Pasaulis kupinas galimybių :)

Napoleonas Hilas, vienas iš pozityvaus mąstymo teorijos pradininkų, teigė, kad pozityvus mąstymas yra laimingo gyvenimo pagrindas ir yra tikroji mūsų prigimtis. Tikrasis žmogaus “aš“ yra labai pozityvus, be ribų ir be baimės. Būtent baimė sukuria žmogaus sąmonėje ribas ir jo antrąjį, netikrą “aš“ – kuris nusistatęs negatyviai ir kuris padaro žmogų silpną. Tas netikras “ aš“ nežino savo galimybių, nepasitiki savimi, o vietoje tikslų gyvenime nuolat skaičiuoja tik kliūtis į juos.

Pozityvus, tikrasis žmogaus “aš“, atvirkščiai – įkvepia žmogų ir padaro jį stiprų. Jei norime būti savimi tikruoju, turime koncentruotis į savo tikrąjį “aš“, t.y., mąstyti pozityviai. Pozityvus mąstymas padeda mums maksimaliai susikoncentruoti į numatytą tikslą ir parodo į jį kelią. Tam, kad atgautume ryšį su savo tikruoju “aš“, turime laikytis tam tikrų pozityvumo principų.

Svarbiausias iš jų – pozityvus mąstymas . Gyvenimas – kaip kompiuteris: jis veikia “taip“ ir “ne“ ribose. Sakydami “taip“, mes atsiveriame pozityvumui bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir patraukiame prie savęs pozityviai mąstančius žmones ir pozityvias situacijas. Žinoma, tam turime turėti tikslus ir atskaitos tašką, nuo kurio imame pozityviai koncentruotis tų tikslų pasiekimui.

Savidisciplina – dar vienas svarbus pozityvaus mąstymo principas. Pirmiausia – proto disciplina – jei norime, kad mums sektųsi, turime tikėti savo sėkme. Tada mūsų smegenys pradės veikti greičiau ir efektyviau ir mes atrasime geriausius sprendimus. Nuolat turėkime bent minimalų prioritetinių veiksmų planą ir juo vadovaudamiesi veikime, nenuolaidžiaudami sau dėl tingumo ar abejonių.

Nustokime žvalgytis į praeitį. Į ją galime žvilgtelėti trumpam ir tik dėl to, kad įvertintume patirtį ir nekartotume tų pačių klaidų. Fiksuokime tik sėkmingas ir malonias akimirkas – tai motyvuoja. Kai žmonės nuolat kremtasi dėl nesėkmių, jie jas ir prisitraukia, nes.. nuolat galvoja apie jas. Žmonės pasiekia užsibrėžtų tikslų tuomet, kai nesustoja ir nuolat eina į priekį. Orientuotis į sėkmę reiškia tiesiogiai ją prisitraukti.

Atsikratykime baimės, nes tai mūsų pačių sukurtas kipšas.. Baimė yra atvirkštinė energija laimei ir sėkmei. Baimės energija sukausto, sukelia nepasitikėjimą ir įtampą. Kai suprasime, kad visos baimės yra mūsų pačių sukurtos, galėsime jų atsikratyti. Tik atsikratę baimių, galėsime atsiverti gyvenimui ir realizuoti savo tikslus.

Pasitikėjimo jėga – tai raktas į proto jėgą, kuri idėjas paverčia realybe. Pasitikėjimas savimi padaro mus stipriais. Turime suvokti savo unikalumą ir nesilygiuoti į nieką. Suprasti, kad žmogus gali pasiekti viską, jei tiki tuo, ką daro ir tiki, kad pasieks to. Mūsų didžiausių vidinių galimybių rinkinys slypi mūsų pasąmonėje. Jei pasitikime savimi, pasąmonė sukuria veiksmų planą, o sąmonė kontroliuoja pačius veiksmus. Vienas iš būdų tiesiausiu keliu pasiekti savo tikslą – vaizduotėje sukurti kiek galima detalesnį jo vaizdą ir.. veikti, pasitikint juo.

Dar vienas iš pozityvaus mąstymo įtvirtinimo principų – entuziazmas. Tai milžiniška jėga, pritraukianti sėkmę ir neleidžianti palūžti, susidūrus su kliūtimis. Entuziazmas pritraukia bendraminčius ir motyvuoja žmones bendram darbui. Grupelė bendraminčių, kaip žinome, yra didelė jėga, galinti suburti ir padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų.

