Praregėjimai (21)

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese.

Evoliucijoje nėra galutinio taško. Evoliucija – tai laisvė,  nuolatinis vystymasis, įkvėpimas, kūryba, tobulėjimas ir puiki žmonijos ateities perspektyva, kur nėra ir negali būti apribojimų, rėmų, šablonų ar sąstingio.

***********

Tamsos jėgų paskirtis – blaškyti jūsų dvasią ir nukreipti nuo kelio į Tiesą, tokiu būdu stabdant jūsų vystymąsi. Šviesos jėgų paskirtis – nukreipti į Tiesos kelią, stiprinti ryšį su Kūrėju, nuolat skatinant jus evoliucionuoti.

Žmogus šiame pasaulyje išbando sąmonės “dualumo virusą“, kad įgytų ypatingą imunitetą ir tvirtą valią kelionėje į Ištakas, į Absoliutų Pradą. Žmogaus gyvenimas – tai drąsus iššūkis, klaidžiojant įvairių priešingybių stichijose bei paradoksų ir iliuzijų labirintuose.

Bet dualumas tiesiog pradeda nerimauti ir blaškytis tą pačią akimirką, kai tik jūs imate besąlygiškai mylėti – žmones, visą gyvybę, Žemę, Visatą, Kūrėją.. Juk būtent tuo momentu, tarsi mostelėjus burtų lazdele, jūs išnykstate iš dualumo “radarų“! Jūs susiliejate su Kūrinija ir Kūrėju..

***********

Visiems mums nepaprasta čia, Žemėje..

Mes gimėme fiziniame kūne ir bandome susigaudyti šiame priešingybių pasaulyje.

Mes pamiršome savo dvasinę prigimtį ir bandome “kurti“ save iš naujo..

Mūsų svajonės ir mūsų objektyvios galimybės labai retai sutampa..

Bet taip bus ne visada..

Viskas pradės keistis tą pačią akimirką, kai nusimesime iliuzijų pančius ir prisiminsime savo tikrąją prigimtį ir beribes galimybes – mylėti besąlygiškai, gyventi laisvai, kurti visų labui, harmoningai sąveikauti.

***********

Mums visada labai baisu, kai pamirštame Meilę..

Ir mums taip lengva, kai pamirštame baimę.

Šis pasaulis nuolat primena mums apie baimę, kad neturėtume laiko gyventi Meilėje..

Bet mes prisiminkime.. Visada prisiminkime besąlygiškos Meilės energiją – ji leis sugrįžti į nuostabiausią būseną šiame pasaulyje..

Mes atėjome čia tam, kad atneštume Meilės šviesą į chaotišką dualumo pasaulį.

Mes atėjome iš Meilės buveinės. Ir pasižadėjome neišklysti iš kelio..

************

Niekas nevyksta savaime, viskam yra planas. Ir visi žmonių sąmonės “tamsūs  žaidimai“ vieną dieną bus užbaigti. Bet kokiam žaidimui ateina pabaiga, o ypač tokiam, kuriame tik griaunama, skriaudžiama, išnaudojama..

Žmonės galiausiai atsipeikės ir pabus iš dualumo iliuzijų. Jie tiesiog pavargs nuo kovų ir susipriešinimo ir pradės ilgėtis amžinųjų vertybių.. Nors kurį laiką dar kai kurie nešios dualumo kaukes ir stengsis atrasti save tarp tokių pačių žmonių, kurie taip pat niekaip nenorės skirtis su kaukėmis..

Bet galų gale Žemėje įsigalės Meilė, Taika ir Vienybė..

***********

Parengė ruvi.lt

Apie involiuciją ir evoliuciją

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu“, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija“ verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama“ daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie žmonijos evoliuciją parengė ruvi.lt)

Pasaka apie pavargusį žmogų

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !

Mylėkime vaikus..

Kartais žodis nužudo svajonę..

