Šventas Medis

Tai pagrindinis indėnų išminties simbolis. Dauguma iš mūsų vaikystėje mėgome skaityti knygas apie indėnus, žavėjomės jų drąsa ir išmintimi. Yra ir tragiška šios tautos istorijos dalis, kurią daugelis žinome. Labai nudžiugino, kai sužinojau, kad vyksta išlikusių indėnų genčių atgimimas, sukurti judėjimai, renkantys Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų išmintį ir atgaivinantys tradicijas ir savimonę.

Po 1492m., kai K.Kolumbas atrado Ameriką, indėnų gyvenimas neatpažįstanai pasikeitė. Nuo 15 a.pabaigos iki 19a. dėl ligų, karų su europiečiais ir pavergimo indėnų sumažėjo keliasdešimt kartų. Majų genties indėnų buvo išnaikinta apie 5 mln. Pirmoji Kolumbo sutikta gentis, Haičio salos karibai (tainai), buvo paversti vergais ir išmirė iki 1650 metų. Tikslių duomenų, kiek iš viso išnaikinta vietinių gyventojų, nėra, nes tais laikais nebuvo vykdoma tiksli gyventojų apskaita. Išlikę tik kai kurių teritorijų duomenys ir tik apytiksliai nustatyta, kad šis skaičius galėjo būti nuo 8,4 mln (užregistruota) iki 112,5 mln žmonių. Tokia skaudi praeitis..

Labai įdomu buvo susipažinti su šios tautos išmintimi, kuriai buvo artima ir gyvybiškai svarbi darna su gamta, iš kurios sėmėsi jėgų ir išminties. Pagrindinis ir svarbus indėnams simbolis – Šventas Medis. Jis simbolizuoja gyvenimą, laiko ciklus, Žemę ir Visatą. Taip pat jame įžvelgiamos žmogaus gyvenimo ciklo pakopos nuo gimimo iki vienybės su Visata.

Šventas Medis turi keturias didžiąsias prasmes, kurių pirmoji – apsauga. Medžio šešėlis saugo nuo saulės, iš medžių statomi namai ir apeigų būstai, teikiantys fizinę ir dvasinę apsaugą. Jo mediena sušildo, žievė simbolizuoja apsaugą nuo išorinio pasaulio. Iš medžio skaptuojami kajakai ir kanojos. Didžioji Švento Medžio paskirtis – saugoti žmonių būrimosi vietą ir būti jos branduoliu.

Antroji didžioji prasmė – Švento Medžio gyvastis. Simboliškai tai įprasmina medžio vaisius. Gilesne prasme vaisius yra maistas, kurį žmonės gauna bendraudami vieni su kitais fizinėje ir dvasinėje aplinkoje. Medžio lapai ( jie nukrenta ant žemės, patręšia dirvą, kad medis galėtų augti, vešėti, žydėti ) simbolizuoja žmonės, kartų kaitą ir dvasinį mokymą, skirtą palikuonims, kad jie būtų sveiki ir dvasiškai augtų.

Trečioji didžioji prasmė – Švento Medžio augimas. Jis auga iš savo centrinės šerdies į išorę ir aukštyn. Šis augimas – lyg žmonių dvasinio augimo poreikis. Mąstydami ir keisdamiesi, žmonės įgyja keturias galias: fizinę, protinę, emocinę ir dvasinę. Iš tikrųjų žmogus pirmiausia keičiasi dvasiškai, o vėliau tai išryškėja jo asmenybėje. Iš pažiūros šie pokyčiai nematomi paviršiuje, nes vidinio Švento Medžio augimo žmonės nemato. Tokiu būdu gyvenimą galima suvokti kaip asmens dvasinio augimo išraišką. Šaknų ir šakų vešėjimas išreiškia žmogaus kasdienybės galias. Kita prasme augimas – tai ir laiko, gyvenimo ciklai. Tai amžinas procesas, nes Šventas Medis įsišaknijęs Motinoje Žemėje, bet savo viršūne siekia beribę Visatą.