Altruizmas – tai gėris, kuriuo pasidalinę, kuriame dar daugiau gėrio.. Tai labai svarbus, vienas iš kertinių, pozityvaus mąstymo principų. Dalindamiesi savo gėrybėmis ir talentais – meile, žiniomis, mintimis, gerumu – mes žadiname žmonėse geriausias jų savybes. Tokiu būdu mes didiname pozityvumą, kuris tampa daugelio žmonių mąstymo būdu. Pasaulis tampa geresnis ne tik aplink mus 🙂 ..

Ir dar.. Visada darykime geriausiai tai, ką mokame daryti ir truputį daugiau, nei paprastai – taip mes išsilaisviname iš apribojimų, praplečiame savo galimybes ir tobulėjame 🙂 . Kiekvienas žmogus turi didžiulį kūrybinį potencialą, kuris slypi jo vidiniame “aš“. Pozityvumas yra raktelis, atrakinantis tą energijos potencialą.

Laikydamiesi šių paprastų pozityvumo principų, galime bet kurioje gyvenimo atkarpoje pažadinti savo tikrąjį (gal laikinai prisnūdusį 😉 ) vidinį “aš“ 🙂 .. o tada pasaulis atsiveria kaip kupinas nesibaigiančių galimybių lobynas – tada nereikia svajoti, kaip patekti į rojų – jį galime susikurti čia ir dabar 🙂 ..

Reklama

Ko mes galime pasimokyti iš vaikų :)

Teigiama, kad tik nuolat tobulėjantis ir atviras naujovėms auklėtojas gali išugdyti kūrybingus vaikus ir tuo pačiu.. pasimokyti iš jų. Rytuose yra patarlė: “Tikrasis mokytojas – tas, kuris pasiryžęs mokytis iš kiekvieno sutiktojo. O tikrasis mokinys – tas, kuris kiekviename mato savo mokytoją“. Vaikų auklėjimas – nelengvas, bet įdomus procesas. Pasirodo, mūsų vaikai gali mus taip pat daug ko išmokyti..

Kaip teigia psichoterapeutas S.Avakov, iš vaikų pirmiausia galime pasimokyti gyventi dabartimi, būti “čia ir dabar“. Suaugusieji didelę dalį savo laiko skiria praeities apmąstymams ir ateities planavimui. Kai kurie plaukioja visą gyvenimą tuose apmąstymuose, prarasdami dabarties akimirkos pojūtį. O juk laimingi galime būti tik tuomet, kai tą laimę suvokiame..

Vaikai, atvirkščiai, gyvena pagal principą: gyvenu akimirkoje, kuri yra tarp praeities ir ateities – būtent tai ir yra gyvenimas 🙂 .. Tuo ir paaiškinama tai, kad vaikai praktiškai bet kokiose sąlygose jaučiasi laimingi.. Iš vaikų taip pat galime mokytis ir besąlygiškos meilės, ypač iš mažiausiųjų. Vaikai myli ne už kažką, o tiesiog myli, nes.. myli 🙂 ..

Galime iš vaikų pasimokyti ir fizinio bei psichologinio lankstumo. Jie labai greitai randa sprendimus ir veikia, neužstrigdami abejonėse ar ilguose svarstymuose 🙂 . Dar viena labai svarbi savybė, kurią praranda suaugusieji – atvirumas pasauliui. Vaikas atviras pasauliui, o pasaulis atviras jam. Daugelis suaugusiųjų, atvirkščiai, yra užsidarę. Gal ir nebloga kartais savybė mūsų dar netobulame pasaulyje, bet pastovus uždarumas tampa negatyviu savęs ir pasaulio suvokimu ir neigiamai veikia gyvenimą.

Iš mūsų mažųjų galime pasimokyti ir nuoširdaus sugebėjimo stebėtis. Suaugę dažnai su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų jau niekuo negalima nustebinti. Deja, bet tai toli gražu nereiškia, kad žmogus yra viską matęs ir labai išmintingas. Atvirkščiai: išminčius nuolat stebisi kiekvieną akimirką besikeičiančiu pasauliu ir paprastais dalykais..

