Kategorija: Mokymai

*Evoliucijos esmė – kūryba, o ne griovimas. Kenkimas – nesvarbu, sąmoningas ar ne – tai veiksmas, nešantis griovimą ir disharmoniją.

*Evoliucijos procese Visata nenaikina anksčiau sukurtos realybės, bet transformuoja ją. Transformacijos metu yra išlaikomas žalos ir naudos balansas.

*Harmoningos energijų sąveikos balansas yra išlaikomas laikantis dėsnio “Nekenk“. Tokią sąveiką galime pamatyti gamtoje, pvz., metų laikų kaitoje: čia viskas sąveikauja, o tai, kas atgyveno, tampa terpe sekančiam etapui.

*Kūrėjas ir Kūrinija išreiškia save kūryboje, o žmogus dualiame pasaulyje dažniausiai išreiškia save griovimu. Tai dualaus pasaulio ypatybė – žemo dažnio energijų pažinimas ir vystymasis per sąmoningumą į vis aukštesnių energijų dažnį.

*Kai žmogaus sąmonė miega arba žmogui trūksta sąmoningumo, jis negalvoja apie savo veiksmų pasekmes, o todėl pažeidžia dėsnį “Nekenk“ beveik visose savo gyvenimo srityse..

Žmonės pažeidžia dėsnį “Nekenk“:

• Kenkdami savo kūnui: nesveiku maistu ar persivalgymu, žalingais įpročiais ir kitais kūną sekinančiais veiksmais;
• Savo dvasinei būsenai: egoizmu, agresyvumu, gobšumu, melu, neapykanta ir kitomis negatyviomis būsenomis;
• Kitiems žmonėms: savo negatyviomis būsenomis žmonės nuodija bendravimą šeimoje ir visoje savo aplinkoje;
• Tiesioginiai kenkdami kitiems: melu, prievarta, šmeižtu, vagyste, smurtu ir t.t.;
• Nedidelės grupės žmonių kenkia visai žmonijai, primesdamos savo taisykles daugumai, juos išnaudodamos ir kurstydamos konfliktus, arba vienas žmogus diktuoja savo taisykles visam pasauliui;
• Žemei ir visai gyvybei: tai žemdirbystė, grįsta alinančiomis dirvožemį cheminėmis medžiagomis, grobuoniškas Žemės resursų naudojimas, karai, gyvūnų žudymas, besaikis vartojimas, oro ir vandens tarša, augantys šiukšlių kalnai ir t.t.;

*Taip yra todėl, kad žmonės nesuvokia harmoningos sąveikos dėsnių ir nesupranta savo veiksmų pasekmių, o todėl kaupia negatyvią patirtį, kurią neišvengiamai teks atitaisyti, kad atkurtų energijų balansą ir žengtų į sekantį evoliucijos etapą.

*Kad žengtume į sekantį evoliucijos etapą, turime pirmiausiai prisiminti dėsnį “Nekenk“, ir, taikydami jį savo kasdieniniame gyvenime, pradėti taisyti savo klaidas – sukauptą negatyvią patirtį.

*Turime ne griauti ir kovoti, o transformuoti negatyvią patirtį į pozityvią, remdamiesi visuotino Gėrio, visuotinės Naudos ir Vienybės principais. Tai padeda formuoti teisingą požiūrį į save ir mus supantį pasaulį ir vystyti gilų atsakomybės jausmą.

*Jei žmogus suvokia, kad kiekviena jo mintis, žodis ar veiksmas daro poveikį ir turi pasekmes ne tik jam pačiam, bet ir kitiems žmonėms bei visam pasauliui, tuomet jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis galvoja, kalba ir daro.

*Visi mes esame susieti su žmonija, planeta, visa gyvybe ir Visata, todėl kenkdamas kažkam kitam, žmogus neišvengiamai kenkia ir pačiam sau. Kenkimu suardoma Vienybė ir įnešama disharmonija, kuri galiausiai kenkia visiems.

*Be to, kiekvienas kenkimo veiksmas visada lieka kenkėjo “sąskaitoje“ – nesvarbu, suvokia jis tai ar ne – todėl jam teks atkurti energijų balansą besąlygiška meile, harmoningu gyvenimu, gerais darbais ir kūryba visų Gerovei.

*Dėsnio “Nekenk“ taikymas kasdieniniame visų mūsų gyvenime natūraliai panaikins egoizmą, priešiškumą, konkurenciją, išnaudojimą, neapykantą, melą ir transformuos visą negatyvią energiją į pozityvumą ir harmoniją.

*Kai žmonės supras dėsnio “Nekenk“ svarbą, pasaulis labai pasikeis – žmonija žengs nematytą mūsų istorijoje žingsnį evoliucijos ir visokeriopo klestėjimo linkme.

