Kategorija: Sveikata

* Šiuolaikinėje padidinto toksiškumo aplinkoje, artėdamas prie savo keturiasdešimtmečio, žmogus dažnai jau yra ligonis – trečdalį jo kūno svorio sudaro toksinai, kuriuos organizmas paslepia inertiškuose kūno audiniuose, daugiausia riebaliniame sluoksnyje.

* Jūs turite suprasti, kad visos su amžiumi įgytos ligos yra ne kas kita, kaip chroniškos intoksikacijos rezultatas, kuri skirtingiems žmonėms pasireiškia skirtingai.

* Atminkite, kad kulinariniai-estetiniai ir sotumo klausimai neturi nieko bendra su žmogaus sveikata. Pats geriausias maisto tinkamumo rodiklis yra jo gedimas, t.y., – valgo jį bakterijos, ar ne. Jei maistas, kaip pavyzdžiui, „aukščiausios rūšies“ kvietiniai miltai, rafinuotas cukrus ar valyti ryžiai gali metų metais stovėti maišuose – tai geriausias rodiklis, kad šis maistas netinkamas žmogui. Patikimiausias maisto tinkamumo valgymui rodiklis – kuo greičiau jis genda, tuo labiau tinka vartojimui būdamas šviežias.

* Maistoholikai – tai ne alkani, o priklausomi nuo maisto intoksikacijos, sergantys žmonės. A. Eretas rašė: „Kuo daugiau žmogus sukaupia toksinų, tuo daugiau jis turi valgyti, kad sustabdytų eliminavimą“, nes toksinų šalinimo pradžia jam sukelia nemalonią savijautą – maisto abstinenciją – ir jam iš karto norisi valgyti, kad atsikratytų nemalonios savijautos. Dabar jūs suprantate, kad nutukęs žmogus – tai ne žmogus su pavojingomis medicininėmis komplikacijomis, tai maisto toksikomanas su aiškiai išreikšta maisto abstinencija.

* Toksinų perteklių išmintingas organizmas „veža į sąvartyną už miesto“ – tai yra, atideda inertiniuose, periferiniuose audiniuose, kurių pažeidimas negresia tiesiogiai mirtimi. Šie audiniai – tai riebalinis audinys, esantis po oda ir pilvo srityje išilgai stuburo. Išoriškai tai didelis pilvas pas vyrus ir riebalų sluoksnis mažajame dubenyje ir ant klubų pas moteris; taip pat druskų toksinų sankaupos kaulų jungiamajame bei judėjimo aparatuose.

* Dabartinė moksliniu pagrindu nustatyta maistinė kalorija – grynai fizinis, bet ne biologinis rodiklis. Kalorija – tai fizinės šilumos kiekis, būtinas vieno decilitro vandens pašildymui iki 1 laipsnio pagal Celsijų. Toks kalorinis prilyginimas pasmerkia žmogų jo sulyginimui su vandens puodu, kurio temperatūra palaikoma iš produktų išskiriama šiluma – tai ganėtinai kvaila.

* Žmogaus organizmas – nuostabus mechanizmas, kuris saugo nuo nuodų svarbiausius organus – širdį ir smegenis. Kokiu būdu? Pagrindinis kelias, kuriuo organizmas pašalina nuodingus produktus – toksinus, yra jų neutralizavimas kepenyse, bei po to sekantis pašalinimas per inkstus. Tirpstantys vandenyje toksinai šalinami inkstų pagalba, o riebaliniai – tulžimi, per žarnyną ir toliau jau per tiesiąją žarną. Kitų medžiagų pašalinimo iš organizmo mechanizmai yra plaučiai ir oda.

* Tačiau užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš šimtą metų, kai aplinkos užterštumas toli gražu nesiekė dabartinio lygio, vėžys, kaip ir širdies kraujagyslių ligos, buvo retenybė, o dabar pagal mirtingumą užima trečiąją vietą.

* Išvada? Jei jūs nenorite patekti į tipišką liūdną statistiką, turite pridėti sąmoningų pastangų tam, kad išvalytumėte organizmą nuo pastoviai besikaupiančių toksinų, kurie dar vadinami „šlakais“. Vienok šis pavadinimas turi techninį atspalvį, ir todėl neatspindi tragiškų pasekmių, susijusių su šlakų pažeistais gyvybiškai svarbiais organais. Organizmas – tai ne paprastas puodas, į kurį kraunami kažkokie neutralūs šlakai – organizmas šių šlakų yra mirtinai pažeidžiamas. Todėl čia teisingiau būtų sakyti apie chronišką maisto, buities ir pramonės intoksikaciją.

* Radikaliausias ir efektyviausias valymo nuo chroniškų toksinų būdas – gydomasis badavimas. Kokios ligos gydomos badavimu? Atsakymas paprastas – visos jau egzistuojančios, o taip pat ir visos būsimos. Jei liga negydoma badavimu, tai ji negydoma niekuo.

* Kodėl? Todėl, kad badavimo metu mes leidžiame organizmui pačiam tapti chirurgu ir pasirinktinai pašalinti ligos šaltinio audinius ir ląsteles. Organizmui prieinama aukščiausioji išmintis, galimybė atpažinti ligų šaltinių ląsteles ir audinius, bei juos sunaikinti. Mes turime tik suteikti jam šią galimybę ir įvesti į šią būseną.

