Kategorija: Saviugda

Gyvenimu galime džiaugtis tuomet, kai esame ramūs ir sąmoningi. Ir atvirkščiai, kai esame įsitempę, viskas, kas vyksta aplinkui, pradeda mus erzinti: mes tampame lyg atviri elektros laidai, prie kurių artintis pavojinga. Tačiau patiriančiam įtampą žmogui dažnai matosi atvirkščiai: jam atrodo, kad aplinkiniai ar aplinka jį erzina, kad diena prasta, oras netikęs, ir dar begalė įvairiausių priežasčių, kurios “gadina“ nuotaiką.

Iš kur atsiranda vidinė įtampa ir kuo ji skiriasi nuo streso? Jei paprastai, tai stresas yra reakcija į nemalonią situaciją, į tai, kas atrodo sunku ar netikėta. Vidinė įtampa yra susikaupusi psichinė energija, kurią turime išlaisvinti, kitaip ji taip pat gali tapti streso priežastimi. Ją gali sukelti gyvenimo tempas, gyvenimo būdas, nuolatinis negatyvios informacijos srautas, užslopintos ar neišreikštos emocijos, negatyvus požiūris į gyvenimą. Jaučiančiam vidinę įtampą žmogui pasaulis atrodo niūrus, o bendrauti su juo yra sunku.

Tokia būsena pavojinga tuo, kad užsitęsusi ji gali sukelti ne tik psichikos, bet ir organizmo pakitimus. Todėl svarbu laiku pastebėti ją ir suprasti, kad gal ne pasaulis niūrus, o mūsų pačių vidus. Pagrindinis per didelės įtampos simptomas yra nuovargis. Dažni papildomi požymiai: nerimas, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, irzlumas, nemiga, virškinimo sutrikimai, pykčio priepuoliai.

Be to, įsitempę žmonės yra nekantrūs, paskubomis valgo, amžinai “neturi laiko“, mažai miega, turi polinkį į žalingus įpročius, daugelis geria raminamuosius vaistus. Jei tokie žmonės pakeistų bent jau su sveikata susijusius įpročius, jų būsena žymiai pagerėtų. Būtina suprasti savo fizines ir psichologines ribas – vieni žmonės pakelia didesnę įtampą, o kitiems ir nedidelės perkrovos yra nepakeliamos. Be to, dažniausiai įtampą sukuriame patys, o tai reiškia, kad patys galime ir ištaisyti situaciją.

Todėl jei pajutome užsitęsusį nuovargį ir nervingumą, pirmiausiai peržiūrėkime savo dienos režimą ir gyvenimo būdą, situaciją darbe ir santykius šeimoje. Įtampą gali kelti ir ilgai neišspręsta problema. Labai svarbu pripažinti, kad jaučiame įtampą, tuomet lengviau surasti jos priežastį. Deja, kartais žmonės dėl tokios savo būsenos pradeda kaltinti viską ir visus aplinkui, įvairiais būdais puola ją slopinti, arba, atvirkščiai, nuo jos bėgti ar ignoruoti. Toks elgesys – aklavietė.

Gyvendami įtampoje ne tik kenkiame savo fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir apsunkiname bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Susikaupusiai įtampai išlieti kartas nuo karto nesąmoningai “kursime“ konfliktines situacijas – organizmas tokiu būdu vaduosis nuo nepakeliamų būsenų. Sukelia šypseną pasakojimas apie močiutę, kuri lipdavo į miesto transportą ir pavažiuodavo kelias stoteles, kad galėtų su kažkuo pasibarti, o paskui laiminga pėstute grįždavo namo. O jei tenka gyventi su tokiu žmogumi?..

Netikėta tai, kad šiuolaikiniai žmonės didžiausią įtampą sukelia sau būtent dėl laisvalaikio praleidimo būdo: žalingi įpročiai, pasyvios (pvz., televizija) ir naktinės pramogos ir t.t.. Tai susiformavę netinkami įpročiai, kuriuos galime pakeisti. Nepamirškime, kad ilgalaikę įtampą organizmas išlaiko sunkiau, nei vienkartinį stresą. Puikūs būdai mažinti vidinę įtampą – fizinis krūvis, dienos režimas, saviugda, hobis, gamta ir atsipalaidavimo praktikos. Jei visa tai nepadeda, ieškokime profesionalios pagalbos.

Būkime dėmesingi sau – visos užsitęsusios neharmoningos psichologinės būsenos kenkia ne tik mums, mūsų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Koks mūsų vidus, tokia ir išorė: būti įtampoje reiškia kurti įtampą savo gyvenime. Kaip manote?

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?

Laisvo žmogaus priešingybė – konformistas. Tai pasyvaus gyvenimo, plaukimo pasroviui pozicija – kai žmogus nežino, ko jis nori iš gyvenimo ir neturi asmeninių tikslų. Toks žmogus tampa manipuliavimo įrankiu, todėl galime taip pavadinti nusistatymą ar prisitaikymą būti kaip visi, kaip dauguma. Konformizmo priežastys – baimė priimti sprendimus, baimė jų neįgyvendinti, neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi.