*Tai pakeis viską: žmonių tarpusavio santykius, bendruomenės gyvenimą ir santykį su Gamta, visa gyvybe, Kūrėju, Visata.. Žmonės pakils iš žemo dažnio energijų dugno ir aukštesnio sąmoningumo dėka išmoks gyventi Meilėje, Šviesoje, Tiesoje, Harmonijoje 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie senuosius Mokymus parengė ruvi.lt

*Vedų kultūroje kalba laikoma žmogaus dvasinio tobulėjimo pagrindu, todėl buvo mokoma atidžiai sekti savo kalbą, o tylėjimas buvo prilygintas auksui.

*Kalba – tarsi žmogaus veidrodis: pagal ją galima atskirti išminčių nuo neišmanančio žmogaus. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas: iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas”.

*Kalba – ne tik mūsų vidinio pasaulio išraiška, bet ir gyvenimiškos energijos išraiška. Žmogus sparčiai išeikvoja savo gyvenimišką energiją, kai nuolat kažką kritikuoja, smerkia, apkalba, šmeižia, kai meluoja, reiškia pretenzijas, giriasi arba keikiasi.

*Kaip mes kalbame, taip ir gyvename.. Vedų teigimu, viena iš rimčiausių kliūčių dvasiniame tobulėjime – tai tuščios kalbos (pradžalpa). Jos sekte išsekina žmogų – jis pasidaro tingus, apatiškas, vangus ir netenka vidinių jėgų priešintis pagundoms ir nuopoliui.

*Tuščiai arba negatyviai kalbantis žmogus – tarsi namas atlapais langais ir durimis: jame susikaupia daug įtampos, pykčio, pakrikų ar paikų minčių, ir jos nevaldomai veržiasi į aplinką bei “nusėda“ ant aplinkinių. Todėl būtina “valyti“ savo mintis ir jausmus, kad savo kalbomis neterštume erdvės.

*Dori jausmai tylūs, o egoizmas – plepus, jam sunku patylėti ar pabūti tyloje: jis nori girtis, kritikuoti, pamokslauti.. Kuo žmoguje daugiau egoizmo – tuo jam sunkiau gerai galvoti ir kalbėti apie kitus žmones. Jei norime atsisakyti polinkio tuščiai ar negatyviai kalbėti – turime pirmiausiai atsikratyti egoizmo.

*Vedos pataria kalbėti žmogui tik tai, ką jis tiksliai žino ir kas jo gyvenimu patikrinta, ir tai, kuo jis gali geranoriškai su kitais pasidalinti. Pagrindinis kalbos naudingumo rodiklis – ji turi atnešti žmonėms gėrį.

*Neverta leistis į ilgas kalbas su tais žmonėmis, kurie yra priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu arba su žmonėmis, kurie linkę apkalbėti kitus – bendravimas bus sunkus, kils priešprieša, ginčai ir įtampa.

*Kaip ir kūno askezė, žmogui būtina kalbos askezė. Tuščiažodžiauja ir daugžodžiauja neramus, liguistas, inertiškas protas. Kai žmogus sąmoningas ir dvasingas – jo protas ramus, jis valdo savo būseną, o jo kalba – trumpa ir aiški. Juk tiesai nereikia daug žodžių – ji paprasta ir aiški.

*Kad išvalytume savo protą ir savo mintis – Vedos pataria laikytis tylėjimo praktikos. Jos esmė – ne tik susilaikymas nuo kalbėjimo (kelioms valandoms, vienai dienai ir pan.), bet ir vidinio dialogo sustabdyme. Tai labai galinga apsivalymo praktika.

*Išorinis tylėjimas leidžia išgirsti savo vidinį balsą. Kai žmogus kalba arba nuolat apie kažką galvoja – jis to savo vidinio balso (intuicijos, pasąmonės, aukštesniojo “aš“) tiesiog negirdi, nes jo protas tampa inertiškas, šokinėja nuo vienos minties prie kitos.

*Tik tyloje galima susitikti su savimi, su savo esmių esme. Ir toks susitikimas ne visada malonus – juk pirmiausiai susiduriame su savo trūkumais, netobulumais, kuriuos reikia pripažinti. Tai nėra paprasta.

*Tylėjimas išlaisvina nuo vidinio nerimo ir emocinio nestabilumo – tyloje mes aiškiai pamatome jų priežastis, kurias galime pašalinti arba ištaisyti.

*Tyloje pradedame suprasti proto veikimo mechanizmus, todėl palaipsniui išmokstame jį valdyti. Juk jei nevaldome savo proto – jis pradeda valdyti mus, ir iš pasaulio pažinimo instrumento protas tampa mūsų šeimininku..

*Tylėjimo praktikos metu visos nuslopintos emocijos ir problemos, slaptos mintys, svajonės ir idėjos pradeda kilti į paviršių. Tai padeda apsivalyti ir išsigryninti: kažką paleisti, kažkam atleisti, suvokti savo klaidas ir dorybes, atgaivinti savo siekius, pamatyti tikrąsias vertybes gyvenime.