* Gydomojo badavimo metu toksinai šalinami iš organizmo visais turimais kanalais. Toksinai skirstomi į dvi rūšis: tirpstantys vandenyje ir tirpstantys riebaluose, todėl ir jų šalinimo būdai skirtingi. Inkstai, seilių liaukos, plaučiai ir virškinimo traktas šalina tirpstančius vandenyje nuodus. Tirpstančius riebaluose nuodus organizmui pašalinti gerokai sunkiau, šį darbą vykdo kepenys per tulžį ir oda.

* Atrodytų paprasta: jūs nustojate valgyti ir pradedate naudoti tik distiliuotą ar šulinio vandenį, tačiau jokiu būdu negalima gerti iš čiaupo, virinto, ar filtruoto vandens, kuris iš tiesų ne toks jau ir filtruotas, kaip jūs galvojate. Žinoma, geriausia gerti gyvą vandenį, iš žemės – šulinio, šaltinio, versmės.

* Badavimas iki trijų dienų nėra išvalantis, bet yra gera iškrova. Badavimo iki trijų dienų metu organizmas tik praranda svorį – vandens, druskų ir gliukogeno atsargų sąskaita, kurį, beje, jis greitai papildo. Badavimo iki trijų dienų teigiamas poveikis yra poilsis, iškrova, virškinamojo trakto išvalymas – kas irgi yra ganėtinai svarbu.

* Pirmas tris dienas savijauta keisis, priklausomai nuo to – pirmą kartą badaujate, ar ne. Pirmą kartą viskas sunku, tame tarpe ir pradėti badauti. Pirmą kartą iš tiesų labai norėsis valgyti, o arčiau į vakarą gali kilti drebulys ar net nedidelė temperatūra. Jeigu jūs badaujate ne pirmą kartą, tai badavimo pradžia bus neskausminga. Jūs lengvai nustosite valgyti ir lengvai įeisite į badavimo būseną, tačiau su intoksikacijos pradžia lengvumo būsena praeina, ir net patyrę badautojai pasijunta prasčiau.

* Kaip reikia elgtis badavimo metu? Pagal savijautą. Badaujant kraujo indai yra veikiami toksinų. Tai keičia organizmo reakcijas badaujant. Pavyzdžiui, iš lovos keltis reikia lėtai, nes širdies-kraujagyslių sistema reaguoja sulėtintai, ir gali svaigti galva. Ypač atsargiai reikia stotis atsitūpus. Badaujant sunku ir dirbti – nebent lengvą darbą.

* Miegas yra vienas iš svarbiausių badavimo indikatorių. Kuo daugiau kraujyje nuodų, tuo blogesnis miegas. Vienas iš svarbiausių rodiklių, sakančių, kad reikia tuoj pat baigti badavimą, yra miego praradimas. Jei jūs negalite kiaurą naktį sumerkti akių – reiškia, būtina baigti badavimą. Badavimas labai rimtas procesas ir jame jokiu būdu negalima perlenkti lazdos. Geriau nebaigti badavimo ir vėliau jį pakartoti, nei perkrauti organizmą per dideliu toksinų kiekiu.

* Badaujant jokiu būdu negalima kaitintis pirtyje. Ir po badavimo į pirtį negalima eiti tol, kol neatsistato skysčių-druskų pusiausvyra organizme. O ji atstatoma ne anksčiau, kaip po 10 dienų, pradėjus „išėjimą“ iš badavimo – net jeigu jūs badavote tik savaitę.

* Akių žėrėjimas ir liežuvis be apnašų – tikrieji organizmo apsivalymo požymiai. Juntamas ir lengvumas, žvalumas, proto aiškumas, skonio receptorių jautrumas. Taip yra todėl, kad organizme neliko jokių nuodų.

* Badavimas, kaip ligų gydymo bei organizmo valymo būdas ir kaip sąmoningas masinis judėjimas, atsirado Amerikoje ir Vokietijoje dar 19 šimtmečio pabaigoje. Beje, Amerikoje ir Vokietijoje tuo užsiimdavo ir medikai. Pagrindiniai darbai apie gydomąjį badavimą parašyti būtent licencijuotų daktarų, dar iki tol, kol jie suprato, kad pastoviai gydyti ligonius, išrašant jiems vaistus, gerokai paprasčiau ir labiau apsimoka, nei gydyti badavimu, rizikuojant likti be darbo.

(pagal prof. A. Stolešnikovo knygą “Kaip sugrįžti į gyvenimą“)

Luidži Kornaro – vis plačiau cituojamas sveikos mitybos klasikas, gyvenęs Italijoje 1464-1566 metais. Remdamasis asmenine patirtimi, jis parašė knygą “Menas ilgai gyventi“, kuri sudaryta iš keturių skyrių-pokalbių. Unikalu ne tik tai, kad knyga buvo pildoma kelis dešimtmečius, bet ir tai, kad prieš keletą šimtmečių rašytos mintys aktualios ir šiandien.

Parašyti knygą pastūmėjo asmeninė patirtis: apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus autorius tapo paliegusiu bejėgiu. Priežastis – pernelyg gausi mityba ir netvarkingas gyvenimas. Laimei, pasitaikė išmintingas gydytojas, kuris vietoje gydymo vaistais pasiūlė iš esmės pakeisti mitybą ir gyvenimo būdą. Pagrindinės sąlygos – blaivybė, saikingumas maiste ir sveika gyvensena. Ligonio nuostabai, laikydamasis šių rekomendacijų, po metų jis visiškai pasveiko.

