Apie paprastus ir nepaprastus žmones

* Kame tokio suskirstymo esmė ir kam ji naudinga? Kai šitai suvokiame, išnyksta visi kiti klausimai apie nelygybę, išskirtinumus ir skirstymus.

* Iš tiesų žmonių skirstymas yra sąmoningas siekis ir lengviausias būdas pažeminti. Kam to reikia? Pažeminus lengviau daryti įtaką ir valdyti.

* Kai žmogus dėl žeminimo pasijunta menkesnis, jis pradeda nepasitikėti ir abejoti savimi. Jis tiesiog nustoja dvasiškai vystytis ir ieško atramos išoriniuose autoritetuose bei tampa priklausomas nuo jų.

* Todėl tiek daug skirstymo į paprastus ir nepaprastus, vertus ir nevertus, protingus ir kvailus, elitą ir prastuomenę ir t.t.. Ir liejasi kaip iš gausybės rago pažeminimo epitetai – kuo daugiau žeidžia, tuo greičiau padaro savo juodą darbą.

* Skaldymo įrankiai – dezinformacija, priešinimas, bauginimas, melas, intrigos, puikybė, veidmainystė, formalumas, falšas, slapti asmeninės naudos motyvai ir t.t..

* Kartais pakanka, kaip toje pasakoje – įmesti akmenį į būsimo mūšio lauko vidurį (šiuo atveju – žeminančius žodžius ar pretekstą rietenoms), ir kiršinimas pasiekiamas be didelių pastangų..

* Rezultatas – susiskaldymas į grupes, grupuotes, kompanijas, gaujas, klanus, tarp kurių nėra tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo. O iš esmės – visuomenės susvetimėjimas ir nuopolis.

* Tai sistema. Tačiau ji sukuria keistą iliuziją – tarsi tas nuopolis vyksta tik ten, kur esame, o štai ten, kažkur, yra civilizuotas pasaulis, kur viskas gerai ir teisinga, ir kuris gali padėti viską išspręsti.

* Nėra jokio civilizuoto pasaulio. Sistema deklaravo įvairias santvarkas, o iš tikrųjų – tiesiog ėjo nuo atviros vergijos iki užslėptos vergystės, praplečiant vergo “laisvės“ rėmus (geriau, kad jų nematytų). Taip buvo kurpiama vystymosi ir laisvėjimo iliuzija.

* Yra šalių, kur žmonės išsireikalavo platesnių rėmų arba su jais susitaikė, tačiau schema visur ta pati: grupė “nepaprastų“ išnaudoja kitą grupę – “paprastus“. Nei vienybės, nei lygių galimybių, nei darbo visų labui.

* Būdami valdžioje, “nepaprastieji“ skaito, kad valstybės resursai, t.y., visos tautos nuosavybė, yra jų asmeninė nuosavybė, kuria jie gali laisvai disponuoti.

* Arogancija – išskirtinis “nepaprastųjų“ bruožas, o valdžia ir įtaka – įrankis asmeninėms ambicijoms ir interesams patenkinti. Jų žmogiškumas išnaikinamas pinigų dominante, o puikybė palaikoma “paprastųjų“ žeminimu.

* “Nepaprasti“ labai mėgsta pamokyti kaip reikia gyventi ir naudoja tam daug skambių frazių, kurios nėra paremtos darbais: žodžiais “rūpinasi“ žmonėmis, o darbais – juos išnaudoja. Visada mato kitų trūkumus, bet savųjų “nepastebi“.

* O “paprasti“? Jie tyliai dirba svarbius kasdieninius darbus, kurių dėka “nepaprasti“ bujoja. “Paprasti“ klaidinami, žeminami, tačiau tik jų dėka išlieka žmogiškumas, padorumas ir nuolat augantis gilus pokyčių troškimas.

* “Nepaprastieji“ įsikandę laikosi savo komforto zonų, todėl bijo permainų. Tačiau pokyčiai neišvengiami: evoliucijos principas – judėjimas į priekį, vystymasis.

* Auga žmonių sąmoningumas, ir žmonės su aukštesniu sąmoningumu jau ne tik aiškiai mato atgyvenusios sistemos apgaulę ir melą, bet ir žino – kaip turi gyventi žmonės ir kaip to pasiekti.

* Baigiasi tamsos ir tironijos metas, Tiesa nenumaldomai apnuogina viską, kas buvo kruopščiai slepiama po melo ir manipuliacijų šydu. Skaldymo ir priešinimo metodas jau neveikia, nes žmonės pajuto didžiulį poreikį vienytis ir veikti bendram labui.

* Dar daugelio žmonių sąmonė užteršta melu taip, kad Tiesa juos baugina. Bet.. baimė daro žmogų žvėrimi, o Drąsa – Kūrėju. Pokyčių nori dauguma, bet kažkas turi juos įgyvendinti! Todėl priekyje žengia drąsiausi.

* Giliai širdyje kiekvienas žmogus labiausiai trokšta Tiesos. Nes žino: tik Tiesa visus išves į Šviesą. Kur vietoje skaldymo į “paprastus“ ir “nepaprastus“ – Vienybė.