Kategorija: Saviugda

Skaitydama apie juos dar kartą pagalvojau – kokia svarbi yra saviugda ir elementarios psichologinės žinios. Šiuolaikinis žmogus yra tarp dviejų priešingybių: informacinio srauto, kuris skatina tobulėti, ir technologijų, kurios stumia į komforto tingulį ir inertiškumą. Todėl saviugdą dažnai keičiame trumpalaikiais įspūdžiais, kad persijungtume nuo problemų, o kritiniais atvejais įtampą ir jos sukeltus skausmus malšiname medikamentais. Skubame, nes.. taip įpratome.

Būtent per skubėjimą, inertiškumą ir automatinį reagavimą įkliūname į psichologinius spąstus. Kas tai yra? Tai situacija, kurioje žmogus dėl tam tikrų priežasčių negali adekvačiai suvokti ir įvertinti gaunamos informacijos, o to pasekoje elgiasi klaidingai, kenkdamas sau. Į psichologinius spąstus patenka žmonės, darantys klaidingas išvadas dėl nepakankamos, klaidinančios ar neteisingai interpretuojamos informacijos.

Į tokius spąstus papuolama ir dėl sąmoningų kitų žmonių – manipuliatorių – veiksmų. Įdomu tai, kad pakliuvę į išorinius, manipuliatorių suregztus psichologinius spąstus, žmonės anksčiau ar vėliau juos atpažįsta ir supranta įkliuvę. Tačiau susipainioję savo asmeninėse klaidingose nuostatose, ir kartais net aiškiai jas matydami, žmonės nelinkę jų pripažinti..

Ir kuo ilgiau žmogus klysta, tuo sunkiau jam tai pripažinti.. na, nebent tai mažos klaidos. Tačiau kai prasideda akivaizdūs sunkumai gyvenime dėl neteisingo mąstymo būdo ir elgesio, ar net gyvenimo strategijos – mes užsispyrę jų laikomės, kaltiname aplinkinius dėl savo sunkumų, nes tos klaidingos nuostatos .. mūsų. Paradoksalu, bet žmonės linkę kentėti ir būti nelaimingais, nei pripažinti klydę – tokiu būdu jie tarsi palaiko iliuzinį orumą.

Papuolę į savo psichologinius spąstus ir nepripažindami jų, mes ne tik įgyjame neurozes ir depresijas, bet ir vis kartojame tas pačias klaidas, nuo kurių kenčiame. Dėl to galime pradėti sirgti ir įvairiomis psichosomatinėmis ligomis – nemiga, galvos skausmais, vegetodistonija, funkciniais virškinimo sutrikimais ir pan. Taigi, žmogus nesąmoningai pradeda pats sau kenkti.

Be to, klaidingas mąstymas formuoja ir charakterio ypatumus bei atitinkamus asmenybės bruožus, kurie trukdo dvasiniam tobulėjimui ir augimui, bendravimui, tikslų siekimui, o galiausiai ir savirealizacijai. Toks žmogus ne tik nesijaučia laimingas, bet ir elgiasi neadekvačiai ir neefektingai. Blogiausia yra tai, kad jis nemato tikrųjų savo elgesio priežasčių, ir dėl to jo gyvenimas tampa valdomas pasąmoninių programų, kurių jis nesuvokia.

Neįtikėtina, bet tokių psichologinių spąstų, kuriuos žmogus pats sau paspendžia, yra labai daug – 40. Apie daugelį jų kiekvienas esame girdėję – tai pozityvios praeities, negatyvios praeities, negatyvaus prognozavimo, išorinės kontrolės, vidinės kontrolės, etikečių kabinimo, analogijos, kaltės, vengimo psichologiniai spąstai ir t.t. Sunku patikėti, kad susikuriame juo patys, dar sunkiau – kad nenorime jų atsikratyti..

Sakoma, kad bėda yra ne klaidos, bet nenoras jų matyti ir taisyti. Neištaisyta klaida tampa yda ir bėda gyvenime. Jei pastebime besikartojančias negatyvias situacijas savo gyvenime, už jų tikrai yra klaidingi mąstymo stereotipai (spąstai), dėl kurių visa tai kartojasi. Vienintelis būdas jų atsikratyti – pamatyti juos ir sąmoningai jų atsisakyti. Sekantį kartą – apie labiausiai paplitusius psichologinius spąstus plačiau.

Ką apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jų išvengti“, parengė ruvi.lt)

Ar susimąstėte, kodėl žmonės manipuliuoja? Juk jei atidžiai pažiūrėsime į visuomenę, į santykius su žmonėmis, ypač su artimaisiais, tikrai atpažinsime vienokias ar kitokias manipuliacijas – kažkas atvirai ar slaptai verčia daryti kitus tai, ko jis nori, kažkas apskritai linkęs bendrauti iš pozicijos viršininkas-pavaldinys. Kai kuriems žmonėms manipuliuoti tiek įprasta, kad jie tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kiti, atvirkščiai – daro tai sąmoningai.

Psichologai tvirtina, kad ir viena, ir kita yra blogai, nes kenčia ir tie, kuriais manipuliuojama, ir galiausiai patys manipuliatoriai. Linkusio manipuliuoti vengia žmonės, už savo destruktyvų elgesį jis moka vienatve, neurotiška būsena, gyvenimo beprasmiškumo jausmu ir nuoširdumo nebuvimu. Nežiūrint to, žmonės manipuliuoja.. Kokios priežastys juos verčia tai daryti? Šių priežasčių, anot psichoterapeuto E. Štromo, yra kelios.

Pirmoji ir pagrindinė manipuliavimo priežastis – nepasitikėjimas savimi, įsitikinimas, kad kiti žmonės padės ir išgelbės (kuriais, beje, taip pat šiuo atveju nepasitikima). Iškyla prieštaravimas, kuris priverčia manipuliuoti: priversti, spausti, pririšti, reikalauti, pripažinti, atsitraukti..

Antroji priežastis – įsitikinimas, kad kuo žmogus sėkmingesnis, tobulesnis, ryškesnis, tuo labiau jį myli. Todėl jis tiesiogine ir netiesiogine prasme lipa per galvas ir gudrauja tam, kad pasiektų tai, už ką jį mylėtų.

