Mokytojams..

Visiems labai svarbūs žmonės gyvenime – Mokytojai. Jei žiūrėsime plačiai, tai nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų jų yra labai daug – pradedant tėvais, toliau mažylių ugdymo įstaigos, mokykla, aukštojo mokslo įstaigos… Taip pat žmonės, kurie mums atveria platesnį Pasaulio matymą, galiausiai gyvenimo pamokos..

Kokie gi jie – Mokytojai, kuriuos prisimename visą gyvenimą? Tie, kurie parodo kelią, nušviečia jį ir atveria geriausias kiekvieno žmogaus savybes. Kiekvieno mūsų gyvenime yra tokie žmonės ir visada juos prisimename su didžiausia šiluma.. Tai Mokytojai, kurie pažadino labai svarbias savybes – smalsumą, domėjimąsi, pasitikėjimą savimi.

Labai svarbūs mūsų gyvenime žmonės, nes dažnai nuo jų priklauso, kokie mes tampame. Vaikas, jaunas žmogus – švarus ir tyras, imlus aplinkai ir informacijai. Jei pažadinamas jo kūrybingumas, smalsumas, tuomet jis auga savarankiškas ir kūrybingas, o suaugęs tampa pilnaverčiu žmogumi. Aukščiausias Mokytojo talentas – pamatyti ir atskleisti kiekviename savo auklėtiniame jo vidinę šviesą.

Šia proga norėčiau pacituoti prancūzų humanisto M.Montenio pamąstymus iš jo “Esė“. Apie vaikų auklėjimą: “ .. vaikų polinkiai dar labai silpni ir labai neaiškūs: jų įgimti gabumai dar tokie apgaulingi, kad pasakyti apie juos aiškiau dar labai sunku… Pavojus slypi tame, kad, parinkus klaidingą auklėjimą, beprasmiškai bus eikvojamas triūsas ir laikas stumiant mūsų vaikus prie tų dalykų, kurie jiems visai nepriimtini…

… jiems be paliovos pila į ausis visokias žinias tarsi vandenį į mėgintuvėlį, ir jiems belieka tik nuolat kartoti, kas jau buvo sakyta… Norėčiau, kad auklėtojas, įsiklausęs į auklėjamo vaiko sielą, leistų jai pačiai nevaržomai išsiskleisti, ragindamas mokinį išmėginti įvairių dalykų “skonį“ ir pratindamas jį savarankiškai juos rinktis bei mokėti atskirti, kartais parodydamas jam kelią, o kartais paskatindamas patį jo ieškoti…

… Jei mokytojai, kaip pas mus daroma, lavina daugelį savo mokinių, kartodami jiems visiems tą pačią pamoką ir reikalaudami iš jų gerai mokytis, nors jų gabumai anaiptol nevienodi, tai nėra ko stebėtis, kad iš didelio vaikų būrio atsiranda du trys mokiniai, kurie iš tokio mokymo turi šiokios tokios naudos. Lai auklėtojas skatina mokinį tarsi per rėtį persijoti viską, ką jis jam kalba, tegul nieko jėga jam į galvą nekala, remdamasis savo autoritetu ir įtaka…

… Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško. Sunkios taisyklės, tušti ir bekūniai žodžiai neaudrina proto. Nauda, kurią duoda lavinimas, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni. Tegul mokytojas mokinio sieloje pažadina vaizduotę, kilnų smalsumą viskuo domėtis…“

Šiandien Tarptautinė Mokytojo diena – sveikinu Mokytojus ir linkiu šilumos ir kantrybės, o taip pat tapti savo auklėtiniams pavyzdžiu ir tuo svarbiu žmogumi, pažadinusiu vidinę šviesą ir atvėrusiam langą į Žinių pasaulį. Ačiū Jums už jūsų svarbų darbą 🙂 ..

Reklama

Rytai ir Vakarai

Šįryt gavau įdomų klausimą apie Rytų ir Vakarų religijas ir filosofines kryptis. Kodėl taip aiškiai dvasinėje srityje yra brėžiama riba tarp Rytų ir Vakarų? Ne vienas esame girdėję pasisakymus, kad esame skirtingi, kad Rytų žmonės dvasingi, Vakarų – materialistai.. Kokia mūsų bendra ateitis? Tai labai plati tema, reikalaujanti pagrįstumo, todėl pacituosiu jogos ir induizmo populiarintojo, dvasinio lyderio Sri Chinmoy pamąstymus, jie grįsti giliomis studijomis:

“Rytams gyvenimas yra laipsniškas augimas nuo materijos prie dvasios. Vakarams gyvenimas – tai paprasto materialaus gyvenimo laipsniška plėtotė link kompleksiškos, mokslu paremtos pažangos.. Anot Rytų, Vakarai yra visa kas, tik ne dieviška. Pasak Vakarų, Rytai yra dykinėtojai. Rytai pernelyg baiminasi dinamiško gyvenimo. Analogiškai ir Vakarai bijosi nuošalios savistabos..