Įkvėptas pasveikimo, L. Kornaro ėmė stebėti savo organizmo reakcijas į maistą ir jo kiekį. Bandymų keliu jis nustatė savo optimalų maisto kiekį – 12 uncijų (340 g) sauso maisto ir 14 uncijų (397 g) šviežių vynuogių sulčių, kurios 15 amžiuje buvo geriamos Italijoje ir kaip gira – tik pradėjusios rūgti. Beje, ilgą laiką būtent vynuogių sultys buvo vadinamos vynu, o alkoholis iš vynuogių – senu vynu.

Knygoje dažniausiai autoriaus kartojami žodžiai – blaivybė ir saikas. Autorius neviršydavo savo nusistatytos maisto ribos, nes net nuo nedidelių nukrypimų jis pradėdavo prasčiau jaustis. Stebėjo ir įvairių produktų poveikį organizmui bei tvirtino, kad tai turėtų daryti kiekvienas žmogus. Jis paneigė tuo metu paskleistą mitą, kad viskas, kas skanu – yra sveika.

Polinkis mėgautis maistu neišvengiamai veda į persivalgymus ir iš to sekančius sveikatos sutrikimus. Tai, kas iš tiesų sveika, nesukelia jokių nemalonių pojūčių. Maistas turi būti skanus, tačiau skonis nėra naudingumo rodiklis. Jei valgome sveikai ir saikingai, tuomet mėgaujamės sveikata – o tai žymiai svarbiau, nei mėgavimasis maistu.

L. Kornaro juokavo, kad norintys daug valgyti turėtų paskirstyti savo norą – valgyti nedaug, nes nedidelis maisto kiekis prailgina gyvenimą: o jei gyvens ilgai, tai ir galės daug pavalgyti, nes gyvens ilgai 🙂 .. Taigi, sveika mityba – ne tik tinkantys (bandymų keliu atrinkti) produktai konkrečiam žmogui, bet ir optimalaus maisto kiekio nustatymas pagal kūno konstituciją ir fizinį krūvį.

Yra ir kitų negatyviai veikiančių sveikatą faktorių. Anot autoriaus, tai pernelyg karštas, šaltas ir užterštas oras; nuovargis (poilsio trūkumas); melancholija, nerimas, liūdesys; neapykanta ir kitos stiprios emocijos. Bet jei žmogus gyvena sveikai, tuomet jis lengviau išgyvena stresines situacijas ar nelaimingus atsitikimus.

Labai svarbūs ir mūsų įpročiai – laikui bėgant jie tampa mūsų antrąja prigimtimi ir verčia kartoti ne tik gerus, bet ir blogus veiksmus. Jie būna tokie stiprūs, kad dažnai jokie protingi argumentai negali jų pakeisti. Tai ypač liečia saikingumą maiste: besaikis valgymas ir girtavimas gimdo nepasotinamą alkį, kuris ir jaunus žmones paverčia išdribusiais seniais.

Gamta mus moko tenkintis mažu: tiek, kiek pakanka gyvybės palaikymui ir reikalingai veiklai. O blaivybė yra mūsų visų prigimtinė būsena. Disciplinuota, sveika gyvensena – sveikatos pagrindas ir vienintelė tikroji, natūralioji medicina. Sveikai gyvendamas, žmogus užkerta kelią ligos priežasčiai atsirasti.

Sveikas žmogus – laimingas ir naudingas sau, šeimai ir visuomenei. Tik sveikata gali dovanoti ilgą ir laimingą gyvenimą, nes išgrynina jausmus ir suvokimą, pripildo kūną jėga, sielą – laisve ir harmonija, protą – aiškumu. Sveikata – didžiausia brangenybė, viršijanti visas materialias gėrybes: ligoniui jų nereikia, jis trokšta tik sveikatos.

Dažnai žmonės teisina savo ydingą gyvenseną ir nurodo žmones, kurie gyvena nesveikai, bet vis dar atrodo sveiki. Tačiau tai rizikingas kelias, o ilgaamžių tarp nesveikai gyvenančių – vienetai, o ir tie gyvena nuolatinėje ligų baimėje: toks gyvenimas anksčiau ar vėliau sudarys sąlygas ligai.

Tuo tarpu sveikas žmogus yra žvalus ir energingas. Jam nekelia nerimo sveikata, todėl jis džiaugiasi gyvenimu. Jis sveikas, todėl niekam nėra našta. Jo ilgaamžiškumas – prasmingas, jis veiklus, džiaugiasi augančia šeimyna, bendravimu su vaikais ir anūkais.

Visi mes – žmonės – apdovanoti mąstymu, o tai reiškia – mes turime būti visų savo veiksmų šeimininkai. Ir svarbiausia – mes turime išmokti matyti visa ko priežastis, t.y., susieti savo gyvenimo būdą ir mitybą su savo sveikata.

O skeptikus L. Kornaro kvietė nors kelias savaites ryžtis laikytis sveikos gyvensenos principų – kad įsitikintų jų neginčijamais privalumais. Jis juokavo, kad pergyveno visus jį jaunystėje gydžiusius gydytojus :). Ir svarbiausia – paliko mums savo gyvenimišką patirtį ir išmintį..