Trečioji manipuliavimo priežastis slypi žmonių baimėse: jie bijo, kad kažkas apie juos ne taip pagalvos ar pasakys, bijo, kad juos apgaus, nuskriaus ar išduos. Vejami šių baimių, jie ginasi manipuliacijomis: apgaudinėja (“reikalo labui“), skriaudžia (“auklėjimo tikslais“), išduoda (“savo labui“) ir dažnai net nepastebi šito.

Ar reikia stebėtis, kad po tokių veiksmų žmonės lieka vieniši ir nesuprasti? Manipuliuodami žmonės taip įsijaučia, taip suauga su vaidmenimis, pozomis ir strategijomis, kad visiškai nutolsta nuo savęs tikrojo. Vienatvė, dvasinis skausmas, agresija – štai neatsiejami manipuliatorių palydovai. Kaip atpažinti manipuliacijas? Psichologai išskiria daugybę manipuliacijos formų, kurios skiriamos į keturias pagrindines manipuliavimo strategijas.

1. Aktyvios manipuliacijos strategija. Toks žmogus atvirai naudoja aktyvias priemones – spaudimą, reikalavimus, net jėgą. Jis nė už ką neparodys savo silpnumo ir bet kokiose aplinkybėse vaidins “kietą“, kupiną jėgų. Jis remiasi žmonių silpnumu ir siekia visapusiškos griežtos kontrolės.

2. Pasyvios manipuliacijos strategija. Priešingybė aktyviam manipuliatoriui. Jis apsimeta bejėgiu, kartais naiviu. Jei aktyvusis bet kuria kaina siekia pergalės, tai pasyvusis manipuliatorius laimi pralaimėdamas, leisdamas kitiems už jį galvoti ir veikti.

3. Varžymosi manipuliacijos strategija. Toks žmogus paverčia savo gyvenimą amžina kova: varžymasis, laimėjimai ir pralaimėjimai. Kiti žmonės tokiam manipuliatoriui yra varžovai arba net priešai – realūs, potencialūs arba susikurti.

4. Abejingumo manipuliacijos strategija. Toks žmogus žaidžia indiferentiškumą (neveiklumą, nesidomėjimą). Jis šalinasi, vengia kontaktų, jo devizas: “man tas pats“. Jis niekuomet nepripažins savo susidomėjimo ar interesų, bet manipuliacijomis privers aplinkinius priimti jam palankius sprendimus, prisidengęs abejingumo kauke.

Manipuliavimo priežastys ir strategijos padeda atpažinti ne tik manipuliatorius, bet ir sąžiningai pažvelgti į savo elgesį. Savaime suprantama, kad manipuliacijos nieko gero į gyvenimą neatneša. Išvengti manipuliacijų galime ugdydami pasitikėjimą savimi ir, žinoma, savo pastabumą.

Priešingybė manipuliatoriams yra vadinamos saviaktualizuotos asmenybės. Pagal A. Maslou, tokių asmenybių charakteringos asmeninės savybės yra šios:

* adekvatus realybės suvokimas bei konstruktyvūs ir efektyvūs sąveikos su ja būdai,
* priėmimas savęs ir kitų tokiais, kokie yra, be reikalavimų,
* paprastumas ir natūralumas bendravime.
* mokėjimas koncentruotis ties sprendžiama užduotimi,
* poreikis pabūti vienam,
* nepriklausomybė nuo aplinkos, visuomenės nuomonės, nuostatų ir stereotipų,
* domėjimasis, smalsumas,
* vienybės su visais jausmas,
* aukštų tikslų turėjimas,
* gilūs ir nuoširdūs tarpusavio santykiai,
* demokratiška charakterio struktūra,
* filosofinis, geranoriškas jumoro jausmas,
* kūrybiškumas.

Galime iš to daryti išvadą, kad augdami dvasiškai, skleisdami savo unikalumą, mes stiprėjame ir vertiname augimą ir unikalumą kituose žmonėse. Tuomet manipuliacijų nereikia, nes išmokstame gerbti, aptarti, suprasti, pasikalbėti, susitarti, išklausyti, suderinti, ieškoti sprendimų ir tiesiog.. nuoširdžiai ir atvirai bendrauti. Kaip manote?

Nuo mažų dienų mus mokė dėkoti. Ar pagalvojote, kad tai ne tik mandagumas, bet ir labai galinga pozityvi jėga? Neveltui sakoma, kad dėkingumas yra didelė gyvenimo jėga. Žinoma, tai ne atsainus “ačiū“, tai nuoširdus jausmas, kurį spontaniškai galime išreikšti ir dėkingumo žodžiais, ir apkabinimu. Dėkingumas yra tokia pati dovana, kaip ir tai, už ką dėkojame, tai dvasinė šiluma.

Mūsų materialumo laikais dėkingumą dažnai keičia racionalumas. Todėl dažniau jaučiamės ne dėkingi, o skolingi. Įpratome ne padėkoti, o atsiskaityti. Toks šaltas santykis – aš tau, tu man – gimdo abejingumą ir vartotojišką požiūrį. Kartais žmonės nejaukiai pasijunta, kai dėkojame, arba laukia dar kažkokio materialaus patvirtinimo šalia padėkos žodžių. Sutikite, kad tai labai paplitę, tiesa? Ir nors daugeliui tai nepriimtina, bet mes kažkodėl vis dar palaikome tokį “dėkingumą“..

Mes pamirštame, kad jei mums dėkingi, reiškia, mes gyvename prasmingai, kad nuoširdus dėkingumas yra didžiausias paskatinimas ir įvertinimas. Pamirštame taip pat, kad nėra lengva ilgai išlaikyti pozityvumą mūsų laikais, kad paveikti aplinkos, mes labai greitai panyrame į negatyvumą, kad dėkingumas ir yra ta stebuklinga jėga, kuri atveria kelią gėriui gyvenime. Tai paprasčiausia ir stipriausia praktika, kuri harmonizuoja gyvenimą visomis prasmėmis.

Kokiu būdu? Esmė tame, kad dėkingumas keičia mūsų dėmesio koncentraciją. Dėkodami mes didiname savo sąmoningumą, mes pradedame pastebėti vis daugiau pozityvių aspektų savo gyvenime. Mes matome daugiau gero – tai, už ką galime ir norime nuoširdžiai padėkoti. Toks požiūris labai greitai keičia gyvenimą, nes į jį ateina pozityvių jausmų ir emocijų srautas.

