Apie mąstymo būdus

Kai suvokiame tam tikrus dėsningumus, galime lengviau suprasti esmę. Pasirodo, dėsningumams paklūsta ir žmonių mąstymo būdas. Amerikiečių psichologai A.Harisonas ir R.Bremsonas atliko daugybinius tyrimus ir išskyrė penkis mąstymo būdus: sintetinį – taip mąstantis žmogus – sintezatorius; idealistinį – idealistas; pragmatinį – pragmatikas; analitinį – analitikas ir realistinį – realistas. Žvilgtelėkime į kiekvieno iš jų ypatumus – tai tikrai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius.

1. Sintezatorius – išskirtinis jo sugebėjimas tame, kad gali sujungti į visumą tai, kas jau yra. Jis neišranda naujo, bet konstruoja kažką grupuodamas, modernizuodamas ir sumuodamas jau turimus ir žinomus duomenis. Sintezatorius yra nuolatiniame mąstymo eksperimente: “ o kas, jeigu?.. “ Mintyse jis sumuoja įvairias koncepcijas, požiūrius, faktus ir dažnai viską verčia aukštyn kojomis, ieškodamas vis naujų sprendimų. Jis niekuomet nesustoja: nuolat kažką įrodinėja, interpretuoja, suvedinėja ir žongliruoja įvairiomis teorijomis. Silpnas analitikas, linkęs fantazuoti.

Šio mąstymo pliusai: geba koncentruotis į esmę ir įvairius problemos aspektus, geriau už visus laikosi įtemptoje diskusijoje, suteikia grupei kūrybinį polėkį. Minusai: linkęs į konfrontacijas, slėpti prieštaravimus, bevaisius teoretizavimus, silpna analizė, sudaro neatsakingo ir nelinkusio įsipareigoti žmogaus įspūdį.

2. Idealistas – kaip ir sintezatorius, išsiskiria plačiu požiūriu, bet savo požiūrį plečia ne faktų, o intuityvių nuojautų pagalba. Gyvena emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Tai globalistai, nepripažįstantys formalios logikos ir sisteminės analizės. “ Kur mes einame ir kodėl? “ – pagrindiniai klausimai, kuriuos pastoviai sprendžia idealistai. Jie nevienija daug idėjų į vieną, bet stengiasi suvienyti požiūrius pagal vieną principą. Idealistai vertina žmogiškus santykius ir orientuojasi į subjektyvius socialinius faktorius. Didžiuojasi savo aukštais idealais ir moralinėmis normomis.

Pliusai: koncentruojasi į veiksmo procesą ir žmonių tarpusavio santykius, rūpinasi kitais, yra orientuotas į žmogiškas vertybes, turi talentą aiškiai formuluoti tikslus, visada siekia susitarimo ir sutarimo. Minusai: ignoruoja problemas, gali vilkinti sprendimus, nuolat siekia tik jam suvokiamo tobulumo, gali praleisti svarbias detales ir būti pernelyg sentimentalus.

3. Pragmatikas – mąstymo būdo esmė: “ kas nors turi suveikti“, “ tinka viskas, kas veikia.“ Pragmatikai griežtai orientuoti į savo gyvenimo patirtį ir atsiriboja nuo formalios logikos. Jie pasiryžę ir inovacijoms, bet nemėgsta ilgų pasiruošimų, todėl eksperimentuodami dažnai tenkinasi tuo, kas yra po ranka. Neturi plataus požiūrio, mėgsta konkretumą ir aiškumą. Gali dirbti kolektyve, jei tai atitinka jų pragmatiškas užduotis. Jie netiki jokiomis teorijomis ar dėsniais – jiems pasaulis nesaugus ir nenuspėjamas, todėl jie mano, kad svarbu tokiame pasaulyje efektyviai prisitaikyti ir gauti iš to maksimalią naudą. Turi poreikį padrąsinimui ir palaikymui. Orientuoti į greitus rezultatus, problemą vertina etapais, sisteminimas jiems svetimas.

