Kategorija: Saviugda

Kai suvokiame tam tikrus dėsningumus, galime lengviau suprasti esmę. Pasirodo, dėsningumams paklūsta ir žmonių mąstymo būdas. Amerikiečių psichologai A.Harisonas ir R.Bremsonas atliko daugybinius tyrimus ir išskyrė penkis mąstymo būdus: sintetinį – taip mąstantis žmogus – sintezatorius; idealistinį – idealistas; pragmatinį – pragmatikas; analitinį – analitikas ir realistinį – realistas. Žvilgtelėkime į kiekvieno iš jų ypatumus – tai tikrai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius.

1. Sintezatorius – išskirtinis jo sugebėjimas tame, kad gali sujungti į visumą tai, kas jau yra. Jis neišranda naujo, bet konstruoja kažką grupuodamas, modernizuodamas ir sumuodamas jau turimus ir žinomus duomenis. Sintezatorius yra nuolatiniame mąstymo eksperimente: “ o kas, jeigu?.. “ Mintyse jis sumuoja įvairias koncepcijas, požiūrius, faktus ir dažnai viską verčia aukštyn kojomis, ieškodamas vis naujų sprendimų. Jis niekuomet nesustoja: nuolat kažką įrodinėja, interpretuoja, suvedinėja ir žongliruoja įvairiomis teorijomis. Silpnas analitikas, linkęs fantazuoti.

Šio mąstymo pliusai: geba koncentruotis į esmę ir įvairius problemos aspektus, geriau už visus laikosi įtemptoje diskusijoje, suteikia grupei kūrybinį polėkį. Minusai: linkęs į konfrontacijas, slėpti prieštaravimus, bevaisius teoretizavimus, silpna analizė, sudaro neatsakingo ir nelinkusio įsipareigoti žmogaus įspūdį.

2. Idealistas – kaip ir sintezatorius, išsiskiria plačiu požiūriu, bet savo požiūrį plečia ne faktų, o intuityvių nuojautų pagalba. Gyvena emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Tai globalistai, nepripažįstantys formalios logikos ir sisteminės analizės. “ Kur mes einame ir kodėl? “ – pagrindiniai klausimai, kuriuos pastoviai sprendžia idealistai. Jie nevienija daug idėjų į vieną, bet stengiasi suvienyti požiūrius pagal vieną principą. Idealistai vertina žmogiškus santykius ir orientuojasi į subjektyvius socialinius faktorius. Didžiuojasi savo aukštais idealais ir moralinėmis normomis.

Pliusai: koncentruojasi į veiksmo procesą ir žmonių tarpusavio santykius, rūpinasi kitais, yra orientuotas į žmogiškas vertybes, turi talentą aiškiai formuluoti tikslus, visada siekia susitarimo ir sutarimo. Minusai: ignoruoja problemas, gali vilkinti sprendimus, nuolat siekia tik jam suvokiamo tobulumo, gali praleisti svarbias detales ir būti pernelyg sentimentalus.

3. Pragmatikas – mąstymo būdo esmė: “ kas nors turi suveikti“, “ tinka viskas, kas veikia.“ Pragmatikai griežtai orientuoti į savo gyvenimo patirtį ir atsiriboja nuo formalios logikos. Jie pasiryžę ir inovacijoms, bet nemėgsta ilgų pasiruošimų, todėl eksperimentuodami dažnai tenkinasi tuo, kas yra po ranka. Neturi plataus požiūrio, mėgsta konkretumą ir aiškumą. Gali dirbti kolektyve, jei tai atitinka jų pragmatiškas užduotis. Jie netiki jokiomis teorijomis ar dėsniais – jiems pasaulis nesaugus ir nenuspėjamas, todėl jie mano, kad svarbu tokiame pasaulyje efektyviai prisitaikyti ir gauti iš to maksimalią naudą. Turi poreikį padrąsinimui ir palaikymui. Orientuoti į greitus rezultatus, problemą vertina etapais, sisteminimas jiems svetimas.

Pliusai: koncentruotas į efektyvią veiklą – naudą, geras taktikas, geba paveikti ir įtikinti. Minusai: prastas strategas, abejingas ilgalaikiams projektams, dėl greito pelno siekimo gali padaryti klaidų, taip pat dėl pelno gali būti lengvai įtakotas.

4. Analitikas – nuolatinėje chroniškoje sisteminėje analizėje: jis analizuoja kiekvieną iškilusį klausimą, žiūri į jį iš įvairių įmanomų taškų, “dėlioja viską į lentynėles“, tikrina ir vertina. Jis logiškas, metodiškas, skrupulingas ir atsakingas. Viskam turi paaiškinimu, viską planuoja ir nemėgsta atsitiktinumų. Analitikas remiasi objektyviais faktais, moksliniais tyrimais ir pačiomis geriausiomis metodikomis. Primena vaikščiojančią enciklopediją, nes yra labai reiklus sau – jis mano, kad tiesiog privalo turėti maksimalias žinias kiekvienu klausimu, kuriuo užsiima.

Pliusai: dėmesingas duomenims ir skrupulingas konkrečioms detalėms, talentingas planuotojas ir modeliuotojas, papildomos informacijos rinkėjas. Minusai: abejingas žmogiškoms vertybėms ir vidiniam žmogaus pasauliui, nepalenkiamas ir užsispyręs, mąsto kategorijomis “juoda-balta .“

5. Realistas – skiriasi nuo pragmatiko tuo, kad pragmatikas jei kažką veikia, tai jo veikla orientuota į naudą, o realistas gali apskritai nieko nedaryti, jo realizmas pasireiškia požiūriu į pasaulį: “ faktai yra faktai.“ Jam svarbiausia tai, kad pasaulis yra toks, kokį jis mato, ir tai reiškia, kad visi turi su jo matymu sutikti. Realistai nesiderina prie pasaulio, kaip tai daro pragmatikai, atvirkščiai – jie stengiasi jį “pataisyti“ pagal savo supratimą. Jei tai nepavyksta, jis gali savo nuožiūra įnešti pataisas, bet remsis tik jam žinomais faktais. Jo požiūris į pasaulį supaprastintas ir jis nesupranta, kaip kiti gali žiūrėti į pasaulį kitaip, nei jis.

Pliusai: koncentruotas į faktus ir rezultatus, moka atkreipti kitų dėmesį į faktus, sugeba rasti lengvus sprendimus ir supaprastinti situaciją. Minusai: nemėgsta teoretizuoti, ignoruoja jam netinkamą nuomonę, pernelyg supaprastina sprendimus, dažnai pervertina gautus rezultatus, daro spaudimą priimant bendrus susitarimus.

Štai tokie pagrindiniai mūsų mąstymo būdai. Kadangi esame unikalūs, tai grynų mastymo būdų retai pasitaiko, dažniausiai žmogus turi dominuojantį ir papildantį mąstymo būdą. Jei norime geriau pažinti save ir kitus, tai tikrai įdomu, be to, tai padeda bendrauti: pavyzdžiui, jei bendraujame su pragmatiku ar realistu, geriau su jais nesiginčyti, stengiantis įrodyti savo požiūrį į gyvenimą – tai beprasmiška, tai visada konfliktas.