Turime iš naujo mokytis nuoširdaus dėkingumo. Prisiminkime – niekas taip nedžiugina, kaip nuoširdus dėkingumas ir už nieką nesame taip dėkingi, kaip už dėkingumą, tiesa? Sakysite – teoriškai suprantama, bet kaip tai įgyvendinti, už ką dėkoti, nuo ko pradėti? Jei nepradėsime, visa tai liks teorija ar trumpu impulsu, todėl tam, kad tai taptų realybe, galime tuoj pat užrašyti viską, už ką esame dėkingi gyvenime.

Juk žinome, kad užrašyti žodžiai yra veiksmingesni, todėl pradėkime:
1. Sudarykime sąrašą, už ką mes esame dėkingi savo gyvenime. Nustebsite, kiek daug gėrio jame yra: tai gali būti mylimas žmogus ar sutuoktinis, vaikai, draugai, mūsų asmeniniai talentai ir gabumai, darbas, pomėgis, galiausiai mūsų namai, augalai, automobilis..
2. Kiekvieną dieną perskaitykime šitą sąrašą ir pajuskime nuoširdų dėkingumą..
3. Vystykime savyje gerą įprotį dėkoti už viską gerą, kas įvyko dabar, šiandien – ne tik gyvenimui, aplinkiniams, bet ir sau.

Ką tai duoda? Jei būsime nuoširdūs ir nuoseklūs, pokyčius pastebėsime labai greitai. Pamatysime, kaip dėl mūsų besikeičiančio požiūrio pagerės nuotaika, todėl daugiau šypsosimės, vis dažniau pradėsime pastebėti gražius ir gerus dalykus, už kuriuos norėsime nuoširdžiai padėkoti. Patikėkite, dėkingumas – lengviausia pozityvumo “praktika“, ją galime lengvai taikyti, nes tikrai kiekvienas kasdien turime už ką padėkoti. O pozityvumas, kaip žinome, pritraukia dar daugiau pozityvumo į mūsų gyvenimą.

Dėkingumo energijos paskirtis – dovanoti gėrį. Tai subtili energija, meilės ir šilumos išraiška. Gyvenimas iš dėkingumo pozicijos yra tarsi pritarimas gyvenimui, pasitikėjimas juo. Dėkodami mes pritraukiame sėkmę ir džiaugsmą ne tik į savo, bet ir į žmonių, kuriems dėkojame, gyvenimą. Todėl dėkokime, dėkokime nuoširdžiai, įsileiskime šią stebuklingą jėgą į savo gyvenimą.. 🙂

Ką jūs manote apie dėkingumą?

Mūsų laikmetis ypatingas tuo, kad gyvename informacinio šuolio laikais ir žmonių sąmoningumas vis auga. Todėl daugelis suvokia savo galimybes ir ieško savo sėkmės formulės. Siūloma nemažai metodikų jai pasiekti, o rezultatai dažnai nuvilia. Kodėl taip atsitinka? Pirmiausiai todėl, kad nėra aiškaus asmeninio motyvo, o kita svari priežastis tame, kad sėkmė tapatinama tik su materialia žmogaus padėtimi.

Motyvacija yra labai svarbus faktorius siekiant sėkmės. Stipriausia motyvacija yra vidinė, asmeninė. Išorinė motyvacija gali būti trumpalaikė, bet jei ji neatitinka vidinių žmogaus siekių, ji niekuomet neatneš nei laimės, nei pilnatvės džiaugsmo. Todėl jei siekiame asmeninės realizacijos, turime aiškiai atsakyti sau į klausimus:
1. Ar kiti mano, kad man sekasi?
2. Ar aš manau, kad man sekasi?

Nesėkmės ir nusivylimai savirealizacijoje prasideda tuomet, kai bandome kurti savo sėkmę pagal kažkieno kito nuostatas, dažniausiai remdamiesi autoritetais ar visuotinai priimtais šablonais. Paklusimas svetimai valiai apskritai yra nesuderinamas su žmogaus orumu. Sėkmės negalime įgyti, tai įgimtų unikalių savybių išskleidimas, ir vienintelė sąlyga jas išskleisti – tai būti savimi.

Sėkmę galėtume apibrėžti kaip individualų procesą, efektyvų asmeninių talentų ir gabumų vystymą. Išreikšdami savo sugebėjimus, mes juos laviname ir įgyjame profesionalumo, kurio kokybė teikia džiaugsmą ne tik mums patiems, bet ir visiems aplinkui. Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą talentą, polinkį ar gabumą, kurį vystydamas jis patiria ir kūrybos džiaugsmą, ir sėkmę. Puikiai atlikdamas tai, kam yra gabus, žmogus yra ne tik laimingas, bet ir naudingas bei reikalingas kitiems.

Turime taip pat suprasti, kad sėkmė negali būti vienkartinė, kad nėra vieno pasiekimo visam laikui. Sėkmė pirmiausiai yra nuolatinis augimas – jei mes nepanaudojame savo pasiekimų kaip pagrindo kitiems didesniems tikslams, tuomet jie tiesiog netenka prasmės. Todėl kūrybingi, veiklūs žmonės visuomet yra lydimi sėkmės, nes nėra apibrėžę ar apriboję savo galimybių – jie nuolat tobulėja ir atranda įvairių būdų išreikšti save.

Labai dažnai iš inercijos deriname savo sėkmės kriterijus prie išorinių nuostatų arba blaškomės, negalėdami suprasti savo tikrosios paskirties gyvenime. Dėl šių priežasčių, kaip teigia psichologai, tik maždaug 13 % žmonių išdrįsta išreikšti savo unikalumą – galbūt todėl matome tiek mažai sėkmės istorijų.. Kad giliau suprastume savo elgesio motyvus, pažiūrėkime, kas mus apskritai skatina veikti gyvenime:

1. Būtinybė – tai pirmiausiai fizinio kūno poreikiai: valgis, miegas, pastogė, rūbai.
2. Poreikis – emocinis, fizinis, dvasinis, intelektualinis.
3. Susidomėjimas ar smalsumas – gali būti laikinas ar ilgalaikis, kai kažkas gyvenime pasidaro mums svarbu ar įdomu.
4. Noras – gali būti momentinis ir greitai patenkinamas, gali būti ilgalaikis troškimas.
5. Pomėgis ar polinkis – kažkokiai veiklai, skoniui, spalvai ir pan..
6. Pirmenybė – tai prioritetai, kurie keičiasi priklausomai nuo to, kas tam tikru momentu yra svarbiausia.
7. Nauda – kai kažko siekiame tikėdamiesi pelno ar kitos naudos sau.
8. Įsipareigojimas – laisvanoriškas veiksmas, kai imamės atsakomybės už kažką savo noru.
9. Pareiga – tai, ką esame įpareigoti daryti, prievolė.
10.Mėgdžiojimas – inertiškumas, pozicija “kaip visi“.