Pliusai: koncentruotas į efektyvią veiklą – naudą, geras taktikas, geba paveikti ir įtikinti. Minusai: prastas strategas, abejingas ilgalaikiams projektams, dėl greito pelno siekimo gali padaryti klaidų, taip pat dėl pelno gali būti lengvai įtakotas.

4. Analitikas – nuolatinėje chroniškoje sisteminėje analizėje: jis analizuoja kiekvieną iškilusį klausimą, žiūri į jį iš įvairių įmanomų taškų, “dėlioja viską į lentynėles“, tikrina ir vertina. Jis logiškas, metodiškas, skrupulingas ir atsakingas. Viskam turi paaiškinimu, viską planuoja ir nemėgsta atsitiktinumų. Analitikas remiasi objektyviais faktais, moksliniais tyrimais ir pačiomis geriausiomis metodikomis. Primena vaikščiojančią enciklopediją, nes yra labai reiklus sau – jis mano, kad tiesiog privalo turėti maksimalias žinias kiekvienu klausimu, kuriuo užsiima.

Pliusai: dėmesingas duomenims ir skrupulingas konkrečioms detalėms, talentingas planuotojas ir modeliuotojas, papildomos informacijos rinkėjas. Minusai: abejingas žmogiškoms vertybėms ir vidiniam žmogaus pasauliui, nepalenkiamas ir užsispyręs, mąsto kategorijomis “juoda-balta .“

5. Realistas – skiriasi nuo pragmatiko tuo, kad pragmatikas jei kažką veikia, tai jo veikla orientuota į naudą, o realistas gali apskritai nieko nedaryti, jo realizmas pasireiškia požiūriu į pasaulį: “ faktai yra faktai.“ Jam svarbiausia tai, kad pasaulis yra toks, kokį jis mato, ir tai reiškia, kad visi turi su jo matymu sutikti. Realistai nesiderina prie pasaulio, kaip tai daro pragmatikai, atvirkščiai – jie stengiasi jį “pataisyti“ pagal savo supratimą. Jei tai nepavyksta, jis gali savo nuožiūra įnešti pataisas, bet remsis tik jam žinomais faktais. Jo požiūris į pasaulį supaprastintas ir jis nesupranta, kaip kiti gali žiūrėti į pasaulį kitaip, nei jis.

Pliusai: koncentruotas į faktus ir rezultatus, moka atkreipti kitų dėmesį į faktus, sugeba rasti lengvus sprendimus ir supaprastinti situaciją. Minusai: nemėgsta teoretizuoti, ignoruoja jam netinkamą nuomonę, pernelyg supaprastina sprendimus, dažnai pervertina gautus rezultatus, daro spaudimą priimant bendrus susitarimus.

Štai tokie pagrindiniai mūsų mąstymo būdai. Kadangi esame unikalūs, tai grynų mastymo būdų retai pasitaiko, dažniausiai žmogus turi dominuojantį ir papildantį mąstymo būdą. Jei norime geriau pažinti save ir kitus, tai tikrai įdomu, be to, tai padeda bendrauti: pavyzdžiui, jei bendraujame su pragmatiku ar realistu, geriau su jais nesiginčyti, stengiantis įrodyti savo požiūrį į gyvenimą – tai beprasmiška, tai visada konfliktas.

Na, o su analitikais ar sintezatoriais geriau kalbėti faktų ir patvirtintų duomenų kalba ir nesiremti pokalbyje gyvenimiškomis istorijomis ar intuityviomis nuojautomis. Ir, žinoma, su idealistu rasime bendrą kalbą tik humanistinėmis, dorovinėmis ir bendražmogiškomis temomis. Šie suskirstymai parodo ir beprasmiškų ginčų ir barnių priežastis – pasidaro aišku, kodėl kartais negalime suprasti vieni kitų.