Na, o su analitikais ar sintezatoriais geriau kalbėti faktų ir patvirtintų duomenų kalba ir nesiremti pokalbyje gyvenimiškomis istorijomis ar intuityviomis nuojautomis. Ir, žinoma, su idealistu rasime bendrą kalbą tik humanistinėmis, dorovinėmis ir bendražmogiškomis temomis. Šie suskirstymai parodo ir beprasmiškų ginčų ir barnių priežastis – pasidaro aišku, kodėl kartais negalime suprasti vieni kitų.

Bet, manau, atstūmus ambicijas ir įjungus geranoriškumą, visada galime rasti bendrą kalbą 🙂 . O kaip jūs manote?

Jos nepastebimai tampa bendravimo dalimi, mums net kartais pradeda atrodyti, kad tai normalu – kažko reikalauti iš aplinkinių. Įdomu ir tai, kad žinodami (mūsų pačiu manymu) – koks turi būti pasaulis, kokie turi būti santykiai tarp žmonių, kokie turi būti žmonės – dažnai pokyčius pradedame ne nuo savęs, o nuo pastabų ir nurodymų aplinkiniams. Kodėl? Todėl, kad aplinkiniuose geriau pastebime trūkumus, o save visi esame linkę vertinti geriau..

Nieko patologiško tokiame matyme nėra, juk neveltui senieji mokymai pabrėžia, kad aplinkiniai žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys. Labai svarbu, kad tai suprastume, ir pokyčius – jei manome, kad jie reikalingi – pradėtume būtent nuo savęs. Noras pertvarkyti pasaulį pagal save ir priversti paklusti atveda į chronišką streso būseną. Bendravimas iš pretenzijų pozicijos atstumia žmones, nes nėra nei vieno, kuris būtų laimingas, vykdydamas kitų norus ir gyvendamas pagal kitų reikalavimus.

Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą ir savo įsitikinimus, todėl priversti elgtis jį taip, kaip to norime mes – neįmanomas dalykas. Pretenzijos ir reikalavimai sukelia susipriešinimą, nes žmonės keičiasi tik su viena sąlyga – savo noru. Galime “pagreitinti“ tuos pokyčius asmeniniu pavyzdžiu ir geranorišku palaikymu, priimdami besąlygiškai žmogų tokį, koks jis yra. Didžioji dalis bendravimo problemų kyla būtent dėl to, kad žmonės bando perdaryti vienas kitą.

Kaip teigia L.Burbo, pretenzijos kitam žmogui yra egoizmo apraiškos. Pretenzijos visada yra vidinių įtampų išraiška ir jei norime to atsikratyti, reikia keisti savo mąstymo būdą ir bendravimo įpročius. Polinkį reikšti pretenzijas galime pakeisti supratę, kad problema yra ne aplinkiniuose žmonėse, kuriems reiškiame pretenzijas, o būtent mūsų troškime, kad jie paklustų ir pateisintų mūsų lūkesčius.

Žodyne sąvokos “pretenzija, pretenzingas“ (lot. praetensio – siekimas, reikalavimas) aiškinamos kaip atkaklus siekimas kažką gauti, padaryti įspūdį, turintis arba reiškiantis apie save pernelyg gerą nuomonę, įmantrus, manieringas. Įprotis reikšti pretenzijas veda į susireikšminimą, puikybę ir.. liguistą norą gauti iš aplinkinių savo svarbumo patvirtinimą. Tai neturi nieko bendra su žmogišku orumu – šis suvokimas yra vidinis ir nereikalauja išorinių patvirtinimų.

Taigi, dažnai toks “svieto lyginimas“ pačiam lygintojui yra nelengvas: jis ne tik susipriešina su aplinkiniais, bet ir pats netobulėja bei veliasi į vis sudėtingesnį bendravimą. Kai netobulėjame, atsiranda savo svarbumo patvirtinimo troškimas, kuris uždaro į labai siaurus rėmus. Juose aiškūs reikalavimai: kad paklustų, klausytų ir patvirtintų įsivaizduojamas geras žmogaus savybes. Yra išskirti keli tokio liguisto bendravimo ir susireikšminimo sindromai.

1. Guru sindromas – nenumalšinamas noras mokyti, duoti nurodymus, pamokslauti, rodyti teisingą kelią. Visiškas įsitikinimas savo teisumu, gyvenimas pagal principą: “yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tvirtinimai: “aš geriau žinau“, noras pertraukti pašnekovą, kai kalbama žinoma tema. Šis sindromas pasireiškia net tuomet, kai mokyti nėra ką – kasdieniniuose buitiniuose santykiuose ir paprastose situacijose.

2. Direktoriaus sindromas – siekis duoti vertingus nurodymus, komanduoti, vadovauti bet kokiam procesui ir valdyti situaciją. Charakteringas susierzinimas dėl aplinkinių “bukumo, nesuvokimo“ ir pan.. Gilus įsitikinimas, kad tik jis vienas žino, kaip ir ką reikia daryti bet kurioje situacijoje.

3. Nenuginčijamo ginčytojo sindromas – savo nuomonės laikymasis bet kuria kaina, siekimas ją įrodyti. Paprastai lydimas begalinio vidinio dialogo, įsivaizduojamų diskusijų, įvairių konfliktinių situacijų repetavimo: “jei man sakys taip, tai aš atsakysiu taip..“ ir t.t.. Atima masę laiko ir neduoda jokių rezultatų. Išskyrus, žinoma, emocijų proveržius – todėl, kad įsivaizduojamuose ginčuose esame linkę matyti save žymiai geresniais, nei esame iš tikrųjų. Dėl šios priežasties čia dažnai pajungiamas ir gėrėjimosi savimi (narcizo) sindromas.

4. Pasiteisinimo sindromas – į jį “įkliūname“ karts nuo karto beveik visi. Norėdami atrodyti geri, mes teisinamės dėl savo elgesio, stengdamiesi apginti savo gerą vardą. Pasiteisinimai gali būti pasyvūs, o gali būti aktyvūs – iki šauksmų bei agresyvaus elgesio. Tokie veiksmai visada kyla dėl kaltės jausmo sukeliamo vidinio diskomforto, taip pat iš baimės, kad galime būti neteisingai suprasti – mes norime įrodyti, kad esame geri.

5. Dėmesio troškimo sindromas – visada siejamas su puikybe. Tai aistringas noras visiems patikti, būti pastebėtu ir gerai įvertintu, padaryti įspūdį, būti dėmesio centre. Siekis pasakyti kažką protingo, įdomaus ar juokingo, taip pat pasigirti ar pasipuikuoti.

6. Skandalisto sindromas – bet kokia užuomina į asmeninio svarbumo pažeminimą sukelia neadekvatų pyktį: toks žmogus gali užsiplieksti netyčia stumtelėtas viešajame transporte ar išgirdęs pastabą savo adresu. Jam kelia susierzinimą, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis buvo numatęs – menkiausias neatitikimas jam kelia pyktį ar net neapykantą jį sukėlusiam.

