Būti Savimi :)

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai 🙂 Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus kūdikis gimsta turėdamas sudėtingesnes smegenis, nei suaugę žmonės. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai“ tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti, pažinti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga – tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Turbūt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip“, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti – kuo jam būti.

Reikėtų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi – asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos“ gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba – laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisime. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip unikali asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas šalia pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norime, o darymas to, ką geriausiai sugebame ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai prie to linksta. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darome ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo“ ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai reiškia būti Savimi 🙂

Reklama

Gyvenimo ekologija

Žodį “ekologija“ dažniausiai naudojame, kai kalbame apie aplinkos apsaugą. Žodynas aiškina, kad tai yra mokslas, tiriantis organizmo santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Taigi, pilnai tinka įvardinti tai, apie ką noriu pasvarstyti – apie žmogaus gyvenimą, jo santykį su savimi ir aplinka, gyvenimo būdą. Ar esame harmoningi ir nuo ko tai priklauso?

Pirmiausia – mūsų fizinis kūnas. Mityba – tiek dabar apie tai diskutuojama.. Cheminiai priedai maiste, saikingumas. Jau pats kūno pavadinimas – organizmas – reiškia jo organinę kilmę. Organizmas pats negamina daugelio medžiagų, reikalingų jo funkcionavimui, todėl visą laiką reikia papildyti jų atsargas. Mums reikalingas ir naudingas tik organinės kilmės maistas ir švarus vanduo..

Net ir valgydami organinės klimės maistą nesaikingai, galime sau pakenkti. O kalbos apie neorganinių cheminių medžiagų nekenksmingumą yra suinteresuotų asmenų propaganda. Naudojami net ir mažais kiekiais, bet pastoviai, jie tikrai sukelia organizmo sutrikimus. Žmogus ne kanalizacinis vamzdis – viskas, kas pakliūna į organizmą, yra apdorojama, įsisavinama, pagal galimybes nukenksminama. Taiklus pastebėjimas viename filme apie mitybą: mes juk sąmoningai nepilsime nuodų ant savo ar savo artimųjų maisto, bet kai tų nuodų įdeda maisto gamintojai, kažkodėl aklai tikime, kad tai yra normalu ir nekenksminga..

Mūsų laikais labai plačiai naudojama kosmetika, kūno priežiūros priemonės. Kaip ir nieko blogo, bet.. tų priemonių aiškiai naudojam nesaikingai ir per daug. Nesusimąstydami, kad ir juose gausu konservantų, neorganinės chemijos junginių – kremai, muilai, pieneliai, dezodorantai, dušo želė.. Per odą jose esančios medžiagos pasisavinamos taip pat puikiai, kaip ir per virškinimo sistemą, o juk jie naudojami nuolat.. Ar susimątėme, kad taip ardome natūralų kūno apsauginį sluoksnį ir odos mikroflorą? Manau, verta sugrįžti prie kuo natūralesnių kosmetinių priemonių..

Taip pat ir mūsų aplinka, mūsų rūbai.. Gal ir neblogai, jei audinyje yra dalis sintetikos – pagerėja jo savybės, pailgėja devėjimo laikas. Bet, tur būt, jau daugelis padarėme išvadą, kad rūbas iš grynos sintetikos yra nemalonus devėti ir “nejaukus“.. Rūbo sudėtyje esačios cheminės medžiagos taip pat veikia mūsų kūną. Arčiau kūno turėtų būti tik natūralaus audinio rūbai..

Tas pat liečia ir mūsų namus, aplinką. Daugeliui natūralios apdailos medžiagos ar baldai yra mielesni ne tik dėl jų natūralumo ar tvirtumo. Visi žinome, kad sintetinės medžiagos, naudojamos baldų gamyboje, gali būti net nuodingos.. Ir begalė buitinių cheminių valymo priemonių, kurios gal ir greičiau išvalo, ir pagelbėja, bet nesaikingai naudojamos – garuodamos ar per odą taip pat gali pakenkti..