Vaikai mus gali išmokyti ir natūralumo, betarpiškumo bei paprastumo. Suaugusio žmogaus elgesys dažnai suvaržytas ir nenatūralus, apribotas įpročiais ir taisyklėmis, kurie dažnai yra primesti ir priešingi žmogaus prigimčiai.. Dar viena vaikų pamoka – besąlygiškas džiaugsmas. Suaugusiųjų džiaugsmas dažniausiai sąlygotas ir priklausomas nuo įvykių ir aplinkybių. Vaikai gi džiaugiasi nuolat, tai natūrali jų būsena, kuri, deja, su amžiumi dažnai užgesinama..

Vaikai yra drąsūs, jie neturi stereotipų, šablonų ir apribojimų, todėl jiems nėra neįmanomų dalykų! Vaikai lengvai priima naujoves, jie smalsūs. Suaugę dažnai riboja save ir stabdo, baiminasi ir abejoja. Galime iš vaikų pasimokyti drąsos ir atvirumo naujovėms.. Vaikai kūrybingi – tai pastovi jų būsena. Deja, kaip teisingai pastebėjo G.K.Čestertonas: “Visi mes genijai, kol mums nesukanka 10 metų“.. Kūrybingumą galime atgaivinti, pažvelgę į savo vaikus 🙂 .

Neatsiejama visų vaikų savybė – sugebėjimas fantazuoti. Ne tuščiai svajoti, atitrūkus nuo realybės, o būtent fantazuoti! Juk tai vizualizacija, kuri taikoma daugelyje psichologinių technikų 🙂 .. Tai gali padėti mūsų slapčiausių ir karščiausių troškimų realizacijai, juk fantazijos – mūsų troškimų detaliausias “projektas“ 🙂 ..

Ir dar viena svarbi pamoka, kurią mums dovanoja mūsų vaikai – laimės būsena 🙂 . Vaikai intuityviai jaučia, kad laimė – vidinė būsena ir yra laimingi nuolat, be priežasčių, tiesiog todėl, kad gyvena – prisiminkite jų degančias akutes ir šypsenas – juk jie beveik nuolat šypsosi 🙂 . Tik vėliau, įtakoti išorinio pasaulio ir suaugusiųjų, “pririša“ laimės pojūtį prie išorinių dalykų..

Žvelgdami į mūsų mažuosius, galime pamatyti, kokia iš tiesų yra žmogaus prigimtis. Mes esame gimę džiaugsmui ir laimei 🙂 . Išoriniai apribojimai ir sąlygos, dėl kurių kartais jaučiamės nelaimingi, yra sugalvoti mūsų pačių, suaugusiųjų.. Prisiminkime mažą vaiką, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, ir pasaulis nušvis naujai, ir savo vaikučius suprasime geriau, o auklėjimas taps bendra džiaugsminga kūryba 🙂 ..

Menas būti kartu

Daugelis žmonių mano, kad jei jau mylime, tai nuostabūs santykiai turi klostytis savaime, o bet kokios pastangos išlaikyti gerus santykius yra nenatūralios. Gal ir būtų taip, jei susitiktų du idealūs žmonės rojuje 🙂 .. Realiame žemiškame gyvenime, visi žinome, kad yra kitaip. Žmones jungia meilė, bet.. abu yra iš skirtingų šeimų, skirtingai išauklėti, su savo nuostatomis ir įpročiais. Todėl, žinoma, gyventi kartu reikia mokytis.. tai menas būti kartu..

Jausmų svyravimai prasideda, kai atslūgsta euforija ir prasideda kasdieninis gyvenimas: reikia tvarkyti buitį, priimti sprendimus, imtis atsakomybės.. Iškyla nesusipratimai, priekaištavimai, reikalavimai, susierzinimas.. Visa tai ardo santykių pilnatvę, o jausmai tarsi lieka kažkur gilumoje. Atsiranda pojūtis, kad kažkas ne taip, ateina pirmosios abejonės ir nusivylimai, santykių paviršutiniškumas.

Ir tai, pasirodo, yra neatsiejama gyvenimo realybė ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus toliau. Žmonių tarpusavio santykiai yra kuriami visą gyvenimą, tai nėra kažkas statiško. Žinoma, galima gyventi santykių paviršutiniškume arba nuolaidžiauti, bet tai tik didina beviltiškumo ir nuobodulio jausmą. Tereikia suprasti, kad kylantys prieštaravimai ar sunkumai nėra griaunantys, jie daug ko išmoko: susitarimo, palaikymo, supratimo, partnerystės.. Geriausiai to galime išmokti būtent poroje.