Būtent mėgdžiojimas, naudos siekimas ir prievolių našta gesina žmogaus individualumą, kūrybiškumą ir verčia žvalgytis į kitus, kurie visuomet tokiu atveju atrodo sėkmingesni (H.Witman). Jei nuolat žvalgomės į kitų žmonių gyvenimus, tuomet nutolstame nuo savosios individualybės. Jei sėkmę rišame tik su finansine nauda, tai mūsų sėkmė visuomet priklausys nuo pinigų kiekio. Na, o prievolių našta padaro žmogų vergu.

Todėl prieš pradėdami bandyti eilinę sėkmės formulę, kokia ji patraukli beatrodytų, pirmiausiai pažiūrėkime, koks jos tikrasis motyvas. Ar ji padeda mums atskleisti savo individualumą, ar įkvėpia? Ar tiesiog eilinį kartą liksime su “magiškais“ sėkmės simboliais, pasakiškais stebuklų pažadais ir giliais vidiniais prieštaravimais?

Viskas, kas reikalinga sėkmei, yra kiekviename iš mūsų, ir tik mes patys turime sugebėjimus ir priemones tai įgyvendinti – ar sutinkate? Ką jūs manote apie sėkmės motyvus?

Gyvename visuomenėje ir savo mintimis, žodžiais ir poelgiais veikiame vienas kitą. Ar pastebėjote, kad mes labai lengvai dalinamės abejonėmis ir negatyviais lūkesčiais, o palaikymu ir geranoriškumu – sunkiau? Retas džiaugiasi svetimais pasiekimais.. Kodėl negatyvumas plinta taip lengvai? Todėl, kad labai daug jo skleidžiama, ir žmonės nuolat laukia kažko blogo ir dar blogesnio – tai tapo mūsų dienų visuomeninė matrica.

Tokioje aplinkoje labai greitai iš kūrėjų daromės abejojančiais ir nepasitikinčiais savimi. Todėl ir sakoma, kad neskubėtume savo sumanymais dalintis su aplinkiniais, nes kūrybinė energija yra palaikoma pozityvumu ir tikėjimu savo jėgomis. Įdomiausia tai, kad kartais net artimiausi žmonės savo neapgalvotai mestomis pastabomis gali sustabdyti bet kokį entuziazmą. Apie tai labai taikliai rašė Og Mandino savo “Sėkmės universitetuose“:

“… Kodėl dauguma žmonių leidžia pražūti svajonėms? Svarbiausia priežastis, mano manymu, – neigiamas ir ciniškas aplinkinių požiūris. Dažniausiai tie žmonės – ne mūsų priešai, bet draugai ar net šeimos nariai. Su priešais vienaip ar kitaip susitvarkome, o mūsų draugai, ypač skeptiškai nusiteikusieji, nuolat griauna svajones ciniška šypsena arba nuolatine neigiamos vibracijos srove.

…Tarkim, žmogus džiaugiasi galimybe gauti naują darbą, tikisi daugiau uždirbti, prasmingiau dirbti, priimti asmeninį iššūkį. Jo širdis plaka smarkiau nuo naujų vilčių. Ir štai vieną vakarą, sutikęs kaimyną, jis pasidalija džiaugsmu. O kaimynas šypsodamasis sako: “ Tau nepavyks“ ir pateikia ilgą kliūčių, priežasčių ir problemų sąrašą, dėl ko yra geriau nieko nekeisti, nes nieko iš to nebus.

Nespėjus susivokti, entuziazmas sumažėja beveik iki nulio. Žmogus grįžta namo kaip sumuštas. Visas pasiryžimas ir pasitikėjimas dingsta. Jis klausinėja savęs, mąsto apie priežastis, dėl kurių gali nepasisekti, bet jau ne apie tas, dėl kurių pasisektų. Taip žmogus pasiduoda kaimyno, kuris gal neturi svajonių, skeptiškumui ir neigimui, jo entuziazmas išblėsta…

Arba jauna moteris nusprendžia išmokti megzti. Paima knygą, virbalus, siūlus ir pradeda mokytis paprasčiausių dalykų. Svajoja apie ryškias raštuotas pirštines ir drabužius. Grįžta vyras ir ima postringauti apie tai, kad šis užsiėmimas labai sudėtingas, kad reikia daug metų mokytis, jei nori ką nors nusimegzti. Ir, apskritai, kad daug moterų pradėjo ir metė šias pamokas. Jis globėjiškai nusišypso ir ištaria: “ Vargšele, tu to niekada neišmoksi“. Dar jam nespėjus išeiti iš kambario, ji jau labiau tiki vyro žodžiais nei savo apsisprendimu.

…Lengviausias dalykas – rasti žmogų, galintį pasakyti, ko nesugebate padaryti, ir linksma veido išraiška nurodyti, kad viskas, kas nauja ir drąsu, yra pasmerkta nesėkmei. Neklausykite jų! Tai dažniausiai bus žmogus, kuris pats nieko nedrįsta bandyti, todėl jam ramiau, kai aplink mato tokius pat žmones. Kad ir kokią svajonę turite, patikėkite ja ir išdrįskite įgyvendinti.

Neleiskite svainiui, kaimynui, vyro žvejybos draugui ar vaikinui iš šalia esančios įstaigos atimti jūsų pasitikėjimo savimi, nes tik jis padeda pasiekti tikslą. Neleiskite gulinėjančiam ant sofos ar kas vakarą žiūrinčiam televizorių žmogui aiškinti jums apie gyvenimo beprasmiškumą. Jei turite giliai savyje nors kibirkštėlę svajonės – dėkokite už ją Dievui ir veikite. Niekam neleiskite jos užgesinti…“

Labai gyvenimiškos ir daugeliui nuo vaikystės pažįstamos situacijos, tiesa? Kaip ir suprantama, kodėl taip žmonės elgiasi, tačiau keista, kad toks elgesys gali žaibiškai gerą idėją ir entuziazmą paversti abejone, o kartais ir visai užbraukti. Manau, taip vyksta dėl to, kad mes sukurti būti bendruomeniškais ir mums reikalingas aplinkui esančių žmonių palaikymas ir padrąsinimas.

O ką jūs apie tai manote?

