* Netobuli, praeinantys, laikini menkaverčiai dalykai negali būti dvasinio augimo idealais žmogui. Tik tai, kas Didinga, Tikra, Tobula, Amžina gali būti žmogaus kelrodžiais augimo kelyje.
* Tai, kas Amžina, Absoliutu, Didinga, Tikra – yra beribė Kūrinija, todėl negali tilpti į kažką laikiną, apribotą ar iškreiptą. O dualumo erdvė suteikia galimybę panirti į priešingybes, apribojimus ir per patirtį pažinti tai, kas netikra, iškreipta ir išgryninti tai, kas Absoliutu ir Amžina.
* Skirtumas tarp visų žmonių dualiame pasaulyje yra jų sąmoningumo lygmenyje. Dvasingi, sąmoningi žmonės gyvena meilėje ir tiesoje. Nesąmoningi, miegančios sąmonės žmonės nežino tiesos ir nemoka mylėti, todėl vadovaujasi gyvenime žemesnės sąmonės suvokimu (egoizmu).
* Sąmoningi žmonės gyvena atvira širdimi ir yra atviri nuolatiniam pažinimui, nesąmoningi – gyvena su uždara širdimi ir miegančia sąmone. Supranta tai ar ne, bet visi mokosi: nesąmoningas gyvenimas yra pasiruošimas sąmoningam gyvenimui.
* Yra kelios dvasinio augimo pakopos:
1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.
Taip žmogus mokosi: iš pradžių pažįsta matomą fizinį pasaulį, po to – nematomą, bet juntamą dvasinį pasaulį, ir tik po to – beribį, visaapimantį Dievišką pasaulį, kuriame – Ištakos, Absoliuti realybė ir Amžinosios Būties dėsniai.
* Jokia jėga negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Kas bando tai daryti – pasirašo sau nuosprendį ir tuo pačiu renkasi pasipriešinimo kelią su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
* Mokinys – tai žmogus, kuris sąmoningai siekia dvasinio tobulumo, jo vidinis motyvas – tobulėjimas vardan visų gerovės. Jis siekia ne tik pats augti, bet ir padaryti šį pasaulį geresniu. Mokinio kelias – tai nuolatinio pažinimo, augimo ir laisvėjimo procesas.
* Kad žmogus augtų dvasiškai, būtinas tyrumas – jis palaikomas šviesiomis mintimis ir šviesias jausmais. Tyrumo siekis rodo, kad žmogus išėjo iš dualaus gyvenimo rėmų ir žengia į beribį, didingą, šviesų gyvenimą.
* Mokinys neina į jokius kompromisus, kurie gali sudrumsti jo tyrumą: kai žmogus tyras, jo gyvenimas paklūsta Amžiniems Būties dėsniams. Bet tą pačią dieną, kai tyrumas sudrumsčiamas, žmogus netenka energijos ir jėgų, o jo sudrumstas protas pradeda kraipyti Tiesą.
* Todėl mokinys turi dažniau galvoti apie Tiesą, Meilę, Išmintį, Dorovę – tuomet visa tai ateina į jo gyvenimą, nes tai, apie ką mes galvojame, tampa mūsų gyvenimu.
* Tyras gyvenimas – tai Kūrėjo energijų tėkmė žmogaus širdyje, kuri atneša gyvenimui šviesą, prasmę, palaimą. Tik Tyras žmogus peržengia Aukščiausios išminties slenkstį.
* Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas, ir tai mokinio gyvenime pasireiškia kaip pilnatvė.
* Išbandymai dualiame pasaulyje neišvengiami, nes žadina naujus impulsus, naujas jėgas, skatina žmogų pabusti, mąstyti ir augti dvasiškai.
* Kančia – tai tarsi gimimo skausmai į aukštesnį dvasinį gyvenimą, kai atsisakoma visko, kas stabdo augimą. Iš sunkumų žmogus išeina užgrūdinta dvasia, įgavęs išmintį per patirtį.
* Stiprūs žmonės išbandomi pačiais didžiausiais prieštaravimais ir kliūtimis. Patys didingiausi ir šviesiausi žmonės, didieji Mokytojai išgyveno šiame pasaulyje pačias nepalankiausias gyvenimo sąlygas.
* Sunkumai – tai užduotys, kurių mokinys neturi vengti. Jei sunki užduotis – reiškia, yra didelis pasitikėjimas, reiškia, mokinys ją gali išspręsti.