O mūsų gyvenimo būdas.. Pasidarėm tokie motorizuoti, uždaryti patalpose ir nuolat sėdintys.. Visi technikos pasiekimai yra mums didžiulis pagelbėjimas, bet.. jau pradėjo valdyti mūsų gyvenimą. O juk mums gyvybiškai svarbu kasdieną pabūti gamtoje, gryname ore. Kiekvienam iš mūsų reikalingas ir optimalus fizinis krūvis. Taip mes įgauname energijos, atgauname pusiausvyrą – juk esame gamtos vaikai ir jokia technika mums tos natūralios energijos nesuteiks..

Ir.. pagrindų pagrindas – mūsų mąstymas – ar jis ekologiškas, ar kūrybiškas ir įkvepiantis? Vienoje L.Hey knygoje perskaičiau tokį įdomų palyginimą: jei kažkas mums sakytų, kad esame žalsvas paršelis, tokį žmogų palaikytume trenktoku.. Bet juk mūsų mintys apie save būna kartais dar absurdiškesnės.. o juk jos ir formuoja mūsų orumą, pasitikėjimą savimi, bendravimą, santykį su aplinka..

Taigi – kiek ekologiški esame? Galbūt, kai suprasime savo gyvenimą įtakojančius ypatumus, išmoksime ir visų mūsų bendriems namams – Žemei – būti atidesni? 🙂 Juk kas naudinga mums, naudinga ir jai, o kas kenkia mums, neišvengiamai kenkia ir Žemei.. ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.. 🙂

Vienas su visais

Labai ilgai nagrinėta sritis, kol susidėliojo visi taškai. Ypač tai paryškino momentai, kai tekdavo skirtis su draugais dėl įvairių priežasčių – gyvenimo vietos pakeitimo ar netekties. Pastaroji palikdavo didžiulę tuštumą ir sumaištį, jausmą, kad negalėsiu, nemokėsiu gyventi be to žmogaus.. Arba situacijos, kai supranti, kad tik pats asmeniškai priimi sprendimus, kiek palaikančių žmonių šalia bebūtų. Turėjau rasti sau atsakymą į šitą klausimą – kodėl su visais, bet, iš esmės, vienas?

Turiu omenyje ne vienišumą, o kiekvieno žmogaus asmeninį augimą ir atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Gyvename tarp žmonių, bet.. kiekvienas gimėme šioje Žemėje dėl savo asmeninių savybių vystymo, kurios daro įtaką visai žmonijai. Kokia bus kiekvieno mūsų asmeninė “kokybė“, toks bus ir santykis su aplinkiniais ir pasauliu. Jei neturime ryšio su savimi ir taikos savo širdyje, negalime jos dovanoti ir aplinkiniams.

Kai ieškome ryšio su kitais žmonėmis, tikėdamiesi, kad jie išspręs mūsų problemas ar pateisins mūsų lūkesčius, mes tampame nuo jų priklausomi. Taip perduodame savo gyvenimo valdymą kitiems žmonėms. Nieko gyvenime nevyksta be mūsų – sąmoningo ar ne – pritarimo. Jei jaučiamės valdomi, reiškia, kažkada davėme tam sutikimą. Jei jaučiamės silpni, tai irgi mūsų pasirinkimas. Gyvename arba kurdami savo realybę, arba “atidirbinėdami“ savo nesąmoningų, neįsisąmonintų veiksmų pasekmes.

Vienintelis būdas būti pilnaverčiu ir laimingu žmogumi – atkurti ryšį su savimi ir augti dvasiškai, pajusti savo dvasinį potencialą. Galime vadinti tai meile sau, identiteto atkūrimu, saviraiška, savęs suvokimu. Tai yra pagrindas laimingam ir kūrybingam gyvenimui, harmoningiems santykiams, vienybės su viskuo jausmui. Pasaulyje nėra galimybės gyventi izoliuotai ir nebūti įtrauktam į bendrus procesus. Tik patys būdami sąmoningi ir kūrybingi bei išnaudodami savo dvasinį potencialą, mes galime būti harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir pasauliu.