*Kaip taisyklė, patys stipriausi – tai patys tyliausi žmonės. Jie ramūs ir išmintingi, nes jų jėga – jų vidinis dvasinis potencialas. Jiems nereikia blaškytis, ieškoti atramos ir laimės išoriniame pasaulyje. Ramus protas ir vidinė pusiausvyra atveria tikrą gyvenimo išminties lobyną, todėl jų jėga ir laimė – visada su jais..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

*Išminties raktai yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, ne kitose planetose, o mūsų širdyse. Suradę juos, jūs atrasite beribį harmonijos pasaulį..

*Kiekviename savo poelgyje vadovaukitės meile ir geranoriškumu. Būkite išmintingi skulptoriai, ugdydami save ir venkite tapti minkštu moliu prastos draugijos rankose.

*Atminkite, kad kiekviena bloga mintimi, žodžiu ar poelgiu mes pažeidžiame harmonijos pusiausvyrą. Valykite savo kalbą nuo tuščių ir beprasmiškų žodžių – tegul jūsų kalba bus trumpa ir aiški.

*Mūsų mintys – tai mūsų vaikai. Kiekviena iš jų turi būti nuostabi – mintis turi būti kurianti jėga, nukreipta į gėrį. Visada atminkite, kad mintis turi didžiulę jėgą.

*Venkite vietų, kur tuščiai kalbama, kur yra pyktis ir neapykanta, kur viešpatauja nesantaika, žalingi pasilinksminimai ir kvailumas.

*Nesiblaškykite, neleiskite, kad nesvarbūs dalykai atitrauktų jus nuo svarbiausių tikslų. Išlaikykite dvasinę pusiausvyrą ir bėdoje, ir džiaugsme.

*Atsikratykite melo, egoizmo ir baimės, ugdykite savyje kilnumą, o bendravime su žmonėmis būkite paprasti ir nuoširdūs.

*Meilė – tai valdanti pasaulį jėga: viskas, kas daroma jos vardan, turi kūrinijos dėsnio jėgą. Tik meile galima įveikti blogį. Vadovaukitės meile kiekviename savo žingsnyje, ir netrukus suprasite, kaip ji padeda mūsų gyvenimo kelyje.

*Būkite meilės išraiška šiame pasaulyje: būkite pasirengę padėti visur, kur tik galite. Tegul jūsų gyvenimas tampa džiaugsmo spinduliu kitiems žmonėms ir indėliu į bendrą gerovę ir vienybę.

*Jei turite daugiau žinių, nei kai kurie jūsų draugai, nesididžiuokite tuo ir nerodykite savo pranašumo, bet pasidalinkite savo žiniomis, jei tai bus tikslinga tuo momentu.

*Atminkite, kad kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra svarbi. Venkite tuščiai praleisto laiko – iš jo tvirtą lizdą gali susivyti tinginystė. Todėl kiekvieną akimirką stenkitės užpildyti kūryba, darbu, žiniomis ar tyromis mintimis.

*Tegul jūsų širdis nuolat skleidžia šviesą ir gerumą, šilumą ir atjautą, žvalumą ir norą padėti žmonėms. Tuomet pajusite, kad sunkūs momentai praranda savo slegiantį svorį ir niūrus kančios rūbai virsta balta tyro džiaugsmo skraiste.

*Būkite atsargūs ir atlaidūs, vertindami kitus žmones, nes ir patys dar nesate tobuli. Bet būkite nuoseklūs, taisydami savo klaidas ir nuolatos tobulėkite.

*Gyvenime pasitaiko daug išbandymų. Juos įveiksite, jei būsite tvirti ir išmintingi, jei neprarasite pasitikėjimo savimi. Jei nepasisekė – nenusiminkite, nes liūdesys atima jėgas ir stabdo dvasinį augimą.

*Sunkią akimirką geriau pagalvokite, kaip rasti išmintingą išeitį – taip sustiprėsite ir įgausite pasitikėjimo savimi. Į kiekvieną nesėkmę ar karčią patirtį pažvelkite kaip į pamoką, kuri nurodys – ką ateityje reikia vystyti, o ko – ryžtingai atsisakyti.

*Rūpestingai ir išmintingai eikvokite savo gyvenimo energiją, kad kūnas būtų stiprus, žvalus ir ištvermingas. Neapsunkinkite jo dideliais maisto kiekiais, nevarginkite jo tuo, kas jam akivaizdžiai žalinga.

*Paisykite ne tik dvasinių, bet ir fizinių dėsnių, nes jūsų kūnas – neatsiejamas ir artimiausias instrumentas, kurio pagalba galite pažinti šį pasaulį, todėl turite juo rūpintis.

*Pagarbiai žvelkite ir į kitų žmonių sveikatą, ir į gyvūniją, augmeniją ir visą gamtą. Jūs esate ne tik žmonijos, bet ir gamtos dalis, ir kaip mąstanti būtybė, turite mylėti ir rūpintis viskuo, kas jus supa, pajusti vienybę su supančiu pasauliu.