Rytai sako: “Aš regėjau Dievo Veidą, dabar turėčiau regėti Dievo Kojas“. Vakarai sako: “Aš regėjau Dievo Kojas, dabar turėčiau regėti Jo Veidą“. Rytams stinga atidumo, dėmesio smulkmenoms ir tikslumo. O Vakarai stokoja įvairumo, platumo ir universalumo. Rytams stinga žemiško, praktiško sumanumo. Vakarams – aukščiausio Aš realizacijos. Rytai pervertina askezę, Vakarai – troškimą valdyti..

Rytai mano, kad vidinės saviraidos įvaldymas yra tikroji gyvenimo raiška. Vakarai mano, kad tikroji gyvenimo raiška – pasaulio valdymas. Rytai kontroliuoja Dvasią, Vakarai kontroliuoja Materiją. Rytų individas laimingas, laikydamasis nuostatos būti nematomu, nepastebimu, nežinomu ir kad tai vyktų be didesnių pastangų. Vakarų individas trokšta save parodyti ir stengiasi sukurti tvirtą ir galingą padėtį išoriniame pasaulyje..

Rytų ilgaamžė dvasinio gyvenimo patirtis moko vidinės savitvardos ir romumo veikloje – taip atsiribojama nuo nevilties, jaudinimosi, susierzinimo ir visko, kas sudrumsčia vidinę pusiausvyrą. Vakarų intensyvios materialios pažangos patirtis moko būti dalykiškais ir bešališkais darbe – darbas atliekamas vardan jo paties, su didžiausia žmogui prieinama jėga ir kvalifikacija..

Rytų filosofija savo kilme yra aukščiausios Tiesos ieškojimas. Vakarų filosofija savo kilme yra idėjų egzaminavimas, nagrinėjamas kritišku intelektu. Taigi, Rytai ir Vakarai turi pradėti įsisamoninti Proto ir Dvasios sujungimo reikalingumą..

Rytai ir Vakarai gali būti traktuojami kaip dvi to paties žmogiško kūno akys. Jos tik tuo ir skiriasi, kad viena yra dešinė, kita – kairė. Mes suvokiame, kad esame Viena ir tai ryškėja visame pasaulyje. Skirtumai išliks, bet praturtinti ir sustiprėję visais atžvilgiais, ir šie skirtumai nebedrums bendros sąmonės. Priešingai – jie veiksmingai ir harmoningai papildys unikalią visumą..

Pabudusi žmonių sąmonė akivaizdžiai linksta prie Dvasingumo. Mūsų dienų supančiotoje tamsoje tai viltį žadinantis šviesos proveržis. Tai akimirkos, kai susijungia protai, širdys ir sielos.. Virš visų fizinių ir mentalinių barjerų tarp Rytų ir Vakarų, aukščiau standartų, normų.. neišvengiamai suplevėsuos aukščiausioji Vienybės vėliava ir žmonijos sąmonė bus nutvieksta supramentaline Šviesa“..

Nuostabūs, viltingi žodžiai, tiesa? Logiški.. Iš tiesų, esame skirtingi, bet akivaizdu, kad tai papildantys skirtumai. Tam, kad sukurtume harmoningą Vienybę, turime ieškoti sąlyčio taškų, o ne to, kas mus priešina ir skiria. Manau, pasaulis subrendo tokiems pokyčiams.. O ką apie tai manote jūs?

Apie Tikslą

Visi apie tai pagalvojame.. Dėliojame prioritetus, keliame sau didelius tikslus, smulkiname į mažesnius, sumuojame, svarstome.. Kodėl kartais, pasiekę visus taip trokštamus tikslus, pasijuntame tušti ir.. nelaimingi? Taip mūsų dėmesį traukiantis išorinis pasaulis, deja, yra efemeriškas.. Kad įgautume tvirtą pagrindą gyvenime, turime atsigręžti į kažką.. amžino. Kas tai yra ir koks pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Toks, kurį pasiekę, jaučiamės laimingi ir prisipildantys prasmės?

Mūsų gyvenime yra dvi realybės: egzoterinė (išorinė) ir ezoterinė (vidinė). Egzoterinė realybė susijusi su išoriniu pasauliu. Išorinė realybė realizuojama maitinant troškimus ir stimuliuojant geismus bei aistras. Ezoterinė, arba vidinė realybė, pasiekiama įvaldžius aistras ir nugalėjus troškimus, ir įsiliejus į neaprėpiamą Aukščiausiąją realybę. Taigi, gyvenimo tikslas yra suvoktiAukščiausiąją realybę ir būti sąmoninga jos išraiška. Tuomet ir vyksta žmogaus aukščiausia realizacija, veikianti visas gyvenimo sritis ir pripildanti gyvenimą pilnatve ir harmonija.

Gyvenimas yra evoliucija, o žmogaus evoliucija – tai vidinis atsiskleidimas. Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir tam, kad atpažintume savo ypatingą misiją, turime išskleisti savo vidinį potencialą. Išorinio kelio išskleisti tam potencialui nėra. Tai individualus kiekvieno ieškojimo kelias, dvasinio augimo, atsiskleidimo kelias – per saviugdą, kūrybą, išraiškos paieškas.. Be patirties nieko neišmoksime: nėra triūso, nėra ir pažangos..

