turime atsižvelgti į rasės ir kultūros savitumus. Nėra tokios individualios konstitucijos, kuri būtų sudaryta tik iš vieno elemento: kiekvienas asmuo yra trijų došų derinys, vienam ar dviem iš jų vyraujant. Todėl došų nustatymas – tik pagalbinė priemonė rasti žinių apie būdingus aspektus – dietą, darbotvarkės laikymąsi – siekiant sustiprinti sveikatą.

Yra bendri visiems patarimai, kurie tinka kiekvienam. Pirmiausia mityba. Maistas – tai kūno, proto ir sąmonės penas. Labai svarbu, kaip valgome. Valgant reikia vengti pašalinių dalykų: televizoriaus žiūrėjimo, skaitymo ar audringų pokalbių. Dėmesys ir protas turi būti nukreipti į maisto skonį. Kiekvienas kąsnelis turi būti gerai sukramtytas – iki 32 (!) kartų – tai leidžia teisingai veikti virškinimo fermentams burnoje ir skrandis gauna optimaliai susmulkintą maistą. Tai labai svarbu – valgyti ne per greitai.

Maistas turi būti šviežias ir tarpusavyje derėti. Vienu kartu suvalgyto maisto kiekis – dvi rieškučios. Jeigu maisto suvalgysime per daug, skrandis išsitemps ir reikalaus papildomo maisto. Persivalgymo pasekmės – išsitampęs skrandis ir papildomų toksinų žarnyne susidarymas. Maistas tampa nuodu, kurį organizmas sunkiai pašalina. Persivalgymas – neurotinė būsena, kurią būtina sureguliuoti. Emociniai sutrikimai, įpročiai, dieta ir aplinka yra tiesiogiai susiję.

Vandens vaidmuo gyvybiškai svarbus palaikant balansą organizme.Vanduo gali būti geriamas ir vaisių sulčių pavidalu. Nors vaisių sultys neturi būti geriamos valgymo metu, nedidelis kiekis vandens valgant yra būtinas – jį reikia gerti mažais gurkšneliais. Vanduo, geriamas valgant, padeda virškinti. Jeigu vandenį gersime po valgio, tuomet skrandžio sultys bus atskiedžiamos ir virškinimas apsunkinamas.

Šaltas, ledinis vanduo – virškinimo sistemai nuodas, o šiltas – nektaras. Geriant pernelyg daug šaltų gėrimų, mažėja atsparumas ir susidaro tulžies perteklius. Geriant pernelyg daug, vanduo organizme gali užsilaikyti, ir tada kūno svoris viršys normalų. Nereikia gerti, kai jaučiame alkį ir valgyti, kai jaučiame troškulį. Jei jaučiame alkį, tai reiškia, kad virškinimo “ugnis“ veikia, ir jei tuo metu geriame, skystis ištirpina fermentus ir virškinimas susilpnėja.

Pavalgius naudinga 15 minučių pasivaikščioti. Nusnūsti po valgio reiškia didinti kūno svorį. Valgyti ir gerti reikia disciplinuotai, reguliariai, lėtai ir sąmoningai, tuomet bus maitinamas ne tik kūnas, bet ir protas, ir sąmonė, ir pailgės gyvenimo trukmė. Jei virškinimas sutrinka, reikia pabadauti, tai padės išsivalyti ir padidinti virškinimo “ugnį“. Ir sveikam žmogui naudinga kartą per savaitę pabadauti, geriant tik šiltą vandenį – taip pailsi ir atsistato virškinimo sistema.

Gyvensena ir darbotvarkė taip pat labai svarbi kiekvienam žmogui. Dauguma šiuolaikinių sveikatos gerinimo sistemų grįstos rytiečių išmintimi. Natūralus žmogui gyvenimas – tai gyvenimas atsižvelgiant į individualią žmogaus konstituciją. Yra ir bendros visiems rekomendacijos. Keltis ryte patariama prieš saulės tekėjimą, o gultis miegoti ne vėliau, kaip 11 valandą vakaro. Kūno padėtis miegant turi būti racionali, nepatariama nuolat miegoti vienoje padėtyje.

