Apie atleidimą

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau“ ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome“, “nusipelnėme“, kad buvome nepakankamai geri.. Gavojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti“ savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda“, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?

Reklama

11 minčių apie „Apie atleidimą“

  1. Atleisti išmokau, nes nekenčiu savyje laikyti pykčio, nenoriu gyvenimo spalvinti tamsesnėmis spalvomis. Be to, visi klystame. Bet pamiršti … Kartais tai labai sunku.

    Patinka

  2. Labas, Dovile 🙂

    Sunku, bet, kaip parodė gyvenimas, būtina.. Jūs teisi – pyktis ar kitos neigiamos emocijos tiesiog negali nieko gero atnešti į gyvenimą, tik kitas neigiamas emocijas. Ne visada iš karto gaunasi atleisti – žiūrint koks įvykis.. bet bandyti reikia.

    Patinka

  3. Sunkiausia yra pradžia, po klaidos. Tuomet dažniausiai žmonės užsiliepsnoja. Protauti gebanti smegenų dalis užblokuojama dalinai arba visiškai. Būtent todėl, būna sunku iškart suprasti kitą žmogų. Bet vos pyktis atslūgsta ir galime blaiviai mąstyti – atleidimas tampa daug lengvesnis.

    Patinka

  4. Taip, pagalvoti, pabūti su savo mintimis reikia ir prieš atsiprašant, ir prieš atleidžiant – kad paskui netraukyti to epizodo pokalbio metu blogam įspūdžiui “pastiprinti“ ir argumentuoti.
    Aš šį kartą susidūriau su atleidimu, pasirodo, taip pat nėra lengva.. bet įmanoma. 🙂

    Patinka

  5. o kaip- atleisti jei man yra be galo sunku?…as pakalbu su tuo zmogumi,atsipraso,…rodos geriau palieka kai issikalbam…bet,kita diena,man vel viskas i tas pacias vezias…vel as jos nemegstu,nenoriu matyt…pirma be jos neisbudavau nei savaites,o dabar galiu ir be drauges gyventi po tokio iskaudinimo…tiesiog pasake per daug skaudziu zodziu,issizadejo takart musu draugystes,o dabar is reikalo,labai praso atleisti…tik del sau naudos…bet as niekaip negaliu atleist…kodel? mano sirdis negali,zinau ir galvoju viska…bet sirdziai negaliu isakyt bendraut kaip anksciau…dar tokio dalyko neturejau gyvenime…nezinau ar kirminas manes negriaus likusi gyvenima…:( praradau pasitikejima drauge…

    Patinka

    1. Labas, krista 🙂

      nusivylimai dėl draugų – vieni iš skaudžiausių, nes visuomet labiausiai žeidžia artimas žmogus.

      Tačiau draugai yra žmonės, kuriuos mes renkamės, ir kurie dažniausiai nėra visam gyvenimui. Todėl nereiškia, kad jei draugas, tai jis gali elgtis su mumis bet kaip. Yra dalykų, dėl kurių nutraukiame santykius net su artimiausiais draugais, ir tai normalu.

      Yra taip pat žmonės, kurie nemoka ar mokosi bendrauti, yra atviri egoistai ar savanaudžiai, kurie dėl savo savybių negali sukurti draugiškų santykių.

      Yra net posakis, kad priešui galime leisti suklysti vieną kartą, o draugui – du kartus, nes draugas yra ypatingas žmogus gyvenime ir atleisdami mes taip pat mokomės priimti žmogų besąlygiškai. Na, o jei jis skaudina ir trečią, ir dešimtą kartą, tuomet jau tai jau ne draugiškumas, o piktybiškumas. Ar verta tai kentėti? Paprasčiau atsisakyti tokios “draugystės“.

      Kai esame įskaudinti, sukyla labai daug neigiamų emocijų. Atleisti ir priimti sprendimą – bendrauti toliau ar ne, galima tik tuomet, kai aprimsta šios emocijos. Tam reikia laiko. Net jei nusprendžiame nebendrauti, geriau atleisti, nes nuo vis sugrįžtančių prisiminimų kenčiame tik mes patys. Tai kartais nelengva, bet neveltui sakoma, kad laikas gydo, ir jei norime atleisti, anksčiau ar vėliau atleisime.

      O išdavystė dažnai pabaigia bet kokius santykius, nes teisingai rašote – jei žmogumi nepasitiki, sunku bendrauti. Tokiu atveju jau jis pats turėtų pasistengti, jei santykiai jam brangūs ir atgauti pasitikėjimą, įrodyti savo patikimumą.