Tai ryškiausi sindromai, į kuriuos veda polinkis reikšti pretenzijas ir reikalavimus. Įkliūname į šias pinkles dažniausiai nepastebimai, o pasekmės visada būna negatyvios. Dėl to labai svarbu pastebėti ir suprasti, kad polinkis atsirado ir kuo greičiau jį stabdyti. Kodėl? Todėl, kad be pretenzijų tikrai lengviau gyventi – mažiau nerimo ir audringų emocijų.

Tobulėkime ir aukime dvasiškai patys, ugdykime orumo jausmą ir gerbkime jį kituose žmonėse, o bendraudami siekime supratimo ir aiškių susitarimų – tik tokiu būdu galime harmoningai bendradarbiauti. Ir.. nors pritarimą pajusti smagu, mes neturime būti nuo jo priklausomi.

Ką jūs apie tai manote?

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau“ ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome“, “nusipelnėme“, kad buvome nepakankamai geri.. Galvojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti“ savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda“, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?

Yra tokia psichoterapijos sistema – logoterapija, kuri moko žmogų atrasti.. prasmę gyvenime. Mūsų sumaterialėjimo ir iškreipto laisvės suvokimo laikais gyvenimo prasmės paieškos kaip niekada aktualios. Kaip teigė logoterapijos kūrėjas V.E Franklis: laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Gyventi reiškia imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus ir vykdant keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką.

Kaip gimė ši terapija ir kaip ji apibrėžiama? Logoterapija – psichoterapijos kryptis, besiremianti į dvasinę žmogaus gyvenimo sferą, nagrinėjanti konkrečių gyvenimo įvykių prasmę ir jos ieškojimą (gr.“logos“ šiame kontekste yra “prasmė“). Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis (1905-1997), profesorius, 29 universitetų garbės daktaras, pasaulinio garso mąstytojas humanistas, parašęs 32 knygas. Jo sukurta terapija buvo sunkios gyvenimo patirties rezultatas.

Antrojo pasaulinio karo metais V.Franklis pakliuvo į vokiečių koncentracijos stovyklą, perėjo per Osvencimo, Dachau ir Aušvico lagerius. Jo profesinis pastabumas net tokiose sunkiose sąlygose leido jam padaryti svarbias įžvalgas. Jis pastebėjo, kad vienodose sąlygose žmonės elgėsi ir kaip gyvuliai, ir kaip šventieji, t.y., turėdamas savyje šiuos du aspektus, tik pats žmogus pasirenka, kuris iš jų bus aktyvuotas, ir tai nepriklauso nuo aplinkybių.

Taip pat V.Franklis pastebėjo, kad įkalintieji, kurie praranda norą gyventi ir nemato prasmės gyventi, miršta neužilgo pakliuvę į koncentracijos stovyklą dėl jų vidinės kapituliacijos – jų organizmas silpsta ir jie žūsta nuo ligų, infekcijų ir bado. Ir, atvirkščiai – šansą išgyventi turėjo tik tie įkalintieji, kurie tikėjo šių kančių laikinumu ir turėjo viltį išsilaisvinti ar pamatyti savo artimuosius – kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą.. Pats V.Franklis savo trimetį įkalinimą išgyveno dėl vilties po išlaisvinimo atstatyti savo pirmąją knygą “Gydytojas ir siela“, kurią nacistai konfiskavo. Visą įkalinimą gydytojas rašė knygą ant skiautelių ir slėpė apsiauste.

Pokariniais metais nagrinėdamas taikaus laikmečio neurozes V.Franklis padarė išvadą, kad dauguma žmonių kenčia dėl tuštumos ir gyvenimo beprasmybės jausmo. Tačiau.. gydytojas negali suteikti paciento gyvenimui prasmę, tai turi atlikti pats pacientas logoterapijos pagalba, kurios pagrindiniai principai teigia:

1) Gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas;
2) Kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis;
3) Kiekvienas žmogus yra laisvas – pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Neįmanoma nurodyti bendros gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kaskart žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veiksmu formuoti savo gyvenimą, o kartais tiesiog paklusti likimui. Prasmės siekimas yra savo gyvenimo tikslų atradimas. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi.

Prasmė ima nykti, kai žmogus nesiekia toliau ir aukščiau. Iš žmogaus galima atimti viską, tik ne žmogišką laisvę priimti vienokią ar kitokią nuostatą į tam tikras aplinkybes. Jei žmogus nemato prasmės gyvenime, jis jaučia tuštumą, kuri sukelia neurozes, priklausomybes (išorinius “ramsčius“) ir problemas, kuriomis dažnai yra slopinamas.. gyvenimo prasmės siekimas. Tuo tarpu suteikti gyvenimui prasmę reiškia pripildyti gyvenimą įdomia veikla.

V.Franklis rašė, kad nėra tokios situacijos gyvenime, kuri būtų beprasmiška, nėra taip pat nei vieno žmogaus, kuriam gyvenimas nesuteiktų kokios nors veiklos. Na, o gyvenimo iššūkius ir sunkumus priimkime kaip gyvenimo klausimus, kurie yra mums užduodami ir į kuriuos turime atsakyti. Trumpiau tariant, kiekvieną žmogų gyvenimas klausinėja, ir jis gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą. Pasak logoterapijos – žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Žmogus galiausiai kuria save ir tai, kuo jis taps, priklauso ir nuo jo gabumų ir aplinkos, ir nuo jo paties pastangų – ką jis daro iš paties savęs. Visuomet turime prisiminti, kad vieni poelgiai veda mus link tobulėjimo, o kiti, deja – į bedugnę. Tik turėdami atsakomybės jausmą ir suvokdami savo veiksmų pasekmes, mes galime pasirinkti teisingus veiksmus. Griežtesnių teisėjų nei mūsų sąžinė, nėra, ir ji anksčiau ar vėliau (norime to ar ne) privers pažvelgti į nuveiktus darbus ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.

Prasmės ieškojimas, jos atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad prasmę gali atrasti tik pats žmogus, tik tada ji taps jam reikšminga ir motyvuojanti. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kiekvienas momentas siūlo šimtus galimybių ir nuo pasirinktos galimybės priklauso tolimesnis gyvenimas. Logoterapijos pagalba gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais:

1) kurdami arba nuveikdami darbą;
2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami;
3) priimdami nuostatą neišvengiamos situacijos atžvilgiu.

V.Franklis patardavo kiekvienam kartas nuo karto atlikti logoterapiją: peržiūrėti savo gyvenimo tikslus, prisiminti apie asmeninę atsakomybę ir padaryti patiems savo gyvenimą prasmingu. Jis teigė, kad atsakomybė daro žmogų žmogumi, todėl yra tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių rasė ir nepadorių žmonių rasė. Niekas neturi teisės elgtis neteisingai – net tas, kuris pats patyrė neteisybę.

Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu, bet jei esate žmogus, turite būti atsakingas ir neskleisti blogio. Pasaulio būklė prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.. tikra bendruomenė – iš esmės atsakingų asmenybių bendruomenė, o masė – vien nuasmenintų būtybių suma – teigė V.Franklis.

Labai gyvas, nuoširdus, paremtas asmenine patirtimi metodas, kurį lengvai galima pritaikyti, tiesa? Juk visi susimąstome apie gyvenimo prasmę.. Ką jūs apie tai manote?