Gamtoje egzistuoja trys apykaitos procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacinė apykaita. Energiją galime pavadinti gyvenimo procesų palaikymo instrumentu. Esame gamtos dalis, todėl visi joje vykstantys procesai veikia ir žmogų. Energijų kombinacijos įvairiose gyvenvietėse labai skiriasi. Tai gali būti vietovės geologinių darinių energija, organinių ir neorganinių medžiagų derinių energijos, augmenijos energija, galiausiai toje vietovėje gyvenančių žmonių energijos.

Svarbų vaidmenį kosminės energijos paskirstyme atlieka Žemės magnetinis laukas, žmonės jautrūs jo svyravimams. Nevienodai žmonės reaguoja į oro pasikeitimus ar į tarpsezonius. Pavyzdžiui, audros metu, žaibuojant, padidėja neigiamų jonų kiekis, kurie, sąveikaudami su žmogaus kūno energija, priverčia tą energiją tekėti greičiau. Vieniems šis poveikis patinka, kitiems, atvirkščiai, toks poveikis nemalonus.

Skiriasi energetinis poveikis prie jūros nuo ramaus ežerų ar miškų poveikio. Jūra mus veikia gaivinančiai, suteikia žvalumo, ežerai, atvirkščiai – ramina ir atpalaiduoja. Energijos suteikia ir buvimas šalia sraunios upės ar krioklio. Ten, kur žmogus atsigauna, ten jam ir norisi būti, bet kokiu atveju, buvimas gamtoje visada veikia teigiamai. Gyvenamąją vietą taip pat renkamės intuityviai, ten, kur mums gera būti.

Poveikį žmogui daro gyvenamoji vieta ir darbo vieta. Bet kurios patalpos energija priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pastatyta, nuo apdailos medžiagų, nuo formos ir spalvų, ją įrengusių žmonių energijos. Patalpoje taip pat kaupiasi joje gyvenančių ar ja besinaudojančių žmonių ir jų atliekamų veiksmų energija. Statybinės ar apdailos medžiagos iš medžio, molio ir kitų natūralių medžiagų labai dera prie žmogaus gyvybinių vibracijų. Betonas skaitomas neutraliu, o štai aliuminis – alinantis energiją.

Šiuolaikiniai žmonės savo būstuose naudoja daug elektrinių prietaisų, įvairių apšvietimų, todėl kartais visas butas lyg voratinkliu yra apraizgytas elektros laidais. Tai labai sekina ir vargina, nes sukuria nesveiką gyvam organizmui atmosferą. Poveikį mūsų energijai ir nuotaikai daro ir gyvenamosios ar darbo aplinkos spalvinė gama, nes kiekviena spalva kuria savo energiją – gali veikti slegiančiai arba aktyvinti.

Svarbų poveikį žmogui daro ir įvairūs aplinkos garsai, tai taip pat tam tikra energijos rūšis. Ji gali ir pakenkti, ir teigiamai paveikti mūsų organizmą. Jei atrodo, kad esame pratę prie triukšmo ir nekreipiame į jį dėmesio, tai dar nereiškia, kad triukšmas nedaro jokio poveikio. Tai galima pasakyti ir apie gatvės triukšmą, ir apie televizorių, jungiamą “dėl fono“. Todėl rinkimės foną, kuris yra jaukus ir nevargina – pvz., mėgiamą muziką, o jei jungiame televizorių, tai tikslingai.

Paveikslai, meno kūriniai ir suvenyrai irgi daro poveikį žmogui. Jau nuo senų laikų pastebėti tam tikri dėsningumai, todėl jei abejojate, ar kabinti, tarkim, dovanotą paveikslą, tai geriau nekabinkite. Tegul namų aplinkoje bus tik labai patinkantys ir mieli daiktai. Nepatariama, ypač miegamajame, kabinti paveikslų su plėšrių gyvūnų atvaizdais, gamtos katastrofų ar gamtos vytimo vaizdais, su liūdnais ir nykiais vaizdais, mirusių žmonių portretų, džiovintų gėlių paveikslų (tai neliečia dirbinių iš medžio).

Ir dar vienas svarbus aplinkos veiksnys, sekinantis energiją – netvarka. Ji sukuria papildomą neigiamą krūvį psichikai ir atima daug energijos. Tvarkos paskirtis – išsaugoti ir palaikyti erdvę, kurioje vyksta gyvybinė veikla. Netvarka yra chaoso pasireiškimas, todėl jei nesitvarkome, esame linkę kaupti daiktus kuriais nesinaudojame ar kurie mums nepatinka, pagalvokime – kodėl taip vyksta, nes visa tai veikia ir kitas gyvenimo sritis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas, kas mus supa, yra energija. Yra energijos, kurios veikia nepriklausomai nuo mūsų, bet yra energijos, kuriomis galime pasirūpinti – tai mūsų gyvenimo ritmas ir mintys, mūsų aplinka ir namai. Pradėkime nuo jų – palaikykime juose tvarką, atsikratykime (išneškime, padovanokime, atiduokime) daiktus, kurie nereikalingi. Pripildykime savo namus džiaugsmu ir meile – sukurtas jaukumas padės atgauti jėgas ir pasisemti pozityvumo.

Ką jūs apie tai manote?

Energija – tai mūsų gyvenimo jėga. Kad jaustumėmės žvalūs ir energingi, turi vykti harmoninga energijos apykaita: kiek energijos išeikvojame, tiek jos turi sugrįžti. Energiją atgauname miegodami, teisingai maitindamiesi, kurdami, judėdami, harmoningai bendraudami. Jei vakare, o ypač jei ryte atsikėlę jaučiamės lyg išsunkti, reiškia, persitempiame ir nespėjame savo energijos atstatyti, arba.. eikvojame ją veltui, kažkam nereikšmingam ar nereikalingam. Kaip tai įvyksta?

Fizines jėgas paprastai lengvai atgauname gerai išsimiegoję ir pailsėję. Tačiau kur kas labiau išsekina vadinamos psichinės energijos išeikvojimas. Psichinė energija – tai mūsų mintys ir emocijos, o taip pat reakcijos į išorinius veiksmus. Psichinę energiją sekina emocinis persitempimas, o taip pat beprasmiška ir tuščia veikla. Emociškai persitempiame tuomet, kai neatlaikome užsikrauto gyvenimo tempo ar krūvio. Šios energijos stygiaus požymiai – mieguistumas, melancholija, nesugebėjimas džiaugtis, polinkis į depresiją.

