Tobulas partneris

Dažniausiai taip įsivaizduojame laimingos santuokos sąlygą: reikia surasti, sutikti tobulą partnerį, ir.. tuomet viskas bus idealu 🙂 . Jei nesiseka santykiuose, kaltiname taip pat.. partnerį. Susidaro toks įspūdis, kad tai tarsi loterija – pasiseks ar nepasiseks surasti tą tobulą gyvenimo draugą. Ar iš tiesų taip yra? Ir koks turėtų būti tas tobulas partneris – juk visi esame skirtingi, taigi, ir lūkesčiai visų mūsų skirtingi..

Pirmiausiai pasvarstykime – ar teko kada nors gyvenime sutikti tobulą žmogų? Nelabai realu, tiesa? Galime susiaurinti klausimą – koks žmogus kiekvienam iš mūsų atrodo tobulas? Koks mums tinkamas? Dabar pagalvokime – jei statome sąlygas žmogui, kad galėtume su juo gyventi, ar jis bus laimingas, vykdydamas mūsų sąlygas? Ar būsite jam idealus partneris? O kaip tada su besąlygiška meile?..

Atsakydamas į visus šiuos klausimus, labai įdomią analogiją savo knygelėje “Menas mylėti“, pateikė D.M.Ruiz. Jis rašo, kad bendraujant su žmonėmis, labai svarbu nepamiršti vieno fakto: mes negalime jų pakeisti. Pastangos pakeisti žmogų reikštų tą patį, kaip bandymas mylimą savo naminį gyvūną paversti, tarkim, arkliu 🙂 .. Deja, dauguma žmonių savo naminiams gyvūnėliams yra daug geresni, nei savo gyvenimo draugui – gyvūnas mylimas besąlygiškai, o artimam žmogui turime begales besikeičiančių lūkesčių..

Griežtoka analogija, bet labai gyvenimiška, o todėl lengvai įsivaizduojama, tiesa? Pats svarbiausias žingsnis gyvenime – pasirinkti tinkamą partnerį. Ir.. leisti jam būti savimi, nemėginti jo keisti. O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi, su kuriuo sieja bendras požiūris, siekiai ir vertybės emociniame, fiziniame, ekonominiame ir dvasiniame lygmenyje.

Kaip suprasti, kad sutikome savo žmogų? Žinoma, pirmiausia svarbus yra emocinis ryšys, įsimylėjimas, dvasinis ryšys.. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti. Lygiai taip pat ir jūsų partneris: iš tiesų jam esate tinkamas tuomet, kai jis nenori jūsų keisti. Tuomet santykiai nuoširdūs, žmonės neapsimeta tuo, kuo nėra, nekelia pretenzijų ir įtampos.

Jei bandome keisti savo artimą žmogų, reiškia, jis ne toks, kokio tikėjomės. Tuomet kodėl mes jį pasirinkome? Juk kuriame santuoką suaugę, savo noru, susipažinę su būsimu gyvenimo draugu ar drauge. Tai kam rinkti tokį, kuris netinka? Kam apsimesti, kad tai tas žmogus, jei iš tikrųjų taip nėra? Ir kodėl vyliamės, kad išsipildys lūkesčiai, kurių artimas žmogus gal net ir nežino? Priimame sprendimą tuoktis patys ir atsakome už jį patys.

D.M.Ruiz siūlo dar vieną analogiją: įsivaizduokime, kad labai mylime ir norime katės, bet vis dėlto įsigyjame šunį. Trokštame, kad šuo elgtųsi kaip katė, stengiamės jį išmokyti kniaukti, pratinti prie kitų katiniško gyvenimo subtilybių, bet.. šuo yra šuo. Jis net nesupras, ko iš jo norima. Vienintelis būdas šitoje situacijoje būti laimingu – įsigyti katę, o ne kaltinti šunį nebūtais dalykais.. Svarbiausia suprasti – ko, kaip ir kada norime..

Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus. Kai kurie mums tinka, kiti netinka visiškai. Mylėti galime daugelį iš jų, bet jei norime, kad kasdieninis bendravimas būtų sklandus, labai svarbus yra siekių, tikslų, dvasinių ir emocinių savybių panašumas. Taigi, nemeluokime sau, nesuteikime žmogui savybių, kurių jis neturi ir nesitikėkime, kad po santuokos žmogus stebuklingai pasikeis.

Svarbu būti nuoširdžiu – sau ir kitiems – ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Varžydami savo partnerio laisvę, mes varžome ir savąją, nes tuomet turime savo partnerį stebėti ir kontroliuoti. Jei padarėme klaidą, pripažinkime ją ir taisykime, arba keliaukime savais keliais. Juk jei esame nelaimingi santuokoje, tai nelaimingas ir mūsų partneris.. todėl turime sau ir savo draugui ar draugei leisti turėti galimybę būti laimingu su kitu žmogumi..

Meilė yra besąlygiška, arba jos nėra ir tėra ambicijų kova. Tarpusavio santykių kūrimas yra menas. Niekas negali padaryti žmogaus laimingu – laimė ateina tada, kai mes patys mylime. Kai kažką darome su meile, tuomet mus lydi džiaugsmas. Kai veikiame, pastūmeti ambicijų ar baimės – mus lydi kančia. Išmokti tarpusavio santykių meno – kiekvienos poros valioje.