Kadaise man sukėlė lengvą šoką vienas testas, kuriame buvo siūloma sudėlioti prioritetus. Buvo pasiūlytos sritys: darbas, vaikai, mylimas žmogus, aš, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai. Žinoma, kaip mylinti mama, pirmoje vietoje išskyriau vaikučius, paskui mylimą žmogų, tėvus, draugus, save ir darbą. Ir koks buvo mano nustebimas, kai viskas pasirodė iš esmės neteisinga! Gal dėl to ir tiek sumaišties buvo tuometiniame mano gyvenimo periode..

Pasirodo, kad augčiau kaip asmenybė ir leisčiau augti kitiems, eiliškumas turėtų būti toks: aš, mylimas žmogus, vaikai, darbas, tėvai ir giminės, draugai ir kiti ryšiai.. Net pasipiktinau pradžioje: aš gi ne egoistė 🙂 ! O paskui ramiai perskaičiau paaiškinimą, kuris išties yra teisingas ir logiškas.

Taigi: jei aš esu harmoninga asmenybė, tai ir kursiu harmoningus santykius su savo mylimu žmogumi. Reiškia, ir mūsų vaikai bus laimingi, matydami nuoširdžius santykius ir gyvendami geranoriškoje aplinkoje. Ir darbe aš būsiu sėkminga, jei būsiu laiminga šeimoje, taip pat su tėvais ir giminėmis ir draugais bus šilti santykiai, jei šeimoje ir darbe būsiu sėkminga. Rodos, viskas taip paprasta ir pasitvirtina posakis: pradėkime nuo savęs..

Dažnai žmonėms ir kyla nusivylimų, jei viską supainioja vietomis ir gyvena be prioritetų. Visų pradžių pradžia yra pats žmogus, jo asmeninės savybės, ir tai neturi nieko bendra su egoizmu. Savo būsena, savo stipria dvasia, meile žmonėms ir pasitikėjimu mes harmoningai veikiame savo ir aplinkinių gyvenimą. Ir, atvirkščiai – silpnadvasiškumas verčia kabintis į žmones ir situacijas, padaro žmogų silpną ir priklausomą nuo žmonių ir aplinkybių.

Tokia realybė: kiekvienas ateiname į šį pasaulį individualiam darbui. Kokie brangūs bebūtų mums žmonės – jie taip pat atsakingi už savo sprendimus. Galime priimti ir bendrus sprendimus ir susitarimus. Mūsų savybių sąveika įtakoja, kokie mūsų santykiai, ir kiekvienas esame atsakingas tik už savo “dalį“.. kaip mes benorėtume, kito žmogaus nepakeisime. Galime tik keistis ir tobulėti patys. Beje, kai keičiamės patys – keičiasi ir aplinkinių požiūris į mus.

Visata, anot rytų filosofijos, vystosi pagal išskirtinį tikslingumo principą, kuris veda visą gyvybę Žemėje į tobulumą. Tai dvasinis dėsnis – evoliucija. Taip pat yra energijų sąveika, pagal kurią energijos grupuojasi pagal savo prigimtį (panašus traukia panašų). Teigiama, kad šviesus žmogus turi savybę skleisti savo šviesą dešimtims žmonių, tos dešimtys – dar dešimtims, o iš to susidaro tūkstančiai nuostabių šviesių žmonių.. Teturime pradėti kiekvienas nuo savęs ir tuomet “vienas su visais“ išaugs į harmoningą Vienybę visų gerovei ir labui 🙂 .

“Tuščia galva“.. arba ramybės būsena

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

E.Fromo knyga “Turėti ar būti“?