Mūsų emocijos yra tarsi objektyvas, pro kurį mes žvelgiame į pasaulį. Kiekviena emocija – tarsi nauji akiniai, kurie rodo skirtingą pasaulio vaizdą. Kokia mūsų vidinė būsena (kurią mes galime pasirinkti), tokios ir mūsų reakcijos-emocijos į pasaulį. Galime rinktis optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, galime rinktis pesimizmą ir liūdesį – priklausomai nuo mūsų pasirinkimo ir reaguosime į išorinį pasaulį ir įvykius.

Nevaldomos emocijos gali užvaldyti, galime į jas įsijausti. Galime ir sąmoningai formuoti per mintis emocijas, kurios ugdys naujus jausmus ir vidinę būseną. Dažnai emocijos, deja, yra nevaldomos ir sunkiai suvokiamos. Kodėl? Todėl, kad per socializaciją mes išmokome jas slopinti, neigti ir slėpti. Nevaldomos emocijos tokiu būdu pradeda valdyti mus, tuomet tampame perdėtai emocingi.

Tai nereiškia, kad būti emocingu yra blogai – audringa reakcija gali būti įtakota temperamento ar tiesiog įpročio taip reaguoti, o išorinė ramybė ne visada reiškia aukštą dvasingumą ir vidinę ramybę. Visi žmonės išgyvena emocijas, jos yra žmogaus patirties dalis, per jas žmogus suvokia savo patirtį. Svarbiausia – jas pilnai išgyventi ir suprasti, nes nesuvokęs savo patirties, neišgyvenęs pilnai visų patirties emocijų, žmogus vėl ir vėl prie jos sugrįš.

Emocija yra tai, kas suteikia minčiai jėgą, todėl tai, kas įvyks su žmogumi artimiausiu metu, bus jo emocinės būsenos atspindys. Būtent emocija suteikia minčiai impulsą, ypač jei ta emocija stipri ir ilgalaikė, perauganti į jausmus – teigiamus ar neigiamus. Būti laisvu nuo emocijų nereiškia jų neturėti, tai reiškia laisvę tas emocijas išgyventi (neslopinti) ir suprasti, suvokti išgyventų emocijų patirtį ir pritaikyti ją savo gyvenime.

Ramios emocijos ateina iš žinojimo, kad mūsų būsena ir jausmai yra mūsų pačių (sąmoningai arba ne) pasirinkti. Kai dėl savo piktų reakcijų kaltiname kitus žmones, mes tarsi duodame jiems leidimą valdyti mūsų emocijas. Kritinėse situacijose mes mokomės, ir kiekvienas, pažvelgęs į savo praeitį, patebės, kad į daugelį anksčiau erzinusių aplinkybių jis jau reaguoja ramiai – tai tobulėjimo rezultatas.

Emocinė laisvė ateina tuomet, kai laisvai išgyvename savo emocijas, jas suprantame, bet atsisakome pasiduoti į jas sukėlusias reakcijas – mintis ir elgesį, paprastai tariant, nervuotis reiškia pasiduoti emocijoms. Išgyventi reiškia išjausti ir suvokti pilnai, bet ne gromuluoti mėnesiais ar metų metais tas pačias mintis, sukeliančias neigiamas emocijas arba savo elgesiu jas provokuoti. Beje, aplinkinių demonstruojamas neigiamas elgesys ar emocijos gali rodyti, kad jiems trūksta dėmesio ar meilės..

Jei neigiamos emocijos atsiranda bendravime, paklauskime savęs – ar priimame žmones tokius, kokie jie yra, kodėl taip reaguojame ir ko galime pasimokyti iš šios situacijos ir žmogaus? Pasijutę įžeisti ar išduoti, daugelis žmonių tampa uždari, taip atsiribodami nuo galimo skausmo bendravime. Tuo pačiu jie paskęsta neigiamose emocijose, ir tai dar labiau pasunkina bendravimą.

Tuo tarpu skaudinantis elgesys dažnai ateina iš baimės būti patiems įskaudintiems, ir taip kuriama ydingo bendravimo grandinė. Jei atsidūrėme emocinės krizės būsenoje, stenkimės nusiraminti ir atsipalaiduoti. Ar pastebėjote, kad vienas suirzęs žmogus gali neigiamai paveikti daugelį kitų, lygiai kaip ir vienas gerai nusiteikęs žmogus gali padaryti didžiulę teigiamą įtaką daugeliui? Todėl vaduokimės iš neigiamų emocijų sąmoningai! Kaip?

Raminkime protą – tam padės meditacija. Mintys visada yra lydimos emocijų, todėl pakeiskime liūdną mintį, ir išnyks liūdna emocija. Tam puikiai padės afirmacijos – tai nėra bandymas, kaip gali pasirodyti, patikėti tuo, ko nėra – tai teiginiai, keičiantys įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Tam, kad afirmacijos būtų veiksmingos, jos turi būti paremtos atitinkama emocija – ji sustiprina mintį. Tuomet afirmacija taps aformacija, t.y., įgaus norimą išraišką.

Kai žmogus išmoks valdyti savo emocijas ir taps emociškai laisvas, jis išvystys aukščiausias žmogiškas savybes – atjautą, altruizmą, supratimą, vienybės pojūtį. Kaip teigia Č.Ledbiteris, šios aukštos emocijos turi spalvą – skaidriai žalią su mėlynais atspalviais. Žemos emocijos išreiškiamos tamsiomis, purvinomis spalvomis, tai pilkai rudi, raudonai rudi ir kiti tamsūs atspalviai – tai jau fiksuoja specialūs aparatai, fotografuojantys žmogaus energetinį lauką.

Visos neigiamos emocijos rodo, kad esame nutolę nuo savo “aš“ ramybės (ir kūrybinio) centro. Emocijos užfiksuoja mus laike ir erdvėje, jomis mes manifestuojame savo vidinę būseną, tai tarsi kuras, kuris padeda išreikšti save. Jei norime kurti, pirmiausia turime turėti mintį ir impulsą – emociją. Todėl… reiškime save maksimaliai pozityviai – juk tokie esame iš prigimties 🙂 .

Nestiprinkime emocijomis negatyvių minčių, nes viskas, ką mes transliuojame su stipria emocija, grįžta pas mus sustiprinta jėga. Sąmoningai rinkimės geras ir gražias mintis ir nuoširdžiai stiprinkime jas šiltomis emocijomis – ar galite įsivaizduoti, koks tuomet bus gyvenimas?. 😀 Ką jūs apie tai manote?

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu“, tik “ieškau, žinau, atrandu“. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus“ 🙂 .. Ar sutinkate? 🙂

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Daugelyje dvasinio tobulėjimo praktikų tai būtina – turėti ir rašyti didelių ir smulkių darbų planą ir laikytis tam tikro režimo. Kažkodėl man tai ilgai kėlė pasipriešinimą, o kadangi esame meistrai teisinti savo įsitikinimus, tai ir aš sau tokį atradau – visiems žinomą: “jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus..“ Nuolat užduodavau šį klausimą seminaruose (pastiprinimui su patarle), kol kartą atsirado puikus dėstytojas, kuris man labai paprastai viską išaiškino.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai tarsi prieštarauja spontaniškam kūrybiškumui ir laisvei, tačiau laikytis tam tikro režimo savidisciplinai ir turėti aiškų suvokimą, ko gyvenime siekiame, yra būtina. Bet atrodytų, kiekvienas žmogus turi žinoti savo tikslus – juk gyvena, kažko siekia? Pasirodo, dažnai tai tėra regimybė, nes va būtent dėl savidisciplinos trūkumo ir prarandame aiškumą, ko gi mes siekiame gyvenime ir panyrame į gyvenimo automatizmą ir rutiną.