Pradėti reikia nuo suvokimo, kad kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savąją santykių pusę, kitaip sakant – už save. Tai vienintelė dalis, kurią galime reguliuoti ir keisti, atsižvelgiant į aplinkybes. Kitos pusės mes valdyti negalime, nes tik mūsų mylimas žmogus yra atsakingas už savo santykių dalį. Jeigu išlaikome pagarbą, tai ir tarpusavio santykiuose gyvuos susitarimas ir taika 🙂 .

Taigi, nėra kiekvienam iš mūsų specialiai paruošto tobulo partnerio 🙂 .. Svarbiausias žingsnis gyvenime yra atsakingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas.. O toliau.. visada yra dvi santykių puselės, ir kiekvienas yra atsakingas už savąją. Galime perskaityti tūkstančius knygų apie meilę, tačiau kiekvienas ją išgyvens savaip. Svarbus ne meilės sąvokos apibrėžimas, o suvokimas, kad meilė yra veiksmas.

Norėdami pasiekti tobulų santykių, turime besąlygiškai mylėti ir – to įtakoti – nuoširdžiai veikti. Dvipusiuose santykiuose savo vaidmenį turime atlikti tobulai, tuomet ir tapsime tobulais partneriais 🙂 .. Ar sutinkate? 😉

Reklama

Mąstytojai apie valstybę

Visais laikais visiems mąstytojams šalia egzistencinių klausimų rūpėjo dar vienas svarbus klausimas – kaip sukurti valstybę, kurioje visi žmonės būtų laimingi, kaip suburti kompetentingų žmonių valdžią? Valstybės valdymas – daug išminties, sąžiningumo ir atsakomybės reikalaujantis darbas. Tuo pačiu išbandymas valdžia filosofų priskiriamas prie sunkiausių išbandymų..

Senuosiuose indų sanskrito raštuose rašoma, kad “.. protai, apnikti savanaudiško malonumų ir valdžios troškimų, nesugeba deramai susitelkti. Todėl, net jei jų veikla išoriškai teigiama, jų veiklos motyvai yra kupini savanaudiškų troškimų… Paskiro žmogaus ir visos visuomenės tobulumas matuojamas godumo ir troškimų sutramdymo laipsniu… Dorumo pavyzdys visuomet turėtų būti iš išrinktųjų… Darbas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai, turėtų būti naudingas visai žmonijai…“ (Bhagavadgyta).

Kinų mąstytojas Laozi manė, kad idealiausia politinė santvarka sukuriama tada, kai valdinių kasdienybės netemdo valstybės rūpesčiai, kai žmonės nejaučia egzistuojant vyriausybines institucijas ir šalies valdovą, nes nėra tų institucijų spaudimo ar savivalės. Jei valstybės veikėjai būtų sąžiningi ir nepaperkami, tai ir žmonės būtų taurūs ir dori, o moralumas būtų toks pat įprastas reiškinys, kaip drabužiai, valgis ar būstas, kurių būtinumo niekam nereikia įrodinėti (Daoizmo filosofija).

Sokratas teigė, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, todėl politiniai vadovai turėtų būti renkami ne burtais, o atsižvelgiant į jų pasirengimą valdyti. Jis manė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o negabių vadovų valdymas. Mąstytojas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Sokratas buvo pirmasis filosofas, už savo politines pažiūras nuteistas mirčiai. Beje, pagal sufabrikuotus kaltinimus..

Kitas garsus filosofas – Aristotelis – teigė, kad valstybė išsivystė iš šeimos. Kelių šeimų junginys sudarė gyvenvietę, keletas gyvenviečių – valstybę. Valstybės valdytojų funkcija – reguliuoti santykius tarp žmonių ir saugoti nuo nusikaltimų. Įstatymų leidėjų tikslas – padėti piliečiams tapti dorovingiems. “Daugelio santvarkų kūrėjai buvo vieningos nuomonės, jog valstybinės santvarkos pagrindą turi sudaryti teisingumas ir santykinė visų piliečių lygybė…“ – rašė filosofas. Dėl socialinių suiručių Aristotelis kaltino vyriausybes, nes “… valdžios vyrai būna išdidūs ir gobšūs… ir turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomeninės nuosavybės“.

Anglų mąstytojas T.Moras laikomas utopinio socializmo pradininku. Jis visą savo gyvenimą ieškojo atsakymų į klausimus – kokia turi būti valstybė, kokie turi būti santykiai tarp valdovų ir valdinių, kas sudaro socialinės nelygybės pagrindą. Jo kūrinyje “Utopija“ aprašoma ideali, autoriaus nuomone, valstybė. Joje visi žmonės lygūs, nes ten nėra privačios nuosavybės. Utopiečių įstatymai įtvirtina žmonių lygybę, piliečiams užtikrinta teisė į mokslą, poilsį ir medicinos pagalbą. Aukščiausia valdžia – senatas. Visi dirba visuomenei naudingą darbą, fizinio darbo nevengia visų profesijų žmonės. Be to, utopiečiai “nepaisant įvairių įsitikinimų, sutaria“. T.Moras dėl savo pažiūrų ir priešinimosi karaliaus reformai taip pat paaukojo gyvybę.