Ketvirta didžioji prasmė – Švento Medžio darna arba vienovė. Jis simbolizuoja Didžiąją dvasią, kaip kūrimo branduolį, pusiausvyros ir savęs suvokimo centrą. Viena vertus, įsismelkusios į Motiną Žemę šaknys, simbolizuoja nematomą mūsų esmę, o Švento Medžio dalis virš dirvos – tai, kas yra akivaizdu. Tik suvokus ir suradus tarp jų pusiausvyrą, mūsų asmenybės medis vešės, duos gausiai vaisių bei sėklų tolesniam augimui ir klestėjimui vienovėje. Iš tiesų mes savo gyvenimą pradedame darna, tačiau šią vienovę esame kartais įpratę savo šeimose, gentyse ir visuomenėje sugriauti ir suardyti.

Dar vienas svarbus simbolis indėnų mokymuose – Pažinimo Ratas. Tai archaiškas simbolis, kurį turi beveik visi Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai. Pažinimo Ratas yra senas ir galingas Visatos simbolis, tai nebylus daiktų tikrovės mokytojas. Jis atskleidžia daugelį būdų, kuriais daiktai tarpusavyje susiję, taip pat parodo ne tik esamus daiktus, bet ir taip pat ir tuos, kurie galėtų būti..

Man šis mokymas pasirodė labai netikėtas ir įdomus. Jį skaitydama, supratau, kad Tiesa yra universali ir ją įvairiais simboliais, žodžiais ir sąvokomis įamžino visos Žemėje gyvenusios tautos.. Išties, visi mes daugiau žinome apie tradicines religijas.. Sekantį kartą parašysiu apie indėnų Pažinimo Ratą – labai įdomu 🙂 ..

Budizmas

Daug atsakymų man davęs mokymas. Šios religijos  filosofija žavi savo įžvalgumu. Pirmą mažą knygutę “Taip kalbėjo Buda“ rusų kalba gavau viename iš pirmųjų ezoterinės literatūros knygynų vietoje.. grąžos. Skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet paskaičius ilgai nepaleidau jos iš rankų.. Teisinga mintis, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši maža knygelė, galima sakyti, iš pagrindų pakeitė mano mąstymą.

Pirmiausia apie patį budizmo filosofijos kūrėją – Budą. Tai reali istorinė asmenybė. Jis, beje, nuolat pabrėždavo, kad nėra nei dievas, nei dievybė, o paprastas žmogus, supratęs žmonių kentėjimo priežastį ir būdą iš kančių išsivaduoti, pakilęs virš jų, praregėjęs. Buda gyveno 80 metų – tarp 563 ir 483 m.pr.m.e. Gimė Sidhartos Gautamos vardu, netoli Kapilavastu (Šiaurės Indija), Šakju karalystės valdovo šeimoje, motina – karalienė Maja.

Princas gyveno prabangoje. Tėvas jį visokeriopai atitvėrė nuo pasaulietiško gyvenimo. Būdamas 29 metų, po kelių savarankiškų žygių už karalystės tvoros, pamatęs gyvenimo realybę, jis paliko tėvo rūmus. Tuo metu gimė jo vienintelis sūnus – Rahula, bet ir šeima jo nesulaikė. Jis tapo atsiskyrėliu, užsibrėžusiu tikslą ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškų kančių.

Po ilgų ieškojimų, klaidžiojimo Gango slėniais, tuometinių dvasinių mokytojų mokslų, askezės jis pasirinko savo ieškojimų būdą ir kelią. Tuo, žinoma, nustebinęs ir net papiktinęs tuometinius tradicijų besilaikančius dvasininkus ir pasekėjus. 35 metų, po ilgo susikaupimo ir apmąstymo, jis pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda – “nubudęs, nušvitęs“, tas, kuris atskleidė Keturias Tauriąsias Tiesas ir pasiekė Nirvaną (išsivadavimo būseną) šiame pasaulyje.