Harmoningos partnerystės pamatas – besąlygiška meilė. Iš tikrųjų daugelis mylime su sąlyga, sąlygiškai – kai keliame tam tikras sąlygas, kai mylime už kažką. Besąlygiška meilė – kai mylime ir visiškai priimame save ir mus supančius žmonės tokiais, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norėtume juos matyti. Jei norime pokyčių, tobulinkime ir gerinkime pirmiausia savo savybes, tada ims kažkas keistis ir tarpusavio santykiuose.

Taip pat labai subtilus ir svarbus pojūtis šeimoje – buvimo kartu ir atskirai ritmas. Kiekvienam žmogui reikalinga tam tikra fizinė ir psichologinė erdvė, o mylimieji, to nesuvokdami, ima pernelyg kabintis ir kištis į kiekvieną smulkmeną vienas kito gyvenime. Toks dalyvavimas viskame gali veikti kaip atstumiantis barjeras ir ardyti gražiausius jausmus. Meilė tampa įkalinimu, prisirišimu ir.. pradedama ilgėtis laisvės pojūčio.

Todėl labai svarbu suteikti vienas kitam tą asmeninę erdvę. Kai sprendžiame svarbius klausimus ar esame pakylėti – būkime drauge, o kai atsiranda poreikis pabūti vienam ar susierzinimas – pabūkime atskirai. Tam pakaks pabūti kitame kambaryje ar pasivaikščioti, užsiimti mėgiama veikla ar susitikti su draugais. Tokie, kad ir trumpi pabuvimai atskirai labai svarbūs: žmonės pasijunta laisvi, nesuvaržyti ir.. išsiilgę bendravimo su mylimu žmogumi. Gali pasirodyti keista, bet kuo daugiau laisvės tarp sutuoktinių, tuo stipresni ir gilesni santykiai, nes pats stipriausias yra laisva valia priimtas įsipareigojimas, o ne priverstinė pareiga.

Tai du svarbiausi laimingo gyvenimo kartu kertiniai akmenys: besąlygiška meilė ir laisvė. Jei tai yra, drauge kuriami harmoningi santykiai, kuriuos tikrai galime pavadinti menu: todėl, kad yra nuolat kuriama. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi žmonių savybės, auga vaikai, ir visa tai reikalauja lankstumo ir kūrybiškumo. Kuriama, pasitelkus geranoriškumą, supratimą, švelnumą, atleidimą, sąžiningumą, pakantumą, orumą. Kuriamos unikalios, vienijančios šeimos tradicijos. Tokiose šeimose auga laimingi vaikai 🙂 ..

Mes esame čia tam, kad mylėtume, dovanotume meilę, darytume vienas kitą laimingesniais, o ne atvirkščiai. Meilė ir partnerystė suteikia žmogui saugumo ir pilnatvės pojūtį, galimybę kurti save ir dovanoti galimybę skleistis mylimam žmogui. Meilę pražudo ne kažkokie dideli dalykai, o iš pažiūros nereikšmingi smulkūs epizodai, trunkantys metų metus: neapgalvoti komentarai, smulkios egoizmo apraiškos, orumo nepaisymas, neatidumas, neišsakyti žodžiai, nuolat atidėliojami geri darbai..

Kurkime savo nuostabius santykius, kurkime nuolat. Pradėkime nuo savęs, laikydamiesi auksinės taisyklės: jei nori turėti puikų partnerį, iš pradžių tokiu tapk pats. Mylėkime.. mylėkime besąlygiškai ir būsime mylimi 🙂 ..

Nepilnavertiškumas..

Manoma, kad yra kelios pagrindinės žemo savęs vertinimo priežastys. Pirmoji, labiausiai nepilnavertiškumą įtakojanti priežastis – kaltės jausmas, suformuotas mūsų tėvų dar mūsų vaikystėje. Jis atsiranda, kai tėvai lygina savo vaiką su kitais vaiko nenaudai, kai vertinamas ne vaiko elgesys, o vaikas, ir tai įvardinama žeminančiais “blogas, žioplas..“. Arba kai trokštama, kad vaikai išpildytų suaugusiųjų nerealizuotas svajones.