Klaidina dar ir tai, kad rutiną daugelis suvokiame kaip kasdienybę ir savaime suprantamą dalyką. O išsigelbėjimo nuo jos ieškome išoriniuose dalykuose – viskame, kas galėtų suteikti kažkokių ryškesnių išgyvenimų. Tai tarsi normalu – rutina kaitaliojama su pramogomis. Tada kas yra tas gyvenimas? Bėgimas nuo rutinos? Iš kur ji, kas ją sukuria?

Žvilgtelėkime į žodyną: “rutina – ilgą laiką nekitęs, dažnai pasenęs įprotis arba veiklos būdas; šabloniškumas, sustabarėjimas.“ Tai yra gyvenimo būdas, kai esame progreso, naujovių priešininkai ir kabinamės už senų ribojančių įpročių ar veiklos. Sunku patikėti, kad žmogus sąmoningai rinktųsi tokį gyvenimo būdą, dažniausiai į jį “įvažiuojame“ automatiškai, kai neturime aiškių planų ar prioritetų gyvenime, kai nėra savidisciplinos.

Paklaustas apie gyvenimo tikslus gyvenime, dažnas pasimeta ir negali atsakyti. Taip yra dėl to, kad įsisukame į rutiną gyvenime, kuri įtraukia į nesąmoningą gyvenimo būdą, ir tada mes bėgame lyg voverės rate. Tuomet ir laikas bėga greitai, ir pramogos pabosta, nes mažai kas begali nustebinti ar nudžiuginti. Sugrįžti į sąmoningumą ir padeda režimas ir bent minimalus planavimas.

Pradėti siūloma nuo atliktų per dieną darbų analizės. Kai gyvename rutinoje, atrodo, kad gyvenimas pilkas ir nieko ypatingo nepadarome. Tačiau surašius atliktus dienos darbus, dažnas maloniai nustemba, kiek naudingų darbų dienos bėgyje atlieka.. Bėda tik tame, kad gyvendami rutinoje, nepastebime jų ir nemokame jais pasidžiaugti: viskas lyg savaime suprantama ir įprasta..

Žmogaus gyvenimo potencialas yra tarsi beformė būties būsena, kuriai kiekvienas žmogus – sąmoningai arba ne – suteikia formą. Sąmoningam gyvenimo potencialo aktyvavimui reikalingi du elementai: aiškus ketinimas ir energija. Be šių dviejų sudedamųjų dalių žmogaus gyvenimo potencialas yra chaotiškoje būsenoje, beformis, neapibrėžtas ir neaiškus.

Mes dažnai manome, kad gyvenimo potencialas išryškėja ar atsiranda sudėtingose gyvenimo situacijose, bet jis yra mumyse nuo pat gimimo. Būtent liūdesys, nepasitenkinimas gyvenimu, nepasitikėjimas savimi pasireiškia tuomet, kai mes neišnaudojame savo gyvenimo potencialo. Ir atvirkščiai: kai jaučiamės žvalūs, kūrybingi ir pasitikintys savimi, mes pilnai manifestuojame savo gyvenimo potencialą.

Bet tam pirmiausiai reikia turėti tikslus ir ketinimus, todėl juos labai naudinga kartas nuo karto ne tik peržiūrėti, pakoreguoti ar užsibrėžti, bet ir užsirašyti. Tai motyvuoja ir atneša aiškumą gyvenime. Planai ir prioritetai gyvenime keičiasi, ir tam, kad gyventume sąmoningai ir kūrybiškai, mes turime žinoti, ko siekiame. Siekiant tikslų praverčia režimas, kuris pratina prie savidisciplinos, be kurios gyvenime apskritai sunku kažką pasiekti.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad įsisukę į rutiną ir gyvenimo automatizmą, mes ne tik gyvename lyg pakibę, bet ir nesąmoningai atliekame daug veiksmų, kurie gali balansuoti tarp atidėliojimo arba kažko “pernelyg“. Nefiksuodami savo gyvenimo tikslų ir nesekdami gyvenimo ritmo, galime ir apsileisti arba, pavyzdžiui, pradėti pernelyg daug valgyti..

Kiekvienas esame gimęs kažkam labai svarbiam, ir tai neturi nieko bendra su standartais ar šablonais. Tas “kažkas“ yra kiekvieno mūsų širdyje 🙂 . Todėl, manau, patarlė apie tai, kad prajuokintume Dievą savo planais, yra sukurta tų, kurie gyvena rutinoje: tuomet išties gyvenimas bėga, blykčioja ir atrodo nevaldomas..

Ką jūs apie tai manote?

Ar visuomet sąmoningai darome pasirinkimus gyvenime? Tokius, kurie eina iš širdies ir padaro mūsų gyvenimą įdomų ir prasmingą? Jei to nedarome, tai mūsų gyvenimą apsprendžia išorinės aplinkybės, į kurias mes tegalime reaguoti – tuomet gyvenimas atrodo nevaldomas ar apspręstas likimo.. Tuo tarpu jau mokslininkai įrodė, kad kiekviename iš mūsų gyvena genijus, tik vieni žmonės jį visapusiškai išskleidžia, o kiti nedrįsta jo pažadinti..

Tai tarsi sėkla-užuomazga kiekviename žmoguje, kuriai užaugti ir išsiskleisti reikalingas mūsų sąmoningas postūmis ir pastovus dėmesys. Gyvenime mes galime veikti dviem būdais: iš centro (sąmoningi asmeniniai pasirinkimai), arba veikiami periferijos (prisitaikymas prie išorinių sąlygų). Pirmuoju atveju mes esame atsakingi savo gyvenimo šeimininkai, antruoju – esame visiškai valdomi aplinkybių, kurios kartais gali suteikti tik laisvės iliuziją.

Socialinės tradicijos per amžius buvo formuojamos taip, kad slopintų žmogaus individualumą ir kūrybiškumą. Tam yra daug priežasčių: istorinės, politinės, visuomenės sąmoningumo – tai taip pat grupelių žmonių sąmoningų pasirinkimų ir veiksmų rezultatas. Šiandien galime pasidžiaugti tuo, kad visuomenė padidėjusio informacinio srauto dėka sparčiai sąmonėja. Žmonės supranta, kokį potencialą turi savyje ir nori jį atskleisti – tai prigimtinis kiekvieno poreikis.

Tačiau išorinė informacija taip pat skiepija ir labai daug nerimo, kurį įsileidę netenkame pasitikėjimo savimi. Tuomet pasiduodame išoriniam poveikiui ir nedrįstame daryti savarankiškų pasirinkimų. Na, o pasirinkimai, siūlomi iš išorės ar padaryti už mus, visada bus ne tai, ko mums reikia, jie neatneš tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo, nes jie ne mūsų, kokie nuostabūs jie beatrodytų..