Naujųjų amžių mąstytojas Ž.Melje jau drąsiai teigė, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir gamtos teikiamos gėrybės turėtų priklausyti visiems. “Jūs, vargšai, klausiate ir stebitės, kodėl jums reikia tiek daug dirbti ir kentėti, – rašė jis, – o priežastis paprasta: jūs savo darbu išlaikote milžinišką veltėdžių armiją.“ Pasak Ž. Melje, žmonės leidžiasi engiami tik dėl savo tamsumo. Žmonių švietimas yra būtinas, kitaip tamsumas bus išnaudotas savanaudiškiems tikslams tų, kurie valdo..

Ž.Ž.Ruso teigė, kad turtinė nelygybė supančioja laisvą žmogų, I.Kantas skelbė laisvų federacijų idėją, F.Nyčė konstatavo, kad moralės kategorijas suformulavo pats žmogus ir.. operuoja jomis, priklausomai nuo situacijos, o siekiančius valdyti filosofas pavadino antžmogiais.. Lietuvių tautos šviesuolis Vydūnas (V.Storosta) rašė: “Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo.“ Šiame procese Vydūnas išskyrė tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Trečioji pakopa – galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas.

Keičiasi amžiai, epochos, o mes vis dar sprendžiame nuo pat žmonijos sąmonėjimo pradžios iškeltą klausimą – kaip harmoningai sugyventi. Su savimi, šeimoje, tautoje, valstybėje, Žemėje.. Išspręsime, atrasime atsakymą – o kaip gi kitaip – juk evoliucionuojame.. Manau, teisus buvo Aristotelis, sakydamas, kad aukščiausia tobulumo pakopa yra teisingumas – kaip valstybės pagrindas, kaip moralinė savybė. Pritariu..

Su Valstybės atkūrimo diena, mieli tautiečiai! 🙂

Pasakaitės apie meilę :)

AMULETAS

Vieną vakarą Mokytojas ėjo namo ir pamatė pakelėje verkiantį jaunuolį.
– Ko tu verki, vaikine? – paklausė Mokytojas
– Aš… pamečiau amuletą, kurį man padovanojo mylimoji… kaip mūsų meilės ženklą…
– Jei tu verki tik dėl to, tai veltui, – šyptelėjo Mokytojas.
– Kaip gi veltui, Mokytojau – juk tai mūsų meilės simbolis?!..
– Tu pats atsakei į savo klausimą – tai tebuvo simbolis… Pamiršk amuletą ir džiaukis, kad pametei jį, o ne savo meilę.
– Bet jei aš pamečiau amuletą, tai gali būti ženklas, kad pamesiu ir meilę – susirūpino prietaringas jaunuolis.
– Meilė, kurios galia tėra amulete, žiede ar kokiame kitame daikte, neverta, kad dėl jos lietų ašaras, patikėk, – pasakė Mokytojas ir pratęsė savo kelionę.

MATAU TIK GĖRĮ…

Viename kaimelyje gyveno jaunas vaikinas. Jis buvo įsimylėjęs kaimo gražuolę, kuri nerodė jam jokių dėmesio ženklų. Ji turėjo daugybę gerbėjų, bet buvo išdidi ir nė su vienu į artimą draugystę nesileido. Tuomet vaikinas nusprendė pakerėti gražuolę vyriškumu ir išvažiavo mokytis karininko specialybės. Po kelių metų jis grįžo į kaimą pasipuošęs dailia karininko uniforma, bet kaimo gražuolei tai įspūdžio nepadarė. Ji toliau sau gyveno viena, išdidžiai atmesdama jaunikių pasiūlymus.

Bet vaikinas nenuleido rankų ir nusprendė būti turtingu. Gal taip sudomins nepalenkiamą merginą? Jis turėjo vilties, nes mergina vis dar buvo viena… Dar keletą metų jis mokėsi, daug dirbo, ir galiausiai praturtėjo. Grįžo į kaimą turtingas, su dovanomis gražuolei. Mergina ir vėl šaltai atmetė jaunuolio piršlybas.

Galutinai nusivylė jaunuolis, turtus paliko artimiesiems ir išėjo į pasaulį ieškoti Išminties. Po kelerių metų jis grįžo į kaimą, išgarsėjęs kaip išmintingas žmogus. Tačiau… šį kartą jis nėjo pas kaimo gražuolę. Jis pradėjo ramiai ir taikiai gyventi, dosniai dalindamasis su visais savo Išmintimi. Na, o kaimo gražuolė taip ir neištekėjo. Jos išdidumas ir panieka aplinkiniams išbaidė paskutinius jaunikius…

Bėgo metai. Vieną dieną buvusi kaimo gražuolė, o dabar pagyvenusi vienišė, po ilgų apmąstymų pagaliau ryžosi ateiti pas išminčių ir paklausti – ar nenorėtų jis jos.. vesti. Išminčius sutiko.
Kaimo žmonės piktinosi ir stebėjosi:
– Kam tu vedi šitą pasipūtusią moterį, kuri tau tiek blogo padarė?!
Išminčius tik šyptelėjo ir atsakė:
– Aš matau tik gera. Juk galiausiai mes kartu… Ir tik jos dėka aš tapau tuo, kuo esu dabar…

APIE VĖJĄ IR GĖLĘ

Keliaudamas Vėjas sutiko nuostabią Gėlę ir įsimylėjo… Jis švelniai glostė Gėlę, o ji, atsakydama į Vėjo jausmus, skleidėsi spalvingais žiedlapiais ir žavėjo nuostabiu aromatu. Tačiau Vėjui pasirodė, kad to maža ir jis nusprendė: “Jei aš atiduosiu Gėlei visą savo jėgą ir galią, tai ji apdovanos mane kažkuo dar didingesniu.“ Ir jis pūstelėjo visu stiprumu savo meilės jėgą į Gėlę…