Kasdieninis maudymasis duoda kūnui ir jausmams gaivumo. Jei yra galimybė, patariama kasdien žiūrėti į saulėtėkį 5 minutes regėjimui pagerinti. Regėjimą gerina ir žiūrėjimas į ramiai degančia ugnį, apie 10 minučių. Gulėjimas 15 minučių ant nugaros (Šavasana) nuramina protą ir atpalaiduoja kūną. Karščiuojant nedera valgyti, reikia pabadauti, geriant imbiero arbatą. Stiklinė šviežio šilto pieno su imbieru prieš miegą maitina kūną, ramina protą ir užtikrina gerą miegą.

Kūno savybės taip pat priklauso ir nuo paros laiko. Rytas nuo saulės tekėjimo iki 10 valandos – pabudimo laikas, jaučiamas lengvas apsunkimas, bet kartu energija ir žvalumas. Nuo 10 valandos iki 2 valandos dienos žmogus jaučia lengvumą, alkį ir šilumą. Vidurdienį – nuo 2 valandos dienos iki saulės nusileidimo žmogus yra aktyvus, lengvas, lankstus. Pavakarė nuo 6 iki 10 valandos vakaro – šalto oro, sumažėjusios energijos periodas. Naktis – ramybės, organizmo atsistatymo laikas.

Ajurveda nuolat pabrėžia, kad neigiamos emocijos kuria disbalansą kūne. Negatyvios žinios arba mintys gali pasireikšti galvosenoje baimės, pykčio ar prisirišimo pavidalu, o per galvoseną šios emocijos pasireiškia kūne. Neapykanta ir pyktis sukelia toksinus organizme. Nerimas silpnina širdį, o nervingumas ir tušti pokalbiai vėjais išsklaido svarbią gyvybinę energiją. Todėl labai svarbi yra proto higiena.

Svarbiausios Ajurvedos nuostata yra tokia: žmogus gali ir turi būti sveikas. Mažiausiai 80% visų ligų atsiranda dėl mūsų nežinojimo, riboto suvokimo. Ajurvedos mokymas atneša harmoniją į kasdieninį žmogaus gyvenimą, augina jo sąmoningumą, kuris žadina kūrybiškumą. Kuriantis protas realizuojasi per sąmonę ir kūną ir išsklaido visas problemas, gyvenimas įgauna pusiausvyrą ir prisipildo džiaugsmo 🙂 . Tai išminties šaltinis, iš kurio galime pasisemti kiekvienas 🙂 ..

Magijos subtilybės ir įvairovė

Kas gi yra magija ir kodėl ji gyvuoja iki mūsų dienų? Alisteris Kroulis pasakė garsiąją frazę: “Kiekvienas sąmoningas veiksmas yra magiškas veiksmas“. Magija nėra sudėtinga: tai ne kas kita, kaip ritualinis valios valdymas. Pagrindinis jos tikslas – tam tikrais veiksmais, jų deriniais, suintensyvinti natūralias žmogaus galimybes. Kodėl tai gyvuoja, paaiškinti nesunku – žmonės visada norėjo sužinoti savo galimybių ribas ir jomis naudotis.

Visada atrodo paslaptinga tai, kas yra truputį už ribos to, kas suvokiama daugumai. Magai, raganos, šamanai, būrėjai ir aiškiaregiai – jie tarsi visada už tos ribos. Neretas, galvodamas apie juos, jaučia kažkokį nerimą, sumišusį su smalsumu. Visi magai atlieka tam tikrus ritualus, pasitelkdami tam skirtus daiktus, priemones ir simbolius. Paprastai jie naudojami nustatyta tvarka, kuri dar vadinama apeigine magija.