Nepilnavertiškumą skiepija per daug griežti ir valdingi tėvai, vaiko iniciatyvos slopinimas, taip pat ir žemai save vertinantys tėvai. Antroji žemo savęs vertinimo priežastis – visuomenės įtaka, kai pateikiami siekiamybių “standartai“, kurie dažnai yra nerealūs ir beprasmiški. Tai gali liesti išvaizdą, statusą visuomenėje, aukštos padėties “privalomus“ atributus.

Trečioji priežastis – nesėkmės ir klaidos gyvenime, po kurių padarome žeminančias save išvadas – skaitome save nevykėliais, negabiais, nelaimingais.. Gali būti ir kelios žemo savęs vertinimo priežastys, kurios gali pradėti įtakoti mūsų elgesį. Nepilnavertiškumas turi daug formų ir pasireiškimų, kurie leidžia išsisukti nuo nemalonių situacijų. Tai tarsi alibi, leidžiantis laikinai išvengti susitikimo su realybe ir paslėpti nepasitikėjimą savimi. Ilgainiui toks elgesys tampa įpročiais, kurie pradeda valdyti gyvenimą.

Psichologai išskiria kelis pagrindinius menkai save vertinančio žmogaus įpročius. Pirmasis – dėmesio ir pritarimo būtinybė. Tokiems žmonėms būtina nuolat girdėti, kad jie viską daro gerai ir teisingai, kad jie vertinami ir suprantami, yra gražūs, mylimi ir gerbiami. Antrasis įprotis – skundai ir kaltinimai. Kaltinami kiti ir skundžiamasi jais, nes nepriimamas faktas, kad patys atsakome už tai, kas su mumis vyksta. Žeminant ir kaltinant kitus, tarsi sustiprinama savo paties padėtis.

Trečiasis žemai savęs vertinančio žmogaus įprotis – perdėtas pataikavimas sau. Tokie žmonės jaučiasi nuskriausti ir stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius: persivalgo, svaiginasi arba rūko, taip kompensuodami savęs neigimo jausmą. Toks elgesys laikinai atitolina realybę ir didėjantį pasikeitimų poreikį. Ketvirtasis įprotis – savęs gailėjimas. Dėl savo priklausomo charakterio nuolat pritraukiami žmonės, kurie žemina ir skaudina.. ir tokiu būdu vaidinamas amžinas pasigailėjimo vertas nelaimėlis.

Penktasis įprotis – “kaukių“ keitimas. Žemai vertinantys save žmonės nenori aplinkiniams parodyti savo įsivaizduojamo menkumo, todėl dažnai prisidengia kaukėmis: garsiai kalba, juokiasi, giriasi, elgiasi familiariai, kartais iššaukiančiai.. Šeštasis tokių žmonių įprotis – sunkus bendravimas, nes jie “įsikabina“ į žmonės, reikalauja daug dėmesio, yra kritiški, užsispyrę ir net agresyvūs.. nė vienas iš šių bruožų nepadeda bendrauti.. Septintasis įprotis – atidėliojimas ir delsimas. Dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės padaryti klaidų žmogus nedaro visai nieko arba atideda kažkokią veiklą vėlesniam laikui.

Ir paskutinis, išskirtinis įprotis – niūrios mintys ir dažnos depresijos, galinčios pereiti į kraštutines formas.. Nesunku pastebėti, kad visų šių įpročių bendras bruožas – aukos vaidmuo. Kuo toks žmogus beužsiimtų, jis pasirenka aukos vaidmenį. Auka nuslopina savo vidinį potencialą, paklusdama aplinkybėms. Jei jau pastebime keletą tokių įpročių savo gyvenime ir matome, kad tai sisteminis elgesys, reikėtų susimąstyti ir pradėti daryti žingsnius link teigiamo savęs vertinimo.

Teigiamas savęs vertinimas – tai sėkmingo ir laimingo gyvenimo pamatas, pilnavertiškumo pojūtis. Tai ne egoizmas, o savo unikalumo suvokimas. Nėra pasaulyje absoliučiai identiškų žmonių, todėl nėra į ką lygiuotis ir negali būti jokių siekiamybių standartų. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo gyvenimo kelias yra unikalus ir tam visai nėra reikalo savo gabumais ir pasiekimais stulbinti aplinkinius.