Tačiau Gėlė neatlaikė audringos aistros ir… nulūžo… Vėjas bandė pakelti Gėlę ir atgaivinti, bet jam nepavyko. Tuomet jis vėl bandė paglostyti Gėlę savo švelniu meilės dvelksmu, bet ji suglebo, o galiausiai ir apvyto… Vėjas supyko:
– Aš atidaviau tau visą savo meilės galią, o tu palūžai! Matyt, tu nemylėjai manęs ir meilės jėgos tavyje nebuvo!..
Bet Gėlė neatsakė, ji nuvyto…

… Tas, kas iš tiesų myli, turi atsiminti, kad ne jėga ar spaudimu matuojama Meilė, o išreiškiama švelnumu ir dėmesiu. Geriau daugybę kartų susilaikyti, nei vieną kartą palaužti savo mylimą žmogų – net iš geriausių ketinimų…

PATARIMAS

Mokytojas ilgai ir kantriai klausė vienos moters skundų savo vyru… Galiausiai pasakė:
– Tavo santuoka būtų daug laimingesnė, miela moterie, jei tu būtum supratingesnė žmona.
– … Ką gi aš turiu padaryti, Mokytojau?
– Nustok pagaliau stengtis padaryti savo vyrą geriausiu… leisk jam būti savimi… 🙂

Paprasti sveikatos stiprinimo būdai

Apie kuriuos dažnai net nesusimąstome. Pradėkime nuo mūsų laikysenos. Atrodytų, koks skirtumas – kumptelėjęs žmogus ar tiesus? Pasirodo, mūsų taisyklinga laikysena taip pat įtakoja sveikatą. Dėl neteisingos laikysenos stuburas deformuojasi ir išlinksta, galima susirgti skolioze (stuburo išlinkimas į šoną). Mūsų laikais stuburo ligos labai paplitusios dėl sėdimo gyvenimo būdo, nejudrumo, neteisingos laikysenos ir mitybos.

Kai kurie žmonės tarsi “velka“ save per gyvenimą – susimetę, susikuprinę, susigūžę.. Tuo tarpu taisyklinga laikysena – tiesi nugara, tiesūs pečiai, įtrauktas pilvas, pakelta galva. Sėdint taip pat reikėtų laikyti tiesią nugarą. Ar žinote, kad vaikščiojimas daugelyje sveikatingumo sistemų pavadintas fizinių pratimų karaliumi? Ėjimo metu – tiesia nugara, tiesiais pečiais, įtrauktu pilvu, iškelta galva ir spyruokliuojančiu ritmu – mes pajungiame visus kūno raumenis ir stipriname visą organizmą.

Ilgi pasivaikščiojimai – puikus kasdieninis fizinis krūvis. Tik tam reikia pasirinkti vietą, atokesnę nuo intensyvaus eismo gatvių, nes energingai einant arba bėgant mes kvėpuojame giliau ir įkvėpiame visus taršalus. Beje, pasirodo, kad retas šiuolaikinis žmogus kvėpuoja taisyklingai. Medikai teigia, kad nuo to taip pat labai priklauso mūsų sveikata. Yra atlikti įdomūs tyrimai šiuo klausimu.

Natūralus žmogui kvėpavimas yra diafragminis – taip mes kvėpuojame nuo gimimo. Vėliau, įtakojami nuolatinės sėdimos padėties, varžančių drabužių, netaisyklingos laikysenos, dauguma žmonių pradeda kvėpuoti krūtininiu kvėpavimu. Kuo gi jie skiriasi? Diafragminį kvėpavimą dar vadina kvėpavimu pilvu, nes įkvėpiant išsipučia pilvas, iškvėpiant – susitraukia. Žinoma, kvėpuojant oras neina į pilvą: tiesiog kvėpavimo metu pakyla ir susitraukia diafragma.

Krūtininis kvėpavimas – krūtinės viršutinės šonkaulinės dalies judėjimo rezultatas. Krūtininį kvėpavimą kūnas naudoja tik paveiktas stresinės situacijos – jį galima pavadinti jėgos kvėpavimu, sustiprintu oro gurkšniu. Ši kvėpavimo forma, ypač įkvėpimo ir iškvėpimo ribose – puikiausia vidinė mankšta krūtinės ląstai vystyti. Bet kasdienybėje mes kvėpuojame dažniausiai paviršutiniškai, todėl toks kvėpavimas tampa nepilnavertis. Krūtininis paviršutiniškas kvėpavimas tampa tokiu stipriu įpročiu, kad kartais reikia daug pastangų, norint jį pataisyti.

Tuo tarpu diafragminis kvėpavimas yra prigimtinis ir natūralus. Jis prisotina kraują deguonimi, nes oras įeina ir į viršutines, ir į apatines plaučių dalis. Taip pat stimuliuoja kraujo cirkuliaciją pilvo ertmėje, gerina peristaltiką – dėl to maistas gerai virškinamas. Diafragminiu kvėpavimu padedamos gydyti lėtinės plaučių, širdies, virškinimo sistemos ligos. Toks kvėpavimas apsaugo nuo deguonies trūkumo, stimuliuoja nervų sistemą.

