Savišvieta.. būtinai!

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai žmogui atvira praktiškai visa informacija. Nuostabūs laikai.. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš šimtmetį knyga buvo didžiulė ne kiekvienam įperkama ir prieinama vertybė. O ir išsilavinusių žmonių buvo nedaug..

Ir sakralinės žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems.. Dabar gi visiška priešingybė – skaityti mokame visi, knygų – gausa, informacijos – gausa, o skaityti, lavintis nenorime. Kodėl?

Vyrauja keistas požiūris – baigiame mokyklą, aukštuosius mokslus, pažiūrime filmų, truputį pažintinės dokumentikos, kokį dedektyvą ar romaną per metus įkremtame, spalvotus žurnalus pasklaidome.. ir nelįskit, aš viską žinau! O juk viskas aplink keičiasi neįtikėtinais tempais, ir tokio požiūrio tikrai jau neužtenka.

Reikia keistis ir mums.. Ne tam, kad “viską žinoti“, o tam, kad maksimaliai pritaikius naują informaciją savo gyvenime, tiesiog įdomiau, kokybiškiau, kūrybiškiau gyventume. Ne paslaptis, kad daug klaidų gyvenime darome iš elementaraus nežinojimo. Ir kartais laiku rasta informacija gali žmogui padėti radikaliai pakeisti, pagerinti gyvenimą ir net gyvybę išgelbėti.

Dar toks nemažiau keistas požiūris – kažkas už mus viską padarys: mokytojas išmokys, masažistas raumenis suformuos, psichologas problemas išspręs, gydytojas tablečių išrašys, būrėja ateitį nusakys, močiutė ligą užkalbės, gyduolis rankom pamojuos ir.. viskas savaime išsispręs.

Pagarba žmonėms, kurie padeda, bet tai tik pusė darbo. Kita pusė – be kurios pirmoji pusė tik laikinas efektas – mūsų pačių darbo dalis. Joks žmogus mūsų neišgydys, nesustiprins, neišmokys gyventi, jei patys to nesimokysime ir nedėsime asmeninių pastangų.

Tarkim, nesiseka niekaip gražiai sutarti su vyru ar žmona. Galime kovoti “už savo teises“, įrodinėti, bartis, ginčytis, bėgti toliau laimės ieškoti.. Ir labai didelė tikimybė, kad vėl bus tas pats. Juk nešamės į naujus santykius seną bendravimo modelį.. O kodėl nepanagrinėjus, kodėl tie santykiai tokie, atvirai nepasišnekėjus su mylimu žmogumi?

Kito žmogaus nepakeisime, galime tik keistis patys ar keisti požiūrį, ieškoti bendrų sprendimų. Kodėl nepasieškojus specialios literatūros – jos apstu? Galime kreiptis į psichologą, galime pasitarti su nusimanančiais žmonėmis, aptarti situaciją su artimu žmogumi. Sutikite – tai išmintingiau ir racionaliau, nei nuolat kariauti ir gyventi įtampoje.

Arba sutrinka sveikata. Žinoma, būtina eiti pas gydytoją. Jis nustatys ligą, padės užslopinti ligos simptomus tabletėmis, kad nekentėtumėte. Viskas. O ar nesusimąstėte, kad dauguma ligų, ypač chroniškų, yra neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmė? Ir jei nieko nekeičiame savo gyvenime, o tik slopiname simptomus tabletėmis (kurios visos savo šalutiniais poveikiais papildomai ardo sveikatą), rizikuojame susirgti dar rimtesnėmis ligomis?

Jei tik tabletėmis galima būtų išgydyti ligą, visi būtume sveiki. Tabletes gali būti laikina priemonė (žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai jau tabletė – vienintelė palaikanti gyvybę). Rimtos ligos neatsiranda iš niekur per vieną dieną. Vėl išmintinga išeitis – susirinkti visą informaciją apie ligą, jos atsiradimo priežastis. Parinkti mitybą, gal ir su dietologo pagalba, žolinius preparatus, maisto papildus, fizinius pratimus, kažko gal ir atsisakyti..  Padėti sau pačiam. Gyventi taip, kad nesirgtume. Juk tai mūsų gyvenimas ir gyvybė ir niekam kitam, tik mums ji turi labiausiai rūpėti..  

Ir taip visose gyvenimo srityse.. Jei kažkas neaišku ar kelia nerimą, abejones, nestumkime to į šalį, negalvokime, kad savaime išsispręs, ar kažkas ateis ir viską sutvarkys. “ Savaime“, paleista pasroviui problema turi savybę tik augti ir apaugti naujomis problemomis..

Išsprendę problemas, pagerinsime savo gyvenimą. Būkime atidūs patys sau ir savo artimiesiems. Ir visus pokyčius pradėkime pirmiausiai nuo savęs. Neapsiribokime spalvotais pramoginiais žurnalais ir televizoriaus žiūrėjimu.. Tai stabdo mūsų tobulėjimą.