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

tapti čempionu.. (tėvo balsas: “man nusispjauti, ko tu nori!“)

atrasti naujas planetas.. (mama: “tėvas duos tau į kailį!“)

tapti žymiu roko muzikantu.. (tėvas: “nelįsk, kur neprašo!“)

keliauti.. (mama: “koks gi tu netikėlis!“)

dirbti mėgiamą darbą.. (tėvas: “na, kas iš tavęs gali išeiti?“)

turėti didelę šeimą.. (mama: “kiek galima?!“)

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

šokti.. (tėvas: “tu blogiausia klasėje!“)

nugalėti.. (mama: “tau viskas krenta iš rankų! “)

turėti draugų.. (mama: “tu kas tokia, kad turėtum savo nuomonę?“)

tapti garsia dailininke.. (tėvas: “neužduok daugiau man savo kvailų klausimų! “)

būti gražia, sukurti šeimą.. (mama: “tu man daugiau ne duktė!“)

Bet kiekvienu šiurkščiu žodžiu ar veiksmu yra sunaikinama ateities dalelė..

Atsisakykime prievartos vardan geresnės ateities!

Pozityvios ateities projektavimas

*Žmonijos patirtis parodė, kad žmonių elgesį galima nukreipti ir į konstruktyvią, ir į destruktyvią pusę. Todėl kalbos apie “baisią“ žmogaus prigimtį tėra mitas – visas mūsų vertybes, mąstymo būdą ir elgesį formuoja visuomeninės institucijos (švietimo sistema, žiniasklaida, ir pan.).

*Kai matome, kokios problemos krečia pasaulį, darosi aišku, kad žmonijai seniai pribrendo būtinybė peržiūrėti savo vertybes. Tokia savianalizė iškelia klausimus apie tai, ką reiškia būti Žmogumi, ką reiškia būti “civilizacijos“ dalimi, ir ką mes galime padaryti šiandien, kad užtikrintume gerą ateitį visam pasauliui.

*Ankstesni problemų sprendimo būdai šiandien jau neveiksmingi. Būtina apsispręsti: arba mes toliau laikomės pasenusių socialinių normų, įprasto mastymo būdo ir keliame grėsmę visų mūsų ateičiai, arba – pradedame vadovautis vertybėmis, orientuotomis į harmoningą visuomenės vystymąsi.

*Kai kurie žmonės galvoja, kad mums reikalingi teisingi įstatymai, ir tada mes išspręsime visas problemas.  Bet ar ne per daug įstatymų mes jau turime?.. Yra tūkstančiai įstatymų, bet problemų nemažėja.

*Pavyzdžiui, yra daug įstatymų dėl vagysčių. Tačiau jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad labai nedidelė grupė žmonių valdo pasaulio resursus, o didžioji žmonijos dalis gyvena taip skurdžiai, kad negali patenkinti net būtinų savo poreikių. Kaip galima tikėtis, kad tokioje situacijoje įstatymas sustabdys vagystes?

*Net susitarimai dėl taikos negali sustabdyti karų: jie nepašalina priežasčių, dėl kurių rašomi šie susitarimai – tai tarsi “lopas“, slepiantis problemą ir atidedantis konfliktą ateičiai. Juk nežiūrint į visas tarptautines sutartis ir paktus, šalys, kurios jėga užima svetimas žemes, iki šiol išlaiko savo pozicijas – valdo teritorijas ir resursus.

*Atrodytų, ko tikrai reikėtų – tai naujų žmonių valdžioje: gerų, besirūpinančių kitų žmonių problemomis. Galbūt, jie pabandys įveikti korupciją ir dirbs visų labui.. Bet kol resursai bus naudojami tik išrinktųjų gerovei, ir kol pasaulyje bus skurdas – net patys doriausi ir geriausi žmonės aukščiausiuose valdžios postuose nesugebės įveikti melo, apgaulės, vagysčių ir korupcijos. Juk esmė ne žmonėse, o sistemoje, kurioje planetos resursai būtų išmintingai paskirstyti kiekvieno žmogaus labui. Dabartinėje sistemoje tai neįmanoma.