*Išmokite pamatyti grožį supančiame pasaulyje, išmokite džiaugtis – tuomet jūsų širdies šiluma skleis šviesą ir išsklaidys tamsą pasaulietiškame šurmulyje. Jūs tapsite šviesos nešėju.

*Gyvenimas yra judėjimas. Kiekviena savo mintimi, poelgiu ar veiksmu jūs judate per gyvenimą: jei jie nukreipti į gėrį – jūs užtikrintai einate į priekį, aukštyn. Venkite žingsnių atgal, žemyn – nors ristis atgal labai lengva.. Ir atminkite: sunkią pakilimo akimirką visuomet sulauksite pagalbos.

*Kuo didesnė bus jūsų pagalba žmonėms, kuo didesnis indėlis į bendrą gerovę – tuo spartesnis bus dvasinis augimas ir lengvesni sudėtingi pakilimo etapai.

*Gamta apdovanojo mus didingomis savybėmis, ji pasėjo mumyse didingas sėklas. Tai raktai į visas kūrinijos paslaptis: begalinę išmintį, tiesą ir harmoniją. Ji laukia – ar išugdysite savyje jos dovanas? Ar pasidalinsite su kitais?

Mintys iš Jelenos Rerich raštų, parinko ir vertė ruvi.lt

*Rytuose sąvoka “dvasingumas“ skiriasi nuo vakariečių supratimo. Ten dvasingumu vadinamas praktinis gebėjimas ta linkme kažką daryti. Tai reiškia, kad dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, prasmingas, doras, šviesus, harmoningas. Esminė dvasingo gyvenimo paskata – pagerinti šį pasaulį, veikti visų labui ir gerovei.

*Sprendimas žengti dvasingumo keliu turi būti nuoširdus, nepajudinamas  ir galutinis: tuomet atsiveria vidinė šviesa ir stiprybė, atsiranda ryžtas ir valia eiti šiuo keliu nesustojant ir neatsižvelgiant į nieką.

*Labai svarbu suprasti, kad sąlygos, kuriose mes dabar gyvename, yra sudėtingos, todėl turime būti geresni, tyresni ir doresni, nei dauguma žmonių – kad sudarytume sąlygas ateiti į šį pasaulį Aukštesnei Sąmonei, Šviesai, Besąlygiškai Meilei ir Gerumui.

*Būti sąmoningu – reiškia būti dėmesingu. Tai reiškia ne tik atpažinti tai, kas traukia mus žemyn, bet ir nepraleisti nei vienos galimybės įveikti savo silpnybes, kažką savyje ištaisyti, tobulėti ir kurti.

*Tai, ką jūs darote ir kaip darote – ne taip svarbu, svarbiausia – koks jūs esate tuo metu, t.y., kokia yra jūsų sąmonės būsena. Tai nulemia to veiksmo poveikį jūsų gyvenimui ir kolektyvinei žmonijos sąmonei.

*Visos jėgos šioje Žemėje siekia save vienaip ar kitaip išreikšti. Jei jūs iškelsite prieš destruktyvias jėgas barjerą ir atsisakysite jas išreikšti – iš pradžių jos pabandys sugriauti šį barjerą, bet paskui nusilps, pavargs ir pasitrauks, o tai reiškia – paliks jus ramybėje.

*Ar verta save kaltinti ir smerkti dėl klaidų? Tai gali būti naudinga tik tam, kad atsikratytume susireikšminimo ir puikybės iliuzijų. Klaidas pripažinti reikia, bet sekantis būtinas žingsnis – nekartoti jų ir vietoje jų mokytis kažko pozityvaus ir naudingo. Taip nukreipsite savo energiją harmoninga linkme – tai žymiai svarbiau.

*Būkite dėmesingi savo būsenai ir neįsileiskite nusivylimo! Nusivylimas – tamsus ir niūrus – priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo tikėjimo trūkumo savimi ir tuo, ką darote. Tas, kas tvirtai tiki savimi – įveikia visus sunkumus. Tie, kurių tikėjimas silpnas – palūžta, netenka ištvermės.

*Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kai tik pradės žengti dvasingumo keliu – gyvenimas taps nuostabus ir lengvas.. Ir piktinasi, kai viskas vyksta atvirkščiai. O sunkumai šiame kelyje prasideda tuomet, kai gerus darbus darome, vadovaudamiesi puikybe arba savanaudiškumu, kurių dažnai net nesuvokiame ar nenorime sau pripažinti.

*Troškimas atpildo už savo gerus darbus arba noras tokiu būdu pagerinti savo gyvenimą naikina visas tokių darbų vertingumo užuomazgas ir turi negatyvias pasekmes. Mūsų dvasingumas, mūsų geri darbai turi būti tyri ir besąlygiški: iš meilės, iš nuoširdaus ketinimo savo veiksmais pagerinti šį pasaulį.