      Žmonės mūsų gyvenime keičiasi, ateina nauji. Vieni praturtina dvasiškai, kiti suteikia skaudžias pamokas – taip yra. Visi mes vieni iš kitų kažko mokomės, bendraudami mokomės ir atleidimo. Atleisti reikia, nes nuoskaudos kankina tik mus pačius.

      Krista, tiesiog duokite sau ir savo draugei laiko, neskubėkite su sprendimais. Kai emocijos aprims, viską padarysite teisingai 🙂 . Nuoširdžiai jums to linkiu 🙂 .

      Patinka

  6. aciuka 🙂 kaip gerai,jog radau si puslapiuka,labai idomus jusu pamastymai,straipsniukai..verciantys susimastyti 🙂 8m draugavom,tikejau,kad turiu ta tikra drauge,kol nepasimate…tikejau kaip kvaile,jog yra tikru draugu,deja,jau tikrai nebetikiu…buciau buvusi atsargesne…negraziai paselge ji ir tiek,labai nedraugiskai..
    bet man emocijos nuslugo jau..issiverkiau,kiek sirdziai reikejo..yra kaip yra…buvo atvaziavusi 2k po to,pasedejom…viskas nebe taip vyko kaip vykdavo..isejus apeme kazkoks liudesys,nezinau kodel,bet uzejo verkimas…matyt skaudu sirdziai…atleidau,nebepykstu,bet liko randas ir tiek…ziuresim kaip bus toliau,bet manau,kad nieko gero nebebus..:(

    Patinka

  7. Labas, krista 🙂

    kai išduoda, sunku tikėtis, kad bus taip, kaip anksčiau.. Jei tarp draugų nėra pasitikėjimo, ar gali būti apskritai draugiški santykiai? O per ašaras išeina skausmas, mes apsivalome. Gerai, kad atleidote, atleidimas palaipsniui išvaduoja nuo negatyvių emocijų ir skausmo.

    Skirtis su draugais visuomet liūdna, bet jei kabinamės į juos bet kokia kaina, tai gali atnešti dar daugiau liūdesio. Visi mes jaučiame, kai ateina laikas skirtis – tuomet jau nesieja bendri tikslai, pasitikėjimas ir nuoširdumas. Tada reikia žmogų paleisti.

    Kai skiriamės tai nereiškia, kad kažkas būtinai blogas, o kažkas geras – tiesiog mes negalime, nemokame ar nesugebame abu bendrauti, ir tiek. Mes negalime pakeisti kito žmogaus, bet galime jam atleisti ir paleisti jį, kad daugiau nesikankintume.

    Bus ir gerų, ir artimų dvasiškai žmonių gyvenime, turime tik suprasti, kad su vienais bendraujame ilgiau, su kitais – trumpiau. Keičiamės mes, keičiasi ir žmonės aplink. Skirtis po ilgesnės draugystės visuomet sunkiau, nes tas žmogus tampa gyvenimo dalimi – dėl to ir sunku. Tiesiog reikia duoti sau laiko išmokti gyventi be jo.

    Sėkmės, krista! 🙂

    Patinka

  8. Atleidimas – ilga kelionė. Tačiau ją nueiti tenka kiekvienam žmogui, vienam – kartą, kitam daugelį, darant ilgesnes ar trumpesnes pertraukas tarp stočių. Ir tik kelionės į atleidimą pabaigoje įstengi suprasti, kokia vertinga ir prasminga ji buvo, kiek suteikė nuovargio, kartu teikdama ramybę ir atgaivą sielai.

    Patinka

  9. Sveiki 🙂

    Sutinku. Gyvename dar vis nesiremdami bendražmogiškomis vertybėmis, todėl skaudiname vieni kitus.. O atleisti iš tiesų kartais labai sunku, ypač jei tai liečia situacijas, kurias paaiškinti ar pateisinti sunku, pvz., kai išduoda artimas žmogus, arba reikia atleisti avarijos kaltininkui, kuris sužalojo, ir tas sužalojimas turi nepataisomas pasekmes. Būtent tokios situacijos įtakota ir parašiau šia tema.

    Bet kokiu atveju – atleisti reikia, nes nuoskaudos ir pyktis ardo pirmiausiai tą, kuris pyksta. Ir iš tiesų – kartais atleidimas – ilgas ir sunkus procesas..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s