Kokios gi tos Keturios Tiesos?
1. Egzistuoja kančia
2. Yra kančios priežastys
3. Iš kančios yra išsivadavimas
4. Yra kelias, kuris veda į kančios pabaigą.

Taip pat nurodomas “kelias, kuris veda į kančios pabaigą“. Tai aštuonių pakopų kelias:
1. Tobulas požiūris;
2. Tobulas pasiryžimas;
3. Tobulas kalbėjimas;
4. Tobuli poelgiai, veiksmai;
5. Tobula gyvensena;
6. Tobulos pastangos;
7. Tobulas budrumas (dėmesys);
8. Tobulas susikaupimas (meditacinis, ties tuo, ką darome). Kituose šaltiniuose vietoje žodžio “tobulas“ radau “teisingas“, bet tai, turbūt, esmės nekeičia.

Stebina toks įžvalgumas, ypač pagalvojus apie tą laikmetį.. Kyla mintis, kad yra nekintanti Tiesa, nepriklausanti nuo laikmečio. “Eilės apie Mokymą“ – Dhammapada – budistiniai tekstai, parašyti pali kalba. Juose tiek pamokomų temų, kurias galima pritaikyti šiandien.. : “ Visas sąmonės būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba ar daro ką skatinamas blogų minčių, kentėjimas lydi jį, kaip neatskiriamas šešėlis“.

“ Visas proto būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba arba ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis… Iš tiesų neapykanta niekada nenuslopina neapykantos. Neapykantą nuslopina tik meilė – tai amžinas dėsnis… Tie, kurie klaidą laiko tiesa, o tiesą klaida, tie, kurie ganosi klaidingų minčių ganyklose, – niekada nepatirs tikrovės“..

“ Bet tie, kurie tiesą laiko tiesa, o klaidą klaida, tie, kurie ganosi teisingų minčių ganyklose, – patirs tikrovę… Kaip lietus patenka į namus, kurių stogo šiaudai prasiskyrę, taip aistra įsiskverbia į neišlavintą protą. Kaip lietus nepatenka į namus, sandariai uždengtus šiaudais, taip aistra neįsiskverbia į išlavintą protą… Budrumas (apamada) – kelias į nemirtingumą. Išsiblaškymas – kelias į mirtį. Tie, kurie budrūs, nemiršta. Tie, kurie išsiblaškę – jau mirę“.

“ Uolumu, budrumu, savitvarda išmintingas žmogus susikuria salą, kurios niekada neįstengs užlieti bangos.Tie, kurie išmintingi, mąstantys, visada atkaklūs, pasiekia Nibbana’ą (Nirvaną) – aukščiausią laimę. .. Reikia draugauti su tuo, kuris rodo klaidas lyg rodytų lobį… Nelaikyk draugais tų, kurie daro bloga ar tų, kurie yra negarbingi. Bendrauk su geriausiais, siek geriausių žmonių draugystės“.

“ Kaip tvirtos uolos neišjudina vėjas, taip ir išminčių nejaudina nei priekaištai, nei liaupsės… Nedaug žmonių persikelia į kitą krantą, dauguma vaikšto pirmyn ir atgal šioje pusėje… Ramios mintys, žodžiai ir poelgiai to, kuris įgijo teisingą supratimą, visiškai išsivadavo, yra absoliučiai ramus ir išlaiko pusiausvyrą.. Puikūs yra miškai, kur minia nešėlsta; išsivadavę iš aistrų, žmonės suranda juose džiaugsmo, nes nebeieško juslinių malonumų“..

Ką čia bepridursi.. Verčia susimąstyti.. Ateityje rašysiu dar ištraukas iš savo “stebuklingos“ knygelės.. Ką sudomino, pasiūlysiu literatūrą – “Baltos lankos“ yra išleidusios Jean Boisselier knygą “Budos išmintis“. Labai gražiai iliustruota, išsamiai pasakojanti Budos, budizmo istoriją knyga. Ir.. labai norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę 🙂 ..