Tokia ritualinė magijos forma yra skirta sukoncentruoti valią, o kartais ir pasitelkti į pagalbą aukštesnes jėgas ar dvasines būtybes. Paprastai yra aiškiai skiriama: jei ritualų metu šaukiamos būtybės yra šviesios, angeliškos – tai yra baltoji magija ir yra įvardinta dešiniosios rankos taku. Bet.. yra magų, kurie smunka iki manipuliavimo kitų žmonių psichika, kai siekia pasiglemžti jų valią ar įgyvendinti egoistines ambicijas.

Tokie magai savo apeigoms kviečiasi demoniškas būtybes, ir tai vadinama juodąja magija arba kairiosios rankos taku. Kraštutinė juodosios magijos forma – kai magas sąmoningai sutelkia valią ir atlieka demoniškus ritualus tam, kad pakenktų žmogui ar net jį pražudytų. Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet dabar ir mokslas pripažįsta, kad kito žmogaus valios užvaldymas – realus dalykas. Užvaldomi paprastai dvasiškai silpni žmonės.

Okultistai visada teigė, kad yra trys pasauliai: gamtos, kurios dalis yra žmogus; aukštesnysis dvasinis pasaulis – angelų karalystė; žemesnysis demonų pasaulis. Žmogus yra nuolat balansuojantis tarp angelų ir demonų, traukiamas ir vienų, ir kitų, bet vis dėlto turintis galimybę (iki tam tikros ribos) pasirinkti ir nustatyti savo gyvenimo kryptį. Aukštesnysis dvasinis pasaulis suteikia žmogui didžiausią stiprybę, tuo tarpu demonų pasaulis padaro žmogų silpną ir valdomą.

Beje, nuoširdi malda ir garbinimas skirti dvasiniam pasauliui ir ši baltosios magijos formulė buvo religijos atstovų rankose, kurie ir buvo didžiausi baltosios magijos praktikai – juk religiniai ritualai skirti kreiptis į aukščiausias jėgas.. Tuo tarpu juodosios magijos šėtoniškos mišios, kurių metu tarnaujama tamsiosioms jėgoms, buvo išvirkštiniai bažnytiniams ritualams.

Tradiciniuose magijos tekstuose gamtos, angelų ir demonų sritys vadinamos labai įvairiai, šis trilypumas priskiriamas ne tik žmogui, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Žmogus turi intelektualų pasaulį – angelišką, susijusį su protu, emocinį – gamtišką, susijusį su atmintimi ir jausmais, ir norų pasaulį – demonišką, susijusį su gaivalais. Kiekvienas jų atitinka tam tikrą vietą kūne ir buvo manoma, kad, atliekant magiškus veiksmus, galima juos paveikti.

Be įvairių poveikių bei kerėjimų, labai plati magijos sritis – ateities pranašavimas ir su tuo susiję įvairūs būrimai. Plačiausiai naudojami Vakarų šalyse – chiromantija, Taro kortos, runos, kristalomantija (būrimas iš kristalo), kinų “Permainų knyga“. Visi šie būdai daugiau ar mažiau susiję su astrologija, kuri neabejotinai pirmauja tarp ateities pranašavimo būdų.

Nustebino būrimų gausybė, kurių net nebuvau girdėjusi.. Apie sapnų aiškinimą ir fizionomiką – būrimą iš veido bruožų, girdėjome visi. Yra, pasirodo, ir būrimai iš oro stichijų, kuriame būrėjas bendrauja su stichijas valdančiomis būtybėmis. Kafedomantija – būrimas iš kavos tirščių, pasirodo, kilo iš senovinės skifomantijos, kai iš sklidino puodelio buvo išliejamas gėrimas, kaip auka dievams, ir tuščiame puodelyje ieškoma “atsakymo“.