Patirtis gali būti tiek padrąsinanti, tiek ir nuvilianti. Bet.. savirealizacijos niekada neįvykdys žmogus, kuris yra pasyvus, neaktyvus. Turime dėti realias pastangas – kitos alternatyvos nėra.. Jei patirtis kartais ir nuvilia, tai tik netobulumo patirtis. Tokia patirtis lydi tuomet, kai sąmoningai nedalyvaujame kūrimo procese, o leidžiamės valdomi aplinkos, aplinkybių. Jei nuosekliai vystysime dvasingumą, būtinai pasieksime aukščiausią sąmoningumą – tai tik laiko klausimas.. Tuomet ir pasieksime savo aukščiausiąjį tikslą, kuris pripildys gyvenimą harmonija – tapsime sąmoningais savo gyvenimo šeimininkais..

Yra asmeninė kiekvieno žmogaus evoliucija, yra žmonijos evoliucija. Kiekvienas gyvenimas yra mažas pasaulis savyje, dar vadinamas mikrokosmu. Bet koks dvelksmas beribiame Universume atsispindi kiekvienoje individualioje egzistencijoje, ir atvirkščiai. Tai hologramos principas, kurios pagrindinė savybė – Vienybė. Individuali realizacija tampa tobula tik tada, kai asmuo įsisamonina savo neatsiejamą ryšį ir vienybę su visais žmonėmis pasaulyje.

Taigi, visiškai suprantama, kad egoistiniai norai ir savirealizacija neturi nieko bendra.. Dvasiniame gyvenime ego trikdo, išbalansuoja, nuveda į šalį nuo tikrojo tikslo. Tam, kad transformuotume ego, turime pažiūrėti tiesiai į jį, suprasti jo pinkles ir galiausiai iš jo išsivaduoti, kitaip.. žaisime nesibaigiančius ego žaidimus ir sieksime jo iškeltų tikslų, kurie negali atnešti pilnatvės, o tik nesibaigiančius norus..

Mūsų savirealizacija ne materialiuose laimėjimuose ir turtuose. Jokie pasaulio turtai neatneš ramybės ir harmonijos, kurią atneša dvasinė žmogaus savirealizacija. Mūsų dvasia negali jokių žemiškų ribotumų pasiimti į aukštesnius pasaulius. Tik dvasinės savybės – išvystytos ir išreikštos – turi vertę. Kiekvienas galime manifestuoti skirtingus dvasios aspektus: Šviesą, Galią, Grožį, Gėrį, taip pat Mokytojo aspektą.. Visa tai gyvenime turi šimtus išraiškos būdų..

Kaip tai pasiekti ir įvykdyti aukščiausiąjį tikslą? Jei norime to pasiekti, turime augti iš vidaus. Dvasingumas surandamas ne knygose, ir ne pritarime kitų tikėjimui. Tai individualus Kelias, ir tik pasiekę tikrą sąmoningumą, intuityviai pajusime savo tikslą ir misiją. Beliks juo sekti.. Ir pirmasis “atpažinimo“ požymis, kad einame savuoju keliu – įsitvirtinanti ramybės (nepainiokime su abejingumu) būsena. Kai įgyjame tikrąją Ramybę, realizacija ateina labai natūraliai ir džiaugsmingai..

Neveltui sakoma, kad didžiausia nelaimė, kokią gali patirti žmogus – tai prarasti vidinę ramybę. Jos niekas negali atimti, tik paties žmogaus mintys ir veiksmai išplėšia jį iš ramybės būsenos ir įsuka į blaškymąsi ir chaosą, atitolina nuo savirealizacijos.. Taigi, esame patys atsakingi už savo pasirinkimus ir gyvenimą. Todėl.. veikime kryptingai, ieškokime, būkime nuoseklūs. Kai atskleidžiame savo dvasinį potencialą, tampame savo gyvenimo Kūrėjais, ir tuomet tikrai galime pasiekti viską, ką užsibrėžiame.. Dvasinio potencialo išskleidimas ir yra pagrindinis tikslas, padedantis realizuoti visus kitus siekius.

Indijos poetas Kabiras sakė:
“Jei tavo pančiai nebus sutraukyti kol gyveni,
kokio išsilaisvinimo tikiesi po mirties?
Tuščia svajonė ir viltis,
kad siela su Juo susivienys vien todėl,
jog ji išsilaisvino iš kūno;
Jei Jį radai dabar čia, tai Jį rasi ir tenai;
Jei ne, pasiliksime pilyje
Mirties“.