Kai kvėpuojame diafragma, mes kvėpuojame lėčiau – tai taip pat ilgaamžiškumo ir žvalumo sąlyga. Jei norime atgaminti diafragminio kvėpavimo įgūdžius, geriausia tai daryti gulint: uždėkime ranką ant pilvo ir stebėkime – įkvėpiant jis turi pakilti, iškvėpiant – nusileisti. Tikrai verta pasipraktikuoti ir atgaminti savo prigimtinį kvėpavimo būdą, kol jis vėl taps įpročiu – būsime sveikesni.

Labai svarbus ir pamirštas sveikatos stiprinimo būdas – grūdinimasis. Kažkodėl klaidingai jis siejamas tik su šalčiu. Tačiau retas susimąstome, kad oro vonios – būtinos mūsų odai, nes ji “kvėpuoja“ lygiai taip pat, kaip ir mūsų plaučiai.. Šiuolaikinio žmogaus oda nebegali atlikti didelės dalies savo funkcijų: mes nuolat vilkime drabužiais ir mūsų oda nekvėpuoja. Maža to, tepame ją daugybe cheminių priemonių.. Be to, praleidžiame daug laiko uždarose patalpose ir kvėpuojame užsistovėjusiu arba dirbtinai stimuliuojamu oru.

Duoti odai “atsikvėpti“ galime ir gerai išvėdintame kambaryje. Tą kiekvienas galime padaryti savo namuose, pakanka kelių ar keliolikos minučių. Vasarą labai naudingos oro ir saikingos saulės vonios – ne tik tam, kad oda įgautų gražų atspalvį, bet ir tam, kad pasisemtume energijos, oda prisisotintų deguonies. Labai naudingas vaikščiojimas basomis – namie, ar per žolę, akmenukus – tai stimuliuoja padų odos kapiliarus ir yra gera peršalimo ligų profilaktika.

Vandens procedūros – vienos mėgiamiausių. Vanduo stimuliuoja, stiprina, švarina – tai mūsų gyvybės šaltinis. Dušas – paprastas ir kontrastinis, vonios su aliejais ir žolelėmis (tik natūraliais), pirtis, plaukimas, apsitrynimai drėgnu rankšluoščiu, apsipylimai šaltu vandeniu – iš tokios gausybės procedūrų tikrai kiekvienas pasirinksime sau patinkančią ir tinkančią. Labai smagu, kad daugeliui vandens procedūros yra naudingas įprotis.

Kartais tiesiog primirštame tai, kas svarbu, tiesa? Būkime sau dėmesingi. Palaikyti sveikatą lengva, nes tuoj pat pajuntame rezultatus – daromės žvalūs, entuziastingi, stiprūs ir sveiki 🙂 . Pradėti gal nėra paprasta, bet įveikus neveiklumo inerciją ir padarius pirmus žingsnius, mes labai greitai pajuntame stimulą 🙂 . Visi žinome, kad nėra stebuklingų vaistų.. visi jie yra laikina priemonė. Gyvybės ir sveikatos šaltinis – kiekviename iš mūsų, tereikia jį palaikyti. Nepamirškime šito 🙂 .

Kodėl verta pradėti mankštintis?

Pimiausia – žvilgtelėkime, kas gi vyksta, kai nesimankštinam. Medikai tvirtina, kad pasyvus gyvenimo būdas yra priskiriamas prie gyvenimą trumpinančių faktorių. Jie teigia, kad bet kokia sveikatingumo programa turėtų prasidėti nuo to, kad būtų atsisakyta gyvenimą trumpinančių dalykų. Logiška? Žinoma, ir sunku tam prieštarauti.. Geri įpročiai gerina sveikatą, blogi – kenkia. Nepakankamas judrumas – vienas iš blogų įpročių..

Maža to, daug sėdėti ar gulėti – žalinga sveikatai. Ilgai sėdint, kraujotaka lėtėja ir kraujas nusistovi. Žmonėms, kurių darbas sėdimas, gali išsivystyti trombozė giliose blauzdų venose. Dirbantys tokį darbą žmonės turėtų daryti pertraukėles ir pasimankštinti ar bent pavaikščioti – suaktyvinti kraujotaką. Sėdėti taip pat reikia stengtis taisyklingai, tiesia nugara, nekryžiuoti, nedėti vieną ant kitos kojų.

Paplitusi ir nuomonė, kad dirbantiems fizinį darbą žmonėms nereikia papildomo fizinio krūvio. Šiuo klausimu specialistai taip pat turi vieningą nuomonę: darbiniai judesiai nėra sportas. Jie yra specifiniai, dažnai vienpusiški, monotoniški, susiję su darbinėmis operacijomis. Todėl sunkiai dirbant jaučiamas nuovargis – vieni raumenys pertempiami, kiti neveiklūs. Nėra darbo, kuris pajungtų visus raumenis tolygiai.

Jei nelaviname savo kūno raumenų, tai laikui bėgant, jų netenkame: jie silpsta ir atrofuojasi. Raumenys perauga riebalais, netenka elastingumo. Juose kaupiasi atliekos, kurios turi būti pašalintos tikslingai judant. Sportuodami mes taip pat sudarome sąlygas prakaitui sveikai pašalinti iš organizmo nuodus. Jei to nedarome, tai odos porų atliekamą funkciją turi apsiimti kiti šalinimo organai – jie papildomai apkraunami.