Yra ir geomantija – būrimas iš žemės, halomantija – iš druskos, spodomantija – iš ugnies paliktų pelenų, sferomantija – iš raidžių ir skaičių, vitriomantija – iš smėlio. Seromantija – būrimas iš vaško, kai degančios žvakės vaško lašai varva į vandenį ir sudaro figūras, iš kurių spėjama. Taip pat yra būrimai iš gyvūnų veiksmų bei įpročių, augalų, metalų, akmenų bei mineralų..

Visa tai ne tik praeities palikimas, bet ir realiai šiomis dienomis praktikuojami dalykai. Ar jais tikėti? Pakartosiu tai, ką jau rašiau viename savo rašinyje apie magiją: veikia viskas, kuo mes tikime. Kuo tikėti, pasirenkame visada mes patys.. Gali kilti dar vienas klausimas – ar gali pakenkti piktavaliai magai?

Atsakymą atrado jau senovėje tie patys alchemikai: dvasiškai stipraus žmogaus neveikia jokie kerai, nes yra energijos išlyginimo dėsnis – jei pasiųsta energija (magiškas veiksmas) žmogui dėl jo dvasinės stiprybės “neprilimpa“, ji sugrįžta atgal pas ją pasiuntusį.. 🙂 Žinoma, žaisti vien iš smalsumo ar egoistinių paskatų tokiais dalykais neverta.

Magija laisva nuo dogmų ir suvaržymų, minties laisvė visada buvo jos ryškiausias bruožas. Šalia minties laisvės yra neatsiejama jos dalis – asmeninė atsakomybė už savo veiksmus. Kiekvienam žmogui naudinga viskas, kas padeda jam augti dvasiškai, juk tobulėjimas – visada magiškas veiksmas 🙂 ..

Alchemija

Tai plačiausia okultizmo sritis, dar vadinama transformacijos menu. Alchemiją galima būtų apibrėžti kaip gamtos tyrinėjimą dvasios kūrybos būdu. Žodynas alchemiją apibrėžia kaip medžiagų kitimo tyrimus, verčiant juos auksu, pasinaudojant gamtoje nesančia medžiaga – filosofiniu akmeniu. Saulė okultistų laikoma fiziniu dvasios įsikūnijimu. Kadangi Saulės metalu laikomas auksas, tai alchemikų siekius galima apibrėžti kaip ieškojimą, kokiu būdu tą auksą “pasigaminti“ – fizine ir dvasine prasme.

Senovės Egipto alchemikų dokumentai, taip pat vėlesni graikų tekstai liudija, kad pirmieji alchemikai išties “gamino“ materialų auksą. Viduramžių Europos alchemikai, kaip tvirtina dvarų metraščiai, turėję paslaptingų miltelių, vadinamų projekcinių miltelių, kurie galėję bazinį metalą paversti auksu. Daugelis alchemikų karalių dvaruose oficialiai dirbo aukso “gamintojais“ .. Apie tokias monetas ir medalius pasakoja ir metraščiai.

Senovės alchemikai daug eksperimentavo su materija, net bandė įkvėpti materijai gyvybę. Garsioji daktaro Frankenšteino istorija – tai karalienės Viktorijos laikų rašytojos M.Šeli vaizduotės vaisius, bet.. ji rėmėsi alchemiko K.Dipelio, realaus žmogaus, gyvenimu ir veikla. Visiems girdėtos istorijos apie jaunystės eliksyro paieškas – tai buvo dar viena alchemikų veiklos sritis. Vienas iš garsiausių istorinių personažų – grafas Sen-Žermenas, kuris, kaip teigiama, gamino tokį eliksyrą ir ne tik išoriškai buvo amžinai jaunas ir išsiskyrė ypatinga išmintimi, bet ir turėjo savybę būti keliose vietose vienu metu..