Skamba truputį liūdnai, bet teisingai.. Liaukimės rūpintis tuo, kas greitai praeina ir pasirūpinkime tuo, kas tikra ir amžina. Aukščiausio Tikslo realizavimas – asmeninis dvasinis atsiskleidimas – atneša harmoniją ir laimę, pilnatvę ir neaprėpiamas galimybės 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Religijos

Aš jas vadinu Mokymais (nors ne kiekvienas Mokymas yra religija daugeliui suvokiama tradicine prasme) ir kiekviename randu kažką, kas man yra tikra ir kažko išmoko, padeda kitaip pažiūrėti į realybę. Tai mano požiūrio taškas, remiantis juo, ir rašau apie Mokymus. Neagituoju, neaukštinu ir nežeminu, o parodau tai, kas man pasirodė svarbu. Kiekviena religija susiformavo istorijos eigoje, bandant aiškinti žmogaus, Visatos, gamtos reiškinių kilmę ir prasmę. Tai Tiesos, idealaus gyvenimo ieškojimai, kurie, kaip matome, vyksta iki šiol..

Žodyne religija (lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) aiškinama kaip tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (dievas arba dievai, dvasios), taip pat tikyba ir su ja susiję kulto veiksmai, apeigos ir organizacijos. Mokslininkai religijų atsiradimą aiškina kaip savotišką istoriškai susiformavusių etinių normų papildinį, skirtą bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti.

Jie teigia, kad konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, laikui bėgant, kaip šių tradicinių normų išsaugojimo garantas, neišvengiamai susiformuoja (suformuojamas?) religinis tikėjimas. Galime vertinti tai kaip valdymo įrankį ar kaip stabilumo garantą – tai tik vertinimai. Bet kokiu atveju – mokslas susijęs su fiziniu pasauliu, religija – su vidiniu ir dvasiniu..

Dažnai tie vertinimai ir atitraukia nuo esmės, pamirštami realūs, tūkstantmečius vykstantys žmonių ieškojimai ir patirtis, neįkainojama išmintis, kurią jie paliko mums. Religija turėtų būti transformuojanti patirtis. Ar visi tikintieji skaito dvasinę literatūrą, gilinasi į ją? Tikrai ne. Daugelis metų metais atlieka ritualus, kurių nesupranta ir įsitraukia į veiklą, kuri dažnai neturi jokios prasmės ir yra tik įprotis..

Tuo tarpu religija yra universali Tiesa. Tai yra tai, dėka ko mes visi gyvuojame. Ir ji nesikeičia nuo vienokio ar kitokio aiškinimo, ją galime pajusti per intuiciją. Religija – tai pati intuicija, ignoruojanti aiškinimus, nes yra pati save įkūnijanti ir save paaiškinanti tiesa. Apsižvalgykime, ir tai suprasime.. Religija nėra fanatizmas ar dogmos, plačiąja prasme tai yra visuotinės Tiesos vienybės nuojauta, ir ją turi kiekvienas iš mūsų..

Todėl ir glumina, ir atstumia formalus apeigų atlikimas, nes tai neduoda atsakymų. Galime kaltinti religijas, pasekėjus, bet ar ieškome patys tų atsakymų, ar užduodame klausimus? Kiek mūsų gyvenime yra dvasinių, asmeninių, gilių paieškų? Visi esame nuo gimimo priskirti tam tikrai religinei konfesijai pagal tradicijas. Ir tai gali būti ne tik formalus priskyrimas, bet ir pradžia gilesnėms dvasinėms asmeninėms paieškoms.

Kodėl religijos gyvuoja iki šiol? Todėl, kad visi mes trokštame eiti už riboto suvokimo į beribį. Tai intuityvus kiekvieno poreikis, nes kiekvienas turime savyje aukštesnę, dvasinę esybę, didžiulį dvasinį potencialą. Tikrasis religijos tikslas ir yra išlaisvinti žmogiškosios energijos šaltinį. Visi mes turime dvigubą prigimtį: baigtinę (ribotą) ir beribę. Kai ribota prigimtis auga, tai yra savirealizacija ir ėjimas į beribę būtį. Tai evoliucija.

Taigi, neskubėkime perbraukti tai, ko, galbūt, kartais iki galo nesuprantame. Kritiškumas ir priešiškumas gimdo disharmoniją, kuri yra destruktyvi jėga. Žinome iš istorijos, kuo baigiasi kovos už “teisesnę“ religiją ar jos neigimas, matome tai ir šiandien.. Kokiu keliu gyvenime bepasuktume – priklausyti kokiai nors religinei konfesijai ar augti individualiai – supraskime ir gerbkime kitų žmonių teises.. Jei religijos gyvuoja, reiškia, jos reikalingos jų pasekėjams.

Kiekviena religija įprastu jai keliu veda prie amžinos Tiesos. Visas religijas vienijanti jėga supranta aukščiausią paslaptį: kad nė viena religija negali būti niekinama. O jei stinga vienijančios jėgos, tai jau ne religija. Religija yra viena, bet išreiškia save per daugybę įvairių religijų. Pagrindinis jos bruožas – tai yra vienijanti jėga, ir tas universalumas nesiekia užgesinti individualią liepsną.