Vėl lp pasiūlė temą pasvarstymams – ačiū 🙂 . Galbūt, daug kas jau yra skaitęs šitą knygą, kas dar ne – lp įdėjo nuorodą praeito įrašo komentaruose. Originalo kalba – Erich Fromm “To Have Or to Be?“. Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Tuo metu, kai buvo rašoma knyga (1976), dar tik sklandė pokyčių nuojautos, kurių priežastis autorius nuodugniai, logiškai išnagrinėjo ir pasiūlė konkrečius būdus realiai keisti situaciją pasaulyje.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas – naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas – į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis – vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Tai savininkiškas santykis su savimi ir pasauliu.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“. Į turėjimą orientuoti žmonės remiasi tuo, ką jie turi.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ – įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija. Taip pat plačiai aptariami ir žmonių santykiai, įtakoti santvarkos skiepijamo savininkiškumo.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia. Tai sąlygoja kūrybiškus santykius ir gamtos išsaugojimą.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius sako, kad mąstymo keitimas – tai natūralus būdas, nes pasikeitus vertybėms, turėtų kilti noras keisti sistemą , kad ji atitiktų tas vertybes.

Kad įsivyrautų nuostatos “būti“ isitvirtinimas, E.Fromas išskyrė keturias būtinas sąlygas:
1) Žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2) Žmogus turi suvokti, kad yra kančios priežastis (ar priežastys);
3) Žmogus turi pripažinti, kad negerovę galima įveikti;
4) Žmogus privalo suvokti, kad, norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo – “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).. Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ – reklamos.. Taip pat mokslo humanizavimą, visuomenės bendruomeniškumo svarbą, nusiginklavimą..

Sunku trumpai aprašyti visą knygą. Pagrindinė idėja – esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis – vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė. Siūloma reali alternatyva – taikios būties visuomenė, kuri skatina žmonės tobulėti ir neprisirišti prie materialių dalykų daugiau, nei būtina, kurios pagrindinė nuostata “būti“ , o ne “turėti“.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Pasąmonė

Dėkui Vilmai už laišką ir klausimą. Ji klausia, kodėl šiais laikais taip sureikšminama pasąmonė – juk anksčiau apie tai mažai kas kalbėjo. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vis daugiau tyrimų atliekama šioje srityje. Tyrinėtojai atrado daugiau sąsajų tarp sąmoningos veiklos ir pasąmonės. Atrasta įvairių tai patvirtinančių metodikų. O svarbiausia, manau, yra tai, kad labai suintensyvėjo informacinis srautas, gyvenimo tempas ir padaugėjo su tuo susijusių psichologinių sutrikimų.

Žmogus tiesiog nepajėgia suvokti ir apdoroti tokio didelio kiekio informacijos. Pasąmonė, mūsų informacinė sistema, nuolankiai viską “įrašinėja“. Rodos, nekalti dalykai – radijo stotis fone, nuolat įjungtas televizorius, reklama. Taip pat sąmoningai skaitoma informacija. Ar reikia šitiek? Tai pertempia nervų sistemą. Psichoterapeutai teigia, kad tik labai nedidelė viso tos informacijos dalis yra įsisamoninama. Kita didžioji dalis gali veikti mūsų gyvenimą, mums to nesuvokiant.

Dar didelis pasąmonės “klodas“ – užslopintos, nemalonios situacijos ir išgyvenimai. Vėlgi dėl tempo ar tiesiog nenoro pažiūrėti tiesiai į problemą, dažnai ją nustūmiam, stengiamės pamiršti ar negalvoti apie tai. Kiekviena neišgyventa ir iki galo nesuvokta emocija ar pojūtis gali sugrįžti, esant panašiai situacijai, tik su didesne jėga, ar tiesiog kelti nesuvokiamą įtampą ir nemalonią būseną.

Mano žinios šitoje srityje – asmeninių paieškų ir patirties pobūdžio. Kaip rašiau, bandžiau keletą metodikų. Man tai padėjo, bet nepatarčiau tuo užsiimti asmeniškai. Niekada negalime žinoti, ką ištrauksime iš pasąmonės klodų.. Geriau pokalbis su specialistu. Be to, girdėjau įvairių kitokių atsiliepimų – kad tai varginantis ir ne visuomet duodantis gerus rezultatus procesas. Žinoti, kad turime tokią sistemą, reikia, bet dirbti vistik daugelis pataria su sąmone, didinti sąmoningumą.

