Visi žmonės turi norų. Vieni – materialių, kiti – mažiau apčiuopiamų, nors už visų tų norų iš tiesų slypi laimės troškimas.. Bet jei paklausime žmonių: “kas yra laimė?“ – retas atsakys nesvarstydamas.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame labai vertinami įvairiausi daiktai. Daiktais, arba tiksliau – jų kiekiu, dabar matuojama viskas žmonių gyvenime, todėl žmonės dažniausiai sieja laimę būtent su daiktais ir siekia jų turėti įvairiausiais įmanomais būdais.
Būtent šis troškimas tampa rodikliu ir dvasinėse žmogaus paieškose. Dažnam dvasinių žinių ieškotojui tai yra pagrindinė paskata, juolab, kad šiuolaikiniai “guru“ vienu balsu tvirtina: “pinigai – žmogaus energijos ekvivalentas“, “turtai – žmogaus dvasingumo išraiška“, “dvasingas žmogus pritraukia gausą“, ir t.t..
Ir tiek dabar įvairiausių pinigų ir daiktų priviliojimo technikų, tik spėk rinktis! Bet svarbiausia jose – išmokti prašyti to, ko nori: prašyti visatos, angelų, aukščiausių jėgų, dangiškų globėjų ir nesidrovėti kreiptis į patį Kūrėją..
Ir prašo žmonės, ir melste meldžia, ir siunčia materialius “užsakymus“ dangiškai kanceliarijai, o jei nepavyksta – ieško naujų norų pildymo metodikų. Dažniausias tokių paieškų rezultatas – nusivylimas, net jei ir pavyksta kažko “išprašyti“..
Ir ne todėl, kad ne daiktuose ir ne norų “išpildyme“ laimė, o kiekvienas, pasukęs paskui savo nesibaigiančius materialius norus, galiausiai atsiduria, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę – ties suskilusia gelda..
Nusivylimas apima todėl, kad prašytojo, arba nevaldančio savo norų žmogaus vaidmuo – žeminantis silpno, nebrandaus, pakliuvusio į norų vergystę žmogaus vaidmuo. Ir laimės jis tikrai nesuteikia..
Juk ne veltui yra šmaikštus pasakos apie auksinę žuvelę perfrazavimas: Pagavo kartą auksinė žuvelė senį ir sako jam žmogaus balsu: “Kol tu turėsi norų, aš juos pildysiu, o kai tik tavo norai baigsis, aš tave paleisiu, ir tu būsi.. LAISVAS!“
Ir tikrai – vergaudami materialiems norams ir daiktams, prarandame ne tik savo laisvę, bet ir nuovoką – kas gi iš tiesų yra svarbu gyvenime. Mes taip nuklystame į iliuzijas, kad jaučiamės normaliai, kai mus vadina ne žmonėmis, o vartotojais..
Turime pagaliau išaugti iš to žeminančio prašytojo vaidmens. Kad pasveiktume nuo nuolat brukamo vartojimo ir primetamų “norų“, tereikia suprasti savo tikruosius ir būtinus poreikius. Nei vienas daiktas negali padaryti žmogaus laimingu – visa tai tik laikina euforija.
Tikroji laimė – tai vidinė dvasinė pilnatvė, kuri pasiekiama, kai žmogus savo būsena, mintimis ir veiksmais kuria harmoniją. Ir ne priešokomis ar retkarčiais pamedituodamas, o realiais darbais savo kasdieniniame gyvenime.
Jei siekiame būti dvasingais, turėtume ne prašyti, o klausti Kūrėjo, Visatos – kaip brandūs bendrakūrėjai: “Ką aš dabar galiu padaryti, kad šis pasaulis taptų geresniu?“ Ir – imtis atsakomybės, veikti: kiekvienas geras darbas, nors ir nedidelis, palaiko harmoniją šiame pasaulyje ir.. neleidžia mums galutinai nužmogėti..
Gali atrodyti, kad vienas žmogus nieko negali, bet tai netiesa, tereikia apsižvalgyti: yra daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos arba tiesiog gero žodžio, pasitaiko gyvenime ir konfliktų, kuriuos galime taikiai išspręsti, ar yra gamtos kampelis, kurį galime paversti žydinčia oaze, ir t.t…
Išsilaisvinkime nuo iliuzijų, nusimeskime žeminantį amžino prašytojo vaidmenį! Atgaukime savo žmogišką orumą ir tapkime mūsų visų bendro gyvenimo Kūrėjais, kur klestės meilė, taika, laisvė, vienybė ir santarvė 🙂 . Būti harmonijos Kūrėjais – didelė laimė 🙂 ..
ruvi 