Teigiama, kad antroji žmogaus “širdis“ yra mūsų raumenys, todėl mankštindami viso kūno raumenis, mes palengviname širdies darbą. Kuo mažiau žmogus juda, tuo silpniau raumenys padeda širdžiai, ir ji anksčiau laiko susidėvi. Medicininiai tyrimai parodė, kad hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga) yra viena svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų priežasčių.

P.Bregas teigė: “Nėra pasiteisinimo nedaryti fizinių pratimų. Tiek gerai fiziškai išsivysčiusiam, tiek fiziškai apsileidusiam žmogui fiziniai pratimai turi tapti svarbiausiu gyvenimo įpročiu.“ Kasdieninis tikslingas fizinis krūvis palaiko organizmo gyvybines funkcijas. Reguliariai sportuojantys žmonės mažiau pavargsta, rečiau serga ir ilgiau gyvena. Net sergantys žmonės, praėjus ligos ūmiai fazei, turėtų pradėti mankštintis. Kineziterapija (gydymas judėjimu, judesiu) būtent per judesius pajungia žmogų gyvenimui net po sunkių ligų.

Kodėl gi mes prarandame tokį, atrodytų, natūralų poreikį judėti? Dar Platonas sakė, visi vaikai turi įgimtą poreikį judėti, ir jei jis sistemingai nepalaikomas, tai ima blėsti ir galiausiai išnyksta. Todėl ir tėvų, ir pedagogų pastangomis pirmieji dešimt žmogaus gyvenimo metų turi būti skirti kryptingam fiziniam auklėjimui. Kitaip.. įprantama gyventi pasyviai, o šį įprotį keisti yra sunkiau, nei išlaikyti įgimtą poreikį judėti.

Taigi, judėjimas yra sveikata, ir tai nekelia jokių abejonių. Anot P.Brego, pradėti sportuoti niekada nevėlu. Turime tik atsižvelgti į kūno konstituciją, “užsistovėjimo“ lygį, pasiruošti nevaržančią aprangą, patogią avalynę, ir – pirmyn. Jei mėgstame darbuotis grupėje ar su trenerio priežiūra – ieškokime netoli namų sporto salės. Jei nusprendėme sportuoti namuose – pradžioje skirkime tam laiką, geriau pirmoje dienos pusėje. Mankštintis reikia gerai išvėdintoje patalpoje, o jei yra sąlygos – lauke.

Kokį mankštinimosi būdą pasirinkti? Tai labai individualu. Pasirinktas būdas turi patikti – būtinai! Ajurveda rekomenduoja pradėti išnaudojant pusę savo galimybių ir palengva, kai atsiranda poreikis, krūvį didinti iki optimalaus. Mankštinantis nereikia persistengti – pajutus pirmuosius nuovargio požymius, patariama pailsėti, padaryti trumpą pertraukėlę, kitaip galime net pakenkti sveikatai.

Ką bepasirinktume – vaikščiojimą, bėgimą ristele, jogą, aerobinius ar raumenų tempimo pratimus, dviratį, plaukimą, ar sportinius šokius – bet koks pasirinktas tikslingas fizinis krūvis žymiai pagerins sveikatą ir bendrą būklę. Polis Bregas savo ilgamečiais stebėjimais ir asmenine patirtimi įrodė šiuos nuolatinio tikslingo fizinio krūvio privalumus:

1) Pagerės deguonies cirkuliacija kūne. Jūs jausitės energingesni ir žvalesni.
2) Pratimai išvaduos jus iš stresų ir įtampų, kurios lokalizuojasi suspaustose, įtemptose kūno dalyse: ypač kaklo, nugaros ir stuburo srityje. Jūs jausite atsipalaidavimą ir lengvumą.
3) Įveiksite lėtinį nuovargį – tai didžiausias pranašumas. Pratimai pagerina gyvybinių centrų kraujotaką, didina energiją ir gyvybingumą.
4) Fiziniai pratimai padeda stiprinti ir nuraminti nervus – nervų sistema stabilizuojasi, gerėja miegas.
5) Sustiprės raumenys, sąnariai, sausgyslės, pagerės viso organizmo veikla.

Aš sau susirinkau pakankamai argumentų už fizinį aktyvumą. Išties – kol judame, tol gyvename.. Vėl tereikia dėmesio sau 🙂 . Kviečiu visus tiesiog ramiai pagalvoti apie tai ir padaryti sprendimą savo naudai 🙂 . Tik.. kad nebūtų kaip tam anekdote: “Noriu pasportuoti! Bet.. einu, prigulsiu, gal praeis.. “ 🙂

Judėjimas – sveikata

Nuolat tai girdime, bet ar susimąstome – kodėl? Yra didžiulis atotrūkis tarp to, ką mes žinome apie fizinį aktyvumą ir ką konkrečiai darome šioje srityje savo gyvenime. Sportuoti imamės dažniausiai tuomet, kai norime sumažinti svorį, na, o jei esame formų “ribose“, paprastai sportuojame prišokomis, pagal nuotaiką.. Mūsų amžiaus “rykštė“ tikrąja ta žodžio prasme yra hipokinezė (sumažėjęs judėjimas) ir iš to išplaukianti hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga). Daromės fiziškai infantilūs..