Bet, manau, atstūmus ambicijas ir įjungus geranoriškumą, visada galime rasti bendrą kalbą 🙂 . O kaip jūs manote?

Reklama

6 mintys apie „Apie mąstymo būdus“

  1. Naudinga informacija ir įdomi. Tikrai šitie dėsningumai veikia, perbėgau mintimis save ir savo pažįstamus. Dėl ginčų ir geranoriškumo nesutikčiau, nes kaip tada kalbėti, jei neįmanoma?

    Patinka

  2. Labas, Viktorija 🙂
    Man atrodo, kad ginčai pirmiausiai kyla dėl to, kad nemokame KLAUSYTIS. Kalbėdamiesi negirdime, ką sako pašnekovas, o siekiame įrodyti bet kuria kaina savo požiūrį.
    Meno bendrauti mokomės ieškodami sąlyčio taškų. Ginčais jokios tiesos nerandame, o tik susipriešiname. Jei norime, kad kiti žmonės galvotų taip, kaip to norime mes – reiškia, ūgtelėjo egoizmas su ambicijomis..
    Kaskart prasidedant ginčui, tiesiog pagalvokime: ar verta dėl to susipykti, ar tai kažką pakeis į gera?
    Ginčai nėra toks nekaltas dalykas, kaip gali pasirodyti – dėl jų galima sugriauti ir gražiausius santykius ir jausmus.
    Man rodos, geriau įjungti geranoriškumą ir prisiminti besąlygiškumą ir.. mokytis susitarti 😉 ..

    Patinka

  3. Hmm… Ir vėl reikia prie kažko taikytis ir nusileisti, argi tai nuoširdu? O gal galite kokius testus nurodyti, pagal kuriuos tiksliau galima nustatyti? Lauksime daugiau straipsnių tokiomis temomis.

    Patinka

  4. Labas rytas, Viktorija 🙂
    Aš manau, kad nuoširdu yra norėti susitarti ir sutarti. Mes visi nuolat mokomės bendrauti, o mokėjimas rasti bendrą kalbą yra menas, kuris padaro gyvenimą nuostabiu – jame nelieka įtampos ir priešpriešos.. Pirmiausiai to turėtume išmokti su savo artimais žmonėmis. Prisiminkite pirmus bendravimo mėnesius su mylimu žmogumi – juk nekildavo noras ginčytis ar kažką įrodinėti, tiesa? 🙂 Žinote, kodėl? Todėl, kad ieškojome to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria.
    Skirkime prisitaikymą nuo lankstumo. Noras kad visi priimtų tik mano pasaulėžiūrą yra egoizmo požymis, todėl egoistams yra sunku bendrauti.
    Mes galime dalintis, susitarti, aptarti net turėdami priešingą pasaulėžiūrą, tereikia suprasti, kad ji yra priešinga. Yra daoizme tokia sąvoka – priešybių vienybė. Būtent ši vienybė duoda impulsą pačiam gyvenimui. Tai sintezė, o ne susipriešinimas 🙂 .
    Viktorija, testus mąstymo būdui nustatyti, jei skaitote rusiškai, galite rasti A.Kurpatovo knygoje “Язык тела и образ мысли“ (Kūno kalba ir mąstymo būdas), ten daug visokių įdomių metodikų ir testų, padedančių suprasti save ir aplinkinius.

    Patinka

  5. Na, kažkaip man sunku pritaikyti sau vieną ypatybę, nes atrodo bruožų turiu iš visur po truputį.. Bet galbūt analizuojant save ir galima atrasti tą dažniausiai į paviršių išlendančią savybę 🙂

    Patinka

    1. Žinote, kaip sako psichologai – grynas tipas tai jau diagnozė 😉 . Nėra visiškai vienodų žmonių, todėl visi skirstymai yra teoriniai. Ir tuo pačiu yra pastebėti dėsningumai, todėl įdomu tokius skirstymus paanalizuoti – tai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius. Ir, žinoma, išvengti nereikalingų ginčų.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s