*Ir.. nelaukite žmonių vertinimo ar pritarimo: dauguma jų nežino, kokiais kriterijais vertinti dvasingumą, o kai susiduria su tuo, ko nesupranta – susierzina ir pyksta. Todėl vietoje išorinio pritarimo paieškų verčiau gilinkitės į savo vidų, klausykitės savo širdies – kad kiekvieną akimirką jaustumėte, ką reikia daryti.

*Ne visi supranta, kad dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe, kad beprasmiška kalbėti apie sąmoningumą, tiesą, vienybę ir besąlygišką meilę, jei nededame pastangų, kad visa širdimi tai pajustume. Reikia didelės kantrybės ir nuoseklumo tam, kad įveiktume menkiausias savo silpnybes.. O kad pažintume Aukščiausią Tiesą – turime įgyvendinti ją savo kasdienybėje.

*Dvasingumas – tai evoliucija: nuolatinis augimas, pažinimas, galimybių plėtimasis, kūryba, bet kokių apribojimų ištirpinimas ir susiliejimas su žmonija, kūrinija, Kūrėju.. Tai panašu į tai, kai lietaus lašelis įkrenta į vandenyną: jei jis iš visų jėgų laikosi savo mažytės formos, jis ir išlieka nepastebimu lašeliu vandenyne, kurį iš visų pusių spaudžia beribis vandenynas. O susiliejęs su vandenynu, jis susivienija su visa vandens stichija ir tampa vieninga jėga su beribe vandenyno galia..

Mintys iš Šri Aurobindo knygų, parengė ir vertė ruvi.lt

Vedų tradicijoje auka arba labdara yra prasminga tik tuomet, kai atneša žmogui, grupei žmonių arba žmonijai absoliutų gėrį. O suprasti – kas yra absoliutus gėris – gali tik dvasingas ir tyras žmogus.

Mūsų pasaulyje absoliutaus gėrio sąvoka yra iškreipta dėl skirtingo žmonių sąmoningumo, todėl dažniausiai apsiriboja savanaudiškumo kriterijais.

Egoistinės paskatos (godumas, puikybė, pavydas ir pan.) formuoja nesveikus žmonių tarpusavio santykius ir nesveiką visuomenę, kurioje įsivyrauja nelygybė.

Kai yra nelygybė – yra ir skurstantis bei vargstantis žmonių sluoksnis. Šie žmonės ir tampa ta terpe, kurios pagalba savanaudiški žmonės demonstruoja savo “gerumą“ labdara ir aukomis.

Ir esmė net ne tame, kad jie daro tai savanaudiškai, o tame, kad jie nesuvokia, kad jų veiksmuose nėra gėrio, nes savo aukomis jie nepanaikina nelygybės ir skurdo priežasčių, o tik laikinai užglaisto ryškiausiai matomas pasekmes.

Vedos aiškina, kad neišmanymo (tamoguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja ne vietoje, ne laiku, ne tai ir ne tiems žmonėms. Savo aukomis jie gali pažeminti kitą žmogų, padaryti jo gyvenimą dar blogesniu arba pasinaudoti juo.

O aistros (radžaguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja kažką kitiems tik savanaudiškais tikslais: dėl gero įvaizdžio arba dėl noro gauti kažką mainais.

Darnos (satvaguna) sąmonės lygmens žmonės viską daro kitų labui besąlygiškai, nuoširdžiai ir su meile. Jie dalinasi viskuo, kuo gali (daiktais, maistu, žiniomis..) ir gerai jaučia – kokios pagalbos kam reikia. Jie suvokia, kad kiekvienas besąlygiškai atliktas geras darbas didina absoliutų gėrį Žemėje ir tuo pačiu keičia visų gyvenimą.

Įdomu tai, kad visų gunų žmonės daugiau ar mažiau jaučia poreikį nors kartais pagelbėti kitiems, nors ir daro tai pagal savo suvokimą. Ir tai galima paaiškinti: taip patenkinamas prigimtinis žmonių bendravimo, bendradarbiavimo poreikis. Kitaip tariant – harmoningos sąveikos dėsnis.

Šis dėsnis veikia visur gamtoje ir visoje kūrinijoje: viskas turi tikslą, viskas veikia visų ir kiekvieno labui, vyksta natūrali apykaita, iš vienų procesų gimsta kiti, viskas vystosi ir tobulėja. Šio dėsnio pažeidimas iškreipia harmoningus procesus ir sudaro sąlygas laikinai disharmonijai.

Taip užgimsta susiskaldymas, susvetimėjimas, bedvasiškumas. O vien materialių poreikių užvaldytam žmogui nelengva tai suvokti, nes jo tikslai apsiriboja asmeniniu gerbūviu. Jam sunku dalintis, rūpintis, padėti, jis nemato savęs kaip žmonijos dalelės, nekalbant jau apie platesnį savęs suvokimą – kaip kūrinijos dalies ir bendrakūrėjo.