Noras padaryti aplinkiniams įspūdį daro mus nuo jų priklausomais ir žemina mūsų savimonę. Jei norime būti laisvi, turime pradėti vertinti save teigiamai (nes unikalumas jau yra teigiama savybė), kitaip, bėgant metams, savęs vertinimas dar sumažės ir atsidursime tarp žmonių, sėdinčių vienatvėje ir savęs besigailinčių.. Ar gali būti auka laiminga?

Metodikų, žadinančių teigiamą savimonę, yra nemažai – tereikia didelio noro keistis. Teigiamai vertinantis save žmogus yra Kūrėjas, jis pats kuria savo gyvenimą. Kūrėjas – laimingas 🙂 .. Auka – ne.. Ir kiekvienas visada galime pasirinkti vieną iš šių vaidmenų 🙂 . Kaip jūs manote?

Kūnas, siela ar dvasia?

Pitagoras savo mokiniams žmogaus prigimtį apibūdino taip: “ Įkalinta siela blaškosi tarp dviejų savo bendrakeleivių, iš kurių vienas – smauglys, spaudžiantis ją savo susuktais žiedais, o kitas – nematomas genijus, kviečiantis ją, kurio buvimą ji jaučia giliai savyje tartum sparnų plazdenimą, lyg nušviečiančius žaibo blykstelėjimus“. Jis labai vaizdingai nusakė žmogaus esybę: smauglys tai žmogaus kūnas, nematomas genijus – dvasia, kūrėjo kibirkštis, o siela – protas ir jausmai.

Žmogaus tobulėjimo kelias yra harmonijos paieškos tarp kūno, sielos ir dvasios. Nuklystame nuo harmoningų paieškų tuomet, kai pasineriame į vienpusiškumą. Nuklydimai pažinimo tikslais gali būti ir naudingi – žmogus daro išvadas, galų gale supranta, ko jam gyvenime reikia ir.. nereikia. Kai atmetame viską, ko nereikia, išsigrynina tikros vertybės. Įstringame tuomet, kai vienpusiškumas tampa gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, vienpusiškumas, tenkinant kūno reikmes. Tokie žmonės rūpinasi tik tuo, kaip skaniai, gurmaniškai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, suteikti kūnui įspūdingas formas (kad padarytų įspūdį aplinkiniams), sekti madas, turėti daug daiktų. Jie prisirišę prie visko žemiško. Tai materialistai, kurie viską matuoja pinigais, jei ir deklaruoja kažkokį tikėjimą ar aukštesnį suvokimą, tai tik tam, kad “išmelstų“ savo gražaus gyvenimo prailginimo. Kalbos apie dvasines vertybes su jais – tuščias laiko gaišinimas, nes jų suvokimas – materialiais ekvivalentais.

Dar vienas kraštutinumas – kai žmogus rūpinasi išskirtinai savo siela. Tokie žmonės mėgsta bendrauti, siekia naujų įspūdžių. Jie gali ištisą parą praleisti skaitydami knygas, pamiršdami maistą ir miegą. Svarbiausia jiems – pergyvenimai, išgyvenimai, emocijos, jausmai. Tai savotiškas penas jų fantazijoms, kuriose jie paskęsta, o dažnai ir gyvena. Turi turtingą jausmų pasaulį, kuris dažnai neturi nieko bendra su realybe. Dvasingumą supranta kaip jautrumą, dramatiškumą.

Kaip tai keistai beatrodytų, bet yra ir kraštutinis nukrypimas į dvasingumo paieškas. Tokie žmonės paprastai užimti tik savo dvasios gryninimu. Gali iki išsekimo pasninkauti, aklai sekti įvairiomis dvasingumo praktikomis, visa esybe pasinerti į religiją, net tapti sektantais. Gali bandyti šiuolaikinėmis sąlygomis atkartoti senovės adeptų kelią, nesusimąstydami, kad tai bus tik svetimos patirties kopijavimas. Viskas, ką jie daro, yra pernelyg jų pačių sureikšminta.