Tuščia veikla galime pavadinti viską, ką lydi išorinis efektas, taip pat nereikalingus (nebūtinus) veiksmus ir blaškymąsi. Pavyzdys – gelbėtojo, geradario vaidmuo, kai norima atrodyti geru ir gauti aplinkinių pritarimą ir meilę. Tokia pagalba dažnai būna kitų žmonių bėdų išklausymas, kai kalbantysis tiesiog atsikrato savo neigiamų emocijų per pokalbį – taigi, yra pavojus tapti amžinu tokio žmogaus klausytoju.

Ir nors išoriškai tai atrodo gerai, bet iš tiesų tai yra energijos švaistymas. Todėl dažnai šitaip bendraudami nejaučiame harmonijos, nes tokie pokalbiai nieko nekeičia, tai tuščios kalbos – reiškia, veltui atiduodame savo energiją. Dar vienas paplitęs energijos švaistymas – apkalbos arba aplinkinių vertinimas. Tai paplitę ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir visapusiškai skatinama viešoje erdvėje – aptarinėjamos “žvaigždžių“ gyvenimo smulkmenos.

Nepamirškime, kad bet kokia informacija užsilieka smegenyse. Gerai pasvarstykime, kam mums tokia informacija – proto mankštai..? Ką ji keičia asmeniškai mūsų ar apkalbinėjamo žmogaus gyvenime? Tai žemų emocijų žadinimas – juk jaučiamės gerai, pakalbėję apie kitą žmogų blogai – tai nėra taip nekalta, kaip gali atrodyti.. Be to, mes švaistome tam savo gyvenimo laiką ir energiją – ar verta?

Dažnai įsitraukiame į išorinius žaidimus, kurie mus išsekina. Kiekviena neigiama mintis ar emocija, o taip pat jų lydimi žodžiai, jausmai ar veiksmai išeikvoja daug gyvybinės energijos. Tikslingas, lydimas pozityvaus nusiteikimo veiksmas, atvirkščiai – ne tik išsaugo energiją, bet ją praturtina ir paverčia kūrybine. Nuoširdumui ir kūrybai nereikia daug žodžių, juo labiau – nereikalingų ir tuščių, nereikia blaškymosi ar triukšmo.

Gyvename laikotarpiu, kai daug išorinių įspūdžių ir informacijos. Ribokime juos ir kruopščiai atsirinkime, nes tai didelis krūvis smegenims, kurioms teks visa tai apdoroti (jei neaprėps, jausime nuovargį). Be to, gyvename materialiame pasaulyje – nenuostabu, kad šiuolaikinis žmogus turi daug daiktų, kurių išlaikymui ir palaikymui jis taip pat skiria daug laiko ir energijos. Ar visi jie reikalingi? Tai gali būti dėliojami iš vietos į vietą nenaudojami daiktai, knygos, rūbai, suvenyrai, duomenys kompiuteryje ir t.t..

Jei jaučiamės išsekę ir niekur nespėjantys – sustokime ir skirkime pirmiausiai laiko minčių “revizijai“. Sutikime, retas skiriame laiko savo vidiniam pasauliui.. Labai dažnai nuovargį nurašome fiziniam persitempimui ir guodžiamės, kad pailsėję atsigausime. Tačiau dažniausiai mūsų nuovargio ir nesugebėjimo atgauti jėgų priežastis – mūsų mintys ir jų įtakotos emocijos. Todėl įvertinkime – kaip mąstome, ar nešvaistome savo brangaus laiko ir gyvybinės energijos tuščiai veiklai?

Neveltui sakoma, kad nebūtini ar tušti darbai – patys sunkiausi, o nuo teisingų darbų galvos neskauda. Teigiama, kad šiuolaikinis žmogus, pasiekęs tokių technikos aukštumų, ne tik nepalengvino sau gyvenimo, bet apsunkino, nes visa tą progresą reikia prižiūrėti, aptarnauti, saugoti, nupirkti, aptarti.. Laiko ne tik dvasiniam tobulėjimui, bet ir jėgų atgavimui dažnai nebelieka.

Ar sutinkate?

Kai suvokiame tam tikrus dėsningumus, galime lengviau suprasti esmę. Pasirodo, dėsningumams paklūsta ir žmonių mąstymo būdas. Amerikiečių psichologai A.Harisonas ir R.Bremsonas atliko daugybinius tyrimus ir išskyrė penkis mąstymo būdus: sintetinį – taip mąstantis žmogus – sintezatorius; idealistinį – idealistas; pragmatinį – pragmatikas; analitinį – analitikas ir realistinį – realistas. Žvilgtelėkime į kiekvieno iš jų ypatumus – tai tikrai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius.

1. Sintezatorius – išskirtinis jo sugebėjimas tame, kad gali sujungti į visumą tai, kas jau yra. Jis neišranda naujo, bet konstruoja kažką grupuodamas, modernizuodamas ir sumuodamas jau turimus ir žinomus duomenis. Sintezatorius yra nuolatiniame mąstymo eksperimente: “ o kas, jeigu?.. “ Mintyse jis sumuoja įvairias koncepcijas, požiūrius, faktus ir dažnai viską verčia aukštyn kojomis, ieškodamas vis naujų sprendimų. Jis niekuomet nesustoja: nuolat kažką įrodinėja, interpretuoja, suvedinėja ir žongliruoja įvairiomis teorijomis. Silpnas analitikas, linkęs fantazuoti.

Šio mąstymo pliusai: geba koncentruotis į esmę ir įvairius problemos aspektus, geriau už visus laikosi įtemptoje diskusijoje, suteikia grupei kūrybinį polėkį. Minusai: linkęs į konfrontacijas, slėpti prieštaravimus, bevaisius teoretizavimus, silpna analizė, sudaro neatsakingo ir nelinkusio įsipareigoti žmogaus įspūdį.

2. Idealistas – kaip ir sintezatorius, išsiskiria plačiu požiūriu, bet savo požiūrį plečia ne faktų, o intuityvių nuojautų pagalba. Gyvena emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Tai globalistai, nepripažįstantys formalios logikos ir sisteminės analizės. “ Kur mes einame ir kodėl? “ – pagrindiniai klausimai, kuriuos pastoviai sprendžia idealistai. Jie nevienija daug idėjų į vieną, bet stengiasi suvienyti požiūrius pagal vieną principą. Idealistai vertina žmogiškus santykius ir orientuojasi į subjektyvius socialinius faktorius. Didžiuojasi savo aukštais idealais ir moralinėmis normomis.