Taigi, materialios aukojimo ir labdaros formos – tai tolimas harmoningos sąveikos dėsnio atspindys. Kad sugrįžtume į harmoningą sąveiką, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo paskatų savo kasdieniniuose veiksmuose.

Juk kokia mūsų veiksmų paskata (motyvas) – tokie ir rezultatai. Ir kartais išoriškai auka gali atrodyti kilniai, bet jei slapta už tai tikimės kažkokio atpildo – tai neturi nieko bendro su gėriu.

Todėl Vedos ragina būtinai kasdien daryti gerus darbus – tik taip galime atsikratyti egoizmo ir visų jo apraiškų. Reikia mokytis besąlygiškai mylėti, dalintis, padėti, rūpintis ir nuoširdžiai linkėti visiems laimės.. Kasdien.

Bujojantis ir dominuojantis egoizmas žmonių santykiuose ir visuomenėje nesitęs amžinai, jis gali būti (ir bus) sustabdytas vienu būdu – atgaivinant harmoningą sąveiką tarp žmonių. Harmonija – tai viskas, kas skatina žmones augti ir vystytis: besąlygiška meilė, vienybė, taika, dorovė, kūryba..

Tuomet nereikės aukų ir labdarų, nes nebus skurstančių ir vargstančių – juk bus panaikintos skurdo ir vargo priežastys. Tuomet užgims bendri žmonijos tikslai, atgims mūsų vienybė ir bendradarbiavimas visų ir kiekvieno labui. Sugrįš Harmonija į mūsų gyvenimą 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė ruvi.lt

*Ilgą laiką žmonija vadovavosi kolektyvinėmis mintimis, kurios skleidė negatyvumą, arba, kitaip tariant – žemas vibracijas: priešiškumą, kovas, agresiją, konkurenciją, nelygybę, išnaudojimą, ligas, godumą, baimę ir t.t..

*Visa tai aktyviai palaikė ir iki šiol dar vis palaiko įvairiausios informacijos skleidimo priemonės iš išorės. O žmonės automatiškai tai priimdavo ir perduodavo jaunajai kartai kaip gyvenimo normą ir vienintelį įmanomą gyvenimo būdą.

*Todėl žmonija pasuko involiucijos keliu – palaipsniui prarado gebėjimą savarankiškai mąstyti, dvasingumą ir kūrinijos dėsnių suvokimą. Žmonių sąmonė “užmigo“: žmonės nesusimąstydami kartoja tai, ką jiems diegia iš išorės ir laiko tai “savo nuomone“ arba “tiesa“.

*Kad pakiltume virš šių destruktyvių kolektyvinių minčių, turime “nubusti“, t.y., atgauti sąmoningumą ir skleisti kitokias – harmoningas, pozityvias mintis, kurios ne tik pakeis mūsų pačių gyvenimą, bet ir suteiks impulsą kolektyvinių minčių pokyčiams.

*Sąmoningumas – tai gebėjimas savarankiškai mąstyti, dėmesingumas tam, kas vyksta “čia ir dabar“ akimirkoje, aiškus veiksmų ir jų pasekmių suvokimas, atsakomybė ir gili vidinė paskata tobulėti ir kurti harmoniją visų labui.

*Tik palaipsniui išsivaduodami nuo visų primetamų šablonų, ribojančių įpročių ir stereotipų, kurie grįsti baime, mes galime “nubusti“ ir tapti sąmoningais. Atsikratydamas visų apribojimų ir kaukių, žmogus atgauna laisvę, žingeidumą ir kūrybinį potencialą.

*Intuicija ir atvirumas naujam pažinimui visada turi eiti priešakyje visų stereotipų, loginių išvedžiojimų, nuomonių ir dogmų, nes žmogus yra linkęs kurti uždaras loginio mąstymo grandines ir viską “pagal save“ prie jų priderinti.

*Tuo pačiu žmogus savo sąmonėje sukuria “blokus“, kurie trukdo priimti naują informaciją, mąstyti savarankiškai, plėsti savąjį pasaulio suvokimą ir augti dvasiškai.

*Šiuo metu vis daugėja bundančių žmonių ir vyksta ne tik žmonijos kolektyvinės sąmonės pokyčiai: palaipsniui keliamos visos Žemės, o kartu ir visos gyvūnijos, augmenijos ir visko, kas yra ant Žemės, vibracijos. Šis procesas vadinamas Pakilimu.

*Kyla natūralus klausimas – o kas gi inicijuoja Pakilimą Žemėje? Tai fotonų energija, arba – fotonų juosta, kuri sklinda iš Centrinės Saulės. Dabar visi mes esame jos veikiami- nesvarbu, žinome apie tai, ar ne.