Atvirkščiai – kai asmuo peržengia save nuolatiniame universalizacijos procese, jis užtikrintai įsitvirtina gilesnėje, platesnėje ir aukštesnėje Šviesos, Ramybės ir Galios sferoje. Tam reikalingos asmeninės pastangos, kurių pirmieji žingsniai gali būti dvasinės išminties, religijų studijavimas. Dvasinis augimas yra spontaniška patirtis, o ne teorinis žinojimas. Ši patirtis labai praktiška, ja galime naudotis kiekvieną savo gyvenimo akimirką – tuomet ir augame dvasiškai..

Pabaigti norėčiau R.Tagorės žodžiais: “Religija, kaip ir poezija, nėra paprasta idėja: ji yra išraiška (expression). Dievo saviraiška atsispindi bekraščiame kūrinių margumyne; taip pat ir mūsų požiūryje į Beribę Būtybę turi pasireikšti individualumo margumynas, nepertraukiamas ir begalinis“.

Savigarba, orumas ir meilė sau :) ..

Kai pykstame, susierziname ar kaltiname kitus, mes prarandame savo dvasinę stiprybę ir energiją. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie menkina, taip pat greitai prarandame dvasinę stiprybę. Kas yra toji dvasinė stiprybė, kaip ją išsaugoti ir neprarasti? Su tuo gimstame, tai įskiepijama ar to išmokstama?

Kiekvienas mūsų – unikalus ir nepakartojamas. Dvasinė stiprybė – tai orumas, savigarba, savo jausmų pripažinimas, gilus tiesos pojūtis. Kiekvienas esame vertinga asmenybė – nesvarbu, kokie buvome praeityje, kaip anksčiau mąstėme ir kokie buvo mūsų įsitikinimai. Visi turime šansų ir galimybių tobulėti, augti dvasiškai ir eiti į priekį. Kartais trūksta žinių ar patirties, todėl.. darome klaidų, kurios mus moko.

Savęs gerbimas ir dvasinė stiprybė reiškia tikėjimą savimi, žinojimą, kad kiekvienu momentu darome geriausia, ką tuo metu sugebame (nors po kurio laiko pamatome ir geresnį elgesio variantą).. Padarę išvadas, turime eiti į priekį – taip išmoksime gerai jaustis tokiais, kokie esame. Savigarba, orumas – tai dvasinė stiprybė, o ne silpnumas. Labai svarbu suprasti, kokios vertybės mums svarbios, taip pat gyventi pagal savo įsitikinimus, arba – laiku atgyvenusius keisti.

Dažnai kaltiname tėvus ar vaikystę dėl savo menkos savigarbos. Jei mūsų neišmokė to tėvai, mes galime to išmokti iš kitų žmonių ar situacijų – juk esame sąmoningi ir suaugę žmonės. Palikime vaikystės nuoskaudas, tai praeitis. Kai atleidžiame savo tėvams ir išmokstame gerbti save, įgyjame dvasinę stiprybę ir “nebetraukiame“ į savo gyvenimą mus žeminančių žmonių.

Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime), tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo veringumo ar versti gerbti. Jei esame dvasiškai stiprūs, žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nereikalaukime pagarbos, o ugdykime orumą – tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas.

Jei norime jaustis stiprūs, labai svarbu neturėti poreikio, kad kiti elgtųsi su mumis taip, kaip to norime. Nors ir gerai jaučiamės, kai mums pritaria, paremia, bet toks poreikis suteikia kitiems žmonėms galimybę mus valdyti. Kai jaučiame poreikį įtikti kitiems, mes prarandame, tiesiog atiduodame kitiems savo dvasinę stiprybę ir tampame nuo jų priklausomi.

Ir.. nepamirškime, kad tik labai plonytė nežymi linija skiria pagarbą sau ir orumą nuo egoizmo. Gerbkime savo jausmus ir vertybes, bet taip pat gerbkime ir kitų žmonių jausmus ir vertybes. Jos nebūtinai turi sutapti, ir tai turime priimti ramiai. Kad to pasiektume, turime pakilti į aukštesnį bendravimo ir mąstymo lygį – savitarpio supratimą ir altruizmą.

Dvasiškai silpni žmonės – tai žmonės, kurie nesijaučia verti pagarbos, nemyli savęs (neigia), gyvena pagal kitų žmonių primetamas vertybes. Kad taip neatsitiktų – visuomet prisiminkime, kad esame vertingi, unikalūs ir svarbūs, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Gerbkime save, puoselėkime savo vertybes. Jos gali keistis, gali būti nesuprantamos kitiems, bet jos – mūsų, tai mūsų unikalumo dalis.

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį atlikti savo užduoties, paskirties ar misijos – vadinkite, kaip norite.. Tai gali būti kažkoks grandiozinis darbas, o gali būti ir tylus džiaugsmingas buvimas harmonijoje ar kūryboje – jie vienodai svarbūs.. Mūsų svajonės, fantazijos, siekiai ir tikslai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių.