Tuomet ir užklupusios nesėkmės atrodo nepakeliamos ir sunkiai išsprendžiamos, jų priežastis sunku suprasti ir pakeisti, jos mažai nuo mūsų ir priklauso. Tokiu atveju dažniausiai iš nevilties kuriame išorinius priešus ir gaištame laiką, kovodami su jais, nes iš esmės to sugalvoto mūšio laimėti negalime. Pradedame gyventi nuostatomis: “o ką aš galiu pakeisti.., aš nieko negaliu.., tikiuosi, kad viskas išsispręs.., norėčiau, kad būtų geriau.., vienas lauke ne karys..“ ir pan.

Tokios nuostatos visiškai uždaro mūsų vidines jėgas ir kūrybinį potencialą. Tampame niūriais prisitaikėliais, o gyvenimas spalvinasi tamsiomis spalvomis.. Savo nerimu jungiamės prie daugybės kitų nerimaujančių (televizija, žiniasklaida), ir į savo pasąmonę lyg magnetu pritraukiame viso pasaulio nerimą. Ar gali niūrios mintys kurti šviesią ateitį, žadinti kūrybiškumą ir entuziazmą? Žinoma, ne.

Todėl, jei nenorime jungtis į išorines primetamas programas, pirmiausiai prisiminkime, kad mes patys esame savo gyvenimo pradžių pradžia ir valdymo centras. Tik iš šio centro gali sklisti impulsai, galintys pakeisti ir harmonizuoti mūsų gyvenimą, nes tik mes patys žinome, kas mums yra geriausia. Todėl tarkime sau “taip“, grįžkime į save, įsiklausykime, ko gi mes iš tiesų norime šiame gyvenime, kam esame talentingi ir gabūs.

Kai mes darome savarankiškus sprendimus, aplinkybės mūsų jau nebeveikia, mes patys kuriame tas aplinkybes. “Aš norėčiau“ ir “aš renkuosi“ – du skirtingi suvokimai, įtakojantys mūsų gyvenimą. Jei mes norime kažko, įtakoti aplinkos, tai jau ne mūsų noras. Asmeninis pasirinkimas – tai tas, kuris ateina iš širdies, tai gilus troškimas, kurio siekiame, nežiūrint į jokias išorines aplinkybes. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra tikra.

Galiausiai mūsų vidiniai polinkiai ir talentai visvien pasireiškia gyvenime pomėgiais, tereikia išdrįsti veikti plačiau. Tai nereiškia, kad turime eiti ir versti savo gyvenimą aukštyn kojomis, tereikia užduoti sau klausimus – ką ir kaip norėtume daryti šiame gyvenime, kas mums atneša džiaugsmą. Yra toks energijų sąveikos dėsnis: kai mes tampame koncentruota (centru) spinduliuojančia energija (jėga), mes iš išorės pritraukiame tokias pačias energijas (panašus pritraukia panašų), kurių pagalba (sąveika) kuriame tokią realybę, kokį impulsą siunčiame iš centro.

Viskas išties paprasta, tereikia tapti tuo jėgos centru, bet tam reikia tą jėgą sukaupti, nes, kaip žinome, silpni impulsai neveikia, jie tiesiog išsisklaido. Taigi, supraskime pirmiausiai savo tikruosius troškimus ir kaupkime jėgą jų realizacijai: kai troškimas bus aiškus ir stiprus, būtinai ateis ir atitinkami impulsai iš išorės, kurių dėka suprasime, kokia linkme judėti siekiant savo tikslų.

Todėl pradžiai nusimeskime kiautus ir išorinius apribojimus ir mokykimės daryti savo pasirinkimus. Išmokime pasirinkti pirmiausiai smulkmenose – taip įgysime pasitikėjimo. Pradžiai “pasitreniruokime“ su smulkesniais (bet mūsų!!), sąmoningai pasirinktais norais: ką norime valgyti, kaip šiandien apsirengti, ką norime veikti laisvalaikiu, su kuo norime, su kuo nenorime bendrauti ir pan. Supraskime – tam, kad išmoktume daryti svarbius gyvenimo pasirinkimus, turime pamatyti pasirinkimo įgyvendinimo mechanizmą kasdieniniuose smulkiuose pasirinkimuose.

Būkime lankstūs: pasirinkimai gali keistis ir nebūtinai būti iš karto grandioziniai, nepamirškime ir atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Pamatę, kad mes patys galime lengvai valdyti savo gyvenimą, išdrįsime (būtinai!!) užsibrėžti ir napoleoniškus tikslus 🙂 ! Prisimenate: ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.. Apsižvalgykime aplink: pasaulyje apstu pavyzdžių, kai žmonės net be specialaus išsilavinimo ar pasirengimo, tik entuziazmo ir begalinio tikėjimo savimi jėga pasiekdavo neįtikėtinų rezultatų, neatsižvelgdami į aplinkinių reakcijas..

Taigi, pirmyn – buskime, žadinkime kiekvienas savo prigimtinius talentus ir kūrybinę jėgą. Tik mūsų asmeniniai pasirinkimai iš širdies gilumos gali iš mažos pasitikėjimo savimi sėklelės užauginti nuostabų genijaus žiedą. Išdrįskime tik pasirinkti – patys, be įtakos. Tuomet būsime laimingi ir rodysime užkrečiantį pavyzdį aplinkiniams, ir bus dar daugiau laimingų žmonių, iš kurių tik ir gali gimti laiminga visuomenė 😀 ..

Tai kiekvieno žmogaus ramybės, bendravimo su artimaisiais ir poilsio oazė. Rytiečiai teigia, kad žmonės patys kuria savo namų energetiką, namų dvasią. Tai mūsų sukurta vidinė atmosfera, kuri gali veikti teigiamai, o gali ir kelti įtampą. Šiuolaikiniame pasaulyje namų atmosferai daro poveikį ir televizija bei radijas, be to, į namus dažnai “atsinešame“ slegiančių minčių apie darbą, nepasitenkinimą dėl smulkių ar stambesnių incidentų..

Mūsų emocijomis persisunkia visa namų erdvė ir veikia mus. Visi pastebėjome, kad įėjus į vienus namus, juose norisi būti, o iš kitų norisi kuo greičiau ištrūkti: tai namų energetika mus traukia arba atstumia. Namuose, kur žmonės draugiški, geranoriški, vyrauja jaukumas, ir atvirkščiai, jei namuose baramasi, iš pykčio trankomos durys, tvyro įtampa. Net tyla namuose gali būti raminanti arba slegianti.

Taigi, verta apie tai pagalvoti ir sąmoningai kurti jaukumą namuose, nes jokia išorinė prabanga jo sukurti negali. Todėl į namus – tik su gera nuotaika, su džiaugsmu dėl susitikimo su artimaisiais. O dienos įvykius – gal kartais ir nemalonius, ramiai aptarkime, išsivirę kvapnios arbatos. Gyvenimas margas, bet mes turime galimybę rinktis, kam atiduoti savo energiją – pozityvo ar negatyvo auginimui. Kokie mes, tokia ir mūsų aplinka..