Istoriniai šaltiniai mini daug mistiškų asmenybių – visų laikų alchemikų. Tai J.Baptista van Helmontas, parašęs veikalą “Amžinasis gyvenimas“; G.Riplis, parašęs vieną žymiausių alchemijos dokumentų, vadinamą Riplio ritiniu; olandų alchemikas daktaras Tolė, pasirašinėjęs slapyvardžiu Altus ir parašęs veikalą “Mutus Liber“; M.Majeris, parašęs gausiai iliustruotą, vieną svarbiausių alchemijos knygų “Atalanta Fugiens“.

Ir, žinoma, garsusis šveicaras okultistas ir alchemikas Paracelsas, kuris ne tik pirmasis panaudojo chemines medžiagas ligų gydymui, bet ir paskelbė Naujųjų amžių principą: “Tegu nė vienas, kuris gali priklausyti sau, nepriklauso kitam“. Žymiausias jo veikalas – “Opuscula Astronomica et Astrologica“, parašytas apie 1570m.

Istorikai chemijos mokslo raidą neretai susieja su alchemija. Chemija iš pradžių buvo materializuota egzoterinė (išorinė) alchemijos forma. Ji pradėjo plėtotis tuomet, kai vėlyvieji alchemikai atmetė senąjį požiūrį, kad gamta sudaryta iš keturių elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens. Nauji atradimai atvėrė elementų įvairovę ir didelė dalis alchemijos neteko prasmės ir tiesiog išnyko. Prasidėjo naujų ieškojimų era.

Aukso gaminimas, cheminių medžiagų nagrinėjimas ir sujungimas buvo egzoterinė, išorinė, arba neslapta alchemikų veiklos sritis. Pagrindinis, nuolatinis ezoterinis slaptasis jų darbas buvo vidinės transformacijos, žmogaus sąmonės galimybės, kūrybinių paslapčių, materijos ir dvasios sąveikos ieškojimas. Tai buvo įvardinama kaip filosofinio akmens paieškos. Būtent dvasine prasme, o ne stebuklingų miltelių gaminimo iš to mistinio akmens prasme.

Pagrindiniai alchemikų simboliai – trikampis, kvadratas ir apskritimas. Trikampis simbolizuoja tris gyvybės esencijas, triadą. Trikampio kraštines galima tęsti iki begalybės erdvėje ir laike, tokio pavidalo ji vadinama tetraktise ir siejama su Dievo vardu. Kvadrato keturios kraštinės simbolizuoja materiją, sudarytą iš keturių elementų – žemės, oro, vandens ir ugnies. Buvo aiškinama, kad tai, kas pradžioje buvo dvasiniu trikampiu, tapo žemiškuoju kvadratu. Apskritimas, ratas – alchemijoje įprastas dvasinio gyvenimo simbolis.

Kai alchemijos diagramose stačiakampis įrėmina apskritimą arba yra jame, tai reiškia apskritimo virtimą kvadratu – alcheminį transformacijos procesą. Žemiško kvadrato perėjimas į dvasiškąjį apskritimą simbolizuoja sudėtingą ir subtilų materijos transformavimo į dvasią meną. Alchemikai skaitė dvasią pirmine, įkvepiančią gyvybę, transformuojančia. Tai, ką jie demonstravo išoriškai – tebuvo jų dvasios išraiška.

Tam, kad dvasia galėtų sąmoningai veikti materiją, o ir apskritai – būti sąmoninga – ji turi būti atverta, suvokta – per asmenines pastangas ir gilias paieškas. Tai transformacijos menas, iš tiesų alcheminis stebuklas. Pasiekiamas kiekvienam iš mūsų, bet suprantamas ne kiekvienam, todėl ir apipintas legendomis ir nebūtais pasakojimais. Viskas paprasta, bet mes kažkodėl linkę į atvirkštinę “alchemiją“ – paprastus dalykus padarome sudėtingais 🙂 ..