* Gyvenimo išbandymuose išsaugojęs tyrumą, žmogus pasiekia 3 sąlyčio taškus su Absoliučia realybe: tai Meilė, Išmintis ir Tiesa. Meilė suteikia gyvenimui vienybės pojūtį ir dvasinę šilumą. Išmintis – šviesą ir žinias. Tiesa – laisvę.
* Šie 3 sąlyčio taškai – tai gyvas, sąmoningas ryšys su Kūrėju. Tai dualios patirties pabaiga: Absoliučių, Amžinų vertybių išgryninimas ir naujo – sąmoningo Bendrakūrėjo – gyvenimo pradžia 🙂 .
ruvi 
Paskaičiau gerų minčių. Bet man, kaip “dvasiškai“ netobulam žmogui, kai kas yra nesuprantama:“
1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.“
Fizinio pasaulio pažinimas- dėsnių suvokimas ir pritaikymas, gebėjimo pažinti, išmokti, interpretuoti įvairiausius simbolius- matematikos, kalbos(skaičius, raides) lavinimas, gebėjimo susieti duomenis ir išgauti iš jų informacijos lavinimas. Suteikiama prasmė simboliams, duomenims, informacijai, žinioms.
“Dvasinio“ pasaulio pažinimas- Tai yra emocijų, jausmų pažinimas ir lavinimas. Suteikiama prasmė išgyvenimams.
Bet kas yra tas “dieviškas“ pasaulis, aš jau nesuprantu, matyt trūksta man vaizduotės… Galbūt yra “dieviškas“ žmogus, bet kas yra “dieviškas“ pasaulis, nesuprantu. Gal Jūs Ruvi galite pamokyti mane kas tai yra?
“Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas“
Kas yra tie “dieviški principai“ paiškinta, bet nepaaiškinta kaip tas “Kūrėjas“ padeda žmogui ir aplamai kas jis yra.
Kas tas “dualus pasaulis“? Kodėl jis dualus?
Kas yra tas “sąlyčio taškas“? Kiek aplamai yra žinoma sąlyčio taškų su “absoliučia“ realybe?
Kodėl realybė yra absoliuti??
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, leksai 🙂
Klausimai visada kyla ieškančiam žmogui, augančiam dvasiškai žmogui. O atsakymus į juos jis gali atrasti tik pats. Taip jau yra, ir niekas nieko pamokyti negali, galime tik dalintis tuo, ką kiekvienas suprato ir keistis išvadomis iš savo patirties.
Labai teisingai pabrėžėte – Dievišką pasaulį paaiškinti žodžiais neįmanoma, jo suvokimas ateina per vienybės, besąlygiškos meilės pajautimą. Tai kūrėjo būsena, pradžių pradžios arba ištakos taškas, kur nėra dualumo. Todėl iš žmogaus, gyvenančio Žemėje, pozicijos tai suvokti nėra taip paprasta, bet visi galiausiai iki to prieisime.
Kas yra dualumas? Tai materialios realybės lygmuo, kur pažįstame realybę per priešingas savybes: geras-blogas, teisingas-neteisingas, tiesa-melas, meilė-neapykanta ir t.t.. Ir atmesdami negatyvias savybes (arba kitaip – netobulas), mes išgryniname per asmeninę ir kolektyvinę patirtį tikrąsias, tobulas, amžinas vertybes. Išgryninę amžinas vertybes, mes pasiekiame sąlyčio taškus su absoliučia realybe ir pakylame į sekančią evoliucijos spiralę.
Ką reiškia “Kūrėjas įeina į žmogaus gyvenimą“? Tai reiškia, kad žmogus pradeda gyventi ne pagal dualaus pasaulio iliuzijas, o pagal amžinuosius būties dėsnius. Jis tampa dvasingu žmogumi, bendrakūrėju.
Na, o kol neišgryniname, per patirtį neatsirenkame amžinųjų vertybių – klaidžiojame iliuzijose. Ir nėra čia teisingos ar neteisingos patirties – bet kokia patirtis yra vertinga ir anksčiau ar vėliau visi pabaigs savo tyrinėjimus ir pakils į kitą evoliucijos spiralę, kur jau bus kitos užduotys 🙂 .
Taigi, visų mūsų užduotis šioje realybėje – atpažinti dualumo iliuzijas, išgryninti amžinas vertybes ir tapti dvasingais žmonėmis. O paskui – žiūrėsime 😉 ..
Ačiū, leksai, jaukaus vakaro jums 🙂
PatinkaPatinka