Ne visada pavyksta prastą nuotaiką palikti už durų, todėl nuo senų laikų žmonės įvairiais būdais stengėsi kurti savo gerą namų dvasią. Slenkstis, namų durys yra namų pradžių pradžia, todėl ji buvo ypatingai prižiūrima. Senovės Romoje priešais namų duris buvo klojama mozaika, vaizduojanti grandine pririštą šunį. Tai buvo tarsi įspėjimas įsibrovėliams ir piktoms mintims.

Įvairiose šalyse virš durų ar ant jų buvo piešiami įvairūs atbaidantys simboliai ir ženklai, burtažodžiai arba žodžių kombinacijos. Paplitęs užrašas C.M.B, kuris dabar šifruojamas kaip trijų karalių pirmosios vardų raidės, iš tiesų turėjo kitą pirminę prasmę. Tai palaiminimas “Christus Mansionem Benedicat“, kuriuo buvo suteikiamas palaiminimas namams. Tokią pačią užduotį atlieka ir mandalos bei kabinami ant durų įvairūs vainikai.

Labai svarbus ir “tarpininkas“ tarp vidaus ir išorės – buto prieškambaris. Čia mes paliekame viską, ką atsinešėme iš lauko: batus, paltus, rankines, portfelius, o taip pat visas mintis, kurių dar nepalikome už durų. Labai svarbu, kad jame vyrautų tvarka, kad jis nebūtų užgriozdintas nenaudojamais daiktais. Nuo to, kas mus pasitinka įėjus į namus, labai priklauso mūsų nuotaika: tvarka ir jaukumas visuomet gerai nuteikia.

Čia galime pakabinti smagias atostogų, pačių fotografuotas gražias nuotraukas ar patinkančius paveikslėlius – tai visada pakels ūpą, įėjus į namus. Galime užrašyti ir įrėminti nuotaiką pakeliantį ar jumoristinį užrašą, pakabinti vaikų piešinių. Visada noriai grįšime namo, jei prieškambaris pasitiks mus tvarka ir jaukumu, kuriuos palaikys visi šių namų gyventojai.

Apie atskiras namų dalis parašysiu plačiau atskirai, o dabar apie tai, kas gerina mūsų namų atmosferą. Kardinaliausiai, žinoma, namų remontas, bet jo juk nedarome dažnai ir tik tam, kad gerintume namų atmosferą. Todėl yra paprastenis būdas – tvarkos magija, ir tam nereikia didelių pastangų, tik įprasti susidėti viską į vietas, o savo buitį organizuoti taip, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą.

Negatyvią namų energiją puikiai neutralizuoja vanduo, todėl taip jauku išsiplovus namus. Išsivalius namus, galime uždegti žvakę ar pasmilkyti smilkalus – jie veikia tol, kol jaučiamas kvapas. Mūsų protėviai namus pasmilkydavo eglių spyglių dūmais arba džiovintu kiečiu, o sunkesniais atvejais, kai namuose kas nors susirgdavo ar namuose gyvendavo nuožmus pikčiurna, patalpas išrūkydavo degintu gintaru.

Namų energetiką gerai veikia ir medžio gabaliukai – jie sugeria negatyvią energiją į save. Tinka beržo, eglės ir ąžuolo nedideli gabalėliai. Stabilizuoja namų aplinką pušies, topolio, liepos medžio gabaliukai. O štai klevas, ieva, riešutmedis ir šermukšnis sugeba negatyvią energiją transformuoti į pozityvią, todėl juos naudinga išdėlioti ten, kur yra ligoniai. Šiuos medžio gabaliukus reikia keisti, senuosius sudeginti arba išmesti.

Namų erdvę harmonizuoja graži muzika, taip pat.. grojimas mušamaisiais instrumentais, tam tinka ir nedideli būgneliai. Tradiciniai kiniški oro varpeliai gali išsklaidyti energiją pačiose įvairiausiose vietose, todėl juos galime kabinti visur, kur tik jaučiame, kad reikia. Jie taip pat harmonizuoja į namus patenkančią energiją, todėl tinka kabinti ir prieškambaryje. Erdvės valymui tinka ir įvairūs neutralūs (kalnų krištolas, citrinas, rožinis kvarcas..) nenušlifuoti kristalai.

Feng Shui tvirtinimu, visi daiktai prisisotina ta energija, kuri aplink juos vyrauja. Todėl būkime atidūs meno dirbiniams, suvenyrams, statulėlėms, gobelenams, ypač atvežtiems iš svečių šalių. Jei turime kokį nors daiktą, kurį padovanojo dvasios mokytojas, šis daiktas ir toliau spinduliuos jo energiją. Žmogui, kuriuo žavimės, priklausęs daiktas atneša į mūsų namus pozityvią energiją. Nuostabūs energijos šaltiniai ir gamtos objektai – akmenukai, šakelės, lapai.

Visame pasaulyje nuo seno egzistuoja įvairiausi apsaugantys namus mistiniai simboliai. Juos piešdavo ant popieriaus (mandalos), siuvinėdavo, išdroždavo, gamindavo iš molio ar metalo. Jie buvo naudojami buitiniams rakandams papuošti, įvairiems namų drožiniams, audimų raštuose, rūbų ir puošybos detalėse. Dažniausiai naudojami buvo šie:

Apskritimas – vienas iš pačių seniausių ir galingiausių simbolių, išreiškiantis amžinybę, vienybę ir tobulybę. Trikampis – piramidžių jėgos, Šventosios Trejybės simbolis, stipri apsauga. Kvadratas – stabilumo ir jėgos, klestėjimo, gausos simbolis. Kryžius – pats seniausias pasaulyje talismanas, simbolizuojantis amžiną gyvenimą ir aukščiausių jėgų apsaugą nuo pikto.

Begalybės simbolis – ant šono gulinti aštuoniukė, amžinybės, gausos simbolis, turintis stiprų poveikį. Žvaigždės – simbolizuoja protą, kūrybą, sėkmę įvairiose veiklos sferose. Spiralė – išminties simbolis. Raudona, juoda arba balta spiralė teikia stiprią apsaugą nuo neigiamo poveikio. Kaip matome, tai ne tik gražūs raštai ar detalės, tai gilią prasmę turintys simboliai..

Mūsų namai yra mūsų išraiška, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar bus juose jauku ir gera. Mylėkime juos, puoselėkime, tuomet į juos bus visada smagu sugrįžti. Ir nesvarbu, kaip mes save namuose išreikšime, svarbu, kad tai būtų įtakota meilės – juk mūsų namų dvasia, mūsų namai-namučiai – yra mūsų kūrinys 😀 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Psichologų teigimu, tai vienas iš labiausiai asmenybę griaunančių jausmų. Kaltės jausmas – įtampos ir streso priežastis. Ir nors tai plačiai žinoma, pasaulyje yra daugybė jaučiančių kaltę žmonių. Kodėl taip yra? Todėl, kad taip esame pratinami iš mažens, kai vaiko auklėjimo schema yra kaltė-bausmė-atleidimas. Keista, bet kaltės jausmas dažnai asociojuojamas su savotišku gėriu, nuolankumu.