Okultizmas

Paslaptingai skamba, tiesa? Žodyne okultizmas įvardinamas kaip slapta (lot.ocultus – slaptas, paslaptingas) pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę; su tuo susijusi veikla – stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti.

Visuomenėje suformuotas neigiamas požiūris į okultizmą, nes manoma, kad okultizmas užsiima tik tamsiais, neaiškiais reiškiniais. Dažniausiai tai nepriimtina ortodoksinės pasaulėžiūros žmonėms, okultizme įžvelgiantiems grėsmę. Tuo tarpu okultistus, ezoterikus labiausiai domina dvasinio pasaulio tobulinimas, pripažįstant, kad egzistuoja ir tamsa. Žinoma, visais laikais buvo ir žmonių, kurie pasinaudodavo okultinėmis žiniomis piktiems savanaudiškiems kėslams.

Kas gi yra okultizmas ir kodėl jis nuolat pridengiamas paslapties šydu? Slaptos bendruomenės egzistavo visais laikais visose tautose. Jos savo veikla tyliai įtakodavo pokyčius, vykstančius visuomenėje. Tyrinėjimų sritis – dvasinė sfera, turinti gausybę įvairių formų. Jas aiškinti bandė daugybė filosofų ir mokslininkų, besidominčių paslaptingais reiškiniais. Ir šiais laikais yra daug okultizmo krypčių ir mokymų.

Tai neatsiejama žmonijos evoliucijos dalis, nes pradžioje viskas, kas nepažinta, atrodo paslaptinga. Daug okultinių mokymų yra arba kai kuriais laikotarpiais buvo uždrausti. Tyrinėjimai todėl ir buvo slapti, nes buvo uždrausti. Bet.. okultiniai reiškiniai slapti tik tiems, kurie nedrįsta be išankstinio nusistatymo pažvelgti į dar nepažintus pasaulio reiškinius. Visi, kas domėjosi pažangiomis idėjomis, prisiliesdavo prie okultizmo, ir galima vardinti daug žymių žmonių pavardžių – nuo Aristotelio iki K.G.Jungo..

Tradiciniai okultiniai mokymai yra alchemija, rozenkroicerių mokymas, kabala, astrologija, įvairios magijos – chiromantija, šamanizmas, raganystė. Astrologija, kaip ateities pranašavimo metodas, tarp okultinių mokymų užima svarbiausią vietą. Ji pasižymi racionalumu, turi tikslią terminologiją ir aiškią dvasinę sferą, susijusią su okultine filosofija. Kokia bebūtų mokslinė kosmoso samprata, okultistams Žemė yra dvasinis Saulės sistemos centras.

Okultiniai mokymai visuomet teigė, kad slaptasis, arba okultinis pasaulis yra svarbesnis, negu regimasis, materialus. Okultistai stengėsi įžvelgti dvasinius reiškinius už fizinės daiktų išorės, pamatyti ryšį. Jie dirbo, atsiriboję nuo išorinio šurmulio, dvasiniam darbui pritaikytoje aplinkoje. Dalykai, kurių mokomasi, buvo uždrausti ne todėl kad jie blogi, bet todėl, kad patekę į piktas rankas, gali kelti pavojų. Todėl šios žinios buvo perduodamos nedaugeliui, jos negali būti dalinamos visiems.

Dėl šios priežasties ir okultinių mokyklų stuktūra hierarchinė, paremta senomis tradicijomis. Anksčiau virš tokių mokyklų durų būdavo užrašas: “Mokykis ir tylėk“. Norintys sužinoti šventas tiesas, privalėjo turėti ypatingas moralines savybes ir gerai išlavintą suvokimą. Būsimasis adeptas, trokštantis pažvelgti į aukščiau ir žemiau esančius pasaulius, būdavo specialiai tam laipsniškai ruošiamas. Adeptai (lot. adeptus – pasiekęs) – tai dviejų pasaulių – aukštesniojo ir žemesniojo gyventojai.