Dažniausiai tai suprantame kaip pasitikrinimą pas gydytoją. O kaip yra iš tiesų? Profilaktika (gr. prophylaktikos – apsauginis) – tai saugančių nuo ligų priemonių visuma. Tai reiškia, kad jų yra daug, tarp jų ir apsilankymas pas gydytoją, ir nuo jų visų taikymo priklauso mūsų sveikata. Šiuolaikiniai žmonės dėl civilizacijos vystymosi ir proto technokratizavimo palaipsniui pamiršo apie tai, kad sveikatą galima ir reikia palaikyti.

Tokį požiūrį lemia ir gyvenimo tempas – žmogui “nėra kada“ sirgti, “nėra laiko“ palaikyti sveikatą, o tuo labiau ieškoti ligos priežasčių, juk išgerti tabletę greičiau ir paprasčiau. Kartais skubame slopinti simptomus, nes sirgti “neapsimoka“, o ir baugu, nes bijome prarasti darbo vietą. Medikamentai tapo dominuojantys gydyme, o mes apgaudinėjame save, kad ligas galime išsigydyti tik vaistais, nepridėję jokių aktyvių pastangų pasveikimui.

Žinoma, medicininiai preparatai labai svarbūs kaip greitosios, o kartais ir neatidėliotinos pagalbos priemonės. Tačiau remtis į medikamentinį gydymą kaip į panacėją yra pražūtinga – tai įrodo vis didėjantis ligų kiekis: jos tampa sudėtingos, kompleksinės, chroniškos. Pripratintas prie nuolatinio vaistų vartojimo organizmas nusilpsta ir nesugeba natūraliai susidoroti su negalavimais – jis pasidaro priklausomas nuo išorinės pagalbos.

Todėl susidaro įspūdis, kad žmogus neatsakingas už savo sveikatą, kad jis serga tarsi savaime, be priežasties. Tačiau kiekviena liga turi priežastį: tai visada nukrypimas nuo optimalių fizinių, psichinių ar dvasinių būsenų. O liga išgydoma tik pašalinus jos priežastį – pakeitus viską, kas yra neteisinga, kas atvedė į ligą. Jei gydomės kompleksiškai ir išmokstame gyventi sveikai, liga traukiasi.

Nemažai žmonių jau keičia savo požiūrį į sveikatą, ligų gydymą ir sveikimo periodu ieško papildomų sveikatą stiprinančių priemonių. Jų tradicinė medicina siūlo labai daug: dietologija, valeologija (mokslas apie teisingą gyvenimo būdą ir tam tikrus fizinius ir psichinius dėsnius, kurių nežinodami galime turėti sveikatos sutrikimų), fizioterapija, fitoterapija, psichoterapija, masažai, gydomasis kvėpavimas ir gimnastikos, vandens procedūros, organizmo valymas ir t.t..

Taip pat nepamirškime, kad svarbiausi sveikatos palaikymo faktoriai yra visiems prieinami – tai grynas oras, vanduo, sveikas maistas, judėjimas, pozityvus mąstymas.. Galiausiai nekenkimas sau žalingais įpročiais, apie tai yra taiklus posakis: “Net tai, kas gerai – gerai su saiku, o viskas, kas kenkia – kenkia nuo pirmo gurkšnio“. Dauguma žmonių žino apie sveikatos profilaktiką, bet retas viską atlieka, todėl visiškai sveikų žmonių yra nedaug.

Kodėl? Matyt, trūksta sąmoningumo – nes savo gyvenimo būdu vis dar aliname sveikatą, o susirūpiname ja tik tuomet, kai susergame. Galime sakyti – kam ta profilaktika reikalinga, jei nieko neskauda, jei jaučiuosi gerai? Tačiau kai skauda, kai žmogus suserga, jis jau yra gydomas, ir profilaktiką daryti vėlu. Ji ir atliekama tam, kad nesirgtume – tam ir laikomės sveikos gyvensenos principų.

Kartais matome ir, rodos, prieštaringą vaizdą – iš pažiūros sveiki, fiziškai stiprūs žmonės suserga sunkia liga ar netikėtai išeina iš gyvenimo. Kodėl taip nutinka? Esmė tame, kad sveikata – labai plati ir kompleksinė sąvoka. Tai nėra tik stiprus kūnas ar neturėjimas žalingų įpročių. Dar Hipokratas sakė: gera sveikata parodo, kad žmogus pasiekė harmonijos būseną tiek su savo vidumi, tiek ir su savo aplinka, nes viskas, kas veikia protą, veikia ir kūną.

Svarbiausia, kad sveikas žmogus ne tik žino, kas yra sveikata, ne tik tai supranta, bet ir gyvena pagal savo supratimą, nes žinoti ir suprasti – skirtingi dalykai. Žinoma, jo ne tik kūnas sveikas, bet ir gera emocinė bei psichinė būsena. Jis gyvena visapusiškai sveikai: nekenkia organizmui, sveikai maitinasi, sportuoja, turi mėgiamą veiklą, laikosi optimalaus darbo ir poilsio režimo, išsimiega, turi pozityvų požiūrį į gyvenimą ir t.t..

Ar tai įmanoma? Taip, tereikia pajusti atsakomybę už savo sveikatą. O pradėti galime nuo svarbiausių klausimų: ar norime būti sveiki, kas mums trukdo būti sveikais? Ir prisiminkime, kad ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti. Nei Gamtos dėsnių, nei savęs neapgausime – būti sveiki galime tik sveikai gyvendami.

