Pretenzijos

Jos nepastebimai tampa bendravimo dalimi, mums net kartais pradeda atrodyti, kad tai normalu – kažko reikalauti iš aplinkinių. Įdomu ir tai, kad žinodami (mūsų pačiu manymu) – koks turi būti pasaulis, kokie turi būti santykiai tarp žmonių, kokie turi būti žmonės – dažnai pokyčius pradedame ne nuo savęs, o nuo pastabų ir nurodymų aplinkiniams. Kodėl? Todėl, kad aplinkiniuose geriau pastebime trūkumus, o save visi esame linkę vertinti geriau..

Nieko patologiško tokiame matyme nėra, juk neveltui senieji mokymai pabrėžia, kad aplinkiniai žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys. Labai svarbu, kad tai suprastume, ir pokyčius – jei manome, kad jie reikalingi – pradėtume būtent nuo savęs. Noras pertvarkyti pasaulį pagal save ir priversti paklusti atveda į chronišką streso būseną. Bendravimas iš pretenzijų pozicijos atstumia žmones, nes nėra nei vieno, kuris būtų laimingas, vykdydamas kitų norus ir gyvendamas pagal kitų reikalavimus.

Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą ir savo įsitikinimus, todėl priversti elgtis jį taip, kaip to norime mes – neįmanomas dalykas. Pretenzijos ir reikalavimai sukelia susipriešinimą, nes žmonės keičiasi tik su viena sąlyga – savo noru. Galime “pagreitinti“ tuos pokyčius asmeniniu pavyzdžiu ir geranorišku palaikymu, priimdami besąlygiškai žmogų tokį, koks jis yra. Didžioji dalis bendravimo problemų kyla būtent dėl to, kad žmonės bando perdaryti vienas kitą.

Kaip teigia L.Burbo, pretenzijos kitam žmogui yra egoizmo apraiškos. Pretenzijos visada yra vidinių įtampų išraiška ir jei norime to atsikratyti, reikia keisti savo mąstymo būdą ir bendravimo įpročius. Polinkį reikšti pretenzijas galime pakeisti supratę, kad problema yra ne aplinkiniuose žmonėse, kuriems reiškiame pretenzijas, o būtent mūsų troškime, kad jie paklustų ir pateisintų mūsų lūkesčius.

Žodyne sąvokos “pretenzija, pretenzingas“ (lot. praetensio – siekimas, reikalavimas) aiškinamos kaip atkaklus siekimas kažką gauti, padaryti įspūdį, turintis arba reiškiantis apie save pernelyg gerą nuomonę, įmantrus, manieringas. Įprotis reikšti pretenzijas veda į susireikšminimą, puikybę ir.. liguistą norą gauti iš aplinkinių savo svarbumo patvirtinimą. Tai neturi nieko bendra su žmogišku orumu – šis suvokimas yra vidinis ir nereikalauja išorinių patvirtinimų.

Taigi, dažnai toks “svieto lyginimas“ pačiam lygintojui yra nelengvas: jis ne tik susipriešina su aplinkiniais, bet ir pats netobulėja bei veliasi į vis sudėtingesnį bendravimą. Kai netobulėjame, atsiranda savo svarbumo patvirtinimo troškimas, kuris uždaro į labai siaurus rėmus. Juose aiškūs reikalavimai: kad paklustų, klausytų ir patvirtintų įsivaizduojamas geras žmogaus savybes. Yra išskirti keli tokio liguisto bendravimo ir susireikšminimo sindromai.

1. Guru sindromas – nenumalšinamas noras mokyti, duoti nurodymus, pamokslauti, rodyti teisingą kelią. Visiškas įsitikinimas savo teisumu, gyvenimas pagal principą: “yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tvirtinimai: “aš geriau žinau“, noras pertraukti pašnekovą, kai kalbama žinoma tema. Šis sindromas pasireiškia net tuomet, kai mokyti nėra ką – kasdieniniuose buitiniuose santykiuose ir paprastose situacijose.

2. Direktoriaus sindromas – siekis duoti vertingus nurodymus, komanduoti, vadovauti bet kokiam procesui ir valdyti situaciją. Charakteringas susierzinimas dėl aplinkinių “bukumo, nesuvokimo“ ir pan.. Gilus įsitikinimas, kad tik jis vienas žino, kaip ir ką reikia daryti bet kurioje situacijoje.

3. Nenuginčijamo ginčytojo sindromas – savo nuomonės laikymasis bet kuria kaina, siekimas ją įrodyti. Paprastai lydimas begalinio vidinio dialogo, įsivaizduojamų diskusijų, įvairių konfliktinių situacijų repetavimo: “jei man sakys taip, tai aš atsakysiu taip..“ ir t.t.. Atima masę laiko ir neduoda jokių rezultatų. Išskyrus, žinoma, emocijų proveržius – todėl, kad įsivaizduojamuose ginčuose esame linkę matyti save žymiai geresniais, nei esame iš tikrųjų. Dėl šios priežasties čia dažnai pajungiamas ir gėrėjimosi savimi (narcizo) sindromas.

4. Pasiteisinimo sindromas – į jį “įkliūname“ karts nuo karto beveik visi. Norėdami atrodyti geri, mes teisinamės dėl savo elgesio, stengdamiesi apginti savo gerą vardą. Pasiteisinimai gali būti pasyvūs, o gali būti aktyvūs – iki šauksmų bei agresyvaus elgesio. Tokie veiksmai visada kyla dėl kaltės jausmo sukeliamo vidinio diskomforto, taip pat iš baimės, kad galime būti neteisingai suprasti – mes norime įrodyti, kad esame geri.

5. Dėmesio troškimo sindromas – visada siejamas su puikybe. Tai aistringas noras visiems patikti, būti pastebėtu ir gerai įvertintu, padaryti įspūdį, būti dėmesio centre. Siekis pasakyti kažką protingo, įdomaus ar juokingo, taip pat pasigirti ar pasipuikuoti.

6. Skandalisto sindromas – bet kokia užuomina į asmeninio svarbumo pažeminimą sukelia neadekvatų pyktį: toks žmogus gali užsiplieksti netyčia stumtelėtas viešajame transporte ar išgirdęs pastabą savo adresu. Jam kelia susierzinimą, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis buvo numatęs – menkiausias neatitikimas jam kelia pyktį ar net neapykantą jį sukėlusiam.

Tai ryškiausi sindromai, į kuriuos veda polinkis reikšti pretenzijas ir reikalavimus. Įkliūname į šias pinkles dažniausiai nepastebimai, o pasekmės visada būna negatyvios. Dėl to labai svarbu pastebėti ir suprasti, kad polinkis atsirado ir kuo greičiau jį stabdyti. Kodėl? Todėl, kad be pretenzijų tikrai lengviau gyventi – mažiau nerimo ir audringų emocijų.

Tobulėkime ir aukime dvasiškai patys, ugdykime orumo jausmą ir gerbkime jį kituose žmonėse, o bendraudami siekime supratimo ir aiškių susitarimų – tik tokiu būdu galime harmoningai bendradarbiauti. Ir.. nors pritarimą pajusti smagu, mes neturime būti nuo jo priklausomi.

Ką jūs apie tai manote?