Žinoma, tai kraštutiniai variantai, tokių “grynuolių“ nėra daug. Bet jei atidžiau pažiūrėsime, nesunkiai savo ir kiekvieno žmogaus gyvenime pastebėsime prioritetą, kuris aiškiai išsiskiria. Kai kraštutinumai yra jauno žmogaus gyvenime, tai galime suprasti kaip paieškas, bet jei brandus žmogus “užstringa“ kažkuriame kraštutinume, tai jau sustojimas asmeniniame tobulėjime.

Dažnai tai įvyksta dėl aplinkos poveikio ir dėl nežinojimo. Žmogus visuomet yra linkęs pateisinti savo gyvenimo būdą ir sėkmingai tai daro, atrasdamas neįtikėčiausius argumentus. Materialistas, pavyzdžiui, savo gyvenimo būdą ir silpnybes gali lyginti su gyvūnų elgesiu: juk jie kovoja, konkuruoja, ėda, dažnai poruojasi, laimi stipriausias ir t.t.. Keistas argumentas, juk žmogus turi sąmoningumą ir galimybę valdyti savo elgesį, o ne gyventi vien instinktais ir refleksais..

Gyvenantis sielos “penu“ gali apeliuoti, kad jausmingumas ir emocingumas – vienintelės tikros žmogiškos savybės ir taip pateisinti savo fantazijas ir dramas gyvenime. Tokių žmonių dažniausias argumentas – aš juk skaitau knygas, einu į teatrą, aš emocingas, jautrus.. Puikios žmogiškos savybės, bet kai žmogus vien tuo gyvena, būdami šalia, galime neatitikti tų dramatiškų savybių ir nuolat keliamų aukštų reikalavimų.

Vienpusiškai siekiant dvasingumo išraiškos, taip pat gali atrodyti, kad tai aukščiausias gėris. Išoriškai tai tauru, kilnu, tai pasiaukojimas, šviesūs tikslai. Bėda tame, kad tokie žmonės dažniausiai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos, nes “visi kiti“ jam atrodo tamsūs ir nuodėmingi. Jie taip pat atitrūksta nuo savo prigimties, ir siekdami aukštų tikslų, gali atnešti artimiems žmonėms sunkius pergyvenimus.

Aukščiausia žmogaus realizacija yra visų prigimtinių savybių lygsvara ir harmonija. Negalime paneigti nė vienos, kitaip tai atsisuka prieš mus pačius: jaučiame tuštumą, abejingumą, jaučiame, kad gyvenimas bėga pro šalį.. Kai šios savybės harmonijoje, esame kūrybingi, entuziastingi ir laimingi 🙂 . Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma? Vienareikšmiškai – taip 🙂 . Vieninteliai apribojimai – mumyse.

P.S. Gavau labai esminį pastebėjimą, kurį būtinai turiu užrašyti: “ Visi trys prigimtiniai žmogaus aspektai turi būti harmonijoje, bet nepamirškime, kad pirminis iš jų – dvasia, kuri pajungia intuiciją ir kūrybiškumą. Tai mūsų pagrindinis variklis, mūsų neišsenkantis energijos šaltinis ir tai, kas mums suteikia aukščiausią išraišką“ . Ačiū! Pritariu 🙂

Žmogaus tobulėjimo perspektyvos

Žmogus – trilypė esybė, vienijanti savyje kūną, dvasią ir sielą. Kūnas – tai materija, dvasia – dieviška (Kūrėjo) kūrybinė kibirkštis, siela – tai protas ir jausmai, kurie jungia kūną ir dvasią. Tai mūsų prigimtis, ir jei visi šie trys aspektai yra harmonijoje, mes esame tiesiog laimingi. Dabar daug kalbama apie dvasingumą – tai yra aukščiausias žmogaus kūrybinis potencialas, kuris pasireiškia, kai mes gyvename pagal savo prigimtį.

Žmonija per pastaruosius kelis šimtmečius padarė didžiulę pažangą daugelyje sričių. Tai ne tik palengvino žmonių gyvenimą, bet ir padarė mus vienpusiškais, nes gera gyvenimo kokybė dabar matuojama tik materialiais pasiekimais. Nuolatinis vienpusiškas gyvenimo gerinimas suardo ryšį su tikrąja žmogaus prigimtimi. Vietoje to kuriama pseudoerdvė, kur žmogus pajungiamas į vartojimą (nes viskas “susensta“ dar nespėjus susidevėti) ir gyvenimas virsta vien vartojimo realizacija.