Iš tiesų tai yra neurotinis elgesys, kurį daugelis žmonių priima kaip normalų. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi kaltas, juo lengviau manipuliuoti. Šalia kaltės jausmo visuomet yra bausmės poreikis, kuris arba išprovokuojamas iš šalies, arba pasireiškia depresija, nepasitikėjimu savimi, neadekvatumo jausmu, galiausiai įvairiais fiziniais negalavimais. Išeitis – mokytis adekvačiai vertinti savo klaidas ir neįsivelti į taip įprastą kaltės jausmą ir savigraužą.

Visapusiškam asmenybės vystymuisi labai svarbus praeities patirties suvokimas ir įsisavinimas. Jausdami kaltės jausmą už savo padarytus poelgius, mes nesimokome iš praeities. Savigrauža, gėda ar apmąstymai apie savo netobulumą trukdo keistis ir įvertinti klaidas. Neįmanoma gyventi praeitimi, nuolat graužtis dėl jos, ir tuo pačiu kūrybiškai gyventi dabartyje. Mūsų protas nepajėgus būti dviejuose realybėse iškart ir atspindi tai, į ką sukoncentruotas mūsų dėmesys dabar.

Kiekvienas mūsų poelgis yra įtakotas mūsų tuometinio (jei turime omeny praeities klaidą) ar dabartinio (jei tai dabartis) suvokimo. Mes visada darome pasirinkimą, nulemtą mūsų suvokimo lygmens. Mūsų poelgiai – tai priemonės išreikšti savo būseną ir patenkinti savo poreikius. Jie moko mus pažinti save ir aplinkinius. Jei mes trokštame dalykų, kurie priverčia mus kentėti, tai tos kančios priežasčių suvokimas išmokys mus trokšti tokių dalykų, kurie atneš mums džiaugsmą.

Todėl pasinėrimas į kaltės jausmą yra savo klaidų ignoravimas: vietoje to, kad jas taisytume, mes tarsi mėgaujamės kančia, jausdamiesi kalti. Tai aukos, savanoriško kankinio pozicija. Tai per didelė kaina, todėl turime pažiūrėti tiesiai į savo klaidas ir jų sukeltas problemas ir spręsti jas, imtis konkrečių veiksmų, kad pakeistume situaciją. Atleiskime sau (jei jaučiame kaltę), ir ženkime į dabartį su pozityviomis mintimis ir noru keistis į gera. Augdami džiaugsme, mes augame žymiai greičiau ir efektyviau. Tuo tarpu savigraužoje galime skendėti visą gyvenimą ir nepajudėti nė žingsnio į priekį.

Pažvelkime, kaip nepastebimai įsitraukiame į gyvenimą su kaltės jausmu, kuris pradeda įtakoti mūsų elgesį. Specialistai išskiria šias pagrindines kaltės formas:

Tėvai – vaikai. Tėvai dažnai naudoja kaltės jausmą kaip vaikų kontrolės priemonę. To pasekoje vaikas susikuria elgesio sistemą, skirtą patenkinti visų pirma aplinkinių reikalavimus. Kad išvengtų bausmės ir kaltės jausmo, vaikas kalba ir daro tai, ko iš jo nori kiti, kaskart pagal rezultatus užtvirtindamas sau, kad tik tokiu atveju jis patiks svarbiems jam žmonėms. Taip išugdomas poreikis daryti kitiems gerą įspūdį.

Vaikas – tėvai. Vaikai stebėdami labai greitai mokosi, ir.. savo elgesyje taip pat gali pradėti taikyti manipuliacijos kaltės jausmu modelį. Jis gali sakyti savo tėvams: “ jūs manęs nemylite.., o mano draugo tėvai jam tai leidžia..“ ir pan. Vaikas pastebi, kad tai jam gali padėti pasiekti tai, ko jis nori, todėl gali labai sėkmingai perimti iš savo tėvų tokį manipuliavimą.

Visuomenės įteigiamas kaltės jausmas. Skiepijamas dar mokykloje, kai nesigilindami į problemos priežastis, pedagogai apeliuoja į kaltės jausmą. Visuomenės formuojamas kaltės jausmas priverčia rūpintis tuo, ką kiti pagalvos apie mūsų poelgius. Mes lygiuojamės į kitus, nuolat tariamės ir pasitiksliname, kad tik ko neįskaudintume, ir taip paskęstame savo kaltės ir “netobulumo“ jausme, nes visiems įtikti ir atitikti yra neįmanoma. Galiausiai priimame į savo gyvenimą diktuojamas normas, nes kaltės jausmas darosi per sunkus, ir paprasčiau būti “kaip visi“ – dažnas pasirenkame šį atitikimą, aukodami savo teisę būti savimi.

Religinė kaltė. Dauguma tradicinių religijų teigia, kad žmogus yra nuolat kaltas ir nuodėmingas. Ydinga ir nuodėmės atitaisymo forma – atleidimas per tarpininką ir “bausmės“ už nuodėmę suteikimas, tegul ir maldos forma. Tačiau retas šventikas paneigs, kad mes mokomės iš klaidų, ir tik pilnai jas suvokę. Kaltės jausmas čia visiškai nenaudingas, tereikia noro ištaisyti tas nuodėmes ir klaidas ir jų nekartoti.

Paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas. Mes pradedame kaltinti save, kai pažeidžiame savo ar moralines visuomenės nuostatas, tarsi norėdami (sau pačiam pirmiausia) įrodyti, kad gailimės dėl savo poelgių. Suprasti ir išgyventi savo elgesio pasekmes yra teisinga, bet negalima dėl to nuolat graužtis – savigrauža riboja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, ir vietoje klaidų taisymo pasirenkame begalinę graužatį.

Kaltė per meilės jausmą. Labai populiari manipuliavimo forma tarp sutuoktinių ar gyvenimo partnerių. Viena dažniausių frazių: “ Jei tu mane mylėtum..“ , antroji jos pusė dažnai nutylima: “ ..padarytum tai ir tai dėl manęs“. Iš tiesų tai atviras manipuliavimas, kuriuo žmogus kaltinamas, kad nepadarė kažko, ko kitas labai troško. Sukeltu kaltės jausmu partneris tarsi “baudžiamas“. Dažnai tai stengiamasi “pastiprinti“ ir praeities “prasižengimais“.

Pasidavę kaltės jausmui, mes nemokame atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Jei norime gyventi pilnavertį gyvenimą, turime atsikratyti kaltės jausmo. Kaip minėjau aukščiau, jį atsekti nėra paprasta, nes jis turi daug išraiškos formų – nuo liūdesio iki depresijų ir nešiojamo savyje pykčio. Galime peržiūrėti šias dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo formas ir pamatyti, ar neturime kaltės jausmo, įtakojančio mūsų elgesį.

Na, o jei aptiksime, ryžtingai su juo skirkimės, nes jis tikrai niekuo mums nepadeda. Kaltės jausmas padaro mus praeities kaliniais ir neleidžia imtis pozityvių veiksmų dabar. Puosėlėdami kaltės jausmą, mes atsiribojame nuo atsakomybės už savo šiandieninį gyvenimą, ir kaltindami praeitį, paverčiame save auka. Be to, jausdami kaltę, mes tampame lengvai išnaudojami, todėl mumis gali manipuliuoti. Ar tai gali atnešti laimę? Tikrai ne..

Ką jūs apie tai manote?