Kaip manote?

* Darykime viską, kad išlaikytume gerą fizinę formą, nes senti ir sirgti pradedame tuomet, kai kūnas pasidaro nerangus. Rinkimės tokį fizinį krūvį, kuris patinka ir yra pagal jėgas.

* Būkime pozityvūs, geranoriški ir nuoširdūs. Pyktis, irzlumas, negatyvūs praeities prisiminimai – stiprios neigiamos emocijos, kurios blogai veikia visą organizmą: odą, širdies ir kraujagyslių sistemą, virškinimo sistemą, psichiką ir t.t..

* Palaikykime normalų kūno svorį, atitinkantį ūgį ir lytį.

* Nugara – labai svarbus sveikatos rodiklis, todėl pratinkimės vaikščioti ir sėdėti tiesia nugara.

* Teisinga mityba – energijos šaltinis. Šiuolaikiniai dietologai pataria valgyti grūdus, košės, riešutus, rupią duoną, vaisius ir daržoves, o mėsą ir žuvį valgyti ne kasdien, o kelis kartus į savaitę. Turime gerti pakankamai vandens, sulčių (geriau šviežiai spaustų), pieno produktų.

* Dažniau bendraukime su mielais mums žmonėmis ir bendraminčiais – tai teigiamų emocijų šaltinis.

* Šviesa, grynas oras – tai gyvenimas. Naudokimės kiekviena galimybe pabūti gryname ore šviesiu paros laiku – tai padidins energiją. Pasivaikščiojimas miške – visapusiškai naudingas: įkvėpsime oro, pasigrožėsime gamta ir atgausime dvasinę pusiausvyrą.

* Prieš miegą vėdinkime kambarį. Sveikiausia užmigti prieš vidurnaktį, stenkimės gultis tuo pačiu metu.

* Užmigti vakare padės medus: galime pasidaryti medaus vandenį arba suvalgyti šaukštelį medaus. Geram miegui padeda ir šiltas pienas.

* Jei kamuoja nemiga, padės ramunėlių vonia: įpilkime iš anksto paruoštą ramunėlių nuovirą į vonią ir pabūkime joje 10 minučių.

* Nustatykime ryte žadintuvą šiek tiek anksčiau – keltis reikia lėtai, nes staigus kėlimasis sukelia organizmui stresą ir gadina nuotaiką, jei nespėjame ruoštis.

* Jei pabudote naktį, nepradėkite galvoti apie problemas. Geriau giliai įkvėpkite, iškvėpkite, ir pasistenkite atsipalaiduoti. Jei lenda įkyrios mintys, geriau pagalvokite apie kažką pozityvaus.

* Žvalumo ryte suteiks kontrastinis dušas: kelias minutes pabūkite po šiltu vandeniu, po to kelias sekundes – po šaltu. Tai ne tik pagerins kraujotaką, bet ir sustiprins imuninę sistemą.

* Energijos ryte suteiks košės, rupi duona, obuoliai, riešutai, kiaušiniai – pasirinktinai. Galime suvalgyti ir kažką saldaus, išgerti arbatos arba užsiplikyti žolelių. Organizmą stiprina ir žiedadulkes, kurias vartojame pirmoje dienos pusėje.

* Jei nusprendėte rytais bėgioti – darykite tai iki pusryčių, jei vakarais – tuomet valandą po valgio. Prieš bėgimą naudinga prasimankštinti.

* Jei sunku susikaupti, pajutote mieguistumą – vietoje kavos išgerkite apelsinų arba greipfrutų sulčių – tai suteiks energijos. Arba galima suvalgyti saujelę žvalumo teikiančių saulėgrąžų sėklų arba riešutų.

* Meskite žalingus įpročius, neapgaudinėkite savęs: medicina jau seniai įrodė, kad žalingi įpročiai ir sveikata – nesuderinami dalykai.

* Puikus sveikatos stiprinimo būdas – pirtis. Tik svarbu pasirinkti tinkamą temperatūrą ir nepersikaitinti.

* Labai veiksmingos vonios su įvairiais žolių nuovirais. Pvz., rozmarinas ramina, lavanda nuima įtampą, melisa ramina, spygliuočių nuovirai pagreitina kraujotaką. Būti vonioje su nuovirais patartina ne ilgiau kaip 10 minučių.

* Jei pajuntate pirmuosius negalavimo požymius ir dar nepakilo temperatūra, imkitės visų tinkamų natūralių priemonių padėti organizmui: pakaitinkite kojas karštame vandenyje su druska ar garstyčiomis, išgerkite aviečių ar liepžiedžių arbatos, suvalgykite medaus ir gulkitės į lovą – gali būti, kad tablečių neprireiks..

* Ir, žinoma – daugiau šypsokitės ir juokitės 🙂 – tai ir smagu, ir naudinga: kai juokiamės, organizmas gauna daugiau deguonies, kuris stimuliuoja visą organizmą ir teigiamai veikia psichiką.

Visiems linkiu stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !!

Vaistai dabar taip plačiai reklamuojami, kad atėję pas gydytoją pacientai dažnai reikalauja išrašyti konkrečius vaistus, arba apskritai užsiima savigyda. Manau, mūsų protėviai patirtų šoką, pamatę, kad į vaistinę pradėjome eiti lyg į maisto parduotuvę, o ne tik tuomet, kai susergame. Kas tai – lengvabūdiškumas ar būtinybė?