*Didžiausias žmonijos turtas – ne pinigai, o gamtos resursai ir kūrybingi, išradingi žmonės, kurie pasiryžę kurti humanišką visuomenę. “Veneros“ projektas siūlo į resursus orientuotą ekonomiką, kurioje vietoje pinigų naudojami resursai ir žmonėms prieinama viskas, kas jiems būtina – be pinigų, kreditų, barterių ar kitokių finansinės priklausomybės formų.

*Visi pasaulio resursai turi būti skaitomi bendru visos žmonijos paveldu – bet koks kitoks resursų paskirstymas atves į tas pačias problemas, kurias turime šiandien. Tai visiškai nauja, drąsi idėja, ir jei jums sunku tai priimti, pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją: jei grupė žmonių su didžiule suma pinigų, deimantais ir auksu paklius į negyvenamą salą, visi šie turtai nepadės jiems išgyventi, jei saloje nebus dirbamos žemės, gėlo vandens ir išradingų žmonių..

*Taigi, akivaizdu, kas yra tikrosios vertybės. Vieningi, išradingi ir turintys humaniškus tikslus žmonės iš gausių planetos resursų gali sukurti viską, ko tik gali prireikti pilnaverčiam, kūrybingam visos žmonijos gyvenimui ir gyventi taikoje ir harmonijoje vieni su kitais ir su gamta.

*Projektas “Venera“ siūlo realiai įgyvendinamą sistemą, kurios analogų dar nebuvo žmonijos istorijoje. Tai geresnė, tai šviesi ateitis visai žmonijai, kur kiekvienas galės pilnai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo išradingumą visų labui ir planetos gerovei.

*Jei manote, kad neįmanoma pakeisti pasaulio – tai tik reiškia, kad nesate vienas iš tų, kurie jį pakeis.. Jei nieko nedarysime – tikrai nieko nepasikeis, todėl – peržvelkime savo vertybes, atsakykime sau į svarbiausius gyvenimo klausimus, keiskime destruktyvų mąstymą. Atsakomybė už mūsų ateitį yra mūsų rankose ir priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes priimame šiandien.

Mintys iš Žako Fresko knygos “Ateities projektavimas“, parinko ir vertė ruvi.lt

Sąmokslas

Susirinko kartą velniai pasitarti – kaip jiems greičiau žmones pražudyti. Ilgai svarstė, ilgai ieškojo įvairiausių būdų ir priemonių, kol pagaliau vyriausias Velnias paprašė kiekvieną pasisakyti.

Pirmasis prabilo Pyktis:

– Aš sukiršinsiu brolius ir seseris, tėvus ir vaikus, žmonas ir vyrus.. Aš supriešinsiu ištisas tautas! Aš priversiu žmones nuolat pykti vienas ant kito, kovoti ir kariauti, ir tai juos pražudys.

Paskui pasisakė Geismas:

– Aš skiepysiu palaidumą žmonių mąstyme. Aš įteigsiu jiems, kad meilė – tai tik trumpalaikis kūno geidulys, ir jie greitai virs gašlių, iškrypusių gyvulių banda..

Išdėstė savo sumanymą ir Godumas:

– Aš įskiepysiu žmonių širdyse nepasotinamus troškimus ir norus.. Jie pradės valdyti žmones ir juos visus pražudys!

Dvyniai Apsirijimas ir Girtuoklystė su įkvėpimu, vienas per kitą pasakojo savo grandiozinius planus: kaip siūlys žmonėms kultūringai prasigerti, kaip daug kvapnaus ir skanaus, bet pražūtingo kūnui maisto sugalvos..

Pavydas ir Neapykanta  paskelbė, kad suvienys savo jėgas, kad būtų veiksmingesnės: dviese lengviau įsiskverbs į žmonių širdis, kad juose neliktų nė lašelio Meilės ir Gerumo..

O Melas nenuilsdamas siūlė vis įmantresnius apgaulės būdus – be jo nei vienas piktas darbas neapsieina.. Juk jis visų piktadarysčių meistras!