Pliusai: koncentruojasi į veiksmo procesą ir žmonių tarpusavio santykius, rūpinasi kitais, yra orientuotas į žmogiškas vertybes, turi talentą aiškiai formuluoti tikslus, visada siekia susitarimo ir sutarimo. Minusai: ignoruoja problemas, gali vilkinti sprendimus, nuolat siekia tik jam suvokiamo tobulumo, gali praleisti svarbias detales ir būti pernelyg sentimentalus.

3. Pragmatikas – mąstymo būdo esmė: “ kas nors turi suveikti“, “ tinka viskas, kas veikia.“ Pragmatikai griežtai orientuoti į savo gyvenimo patirtį ir atsiriboja nuo formalios logikos. Jie pasiryžę ir inovacijoms, bet nemėgsta ilgų pasiruošimų, todėl eksperimentuodami dažnai tenkinasi tuo, kas yra po ranka. Neturi plataus požiūrio, mėgsta konkretumą ir aiškumą. Gali dirbti kolektyve, jei tai atitinka jų pragmatiškas užduotis. Jie netiki jokiomis teorijomis ar dėsniais – jiems pasaulis nesaugus ir nenuspėjamas, todėl jie mano, kad svarbu tokiame pasaulyje efektyviai prisitaikyti ir gauti iš to maksimalią naudą. Turi poreikį padrąsinimui ir palaikymui. Orientuoti į greitus rezultatus, problemą vertina etapais, sisteminimas jiems svetimas.

Pliusai: koncentruotas į efektyvią veiklą – naudą, geras taktikas, geba paveikti ir įtikinti. Minusai: prastas strategas, abejingas ilgalaikiams projektams, dėl greito pelno siekimo gali padaryti klaidų, taip pat dėl pelno gali būti lengvai įtakotas.

4. Analitikas – nuolatinėje chroniškoje sisteminėje analizėje: jis analizuoja kiekvieną iškilusį klausimą, žiūri į jį iš įvairių įmanomų taškų, “dėlioja viską į lentynėles“, tikrina ir vertina. Jis logiškas, metodiškas, skrupulingas ir atsakingas. Viskam turi paaiškinimu, viską planuoja ir nemėgsta atsitiktinumų. Analitikas remiasi objektyviais faktais, moksliniais tyrimais ir pačiomis geriausiomis metodikomis. Primena vaikščiojančią enciklopediją, nes yra labai reiklus sau – jis mano, kad tiesiog privalo turėti maksimalias žinias kiekvienu klausimu, kuriuo užsiima.

Pliusai: dėmesingas duomenims ir skrupulingas konkrečioms detalėms, talentingas planuotojas ir modeliuotojas, papildomos informacijos rinkėjas. Minusai: abejingas žmogiškoms vertybėms ir vidiniam žmogaus pasauliui, nepalenkiamas ir užsispyręs, mąsto kategorijomis “juoda-balta .“

5. Realistas – skiriasi nuo pragmatiko tuo, kad pragmatikas jei kažką veikia, tai jo veikla orientuota į naudą, o realistas gali apskritai nieko nedaryti, jo realizmas pasireiškia požiūriu į pasaulį: “ faktai yra faktai.“ Jam svarbiausia tai, kad pasaulis yra toks, kokį jis mato, ir tai reiškia, kad visi turi su jo matymu sutikti. Realistai nesiderina prie pasaulio, kaip tai daro pragmatikai, atvirkščiai – jie stengiasi jį “pataisyti“ pagal savo supratimą. Jei tai nepavyksta, jis gali savo nuožiūra įnešti pataisas, bet remsis tik jam žinomais faktais. Jo požiūris į pasaulį supaprastintas ir jis nesupranta, kaip kiti gali žiūrėti į pasaulį kitaip, nei jis.

Pliusai: koncentruotas į faktus ir rezultatus, moka atkreipti kitų dėmesį į faktus, sugeba rasti lengvus sprendimus ir supaprastinti situaciją. Minusai: nemėgsta teoretizuoti, ignoruoja jam netinkamą nuomonę, pernelyg supaprastina sprendimus, dažnai pervertina gautus rezultatus, daro spaudimą priimant bendrus susitarimus.

Štai tokie pagrindiniai mūsų mąstymo būdai. Kadangi esame unikalūs, tai grynų mastymo būdų retai pasitaiko, dažniausiai žmogus turi dominuojantį ir papildantį mąstymo būdą. Jei norime geriau pažinti save ir kitus, tai tikrai įdomu, be to, tai padeda bendrauti: pavyzdžiui, jei bendraujame su pragmatiku ar realistu, geriau su jais nesiginčyti, stengiantis įrodyti savo požiūrį į gyvenimą – tai beprasmiška, tai visada konfliktas.

Na, o su analitikais ar sintezatoriais geriau kalbėti faktų ir patvirtintų duomenų kalba ir nesiremti pokalbyje gyvenimiškomis istorijomis ar intuityviomis nuojautomis. Ir, žinoma, su idealistu rasime bendrą kalbą tik humanistinėmis, dorovinėmis ir bendražmogiškomis temomis. Šie suskirstymai parodo ir beprasmiškų ginčų ir barnių priežastis – pasidaro aišku, kodėl kartais negalime suprasti vieni kitų.

Bet, manau, atstūmus ambicijas ir įjungus geranoriškumą, visada galime rasti bendrą kalbą 🙂 . O kaip jūs manote?

Jos nepastebimai tampa bendravimo dalimi, mums net kartais pradeda atrodyti, kad tai normalu – kažko reikalauti iš aplinkinių. Įdomu ir tai, kad žinodami (mūsų pačiu manymu) – koks turi būti pasaulis, kokie turi būti santykiai tarp žmonių, kokie turi būti žmonės – dažnai pokyčius pradedame ne nuo savęs, o nuo pastabų ir nurodymų aplinkiniams. Kodėl? Todėl, kad aplinkiniuose geriau pastebime trūkumus, o save visi esame linkę vertinti geriau..

Nieko patologiško tokiame matyme nėra, juk neveltui senieji mokymai pabrėžia, kad aplinkiniai žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys. Labai svarbu, kad tai suprastume, ir pokyčius – jei manome, kad jie reikalingi – pradėtume būtent nuo savęs. Noras pertvarkyti pasaulį pagal save ir priversti paklusti atveda į chronišką streso būseną. Bendravimas iš pretenzijų pozicijos atstumia žmones, nes nėra nei vieno, kuris būtų laimingas, vykdydamas kitų norus ir gyvendamas pagal kitų reikalavimus.

Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą ir savo įsitikinimus, todėl priversti elgtis jį taip, kaip to norime mes – neįmanomas dalykas. Pretenzijos ir reikalavimai sukelia susipriešinimą, nes žmonės keičiasi tik su viena sąlyga – savo noru. Galime “pagreitinti“ tuos pokyčius asmeniniu pavyzdžiu ir geranorišku palaikymu, priimdami besąlygiškai žmogų tokį, koks jis yra. Didžioji dalis bendravimo problemų kyla būtent dėl to, kad žmonės bando perdaryti vienas kitą.

Kaip teigia L.Burbo, pretenzijos kitam žmogui yra egoizmo apraiškos. Pretenzijos visada yra vidinių įtampų išraiška ir jei norime to atsikratyti, reikia keisti savo mąstymo būdą ir bendravimo įpročius. Polinkį reikšti pretenzijas galime pakeisti supratę, kad problema yra ne aplinkiniuose žmonėse, kuriems reiškiame pretenzijas, o būtent mūsų troškime, kad jie paklustų ir pateisintų mūsų lūkesčius.

Žodyne sąvokos “pretenzija, pretenzingas“ (lot. praetensio – siekimas, reikalavimas) aiškinamos kaip atkaklus siekimas kažką gauti, padaryti įspūdį, turintis arba reiškiantis apie save pernelyg gerą nuomonę, įmantrus, manieringas. Įprotis reikšti pretenzijas veda į susireikšminimą, puikybę ir.. liguistą norą gauti iš aplinkinių savo svarbumo patvirtinimą. Tai neturi nieko bendra su žmogišku orumu – šis suvokimas yra vidinis ir nereikalauja išorinių patvirtinimų.

Taigi, dažnai toks “svieto lyginimas“ pačiam lygintojui yra nelengvas: jis ne tik susipriešina su aplinkiniais, bet ir pats netobulėja bei veliasi į vis sudėtingesnį bendravimą. Kai netobulėjame, atsiranda savo svarbumo patvirtinimo troškimas, kuris uždaro į labai siaurus rėmus. Juose aiškūs reikalavimai: kad paklustų, klausytų ir patvirtintų įsivaizduojamas geras žmogaus savybes. Yra išskirti keli tokio liguisto bendravimo ir susireikšminimo sindromai.

1. Guru sindromas – nenumalšinamas noras mokyti, duoti nurodymus, pamokslauti, rodyti teisingą kelią. Visiškas įsitikinimas savo teisumu, gyvenimas pagal principą: “yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tvirtinimai: “aš geriau žinau“, noras pertraukti pašnekovą, kai kalbama žinoma tema. Šis sindromas pasireiškia net tuomet, kai mokyti nėra ką – kasdieniniuose buitiniuose santykiuose ir paprastose situacijose.

2. Direktoriaus sindromas – siekis duoti vertingus nurodymus, komanduoti, vadovauti bet kokiam procesui ir valdyti situaciją. Charakteringas susierzinimas dėl aplinkinių “bukumo, nesuvokimo“ ir pan.. Gilus įsitikinimas, kad tik jis vienas žino, kaip ir ką reikia daryti bet kurioje situacijoje.

3. Nenuginčijamo ginčytojo sindromas – savo nuomonės laikymasis bet kuria kaina, siekimas ją įrodyti. Paprastai lydimas begalinio vidinio dialogo, įsivaizduojamų diskusijų, įvairių konfliktinių situacijų repetavimo: “jei man sakys taip, tai aš atsakysiu taip..“ ir t.t.. Atima masę laiko ir neduoda jokių rezultatų. Išskyrus, žinoma, emocijų proveržius – todėl, kad įsivaizduojamuose ginčuose esame linkę matyti save žymiai geresniais, nei esame iš tikrųjų. Dėl šios priežasties čia dažnai pajungiamas ir gėrėjimosi savimi (narcizo) sindromas.

4. Pasiteisinimo sindromas – į jį “įkliūname“ karts nuo karto beveik visi. Norėdami atrodyti geri, mes teisinamės dėl savo elgesio, stengdamiesi apginti savo gerą vardą. Pasiteisinimai gali būti pasyvūs, o gali būti aktyvūs – iki šauksmų bei agresyvaus elgesio. Tokie veiksmai visada kyla dėl kaltės jausmo sukeliamo vidinio diskomforto, taip pat iš baimės, kad galime būti neteisingai suprasti – mes norime įrodyti, kad esame geri.

5. Dėmesio troškimo sindromas – visada siejamas su puikybe. Tai aistringas noras visiems patikti, būti pastebėtu ir gerai įvertintu, padaryti įspūdį, būti dėmesio centre. Siekis pasakyti kažką protingo, įdomaus ar juokingo, taip pat pasigirti ar pasipuikuoti.

6. Skandalisto sindromas – bet kokia užuomina į asmeninio svarbumo pažeminimą sukelia neadekvatų pyktį: toks žmogus gali užsiplieksti netyčia stumtelėtas viešajame transporte ar išgirdęs pastabą savo adresu. Jam kelia susierzinimą, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis buvo numatęs – menkiausias neatitikimas jam kelia pyktį ar net neapykantą jį sukėlusiam.

Tai ryškiausi sindromai, į kuriuos veda polinkis reikšti pretenzijas ir reikalavimus. Įkliūname į šias pinkles dažniausiai nepastebimai, o pasekmės visada būna negatyvios. Dėl to labai svarbu pastebėti ir suprasti, kad polinkis atsirado ir kuo greičiau jį stabdyti. Kodėl? Todėl, kad be pretenzijų tikrai lengviau gyventi – mažiau nerimo ir audringų emocijų.

Tobulėkime ir aukime dvasiškai patys, ugdykime orumo jausmą ir gerbkime jį kituose žmonėse, o bendraudami siekime supratimo ir aiškių susitarimų – tik tokiu būdu galime harmoningai bendradarbiauti. Ir.. nors pritarimą pajusti smagu, mes neturime būti nuo jo priklausomi.

Ką jūs apie tai manote?

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau“ ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome“, “nusipelnėme“, kad buvome nepakankamai geri.. Galvojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti“ savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda“, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?