Atsiverkime (sau pirmiausia), būkime atviri pokyčiams, ieškojimams, naujiems gyvenimo keliams 🙂 .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis – neišsemiamos galimybės 🙂 .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai yra pasiekiama 🙂 ..

Kaip atsiriboti nuo vampyrų įtakos?

Žinoma, lengviausia žmogų, su kuriuo sunku bendrauti, priskirti energetiniams vampyrams.. Mūsų aplinkoje pasitaiko žmonių, su kuriais tiesiog sunku bendrauti. Mes esame skirtingi ir negalime su visais užmegzti gerų santykių. Jei tai artimi žmonės, reikėtų stengtis atrasti bendrą kalbą ir susitarti, atlikti iš savo pusės viską, ką galime, santykių harmonizavimui. Jei yra noras, visada atrasime būdų susitarti, svarbu tai daryti nuoširdžiai ir be spaudimo.

Kitas reikalas, jei, nežiūrint visų pastangų, žmogus elgiasi piktybiškai ir jo elgesys yra sisteminis. Tai gali būti dvasiškai silpnas žmogus, savo elgesiu – audringomis ar paslėptomis manipuliacijomis – pasiekiantis savo tikslų ir “pasikraunantis“ aplinkinių energija. Tokių žmonių pagrindinis bruožas – jie gali būti įtakingi, gali būti silpni, bet visada naudojasi kitais žmonėmis savo “reikšmingumui“ parodyti. Jiems reikia žmonių, kurių dėka pasijustų svarbūs.

Ir tokius žmones jie meistriškai randa, nes intuityviai pajunta aplinkinių silpnas vietas ir jomis manipuliuoja. Jei susiduriame su tokiais žmonėmis, turime aiškiai suprasti, kad tai emocinės pinklės. Jiems tereikia mūsų susierzinimo – tuomet jie pasijunta gerai.. nors tuoj pat nekalta išraiška gali paklausti, kodėl mūsų tokia prasta nuotaika ar pasakyti, kad nesuprantame juokų.. Tai sisteminis elgesys ir užsitęsia jis tik tuomet, kai mes tai leidžiame.

Kaip žinome, bandyti keisti kitus žmones – beprasmiškas laiko gaišinimas. Vampyrus, arba nervų ėdikus, pakenčiame lengviau, jei susiduriame su jais retai. Kai esame priversti tiesiogiai bendrauti su tokiais žmonėmis, tuomet turime atidžiau analizuoti pačius santykius. Reikėtų rimtai pasverti, ar ilgai besitęsiantys varginantys santykiai nepakenks mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai.

Ką gi pataria psichologai tokiu atveju? Kai situacija įsisenėjusi ir destruktyvi, tikrai verta pasikonsultuoti su specialistu. Žmonės skirtingi, ir bendrų rekomendacijų būti negali. Kai susiduriame su tokiais žmonėmis, žinoma, yra būdų “nukenksminti“ jų elgesį pačioje užuomazgoje. Tiesiogiai gintis net nereikia, svarbiausia – nepasiduoti pykčiui ar nusivylimui. Juk savo reakcijas lengviau valdyti, nei bandyti keisti kitą žmogų. Yra tokia taisyklė – kai keičiame savo elgesį, keičiasi ir aplinkinių reakcija į mūsų elgesį.

Taigi, susidūrę su tokiu elgesiu ir pajutę įtampą, kylantį pyktį, kylančias emocijas, pirmiausia giliai įkvėpkime, kad atsipalaiduotume ir išsivaduotume iš sustingusios pozos. Tik tuomet, kai pavyksta nusiraminti, mes galime pasitelkti vieną iš atsiribojimo nuo nervų ėdiko būdų. Paprastai, panaudojus kelis kartus vieną ar kelis iš būdų, nervų gadintojui (vampyrui) praeina noras kartoti savo veiksmus, nes jis negauna to, ko jam reikia.. Taigi, pirmasis yra

ŠALTAKRAUJIŠKŲ KLAUSIMŲ BŪDAS: niekas taip neišmuša iš pusiausvyros nervų ėdikų, kaip ramūs klausimai vietoje susierzinimo. Pvz.: “Tu tikrai manai, kad visi bailiai ir tinginiai? Daug tokių pažįsti? Ar jie tave nuvylė, kad toks surūgęs?“ ir t.t.. Panašūs klausimai tiesiog nuginkluoja, pritrūksta svarių argumentų, ir “ataka“ nutrūksta.

PRIEŠTARAVIMAS: tai ypač tinka, susidūrus su “visažiniais“ ar pašaipūnais, kurie ieško progų, kaip patenkinti savo tuštybę, žeminant ir užgožiant kitus. Jiems privalu parodyti, kad nepriimame jų pamokymų ir piktybiškų pašaipų. Tokiems reikia tiesiai sakyti: “Tai buvo piktdžiugiškas jūsų pastebėjimas. Prašyčiau be užuolankų ir ramiu tonu“ arba: “Nenorėčiau būti įtrauktas į jūsų žaidimus, todėl prašyčiau kalbėti iš esmės“. Ramybė, dalykiškumas ir šaltumas “užgesina“ norą toliau atakuoti.