Ilgai dar pasakojo velniai savo sumanymus, o vyriausias Velnias klausė, kraipė galvą, bet vis buvo nepatenkintas – kažko jam dar trūko.. Kažko.. daug veiksmingesnio. Silpnokos jam pasirodė pavienių velnių savybės.. Jis visai nusiminė, ir jau neteko vilties..

– AŠ! AŠ žinau vieną ypatingą, vienintelę, išskirtinę ir genialią priemonę, – staiga išdidžiai prabilo vienas velniūkštis. – Tai AŠ – EGOIZMAS! AŠ, tarsi greitai plintantis kūne virusas, užauginu žmoguje visą negatyvumą ir plačiai atidarau vartus visoms įmanomoms ydoms.. Tai labai veiksminga..labai. Nes atpažinti MANE tarp daugybės ydų labai sunku.. beveik neįmanoma. Juk kai apsigyvenu žmoguje, AŠ jam atrodau kaip didžiausia dorybė..

– Taip, taip! Genialu!! – iš laimės net pašoko vyresnysis Velnias, – būtent šito aš ir norėjau! Stokis šalia manęs, būsi mano dešinioji ranka ir svarbiausias padėjėjas. Su tavimi mes greitai pražudysime žmones!

Ir patraukė abudu savo juodų darbų daryti.. O iš paskos – visos pasaulio ydos, nuodėmės ir nedorybės..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂

Atidumo pamokėlė

Vieną dieną Mokytojas pasiūlė mokiniams netikėtą užduotį – pabandyti išspręsti dviejų kaimynų ginčą.

– Tai bus jums puiki proga pritaikyti savo dvasines žinias. Būkite labai atidūs, – perspėjo Mokytojas.

– Ginčo esmė tokia: prie tvoros, kuri skiria du žemės sklypus, auga obelis, o jos šakos svyra į kaimynų sodą, – tęsė jis. – Moteris skundžiasi, kad prisirpę obuoliai krenta į jos tulpių lysvę ir jas sulaužo. Kaimynas gi tai laiko nereikšminga smulkmena ir nereaguoja į moters pastabas. Kaip taikiai išspręsti šią situaciją?

Tarp mokinių užvirė karšta diskusija. Vieni tvirtino, kad jei obelis yra kaimyno, tai jis ir turi pasirūpinti ja ir apgenėti medžio šakas taip, kad jos nesvirtų į kaimynės sodą.

Kiti skaitė, kad jei obels šakos svyra į kaimynės sodą, tai visi ant jos esantys obuoliai priklauso kaimynei, ir ji turėtų pati nuskinti tuos obuolius, kad jie nekristų ir negadintų jos tulpių.

Treti patarė kreiptis moteriai į teismą, jei jau kaimynas nenori rūpintis savo obelimi. Mokiniai kėlė įvairias versijas, siekdami geriausiai išspręsti susidariusią padėtį.

Mokytojas tylėdamas juos stebėjo.

Diskusija trūko ilgai, bet mokiniai niekaip negalėjo sutarti – kaip geriau pasielgti. Galiausiai jie kreipėsi į Mokytoją ir paklausė, koks gi sprendimas yra teisingas.

Mokytojas pažiūrėjo į juos, nusišypsojo ir atsakė:

– Aš perspėjau, kad būtumėte dėmesingi.. Tai buvo atidumo pamokėlė jums, o esmė – pačiame klausime: na, argi jūs nežinote, kad obuoliai prisirpsta vasaros pabaigoje arba rudenį, o tulpės žydi pavasarį 🙂 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (20)

Planetai nereikia vis daugiau “sėkmingų žmonių“. Planetai dabar labai reikia mylinčių, kūrybingų, taikių, geranoriškų žmonių.. Jai reikia žmonių, šalia kurių visiems bus gera gyventi.