Ar tai tik estetinė problema? Žvilgtelėkime į žmonijos tyrimus apie judėjimą. Jie prasidėjo labai seniai – jau 3000 metų prieš Kristų Kinijoje buvo sukurti gimnastikos pratimai, padedantys palaikyti sveikatą ir atstatyti kūną po ligų. Senovės indai sukūrė ir išvystė fizinės kultūros sistemą, pavadintą joga. Jogos pagrindas – gilus įsitikinimas, paremtas praktika, kad žmogaus kūną reikia tinkamai mankštinti, kad jis būtų sveikas. Indijoje plačiai buvo taikomi ir kultiniai šokiai.

Graikijoje Hipokratas parašė keletą traktatų apie pratimus, skirtus fizinio bejėgiškumo prevencijai. Aristotelis ir Platonas akcentavo fizinių pratimų naudą ištvermei ir sveikatos stiprinimui, taip pat kaip priemonę nuo streso ir nuovargio. Buvo šokami karo ir kulto šokiai, kaip ir Egipte – buvo šokama įvairių apeigų metu. Senovės Antikos laikais gimė posakis: “sveikame kūne sveika siela.“ Pirmosios olimpinės žaidynės Graikijoje buvo iššūkis tobulėti kiekvienam.

Įdomų asmenybės tobulėjimo sintezės modelį sudarė L.da Vinčis. M.J.Gelb pavadino jį “septyniais žingsniais genijaus link“. Vienas iš šių žingsnių – “corporalita“ – skatinantis lavinti kūno grakštumą, stiprinti sveikatą, harmoningai treniruoti raumenis ir siekti pusiausvyros kūne. Jis teigė, kad žmogaus gyvenimo filosofija, psichoemocinė būklė, fizinė ir dvasinė sveikata gali sudaryti sąlygas žmogaus vystymuisi – t.y, tik harmoninga visuma.

Labai noriu paminėti ir mūsų šviesuolį – Vydūną. Jo tyrinėjimai ir asmeninė patirtis įrodė, kad fizinis aktyvumas – ne tik sveikatos pagrindas, bet ir ilgaamžiškumo bei entuziazmo šaltinis. Anot Vydūno, rūpintis savo dvasine būkle ir sveikata – svarbi asmenybės kultūros ir jo atsakomybės už savo gyvenimą dalis. Vydūnas nuolat pabrėždavo, kad svarbiausias žmogaus gyvybingumo požymis yra jo judrumas.

Visų laikų fizinio aktyvumo tyrinėtojai padarė vieningą išvadą – judėjimas yra sveikata. Judėjimas – natūralus žmogaus organizmo veikimas, tai materijos egzistavimo būdas. Kūno judesiai priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito sąlyga, o visi kartu tarnauja kūno gyvenimui – augimui, žvalumui, sveikatai. Visas žmogaus kūnas yra judesyje – judesiai kūną palaiko ir atstato. Žmogaus gyvybingumas pasireiškia per jo judesius.

Gyvybingumui būdingas ritmas. Ritmui lėtėjant, gyvybiniai procesai menkėja ir nyksta. Šiuolaikinis žmogus paprastai ignoruoja ir gyvenimo ritmą, ir judėjimo bei mitybos procesus. Todėl būtina savo gyvenimo ir judėjimo ritmą skatinti. Juk, anot Vydūno: “jei eini prieš gyvenimo ritmą, tai ir galą gausi.“ Kartais tiesiog nematome svarbaus ryšio: kūnas tarnauja žmogui, per jį reiškiasi dvasia ir visas pojūčių pasaulis. Viskas žmoguje yra susieta.

Kūno negalavimai, psichoemocinių būsenų svyravimai rodo, kad žmogus nepakankamai rūpinasi savo kūnu. Savo bendrą būklę galime ir turime stiprinti tikslingais fizinės ir dvasinės sveikatos siekiais. Tai kiekvieno mūsų sąmoningai valdomas procesas, prasminga veikla. Kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už savo fizinio kūno būklę. Sveikata – balanso būsena. Jeigu nėra protinės, fizinės ir dvasinės veiklos balanso, mes pradedame sirgti.

Taigi, be fizinio krūvio – niekaip 🙂 .. Tai ne mados ar estetikos reikalas, tai gyvybiškai svarbu. Todėl kiekvienas turime pasirinkti tinkantį kasdieninį fizinį krūvį, būtinai 🙂 . Bet koks fizinis aktyvumas sukelia šilumos padidėjimą kūne, o šilumos padidėjimas padaro mus fiziškai stipresniais, vikresniais, žvalesniais ir sveikesniais. Judėjimas mažina stresą, žadina teigiamas emocijas.

Apie tai, kaip pasirinkti fizinį krūvį, ką pataria įvairių sveikatos sistemų sudarytojai – sekantį kartą 🙂 ..

Pamėgtos istorijos

LANGAS

Šeima persikėlė gyventi į naują butą. Vieną rytą žmona žvilgtelėjo pro langą ir pamatė kaimynę, kuri džiaustė kieme skalbinius.
– Pažiūrėk, – tarstelėjo žmona vyrui, – kokie purvini kaimynės baltiniai..
Vyras tuo metu skaitė laikraštį ir neatkreipė dėmesio į žmonos žodžius. Tačiau.. tai kartojosi kaskart, kai tik kaimynė džiovė skalbinius:
– Na tu tik pažiūrėk, kokia nešvara.. Gal jos skalbimo priemonės prastos? Reikėtų pamokyti ją skalbti! – nuolat piktinosi žmona.
Vieną gražų rytą pažvelgus pro langą, žmona šūktelėjo iš nuostabos:
– Ooo!.. Negaliu patikėti.. Žvilgtelk, pagaliau kaimynės skalbiniai švarūs! Turbūt ji išmoko skalbti..
– Ne, brangioji, – atsakė vyras, – tiesiog šiandien aš atsikėliau ankstėliau ir išploviau langą..
… Taip ir mūsų gyvenime: viskas priklauso nuo “lango“, pro kurį mes žiūrime į pasaulį. Prieš kritikuodami kitus įsitikinkime, ar mūsų ketinimai ir širdis švarūs..