*Kitas logiškas klausimas – o kodėl tai vyksta? Todėl, kad kūrinijoje veikia dėsniai – ciklai, kurie pradeda arba užbaigia tam tikrus procesus. Dabar Žemė ir visa gyvybė joje patyrė ir įsisavino viską, ką turėjo išmokti šioje dualioje erdvėje ir yra pasiruošusi kelti vibracijas – t.y., evoliucionuoti aukštesnėje erdvėje, su aukštesne sąmone ir naujomis galimybėmis. Tai tarsi vidurinės mokyklos baigimas ir stojimas į aukštąją mokyklą.

*Todėl Pakilimo procesą lydi daugybė sąmonės augimo, transformacijos periodų ir išbandymų (“egzaminų“), kuriuos reikia išlaikyti – išgyventi per patirtį ir pilnai suvokti, kad galėtume kilti vis naujais evoliucijos laiptais aukštyn.

*Svarbiausia pakilimo į aukštesnes vibracijas sąlyga – tai gebėjimas besąlygiškai mylėti. Besąlygiška meilė leidžia mums atrasti vidurio kelią tarp dualybės polių, atgauti dvasinę pusiausvyrą ir pajusti vienybę.

*Besąlygiškai mylėti galime tik su atvira širdimi. Tik su atvira širdimi galime pajusti ryšį ir natūraliai sąveikauti su Gamta, jausti vienybę su žmonija, visa gyvybe ir Kūrėju.

*Dvasiškai augantis žmogus supranta, kad tobulumo nėra, nes tobulėjimui ribų nėra. Todėl nėra idealių ir tobulų žmonių – yra tik amžinas augimas, o visos mūsų žinios – tarpinės į vis aukštesnį suvokimą. Mūsų evoliuciniai tikslai negali būti statiški ar užbaigti – jie keičiasi ir plečiasi, mums einant pažinimo keliu.

*Pakilimo procesą lydi pokyčiai gamtoje ir žmonių gyvenime, todėl neišvengiamai į paviršių iškyla, palengva išeina ir “išvaloma“ iš žmonių sąmonės ir gyvenimo viskas, kas jau nereikalinga, kas traukė žmoniją į griūtį ir nuopolį.

*Gimsta nauja, aukštesnė žmonijos sąmonė, kuri dėsningai pakeis ir žmonių gyvenimą. Palaipsniui išsigrynina amžinos vertybės: besąlygiška meilė, vienybė, taika, kūryba ir bendradarbiavimas.. Tai ir yra Aukso Amžius: kai visi gyvena vardan visų, kiekvieno ir visų gerovei 🙂 .

Mintys iš knygos “TAO: Pakilimo kelias“, parengė ir vertė ruvi.lt

Bendraudami su žmonėmis, mes neretai pastebime, kad suprantame tą pačią sąvoką ar kažkokį gyvenimo klausimą visiškai skirtingai. Dėl to būna keista, apmaudu ir net pikta – na, kaip taip gali būti? Kartais tokiu atveju pasiginčijame, o kartais numojame ranka ir pagalvojame: et, kiek žmonių, tiek ir nuomonių..

Bet vis dėl to įdomu – kodėl taip yra ir kaip atrasti savitarpio supratimą? Atrodytų, pagrindinius gyvenimo klausimus turėtume visi vienodai suprasti – kas yra gerai, o kas – blogai, kas teisinga, o kas – ne.. Iš kur atsiranda tie suvokimo ir nuomonių skirtumai?

Galime manyti, kad skaitome skirtingus informacinius šaltinius, turime skirtingą gyvenimo patirtį, ir, apskritai, visi esame skirtingi – ir visa tai bus teisinga. Bet dar išsamiau į šį klausimą atsako Vedos.

Pasirodo, tie suvokimo skirtumai atsiranda dėl skirtingo materialaus pasaulio pažinimo būdo, arba kitaip – dėl skirtingo žmonių sąmonės lygmens. Koks sąmonės lygmuo – tokios bus ir žmogaus mintys, vertybės, pasaulio suvokimas bei elgesys.

Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis (gunas): neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Jie nevertinami kaip geri ar blogi, tai tiesiog mūsų pasaulio pažinimo būdai ir sąmonės vystymosi pakopos: nuo neišmanymo lygmens – į sąmonės darnos lygmenį.  O kuo gi skiriasi sąmonės lygmenys ir kaip juos atpažinti?

Neišmanymo lygmens požymiai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, konfliktai. Sąmonės aistros lygmens požymiai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Darnos lygmens požymiai – dvasingumas, meilė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora.

Akivaizdu, kad šie požymiai labai jau skirtingi.. O dabar pažvelkime – kaip skirtingai suvokia tam tikras savybes žmonės įvairiose sąmonės vystymosi pakopose. Ir nepamirškime: tai nėra nei blogai, nei gerai – tai tiesiog sąmonės vystymosi ypatumai.