Planetai reikia žmonių su morale, kurie gali atgaivinti ir harmonizuoti šį pasaulį. Ir visos šios savybės neturi nieko bendra su mums peršama “sėkme“, kuri taip vertinama dabartinėje visuomenėje. (D. Orras)

************

Man visuomet kelia nerimą žmonės, kurių pagrindinis stimulas gyvenime – pinigai. Pavyzdžiui, ar galima pasitikėti gydytoju, jei pagrindinis jo tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, o ne nuoširdus noras padėti kenčiančiam žmogui?

Pinigų-kredito sistemoje labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad žmonėms reikalinga piniginė motyvacija tam, kad jis kurtų ar kažką pasiektų.

Bet juk daugybė žmonių, kuriais mes iki šiol žavimės – Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, ir kiti – kūrė visiškai negalvodami apie pinigus, nes jiems buvo labai įdomu nagrinėti pasirinktas sritis, atrasti netikėtus sprendimus ar išrasti kažką naujo visų labui.

Jei žmogaus motyvacija – pinigai, tuomet dominuoja šaltas išskaičiavimas: visi įgūdžiai tampa tik priemone pasipelnyti, o kūrybingumas ir išradingumas – gęsta ir dingsta. (Ž. Fresko)

************

Kaip lengva mums įpiršti svetimas “vertybes“.. Mes jau patikėjome, kad pieno milteliai geriau už šviežią pieną, o išpūstas mielinis batonas sveikiau už naminę duoną..

Mes pakeitėme voveraites į šampinjonus, buvimą gamtoje – į furšetus, knygų skaitymą – į šopingus, o pokalbius – į derybas ir ginčus.

Ir štai vietoje draugų jau turime partnerius, vietoje mylimųjų – sugyventinius, o vietoje laimės – pasilinksminimus.

Mūsų jau negraudina filmai, mes nesikalbame nuoširdžiai ir atvirai, mes tapome santūrūs, paviršutiniški ir uždari.

Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be pinigų, bet lengvai apsieiname be meilės: išmokome gyventi dėl pinigų, iš išskaičiavimo, dėl asmeninės naudos.

Mokomės žaisti golfą, jodinėti, valdyti jachtas ir lėktuvus.. Vadiname vienas kitą ponais ir tvirtiname vienas kitam, kad gyvenimas puikus!..

************

Visus žmones šioje Žemėje galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – tai žmonės, kurie suvokė ir pajuto, kad besąlygiška meilė – vienintelė sąmonės ir psichikos būsena, kai širdyje ramu, lengva ir šviesu.

Antroji – žmonės, kurie vis dar pakeliui į šį suvokimą.

************

Ir kodėl žmonės taip kankinasi, stengdamiesi atrasti savo gyvenimo misiją? O todėl, kad galvoja, jog gimė dideliems ir didingiems darbams.. Ir laukia-nesulaukia jų..

O juk atsakymas paprastas: mūsų misija – savo kasdieniniais mažais darbais dovanoti Gėrį ir kurti Harmoniją.. Gyvenimas tam suteikia daugybę galimybių: paguosti, padrąsinti, apkabinti, aplankyti, pagelbėti, pasikalbėti, sutvarkyti, išklausyti, nusišypsoti, įkvėpti, kurti, padovanoti, pavaišinti..

Daryti pasaulį geresniu – tai ir yra kiekvieno ir mūsų visų misija!

************

Kai kurie žmonės akimirksniu tampa burtininkais. Jie paprasčiausiai ima ir nusprendžia –  tiesiog čia ir dabar pasirinkti Meilę, ir – ištirpdo joje viską, kas buvo jų gyvenime.

Visais laikais svarbiausia – būti harmonijoje su pasauliu ir Visata, o dar svarbiau – su pačiu savimi. Ir – tikras stebuklas: tik Meilė padeda pasiekti šią harmoniją! O Meilė – visada mūsų širdyje..

Ir koks tikslas tuomet važiuoti į Tibetą, jei Tibetas – visur, jei tu pats sau – Tibetas! (A. Perle)

************

Parengė ruvi.lt