EKSPERIMENTAS

Šaltą sausio rytą vieno daugiamilijoninio miesto metro praėjime įsitaisė vyras ir ėmė groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo 6 kūrinius. Per visą grojimo laiką sustojo ir pasiklausė muzikos 6 žmonės. Dar 20 nesustodami įmetė pinigus į smuiko futliarą. Tik už rankos vedami maži vaikai parodė nuoširdų susidomėjimą ir nutoldami, vis atsisukdavo. Vyras uždirbo apie 32 dolerius.

Niekas iš praeivių nė neįtarė, kad metro praėjime groja vienas iš talentingiausių pasaulio smuikininkų. Jis grojo Stradivarijaus smuiku pačius gražiausius ir sudėtingiausius smuikui sukurtus kūrinius. Prieš kelias dienas šis smuikininkas koncertavo vienoje didžiausių koncertinių salių, bilietai į koncertą buvo brangūs. Nežiūrint to, visi norintieji negalėjo ten pakliūti.

Šį socialinį eksperimentą surengė vienas laikraštis, norėdamas išsiaiškinti žmonių suvokimą, skonius ir prioritetus. Eksperimento pagrindiniai principai buvo:
… Kasdienybėje, netinkamu laiku.. ar esame jautrūs ir imlūs grožiui?
… Ar sustosime, kad tai įvertintume?
… Ar atpažįstame talentą netikėtoje aplinkoje?

Eksperimento rezultatai ir išvados buvo tokios:
Jei mes negalime rasti laiko tam, kad sustotume ir paklausytume geriausių visų laikų muzikinių kūrinių, atliekamų vieno iš talentingiausių planetos muzikanto,
jei šiuolaikinis gyvenimo tempas toks įtraukiantis, kad mes tampame akli ir kurti tokiems dalykams, tai susimąstykime – KIEK mes praleidžiame svarbaus gyvenime?..
Ar ne per daug mes prarandame rutinoje, sumaištyje ir bėgime?..

AR YRA GYVENIMAS PO GIMIMO?

Vienos būsimos mamytės pilve augo ir vystėsi du embrionai-dvyniai, būsimieji kūdikėliai. Vienas buvo Mažasis Tikintysis, antras – Mažasis Skeptikas. Ir štai kartą Skeptikas klausia savo brolio:
– Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?
Tikintysis atsakė:
– Žinoma, tikiu! Juk tai taip natūralu ir aišku: gyvenimas po gimimo tęsiasi. Mes gyvename čia tam, kad išaugtume ir sustiprėtume, ir būtume pasiruošę tam, kas mūsų laukia – gyvenimui po gimimo.
Skeptikas paprieštaravo:
– Tikrai?! O aš manau, kad visa tai kvailystės! Jokio gyvenimo po gimimo nėra. Ar tu bent įsivaizduoji, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas?..
– Aš tiksliai nežinau, – šyptelėjo tikintysis, – bet manau, kad ten bus daugiau šviesos, nei čia. Ir gali būti, kad mes patys valgysime ir bėgiosime, ir…
– Visiška nesąmonė! Bėgioti neįmanoma, o valgyti patiems… juokinga prielaida. Mes turime virkštelę, kuri mus maitina. Be jos net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo po gimimo: virkštelė – mūsų gyvenimas. Be to – ar pastebėjai, kad ji tampa vis trumpesnė?..
– Ne. Tai tikrai įmanoma, patikėk. Tiesiog mus supantis pasaulis bus visai kitoks, nei mes esame pripratę.
– Bet juk dar niekas niekada po gimimo negrįžo! Kiekvienas embrionas žino, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir, apskritai, gyvenimas – tai vandeniu užpildyta sfera, tiesiog.. kančia tamsoje…
– Iš tiesų aš tiksliai nežinau, kaip atrodys gyvenimas po gimimo… Bet kokiu atveju, mes tai tikrai pamatysime. Ir savo Mamytę pamatysime, ir.. ji būtinai pasirūpins mumis – aš tai tiksliai žinau!
– Mamytę?.. Tu tiki Mama? Cha-cha… O kur gi ji galėtų būti?
– Bet juk ji nuolat šalia, aš tai jaučiu… Mes gyvename joje, be jos mes negalėtume gyvuoti…
– Tai visiška kvailystė! Tos Mamos aš nė lopinėlio nemačiau, o tai reiškia: jei nemačiau, tai ir nėra.. ir principingai pareiškiu – būti negali!
– O aš ją jaučiu… Kartais, kai mes ypatingai ramūs, mes galime girdėti jos tylų dainavimą arba jausti, kaip švelniai ji glosto mūsų Pasaulį… Ir todėl aš tvirtai tikiu, kad mūsų gyvenimas po gimimo tęsiasi!.. 🙂

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