KONTRATAKA: kartais vienintelis būdas, kai įžeidėjas įsijaučia ir verda pykčiu. Tenka griežtu tonu pasakyti, ką apie jo elgesį iš tiesų manome, nes kartais griežtesnis žodis yra vienintelė priemonė prieš įžūlumą. Svarbu tai padaryti keliais trumpais sakiniais ir nesivelti į apsižodžiavimą. Tai pasakius, geriausia išeiti iš patalpos, kad išvengtume konflikto vystymosi.

ATSPINDĖJIMO BŪDAS: kartais taip pat padeda, kai “parodome“ nervų gadintojui tiesiogiai jo elgesį. Pamėgdžiokime įžeidėjo elgesį lyg veidrodyje ir atspindėkime tai, ką jie daro su kitais. Kartais tai veikia lyg šaltas dušas, kartais sukelia juoką, nes žmogus iš šalies pamato savo nemandagumą, agresyvumą ar despotiškumą. Žinoma, gali sukelti ir dar didesnę agresiją, todėl tinka ne visiems.

UŽUOJAUTOS IR APGLĖBIMO BŪDAS: šiuo būdu paveikiame meile ir globa. Kai išreiškiame draugiškumą nervų gadintojui, mes sugluminame jį. Ypač tinka agresyviems tipams, nes jiems nėra įprasta susilaukti paramos ir draugiškumo. Paprastai dėl tokio elgesio jie sutrinka ir pasimeta, net pasidaro geranoriški..

SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS: kraštutinė ir kartais vienintelė priemonė, kai santykiai tampa destruktyvūs. Jie gali ne tik apnuodyti gyvenimą, bet ir susargdinti.. Kai išmėginome visas priemones ir matome, kad nepajėgiame harmonizuoti bendravimo, belieka vienintelė išeitis – atsiriboti nuo mus skaudinančių žmonių. Toks žingsnis, žinoma, turi būti gerai apgalvotas.

Tiek pagrindinių nervų gadintojų arba vampyrų “nukenksminimo“ būdų. Turime suprasti, kad veikdami pagal jų primetamas taisykles, įsivelsime į žaidimus, kuriems nebus galo.. Tuo pačiu “gadinsime“ patį vampyrą, savo pritarimu patvirtindami, kad jis teisus.. Iš tokių žmonių galime pasimokyti, kaip atpažinti dominavimą, išnaudojimą ir manipuliavimą, taip pat išmokti, kaip viso to santykiuose išvengti.

Kiekvienas savyje galime išsiugdyti vidinę ramybę – dvasinės atspirties centrą. Kai mes ramūs, esame tiesiog neįdomūs nervų gadintojams, nes jų “maistas“ – mūsų susierzinimas. Bet kuriuo atveju turime išlaikyti savyje vidinę ramybę ir pozityvius jausmus. Ir suprasti, kad harmoningi santykiai pirmiausia yra visapusiškai geranoriški 🙂 ..

Vampyrai..

Pasirodo, vadinamų vampyrų tipų yra nemažai. Tie tipai dažniausiai vienas su kitu persipina, todėl sunku išskirti kažkokią gryną formą. Bendra yra viena: tai sisteminis elgesys, sukeliantis aplinkiniams nemalonius pojūčius. Galime tai vadinti charakteriu, būdo bruožais, dažniausiai išsivysčiusius dėl nepasitikėjimo savimi ir visaip maskuojamus. Tokie žmonės yra silpni dvasiškai ir “pasikrauna“ gyvybine energija iš aplinkinių. Psichologai išskyrė keletą ryškesnių nervų ėdikų (vampyrų) grupių.

PESIMISTAS: mato vien tik neigiama. Šis tipas mėgaujasi didelėmis ir mažomis nelaimėmis, nes jis “jau žinojo arba sakė, kad taip ir bus“. Jis skiepija visiems nepasitikėjimą savimi, žlugdo bet kokias optimizmo užuomazgas, pasėja abejones ir labai greitai nuspalvina aplinką savo depresinėmis nuotaikomis. Be to, dėl savo “nelaimių“, kuriomis mėgaujasi, verčia pasijusti kaltais aplinkinius.

INTRIGANTAS: vienas iš gabiausių manipuliatorių, žaidžiantis kitų jausmais. Sakoma, kas turi tokį “draugą“, tam jau nereikia priešų.. Jis įvelia aplinkinius į įvairiausias savo avantiūras ir pinkles. Jo ginklai – melas, išsigalvojimai, meilikavimai, o kiti žmonės – tik figūrėlės, kuriomis jis naudojasi pasiekti savo tikslus. Jis “minta“ aplinkinių rietenomis ir kančiomis. Kai kiti pykstasi, jam tiesiog gera..

KRITIKAS: jam niekada neįtiksi. Jis ginčijasi ir triukšmauja, linkęs greitai apkaltinti. Iš didžiulio pasipūtimo įsivaizduoja esąs aukščiausio lygio teisėjas, todėl atranda net menkiausias aplinkinių “klaidas“ ir būtinai jas iškelia ir stengiasi ciniškai apjuodinti. Šis tipas erzina, atima energiją ir slopina.