Jei būsime sąmoningi, formuosime savo mąstymą, suprasime, kad kiekvienas galime valdyti savo gyvenimą savo mintimis, tai ir pasąmonė mums tarnaus. Tam reikia būti maksimaliai sąmoningais nuolat, išgyventi “čia ir dabar“ akimirką, neįsisukti į chaotišką gyvenimo būdą, tiesiog lėtinti gyvenimo tempą. Nuolatinis informacijos srautas vargina, kuria nekontroliuojamą betvarkę mintyse.

Parašysiu keletą pavyzdžių, kaip pasąmonė gali veikti gyvenimą. Tai gali būti ir keisti spontaniški pirkiniai ar poelgiai, kurių sau niekaip paaiškinti paskui negalime. Arba toks įdomus pavyzdys iš paskaitos: žmogus sunegalavo ir kreipėsi į gydytoją. Liga buvo lengva, bet vyras įsisirgo ir nesveiko, nežiūrint gydytojos pastangų. Paskui paaiškėjo, kad vyrui labai patiko jauna gydytoja, su kuria buvo malonu susitikti.. Noras matyti gydytoją buvo stiprus, nors slopinamas (buvo vedęs), taigi pasąmonė jam “suteikė“ galimybę matyti gydytoją – paprasčiausias peršąlimas ilgai nepraėjo..

Panašių istorijų pateikė ir apie situacijas, kai kažko nenorime daryti gyvenime ir tam, kad to išvengtume, “organizuojame“ krūvas neatidėliotinų darbų, kad tik nedarytume to, ko nenorime. Įtampa auga, ir galų gale ta stūmiama į pasąmonę sritis pareikalauja sau išskirtinio dėmesio ir laiko.. Arba bendravimas su žmonėmis. Mūsų pasąmonė “įrašo“ absoliučiai visas mūsų mintis apie žmogų, su kuriuo bendraujame. Mes galime jas pamiršti, bet tos mintys gali įtakoti bendravimą, nors to ir nesuvokiame.. ir žmogus gali tai jausti, o paskui galime tik stebėtis, kad bendravimas nesiriša, nors tu ką..

Man darbas su pasąmone buvo įdomus, bet tik trumpas etapas mano ieškojimuose. Naudingesnis ir įdomesnis buvo sąmoningas darbas – naujos informacijos paieškos, pasitikėjimo savimi lavinimas, pozityvus mąstymas ir tiesiog.. džiaugsmas gyvenimu 🙂 Gal kažkas turi daugiau žinių ir kitokią nuomonę apie šią sritį? Būtų labai įdomu ir būčiau dėkinga 🙂 ..

Sąmoningumas ir minčių galia

Ką reiškia – sąmoningai valdyti savo gyvenimą? Kaip atsiranda nevaldomos ir negatyviai veikiančios gyvenimą programos? Tam, kad aiškiai tai suprastume, turime įsivaizduoti, kaip veikia mūsų “valdymo centras“ – sąmonė ir pasąmonė.

Pasąmonę galim įsivaizduoti kaip informacinę sistemą, kurioje funkcionuoja pridėtinė programa – sąmonė. Pasąmonė kontroliuoja ir vykdo žmogaus kūno organų ir sistemų veiklą. Taip pat turi savyje visą informaciją, susijusią su giminės perduodamais bruožais ir polinkiais, temperamento ypatumais. Turi ir įspūdžių, patirčių, išgyvenimų reakcijas, sukauptą informaciją apie aplinką.

Sąmonė – tai reagavimo, sprendimų priėmimo programa. Tam, kad priimtų geriausią sprendimą, ji gali pareikalauti iš pasąmonės visą turimą konkrečiam atvejui informaciją ir pagal tai priimti tam tikrą sprendimą. Šis procesas gali būti valdomas arba nevaldomas. Jei valdomas, priimami sąmoningi sprendimai, panaudojus visą informaciją, jei ne – tiesiog reakcija, įtakota pasąmonės.