Visi okultiniai mokymai turi specialias išraiškos priemones. Jų reikšmės yra slaptos ir tinka tik atskiroms siauroms sritims, nors ir yra susitarimas taikyti kai kuriais atvejais jas ir plačiau. Nežinant svarbiausių išraiškos priemonių reikšmių neįmanoma suprasti pačių paprasčiausių okultinių dalykų.

Mūsų laikais gimusį naujų laikų okultizmą lėmė poslinkiai pažangių žmonių sąmonėje. Naujojo okultizmo pradininkė buvo Jelena Blavatskaja, 1875 metais Niujorke įkūrusi Teosofijos draugiją. Ji viena pirmųjų atskleidė visuomenei paslaptis, iki tol žinomas tik okultinių brolijų nariams: pasakojo apie okultines mokyklas, vienijančias nepaprastos išminties vyrus ir moteris, sugebančius pažinti ir materialų, ir dvasinį pasaulį.

Žymiausi jos darbai – “Izidė be čadros“ (Isis uveiled) ir “Slaptoji doktrina“ (The secret doctrine). Savo mokiniams ji kartojo: “Nedaug šios kartos žmonių tai supras, bet kitame amžiuje tai bus suprasta ir įvertinta“. Didelė dalis jos darbų skirta Rytų, ypač indų filosofijos, populiarinimui. 1912 metais teosofas R.Šteineris pradėjo kurti ezoterinės krikščionybės srovę, grįstą būtinumu laikytis aukštos moralės ir gyventi dvasiškai naudingą gyvenimą. Ši kryptis persmelkta gilios išminties, peržengiančios dogmatiškumą ir vadinama antroposofija.

Daugelis šiuolaikinių ezoterinių mokymų teigia, kad senoji visuomenės sistema ir idėjos jau nebetinka ir trečiasis tūkstantmetis bus nauja era, pasižyminti nauja dvasia. Kokia bus sąmonė, kurioje bręs Naujojo amžiaus idėjos? Manoma, kad žmonių sąmonė radikaliai pasikeis. Kaip teigia A.Beili, tai lems trys psichikos pokyčiai. Pirmasis – daugės žmonių, turinčių aiškią sąmonę, pasiekiamą sąmoningos meditacijos būdu.

Antrasis – gims vis daugiau vaikų, turinčių žinojimą apie sielos gyvenimą. Trečiasis – daugės žmonių, išsiskiriančių aukštesniąja sąmone, kuri dar vadinama kosmine sąmone. Šie sąmonės pokyčiai netgi tuo atveju, kai nėra susiję su Naujojo amžiaus atėjimu, o tik neaiškiai jaučiami daugelio žmonių, jau iš esmės keičia daugelį žmonijos siekių. Ir mes dabar tai matome akivaizdžiai..

Matyt, nepelnytai, dažniausiai iš nežinojimo, priskiriame okultizmą kažkam.. tamsiam ir nesuprantamam. O juk jo dėka išsaugomos ir įgyvendinamos aukščiausių siekių dvasingumo idėjos.. Dabar tiek informacijos, tiek išminties.. apie tai senovės okultistai tik svajoti galėjo.. Ar norime, ar mokame tai priimti 🙂 ?

Rytai ir Vakarai

Šįryt gavau įdomų klausimą apie Rytų ir Vakarų religijas ir filosofines kryptis. Kodėl taip aiškiai dvasinėje srityje yra brėžiama riba tarp Rytų ir Vakarų? Ne vienas esame girdėję pasisakymus, kad esame skirtingi, kad Rytų žmonės dvasingi, Vakarų – materialistai.. Kokia mūsų bendra ateitis? Tai labai plati tema, reikalaujanti pagrįstumo, todėl pacituosiu jogos ir induizmo populiarintojo, dvasinio lyderio Sri Chinmoy pamąstymus, jie grįsti giliomis studijomis:

“Rytams gyvenimas yra laipsniškas augimas nuo materijos prie dvasios. Vakarams gyvenimas – tai paprasto materialaus gyvenimo laipsniška plėtotė link kompleksiškos, mokslu paremtos pažangos.. Anot Rytų, Vakarai yra visa kas, tik ne dieviška. Pasak Vakarų, Rytai yra dykinėtojai. Rytai pernelyg baiminasi dinamiško gyvenimo. Analogiškai ir Vakarai bijosi nuošalios savistabos..