Faktai rodo, kad vaistais pasitiki dauguma žmonių, kad yra linkę juos gerti, esant menkiausiam negalavimui. Apskaičiuota, kad ir ligoninėse žmonės per parą vidutiniškai gauna nuo 7 iki.. 35 tablečių įvairiausių vaistų. O dėl savigydos dažniausiai apsinuodijama nuskausminančiais, antidepresantais, trankvilizatoriais, šlapimą varančiais vaistais. Yra ir klaidingo ar netinkamo gydymo liga – jatrogenija.

Taigi, vaistai – dalykas rimtas, ir turime juos naudoti tik tuomet, kai to tikrai reikia mūsų sveikatai. Dauguma vaistų parduodami su receptu būtent todėl, kad nepritaikius jų konkretaus ligonio būsenai, vietoje naudos jie gali atnešti žalą. Todėl būtina suprasti – kas yra vaistai ir kuomet galime juos vartoti.

Visi vaistai, be išimčių, yra didesni-mažesni toksinai, net medicinos vadovėliuose rašoma, kad visi vaistai – potencialūs nuodai. Taip yra ir todėl, kad jie naudojami tuomet, kai organizmas serga, yra nusilpęs – dėl to jų toksiškumas sustiprėja. Be gydomojo poveikio, vaistai ardo ir kai kurias maistines medžiagas ir vitaminus, arba trikdo jų įsisavinimą – todėl pasireiškia įvairūs šalutiniai poveikiai.

Dažnai į perspėjimus apie tuos poveikius nekreipiame dėmesio, tačiau turime suprasti – jei tai užfiksuota ir užrašyta, tai yra tiesa, todėl besigydydami vietoje vienos ligos galime sukelti ir daugiau įvairių simptomų. Visi vaistai dėl savo toksiškumo sukelia organizmui stresą, kurį ligos metu galime sumažinti pilnaverte mityba bei vitaminais.

Vaistai skiriami į kelis tipus (pagal m. dr.V. Prozorovskį):

– Kompensuojantys – tai vitaminai, mineralai ir įvairios medžiagos, kurių organizmas dėl tam tikrų sutrikimų pats negamina, pvz., insulinas.

– Nukenksminantys, neutralizuojantys – antimikrobiniai, antivirusiniai, priešgrybeliniai, antiparazitiniai ir t.t..

– Reguliuojantys – tai visi vaistai, kurie reguliuoja organizmo funkcijas: nuskausminantys, karštį mažinantys, plečiantys kraujagysles, reguliuojantys kraujospūdį, širdies darbą ir pan…

Pavyzdžiui, antibiotikus galime vartoti tik tuomet, kai juos išrašo gydytojas – jis skiriamas, kai ligą sukelia bakterijos. O jei tai neinfekcinė ar virusinė liga, antibiotikai gali pakenkti. Jie geriami taip ir tiek, kaip paskiria gydytojas. Toksinis antibiotikų poveikis mažinamas skysčiais, vitaminais, vaisiais, o po išgerto kurso vartojami preparatai, atstatantys žarnyno mikroflorą.

Nepamirškime, kad ir vaistai, ir vitaminai ar mikroelementai yra laikinos priemonės, padedančios įveikti ligą ir sustiprėti. Kai vaistai atlieka savo gydomąjį poveikį, tolimesnis organizmo stiprinimas ir sveikatos palaikymas – pačio žmogaus rankose.

Turime mokytis gyventi taip, kad natūraliai palaikytume sveikatą – tai vienintelis būdas būti sveikiems. Visi vaistai – neorganinės (negyvos) medžiagos, iš kurių organizmas negali sukurti nei vienos gyvos ląstelės. Visos šios medžiagos kaupiasi druskų, akmenų, įvairių šlakų pavidalu, kurie sukelia naujus negalavimus.

Vitaminus ar maisto papildus taip pat turėtume gerti tik kursais, su pertraukomis, o visas reikalingas organizmui medžiagas gauti su maistu. Jei žmogus nuolat gauna vitaminus, fermentus, mikroelementus vaistų pavidalu, tai jo organizme gali sutrikti svarbūs natūralūs medžiagų apykaitos procesai.

Taip įvyksta todėl, kad žmogaus organizmas yra gyvas ir veikia pagal paprastą principą: viskas, kas nenaudojama ir kas neveikia – atrofuojasi kaip nereikalinga. Gyvybė ir sveikata gali būti palaikoma tik natūraliomis priemonėmis: judėjimu, sveika mityba, grynu oru, dvasine pusiausvyra.

Dažniausiai vaistus laikome nepavojingais tik todėl, kad juos išrašo gydytojas ir juos perkame vaistinėje. Kiekvienais metais pasirodo apie 1000 (!) daug žadančių naujų vaistų, o įvairiausių ligų vis daugėja. Ar kada susimąstėte – kodėl? Gal todėl, kad pernelyg pasitikime tabletėmis ir visai pamiršome apie natūralias savo organizmo galimybes?