Visi žavimės japonų tauta, jų išmintimi. Žinote, kokiu principu jie naudojasi savo kasdieniniame gyvenime? “Nuolatinis augimas ir mokymasis visą gyvenimą. Maksimaliai priimti pažangą ir puoselėti praeities vertybes“. Todėl jie tokie ramūs, ilgaamžiai.. tiesiog laimingi žmonės, nes yra kūrėjai. Nesiblaško, nekuria chaoso, o mokosi, daro išvadas ir nuolat eina į priekį.. 

Nepamirškime, kad visais laikais žmonės ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus, todėl atsakymai yra, telieka mums patiems juos surasti ir pritaikyti savo gyvenime 🙂

P.S.  Ir nesakykite, kad neturite laiko.. toks pasakymas visada reiškia nenorą  🙂 Ir niekada nepamirškime, kad nežinantį lengvai valdo žinantis ;)..

Niekada nesakyk “niekada“ – kita prasme

Mūsų gyvenimas – tai mūsų minčių ir veiksmų pasekmė. Tai mūsų įsitikinimų suma, pagal kurią ir klostosi mūsų gyvenimas – suvokiame tai ar ne. Retas apie tai susimąsto ir gyvena reagavimo į savo paties sukurtas situacijas režimu. Kiekvienas kuria savo gyvenimą, kuris persipina su kitų žmonių, tokių pačių kūrėjų, gyvenimais. 

Kai to nesuprantame, gyvenimas atrodo lyg chaosas ar virtinė atsitiktinumų. Kad suprastume savo “bazines“ mintis ir programas, tereikia kelias dienas stebėti savo mintis ir kalbą. Dažniausiai kartojamos frazės, priežodžiai, dominuojančios mintys ir yra ta matrica, pagal kurią klostosi gyvenimas. Pvz., visi matome niūrių, nuolat besiskundžiančių žmonių, kuriems visada viskas blogai, net jei ir gerai. Jie tarsi traukia paskui save nuolat pasipildantį bėdų maišelį. 

Arba nuolat besišypsančių, entuziastingų, optimistiškai nusiteikusių žmonių, kuriems viskas sekasi, o jei ir ne, jie nenusimena ir bando iš naujo ar kažką kitką. Ar susimąstome, kodėl taip yra? Na, konstatuojame: “vargšelis“ arba “laimės kūdikis“, lyg viskas savaime klostytųsi. O savaime, kaip žinome, nieko šiam pasaulyje nevyksta.. Kaip sako išmintis: “Darome save laimingais arba nelaimingais – darbo apimtis ta pati.. “ Nuo mūsų pačių priklauso, kaip žiūrime į gyvenimą – kaip į kliūčių ruožą ar kaip į daugybę nesibaigiančių galimybių.

Kažkada man tai buvo didelis atradimas. Kai pradėjau sekti savo mintis ir kalbą, labai greitai atradau ir veikimo programas. Ypač stiprios programos, susietos su žodžiais “visada“ ir “niekada“, pvz.: “aš niekada to nepasieksiu“, “man visada nesiseka“ ir t.t… Tie du žodžiai patvirtina ir sustiprina ir taip neigiamą programą.

Ir, aišku, visi žodžiai su dalelyte “ne“, pvz., sakydami: “aš nenoriu sirgti“, pozityvų norą išreiškiame neigimu, teisinga būtų sakyti: “aš sveikstu“ arba “aš sveikas“.. Taip pat stipriai veikia įvairūs posakiai ir priežodžiai, kuriuos dažnai kartojame.

Sakysite – kam viso to reikia? Pirmiausia, tai suteikia galimybę valdyti savo gyvenimą. Tuomet nereikia, kaip kokiam dedektyvui, ieškoti savo nesėkmių kaltininkų ar kaltinti kažką. Juk visas gyvenimo situacijas “pritraukiame“ automatiškai pagal savo vidinę būseną, nes nesąmoningai ieškome patvirtinimų savo įsitikinimams išoriniame pasaulyje.

Įvykiai ir žmonės išoriniame pasaulyje – mūsų vidinės būsenos veidrodinis atspindys. Grūmosime – grūmos ir mums, šypsosimės – šypsosis atsakydamas 🙂  Savo pačių įsitikinimais mes ribojame arba praplečiame savo galimybes. Iš to taip pat seka, kad kaip mes vertiname save, taip mus vertina ir aplinkiniai žmonės.

Yra įvairios metodikos, kurių pagalba galime keisti savo destruktyvias gyvenimo programas. Jei yra tvirtas noras, tikrai verta su jomis padirbėti. Na, o paprasčiausias pirmas žingsnis – stebėti savo mintis ir kalbą, pradėti sąmoningai matyti ir fiksuoti pozityvumą gyvenime ir suprasti: kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija.

O tuos du stebuklingus žodžius “visada“ ir “niekada“ naudokime ypač apdairiai. Sakydami “visada“, patvirtinkime tik pozityvias savo gyvenimo nuostatas, o žodį “niekada“ pasilikime tik retiems būtiniems atvejams, nes jis uždaro visus kelius augimui ir tobulėjimui..