Dvasingumas:

• Neišmanymo sąmonės lygmuo – žmogus priskiria sau visas šventųjų savybes, net gali pasiskelbti dievybe ar kažkokio šventojo įsikūnijimu, tačiau gyvenime nesilaiko jokių dvasinių dėsnių.
• Aistros lygmuo – žmogus skaito save doru, geru, nuolat giriasi savo išprusimu ir protu, ir kartais taiko dvasinius principus savo gyvenime.
• Doros lygmuo – žmogus vysto savyje visas dvasines dorybes, kasdien taiko jas gyvenime, bet apie tai nesigiria.

Paprastumas, natūralumas:

• Neišmanymas – įžūlumas, chamiškas elgesys, įžeidžiantis kitus “atvirumas“, kvaili juokai.
• Aistros lygmuo – apsimestinis betarpiškumas, paprastumas ir veidmainystė, siekiant savo tikslų.
• Doros lygmuo – atvirumas, nuoširdumas, geranoriškumas bendravime su visais žmonėmis.

Tiesa, teisingumas:

• Neišmanymo lygmuo – žmogus lengvai meluoja ir apgaudinėja, nes dar nesugeba atskirti melo nuo tiesos ir nejaučia atsakomybės už tai, ką daro.
• Aistros lygmuo – ir sakyti tiesą, ir meluoti gali tada, kai jam tai naudinga.
• Doros lygmuo – nemeluoja, vadovaujasi tiesa, yra sąžiningas, geba skirti tiesą nuo melo, mato realybę tokią, kokia ji yra.

Gerumas:

• Neišmanyme – žmogus gali tapti geras tik iš baimės kažko netekti arba prispaustas aplinkybių.
• Aistros lygmenyje – gali būti geras tik saviems: savo šeimai ar artimiems žmonėms, kitiems jis abejingas arba apsimestinai “geras“.
• Doros lygmenyje – žmogus besąlygiškai daro gerus darbus, yra geras visiems ir visada pasiryžęs padėti.

Meilė:

• Neišmanymo lygmuo – meilė suvokiama kaip kūno aistra, potraukis.
• Sąmonės aistros lygmuo – meilė suvokiama per savanaudiškumo prizmę, todėl santykiai dažniausiai trumpalaikiai, žmogus visą gyvenimą ieško “idealo“.
• Doros lygmuo – gebėjimas besąlygiškai mylėti, padėti mylimam žmogui išskleisti jo geriausias savybes, kartu dvasiškai augti ir tobulėti.

Vidinė stiprybė:

• Neišmanymo sąmonės lygmuo – toks žmogus jos neturi, todėl yra visiškai valdomas savo silpnybių, instinktų ir priklausomybių.
• Aistros lygmuo – tai greičiau užsispyrimas ir ambicijos, kurios gena siekti savanaudiškų tikslų.
• Doros lygmuo – žmogus dvasiškai stiprus: būtent vidinė stiprybė padeda jam įveikti bet kokius sunkumus dvasinio augimo kelyje.

Sveikata:

• Neišmanymo sąmonės lygmuo – žmogus nesupranta ligų priežasčių, nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“.
• Aistros sąmonės lygmuo – žmogus gali laikytis įvairių dietų, sportuoti, bet tik dėl išorinės estetikos ir grožio, jis įsistikinęs, kad sveikata priklauso nuo gydytojų ir medicinos.
• Doros sąmonės lygmuo – yra gilus suvokimas, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai.

Kuklumas:

• Neišmanymo lygmuo – žmogus nesuvokia, kas tai yra, todėl skaito kuklumą kvailumu ir pats elgiasi įžūliai.
• Aistros lygmuo – kuklius žmones skaito silpnais, nevykėliais ir nuolat siekia šlovės, bet dėl savanaudiškų tikslų gali apsimesti ir kukliu.
• Doros sąmonės lygmuo – žmogus kuklus: apie save kalba itin retai, niekada nesigiria.

Tai tik keli pavyzdžiai, kurie parodo – kaip skirtingai suvokia pasaulį įvairaus sąmonės lygmens žmonės. Dėl to ginčytis ar pykti tikrai neverta, nes visi mes šioje Žemėje turime vienodus tikslus – pabusti iš materialumo iliuzijų, ir, prisiminus savo dvasinę prigimtį, plėsti savo suvokimą, sugrįžti prie Ištakų, prie Amžinųjų Vertybių ir kurti Harmoniją.

Tie, kas “pabudo“ anksčiau – tarsi vyresniųjų klasių mokiniai mokykloje: juk jie nepyksta ant jaunesniųjų mokinių už tai, kad šie dar nemoka to, ką jie jau išmoko.. Vyresnieji jaunesniems turi būti įkvepiančiu pavyzdžiu 🙂 !

Bundančių žmonių vis daugiau.. Gyvename didelių pokyčių laikotarpiu. Todėl būkime kantrūs, supratingi ir geranoriški vieni kitiems 🙂 . Meilė, dvasingumas ir vienybė galiausiai padės mums išmokti visas pamokas ir tapti Harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..