Juk jei tabletės gydytų, visi būtume sveiki. Gal anksčiau žmonės buvo sveikesni, nes eidavo į vaistinę tik tuomet, kai susirgdavo? Ir, žinoma, nepuldavo pirkti vaistų, nes “akcija“ – du įpakavimai už vieną. Tiesiog žinojo, kad vaistas – ne maistas..

Kaip manote?

Kiekvienas gyvas organizmas optimaliai gyvena ir vystosi tam tikrose sąlygose. Pavyzdžiui, augalo sėklą sodiname į dirvožemį, laistome ir tręšiame, ir tik tokiu atveju galime tikėtis, kad ji sudygs ir išaugs. Kad būtume sveiki, mes taip pat turime palaikyti visų organizmo funkcijų veiklą. Visos organizmo sistemos veikia palaikydamos griežtą pusiausvyrą: gavimo ir iškyrimo, šilumos ir šalčio, veiklos ir poilsio, šarmų ir rūgščių, ir t.t.. Kol išlaikoma tokia pusiausvyra, yra palaikomas energetinis balansas ir žmogus yra sveikas.

Liguistos būsenos – tai žmogaus gyvybinių sistemų pusiausvyros praradimas. Ir, atvirkščiai – jei palaikomos natūralios, prigimtinės žmogaus organizmo funkcijos, tuomet jis puikiai funkcionuoja ir sugeba, reikalui eant, mobilizuotis ir atsistatyti. Organizmo sistemų veiklą išderina toksinės medžiagos, netikęs gyvenimo būdas, neteisinga mityba ir negatyvios mintys. Tokie išderinimai paprastai pasireiškia įvairiais sutrikimais:

– žemas vidinis organizmo tonusas, dažnas nuovargis, energijos trūkumas;
– nusilpsta imuninė sistema ir dėl to sunkiai priešinasi įvairioms ligoms;
– chroniškas silpnumo ir prislėgtumo pojūtis;
– dažni skausminiai pojūčiai.

Kai nuolat pažeidžiami sveikatos palaikymo ir balanso principai, organizmo apsauginės sistemos jau negali priešintis tokiems pakenkimams. Be to, chroniški pažeidimai galiausiai keičia organizmo struktūrą, o pažeistoje terpėje vystosi patologiniai mikrobai, sukeliantys įvairias ligas.Todėl pirmiausia ir protingiausia, ką tokiu atveju reikia padaryti – tai atsisakyti visko, kas išderina bei trikdo organizmo veiklą ir sugrįžti prie sveikatą palaikančio, natūralaus žmogui gyvenimo būdo.

Sunkių ligų atvejais, be reikalingų medikamentų, taikomos ir dietos, gerinantys kraujo cirkuliaciją pratimai, odos ir sąnarių masažai, organizmo valymas, kvėpavimo pratimai, vandens procedūros, ir būtinai – teigiamos emocijos. Turi būti suteiktos visos sąlygos organizmui sveikti ir atsistatyti. Sveika gyvensena – ne tik geriausias sveikatos palaikymo būdas, bet ir patikimas būdas įvairių ligų gydymui.

Tai labai skiriasi nuo to, kaip įprato gyventi ir gydytis šiuolaikiniai žmonės. Šiuolaikinė medicina pasiekė aukštumų, įveikusi nemažai pavojingų ligų ir išvysčiusi vaistų pramonę. Tačiau.. atsiranda vis daugiau vadinamų civilizacijos ligų – dėl neteisingo gyvenimo būdo, pernelyg gausios. nesubalansuotos mitybos ir žalingų įpročių, o jas gydyti žmonės įprato kovodami su liga (pasekme) ir mechaniškai taisydami patologiją, o ne išsiaiškindami ir pašalindami ligos priežastį.

Nėra lokalių susirgimų ar atskirų organų ligų – visuomet serga visas organizmas, nes tai sistema. Todėl jei norima pasveikti, gyvybiškai svarbu suprasti ligos atsiradimo priežastis ir aktyvinti natūralius organizmo atsistatymo rezervus. Į medikus kreiptis būtina, tačiau sveikimo procesas – mūsų pačių rankose. Svarbiausi klausimai, kuriuos turėtume sau užduoti, jei pajutome sveikatos sutrikimus ar jei susirgome:

– Koks mano gyvenimo būdas?
– Ar turiu žalingų įpročių?
– Kokia mityba? Kiek skysčių išgeriu?
– Kokia mano aplinka?
– Kokios gyvenimo problemos kelia nerimą?
– Kokia mano psichinė būklė?
– Kokius vaistus vartoju?

Išsiaiškinus šiuos klausimus, galima suprasti – kas išprovokavo simptomus ar ligą, ir kaip galima pakeisti gyvenimo būdą ar mitybą, kad pasveiktume. Nepamirškime, kad yra ir sveikti padedančių medikų – dietologų, fitoterapeutų, fizioterapeutų – kreipkimės į juos. Su jų pagalba galima numatyti aiškų ir konstruktyvų planą – kaip pasveikti, bei išmokti kaip gyventi taip, kad nesirgtume ir būtume sveiki.

Naivu galvoti, kad mūsų organizmas – atsitiktinų elementų kratinys, kuris veikia savaime ir kuriam neįmanoma pakenkti. Tai saviapgaulė, nes viskas šiame pasaulyje vystosi arba degraduoja – kito kelio nėra. Žmogaus organizmas – gyvas, ir tam, kad gyvybė būtų optimaliai palaikoma, reikalingos tam tikros sąlygos. Kad būtume sveiki, turime imtis atsakomybės už savo sveikatą ir mokytis sveikos gyvensenos.