KONTROLIERIUS: visi turi klausyti jo komandų, jeigu ne – jis tampa nepakenčiamu. Jis nuolat tikrina kitų atliekamą darbą, nes niekuo nepasitiki ir mano viską atliekantis geriausiai.. Jis praranda savitvardą, jeigu atsitinka kas nenumatyto ar vyksta ne pagal jo planą. Toks žmogus visada kišasi į kitų reikalus, pabrėždamas, kad tai daro dėl jų pačių interesų, kad jis žino, kas kitiems geriausia. Nepripažįsta jokių susitarimų, nuolat piktybiškai visiems vadovauja.

ŠYKŠTUOLIS: jis visur ir visada ieško būdų taupyti pinigus, todėl visada žino visus “ypatingus“ pardavimus, pasiūlymus ir nuolaidas. Vengia išlaidų net tam, ko jam iš tiesų reikia, nors gali prisipirkti šlamšto “su nuolaida“ ir tuo didžiuotis. Jis neperneša kitų sėkmės ir laimėjimų. Nors jo šykštumas kartais sukelia juoką, tačiau ilgainiui toks žmogus tampa našta, atimančia daug energijos ir.. pinigų, nes nuolat skundžiasi, kad jų trūksta.. Toks jo skundas yra tarsi užuomina į materialinę pagalbą – pavaišinimą, pasidalinimą. Neretai tokie “vargšai“ susikuria prabangų gyvenimą..

VISAŽINIS: jis įsivaizduoja labai daug žinąs ir todėl visose diskusijose stengiasi paimti viršų. Jis nuolat moko kitus pagal savo susikurtus štampus.Tai dažnai karjeristas ir “visų galų meistras“, nepamirštantis nuolat tai pabrėžti ir savo visažiniškumu užgožiantis bet kokias aplinkinių iniciatyvas. Mėgsta šaipytis iš kitų “nemokšiškumo“ ir nuolatos priešpastato savo “enciklopedinį“ protą. Skiepija kitiems nepilnavertiškumą, šalia tokio jaučiamės kvaili ir prislėgti.

PATAIKŪNAS: saldus, moka įsiteikti ir dėtis labai rūpestingu. Meilus iki koktumo, nuolat žarstantis komplimentus ir pagyrimus. Bet.. niekada to nedaro be naudos sau, kurios ieško visur. Bijo prarasti “gerus santykius“, kadangi nežino, kada jie galėtų jam pasitarnauti. Neriasi iš kailio, kad turėtų įtakingų pažįstamų ir naudingų bičiulysčių.. Pritraukia jo meilumas, bet kartu ir sekina bei vargina, nes yra nenuoširdus ir dirbtinis..

FANATIKAS: nuolat įtikinėja visus savo atradimų, savo politikos, savo filosofijos, savo idėjų teisumu. Jis tarsi sektantas, turintis visus neigiamus fanatizmo bruožus. Šis “teisių gynėjas“ atima iš aplinkinių daug jėgų ir laiko, nes jo klausytis yra tikra kančia. Be to, jis reikalauja pritarimo, užuojautos ir jo nuomonės paisymo. Nesugeba pajausti, kuomet tampa atstumiantis ir nuobodus.

NELAIMĖLIS: nuolat skundžiasi, nuolat nelaimingas. Viskas jo gyvenime yra sunku ir blogai. Nuo pesimisto skiriasi tuo, kad yra trapus ir bejėgis, sukeliantis užuojautą ir gailestį. Jį persekioja nelaimės, ligos ir depresijos. Net tada, kai gerai, jis ras priežastį kentėti. Pabendravę ilgesnį laiką ir nuolat klausydami jo nesibaigiančių skundų, pasijuntame išsekę ir bejėgiai..

Tai tokie ryškiausi vampyrų arba nervų ir energijos ėdikų tipai, jų yra tikrai daug daugiau. Jie siurbia aplinkinių gyvybines jėgas visais rafinuotais ir klasikiniais būdais. Tokie žmonės ne tik įkyrūs ir nemalonūs, bet ir pavojingi, nes priverčia mus gyventi jų sukurtose emocinėse pinklėse. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų dvasiškai tvirtas, turi savo silpnybių. Vadinamieji vampyrai labai greitai “atranda“ tas silpnąsias vietas ir mėgaudamiesi jomis manipuliuoja.

Jie pažadina žmonėse įvairiausias abejones, baimes, kaltės jausmą. Bet.. tikrai yra būdų, kaip nepakliūti į energetinių vampyrų žabangas ir aš būtinai apie tai parašysiu sekantį kartą. Juos įvaldžius, lengvai atsiribosime nuo bet kokios neigiamos ar varginančios įtakos.

Ar sutikote savo gyvenime žmonių iš išvardintų tipų? Kokių sutinkate dažniausiai?