Bet kokiu atveju galime daryti išvadą, kad sprendimas bus toks, kokį informacijos rinkinį turi žmogus savo informacinėje sistemoje – pasąmonėje. Bet.. kaip jis tą informaciją panaudos, tai jau priklauso nuo pačio žmogaus, nuo ryšio su savo informacine sistema. Tas ryšys dažnai vadinamas intuicija arba jausmu, pateikiančiu teisingą sprendimą. Daugelis metodikų sukurta būtent tam, kad atgautume ryšį su savo pasąmone ir sąmoningai valdytume savo gyvenimą.

Vidinis žmogaus pasaulis – gyva sistema. Kiekviena mintis atsispindi šioje sistemoje ir ją veikia. Norime to ar ne, bet mąstydami kuriame savo realybę. Kai darome tai nesąmoningai, pasąmonėje prisikaupia nereguliuojamos informacijos, taip pat negatyvios, nemalonios, neišgyventos, užslopintos, kuri veikia mūsų reakcijas į aplinkybes ir valdo mūsų gyvenimą. Tam, kad valdytume savo gyvenimą, turime sekti savo minčių eigą ir sąmoningai jas valdyti.

Kiekvienas žmogus visada turi galimybę pasirinkti mintis, kurios kurs jo realybę. Supanti žmogų realybė gali pradėti keistis norima jam linkme tik tada, kai suformuojame norimą mąstymo būdą. Tai vienintelė sąlyga: mąstymas turi būti visko pagrindas, t.y., eiti veiksmų priekyje. Viskas gyvenime įmanoma, viskas egzistuoja kaip potenciali galimybė, mums tereikia suteikti energijos tų galimybių išsiskleidimui. Galimybių deficitas – tik mūsų galvose..

Kaip dažniausiai yra realybėje? Ogi dažniausiai galvojame apie tai, ko nenorime, apie negatyvius dalykus. Galime sakyti, kad norime finansinės laisvės, o nuolat galvojame apie tai, kad trūksta pinigų.. Pasąmonė nerūšiuoja minčių, ji viską įrašo pažodžiui, taigi, būtent tai, apie ką dažniausiai galvojame, gali tapti gyvenimo programa, nors tvirtiname visai ką kitką..

Arba norime darbo, kuriame realizuotume visas savo galimybes, bet.. galvojame, kad tokio darbo nerasime ar toks apskritai neegzistuoja.. Arba norime tapti pasitikintys savimi, laisvai bendrauti, bet nuolat galvojame, kad sunkiai sekasi bendrauti, nemokam bendrauti, esam sukaustyti. Vien norais iš vietos tikrai nepajudėsime, atvirkščiai – galime pritraukti į savo gyvenimą būtent tai, ko nenorime, nes nuolat apie tai galvojame.

Tam, kad keistume savo gyvenimą iš pagrindų, turime keisti savo mąstymo būdą. Mintys turi būti pozityvios, pastovios, tikslingos. Silpnos mintys – silpna energija, pastovios, kryptingos – stipri energija. Kur mintys, ten ir mūsų energija. Mūsų mintys kuria mūsų realybę, o mes kuriame savo mintis. Kad tai būtų valdomas procesas, turime tiesiog jį valdyti.. Truputis praktikos, ir kiekvienas žmogus gali suformuoti mąstymo būdą, vedantį į sėkmę.

Kiekvienas galime tai padaryti valdomu procesu. Kai mąstymas sąmoningai formuojamas, tuomet pasiekiame norimų rezultatų. Tai įmanoma ir tame nėra nieko sunkaus ar mistiško. Tereikia žinoti savo tikslus, pozityviai mąstyti ir būti nuosekliam. Tuomet turėsime intuityvų ryšį su pasąmone, kuri visuomet pasiūlys optimaliausius sprendimus. Sėkmingo ir laimingo žmogaus mąstymo būdas visada orientuotas į sėkmę ir jo informacinė sistema – pasąmonė jam tarnauja 🙂 ..