To tikrai verta mokytis, nes sveikata tai: aukštas gyvenimo tonusas ir energija be jokių stimuliatorių ir gyvenimiškos jėgos surogatų; stipri imuninė sistema, todėl sergama ypač retai ir lengvai; džiaugsmingas fizinės jėgos, vidinės laisvės ir pozityvumo pojūtis. O nemokėdami palaikyti sveikatos, mes blaškomės, puolame į kraštutinumus ir esame pasiryžę patikėti bet kokiomis išorinėmis priemonėmis, tik ne savo organizmo rezervais.

Mokykimės sveikos gyvensenos, ji paprasta: optimalus gyvenimo režimas, subalansuota mityba, fizinis krūvis, grynas oras, saulė, vanduo, teigiamos emocijos.. Būti sveiku galime išmokti kiekvienas, jei sąmoningai to siekiame. Visiems iš širdies to linkiu 🙂 !

Visi kalbame, kad sveikata yra brangiausias turtas. Tačiau kodėl į sveikai gyvenančius žmones dažnai žiūrima kaip į keistuolius? Ar iš tiesų natūralus, artimiausias žmogiškai prigimčiai gyvenimo būdas yra kraštutinumas? Toks klaidingas požiūris vyrauja todėl, kad žmonės dar neįprato nuolat rūpintis savo sveikata ir ją palaikyti, todėl patys dažnai puola į kraštutinumus. Pažiūrėję atidžiau į gyvenimą, labai greitai juos pastebėsime.

Pradėkime nuo gyvenimo būdo. Pripažinkime, kad dabartiniai žmonės gyvena nejudriai, t.y, nėra pastovaus fizinio krūvio. Šaltuoju metų periodu judame ypač mažai, o sukruntame prieš vasarą, kai pamatome savo nejudrumo rezultatus. Va tuomet jau puolame sportuoti su tokiu uolumu, lyg ruoštumės olimpiadai. O atvėsus orams, vėl susisiaučiame į šiltus rūbus ir “užmiegame“.. iki pavasario. Ar tai ne kraštutinumai?

Arba mityba – valgome visko tiek daug ir be sistemos, lyg būtume auginami svoriui.. o paskui alinamės dietomis – vėl kraštutinumai. Iškreiptas mūsų požiūris ir į poilsį – po išeiginių dienų turėtume kibti į darbus pailsėję ir žvalūs, tačiau kartais jas praleidžiame taip audringai, kad net posakis gimė: “pirmadienis – sunki diena“. Po tokio “poilsio“ iki savaitės vidurio atsigaunama, o paskui – vėl viskas iš naujo. Panašiai elgiamės ir per atostogas..

Kraštutinimu sveikatos srityje daugelis skaito gyvenimą be žalingų įpročių. Bet juk žalingais jie todėl ir vadinami, kad kenkia sveikatai – logiška? Beje, nesunkiai pastebėsite, kad draugų suorganizuoti vakarėlį su alkoholiu rasite visuomet, laiko tam taip pat visada rasite. O štai kompaniono sportuoti ieškosite ilgai, jei apskritai rasite – juk užimti dabar žmonės.. Ar nekeista, kad gadiname sveikatą ypač uoliai, o štai ją palaikyti sunkiai randame laiko?

Daugybė mūsų gyvenimo įpročių tikrai neteikia sveikatos – tą patvirtina ir vis didėjantis įvairių susirgimų skaičius. Daug kenksmingų gyvenimo įpročių buvo perduodama iš kartos į kartą – dažniausiai dėl nežinojimo. Tačiau palyginus su ankstesnėmis kartomis, mes turime didžiulį privalumą – informaciją. Mes turime pasirinkimą: rinkti informaciją apie sveiką gyvenseną ir mokytis gyventi sveikai, arba tęsti ydingą patirtį.

Kol žmogus nesupras, kad sveikata yra palaikoma sveiku gyvenimo būdu, tol jis sirgs. Kito kelio būti sveikam tiesiog nėra – atėjo laikas mokytis sveikatos kultūros. O kraštutinumai sveikatos srityje yra tuomet, kai iš vienos pusės – gyvename nesveikai ir aliname savo sveikatą, o iš kitos – visais būdais ją stipriname: intensyviai sportuojame, kaistame prityje, neriame į ledinį vandenį.. Tokie kraštutinumai, žinoma, yra pavojingi sveikatai.

Paskui stebimės: štai pasportuoju, pasilaikau dietų, pavalgau sveikai, maisto papildus pageriu, o sveikatos nėra ir energijos trūksta. Taip yra todėl, kad gyvename kraštutinumais, kurie yra harmonijos pažeidimas. Sveikatos palaikymas yra kasdieninis ir nuolatinis – tai dienos režimas, sveikas maistas, judėjimas, grynas oras, gera psichinė būsena. Ir, žinoma, nieko, kas sveikatą alina.

Sveika gyvensena – ne tik sveikatos palaikymo būdas, bet ir didelė vertybė. Ji dovanoja mums pilnavertį kokybišką gyvenimą, kuomet galime gerai jaustis, būti laimingais ir žvaliais bei realizuoti savo unikalius gebėjimus. Argi galime tai vadinti kraštutinumu?

Kaip manote?