Apie krabą ir jo kiautą

Gyveno kartą vandenyne mažytis krabas. Jis neseniai atėjo į šį pasaulį ir dar prastai orientavosi jį supančioje aplinkoje.

Todėl nuo pirmų dienų jis turėjo prisitaikyti prie nepažįstamų sąlygų.

Tai nebuvo sunku, nes nuo pat gimimo, kaip ir visi gyvi padarai, jis buvo apdovanotas instinktais, kurie jį nukreipdavo – kur miegoti, ką valgyti, kur ir nuo ko slėptis.

Laikui bėgant mažasis krabas sužinojo, kad jam gali grėsti pavojus iš įvairių žuvų ir aštuonkojų, ir kad rūpestinga gamta jį apdovanojo šarvais: kiautu ir žnyplėmis, kurių dėka jis galėjo apsiginti.

Matydamas, kiek pavojų tyko kiekviename žingsnyje, jis norėjo kuo greičiau užaugti ir tapti dideliu gerbiamu krabu su storu kiautu ir didelėmis žnyplėmis, kuriomis jis galėtų apsiginti nuo priešų.

Tačiau buvo viena problema: kad galėtų augti, jis turėjo surizikuoti numesti senąjį, siaurą ir kietą kiautą, trukdantį jam augti.

Tuomet galėtų susiformuoti didesnis už ankstesnįjį, naujas minkštas kiautas, kuris greitai pasidarytų toks pat stiprus kaip ir senasis, ir kuriame jo mažas kūnelis galėtų augti ir stiprėti.

Taip sugalvojo motina-gamta, ir nieko čia negalima pakeisti.

Bet mažasis krabas labai bijojo numesti senąjį kiautą ir kurį laiką likti be jo apsaugos, todėl vis atidėdavo ir atidėdavo šį nemalonų momentą.

Taip jis praleido vieną galimybę išsinerti iš kiauto, paskui antrą, trečią… ir per tą laiką jis nė trupučio neužaugo, nes kietas kiautas neleido jam augti.

Štai ir gavosi užburtas ratas.

Jis bijojo pakeisti kiautą, nes buvo mažas ir silpnas, o mažas ir silpnas buvo todėl, kad bijojo numesti kiautą ir kurį laiką pabūti be jo, kad turėtų galimybę paūgėti.

Autorius – S. Šepel

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