Vienpusiškumas skatina vengti problemiškų išgyvenimų, problemų sprendimo. Įsuktas į nuolatinę daiktų kaitą, žmogus vegetuoja, išgyvena netikrumą ir tuštumą. Jis vengia susitikimo su savo tikrąja prigimtimi (nes tai nepažįstama ir baugu), būties išgyvenimus keičia akimirksnio emocijų surogatais. Iš čia visos priklausomybės, atsipalaidavimo pakaitalai, destruktyvus elgesys – tai bėgimas nuo slegiančios realybės.

Slegianti ji todėl, kad vienpusiška. Žmogus paskendęs materijoje ir emocijose, jam trūksta dvasingumo. Jo apibūdinimo, paaiškinimų ir ieškoma senuosiuose Mokymuose. Ne tam, kad pažodžiui vykdytume viską, kas, galbūt, tiko seniesiems laikams, bet netinka šiuolaikiniam žmogui. O tam, kad pasisėmę vertingos žmonijos išminties ir atsižvelgdami į šiuolaikinę realybę, pritaikytume ją gyvenimo harmonizavimui.

Turime suprasti, kad tai, kas ateina iki mūsų per tūkstantmečius, nėra vien primityvu ir archajiška. Tai vertinga patirtis, stebėjimų rezultatai. Jei techninė civilizacija galėtų padaryti mus laimingais, tai mes ir būtume visi laimingi. Vadinasi, kažką praleidome, pražiūrėjome, į ką verta atsigręžti. Tikrasis tobulėjimas ir progresas yra tada, kai pritaikę patirtį ir padarę išvadas, pamatome dabarties realijas ir pagal jas nubrėžiame ateities perspektyvas.

Dėl to ir keičiasi supratimas apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Jos yra gerokai didesnės, nei buvo manoma iki šiol. Pasirodo, kad ta sąmonės būsena, kurią mes skaitome “normalia“, stabdo žmogaus vystymąsi ir neskatina tobulėjimo. Dar senovėje aukšto rango žyniai žinojo, kad sąmonę galima išplėsti, suteikti jai naują kokybę, įgalinančią vystytis ir tobulėti, taip pat bylojo ir apie transpersonalinius išgyvenimus.

Informacija, kuri buvo prieinama senovėje tik išrinktiesiems, prieinama dabar visiems. Techninio progreso vystymas – reikšmingas žmonijos evoliucijos laiptelis. Vienpusiškas vystymasis daro žmogų infantilų, nes jis neišnaudoja visų savo prigimtinių galimybių. Natūraliai gimsta poreikis pažinti ir išbandyti visas žmogaus galimybes. Todėl atsiranda vis daugiau sričių, kur vyksta seno ir naujo sintezė.

Visa žmonijos patirtis mus atvedė į situaciją, kai turime daryti pasirinkimą: užsispyrus laikytis materialumo, ar pripažinti, kad turime ir dvasinį potencialą. Taip pat teks atsisakyti ambicingo gamtos užkariautojo vaidmens ir pripažinti, kad esame vieninga visuma su viskuo, kas mus supa Žemėje.Tai nelengvas žingsnis, nes sunku pripažinti tai, ko, galbūt, iki galo nesuprantame. Jei norime progreso, jį teks padaryti.. Tai pripažįsta psichologai, fizikai, filosofai, biologai ir kitų sričių specialistai ir mokslininkai.

“Tobulėjimas ir vystymasis – tai visada judėjimas link nežinomo ir todėl dažnai reikalauja atsisakyti to, kas jau įprasta ir žinoma. Linkęs bijoti vystymosi žmogus pasmerkia save, nevykdo savo paskirties, nerealizuoja savo galimybių… Pačių aukščiausių žmogiškosios prigimties lygmenų ir jos ribinių galimybių tyrimai – tai nuolatinis įprastų aksiomų griovimas, bešališkas susidūrimas su paradoksais, prieštaravimais, o kartais ir tvirtų bei iš pirmo žvilgsnio, rodos, nepajudinamų psichologijos dėsnių laužymas“. (A.Maslou)

Nuostabūs, įkvėpiantys permainų laikai 🙂 .. Tereikia drąsos.. ir – pirmyn į ateitį 🙂 ..