Rytai sako: “Aš regėjau Dievo Veidą, dabar turėčiau regėti Dievo Kojas“. Vakarai sako: “Aš regėjau Dievo Kojas, dabar turėčiau regėti Jo Veidą“. Rytams stinga atidumo, dėmesio smulkmenoms ir tikslumo. O Vakarai stokoja įvairumo, platumo ir universalumo. Rytams stinga žemiško, praktiško sumanumo. Vakarams – aukščiausio Aš realizacijos. Rytai pervertina askezę, Vakarai – troškimą valdyti..

Rytai mano, kad vidinės saviraidos įvaldymas yra tikroji gyvenimo raiška. Vakarai mano, kad tikroji gyvenimo raiška – pasaulio valdymas. Rytai kontroliuoja Dvasią, Vakarai kontroliuoja Materiją. Rytų individas laimingas, laikydamasis nuostatos būti nematomu, nepastebimu, nežinomu ir kad tai vyktų be didesnių pastangų. Vakarų individas trokšta save parodyti ir stengiasi sukurti tvirtą ir galingą padėtį išoriniame pasaulyje..

Rytų ilgaamžė dvasinio gyvenimo patirtis moko vidinės savitvardos ir romumo veikloje – taip atsiribojama nuo nevilties, jaudinimosi, susierzinimo ir visko, kas sudrumsčia vidinę pusiausvyrą. Vakarų intensyvios materialios pažangos patirtis moko būti dalykiškais ir bešališkais darbe – darbas atliekamas vardan jo paties, su didžiausia žmogui prieinama jėga ir kvalifikacija..

Rytų filosofija savo kilme yra aukščiausios Tiesos ieškojimas. Vakarų filosofija savo kilme yra idėjų egzaminavimas, nagrinėjamas kritišku intelektu. Taigi, Rytai ir Vakarai turi pradėti įsisamoninti Proto ir Dvasios sujungimo reikalingumą..

Rytai ir Vakarai gali būti traktuojami kaip dvi to paties žmogiško kūno akys. Jos tik tuo ir skiriasi, kad viena yra dešinė, kita – kairė. Mes suvokiame, kad esame Viena ir tai ryškėja visame pasaulyje. Skirtumai išliks, bet praturtinti ir sustiprėję visais atžvilgiais, ir šie skirtumai nebedrums bendros sąmonės. Priešingai – jie veiksmingai ir harmoningai papildys unikalią visumą..

Pabudusi žmonių sąmonė akivaizdžiai linksta prie Dvasingumo. Mūsų dienų supančiotoje tamsoje tai viltį žadinantis šviesos proveržis. Tai akimirkos, kai susijungia protai, širdys ir sielos.. Virš visų fizinių ir mentalinių barjerų tarp Rytų ir Vakarų, aukščiau standartų, normų.. neišvengiamai suplevėsuos aukščiausioji Vienybės vėliava ir žmonijos sąmonė bus nutvieksta supramentaline Šviesa“..

Nuostabūs, viltingi žodžiai, tiesa? Logiški.. Iš tiesų, esame skirtingi, bet akivaizdu, kad tai papildantys skirtumai. Tam, kad sukurtume harmoningą Vienybę, turime ieškoti sąlyčio taškų, o ne to, kas mus priešina ir skiria. Manau, pasaulis subrendo tokiems pokyčiams.. O ką apie tai manote jūs?