Žodyne konformizmas (lot. conformis – panašus, atitinkantis) apibrėžiamas kaip: 1. politikoje kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; 2. etikoje – sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu. Skirtingai nei sąmoninga pagarba aplinkinių nuomonei, konformizmas yra prisitaikymas nemąstant, kuris dažniausiai grįstas baime kažko neatitikti ir neturėjimu savo įsitikinimų.

Tai gali būti įgimtas polinkis, o gali būti ir įgytas. Nuo ko priklauso konformizmo lygis? Pirmiausiai nuo:
1. Asmeninių savybių: į konformizmą labiau linkusios moterys ir vaikai, paaugliai (bendraamžių grupėse), o taip pat žmonės su neišlavintu intelektu bei pasiduodantys įtakai žmonės.
2. Nuo grupės, kuri įtakoja: kuo didesnė ir vieningesnė grupė, tuo sunkiau atsispirti jos įtakai.
3. Nuo žmogaus ir grupės santykių: kuo žemesnis statusas žmogaus grupėje, tuo stipresnis prisitaikymas, prisirišimas ir priklausomybė nuo jos.
4. Nuo aptariamo klausimo ar užduoties: jei svarstomas klausimas žmogui nesvarbus arba jei jis mažai jame supranta (t.y, pasinaudojama jo nekompetencija).

Reikia pabrėžti, kad konformizmas nėra lankstumas, tai prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ ar iš baimės būti nesuprastam ir atstumtam, dėl abejonių savo vertybėmis ir sugebėjimais. Tokiam žmogui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Įdomu tai, kad konformizmas gali būti dvejopas:
1. Išorinis, viešai deklaruojamas – kai demonstratyviai paklūstama primetamai grupės nuomonei, kurio tikslas – užsitarnauti pritarimą grupėje arba išvengti papeikimo ar griežtesnių sankcijų iš grupės narių.
2. Vidinis, asmeninis konformizmas – kai dėl aplinkinių pozicijos įtakos keičiamos asmeninės nuostatos.

Vidinis konformizmas dažnai yra lydimas išorinio – kai galiausiai taip susigyvenama su daugumos įtaka, kad svetimi įsitikinimai tampa savais. Dažniausiai priklausomybė nuo grupės priverčia ieškoti įsivaizduojamo sutarimo su ja ir derinti savo elgesį pagal svetimus ar neįprastus šablonus. Tuo tarpu išorinis konformizmas yra manipuliacija, kai dėl tam tikrų asmeninių priežasčių yra tik demonstruojamas pritarimas primestoms daugumos normoms.

Daugumos spaudimo dėka gali išsivystyti nonkonformizmas – kaip pasipriešinimo svetimai įtakai forma, kai visais įmanomais būdais stengiamasi elgtis priešingai dominuojančios daugumos pozicijai, kai bet kokia kaina ir visais atvejais tvirtinamas ir įrodinėjama priešingas požiūris. Tai negatyvi būsena, kurios pagrindinis bruožas – maištavimas. Prieš ką – nelabai gilinamasi, svarbus pats maištas prieš daugumą.

Kyla natūralus klausimas: ar įmanomas taikus bendradarbiavimas grupėje? Žinoma, taip – asmenybė gali būti solidari su grupe, bet ne spaudimo ar prievartos pagalba, o sąmoningai pasirinktu sutarimu su ja. Kai grupė formuojama sutarimo ir susitarimo pagrindu, tuomet gimsta vienybė. Konformistais žmonės tampa iš baimės arba tuomet, kai yra verčiami prisitaikyti.

Kaip išvengti konformizmo? Mokytis įsiklausyti į save, stebėti pasaulį, lavintis ir formuoti asmenines vertybes bei gyventi taip, kaip sugebame geriausiai – tai dvasinio brandumo požymiai ir nepriklausomo, laisvo žmogaus gyvenimo pozicija. Pradėkime nuo paprastų dalykų:
1. Nusistatykime asmeninius tikslus – artimiausiam laikotarpiui, metams. Turintys tikslus žmonės yra pasitikintys savimi, motyvuoti ir savarankiški.
2. Vystykime pasitikėjimą savimi – būtinai fiksuokime savo pasiekimus ir jais pasidžiaukime.
3. Mokykimės laikytis savo pasirinktos krypties ir savo idėjų – nežiūrint į nieką.
4. Tapkite asmenybe! Toks žmogus aiškiai suvokia, ką jis nori pasiekti gyvenime, jis turi savo tikslą.

O ką jūs manote apie konformizmą?

Šią savybę dažniausiai pastebime kituose žmonėse ir vertiname kaip neigiamą. Vadiname tokius žmones pasikėlusiais, pasipūtusiais, sužvaigždėjusiais ir tuščiagarbiais. Pastebėti savyje tokią, švelniai tariant, nemalonią savybę yra sunkiau. Kodėl, aišku kiekvienam: galvoti apie save esame linkę truputį geriau, o ir nesinori tikėti, kad galime tokie būti..

Kaip pasireiškia ši savybė? Kaip pasipūtimas, dėmesio troškimas, išbujojęs egoizmas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, kaprizingumas, perdėtas dėmesys ir gailestis sau. Visa tai, kaip bepasirodytų keista iš pirmo žvilgsnio, yra silpnos asmenybės bruožai ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Susireikšminimas yra pavojinga saviapgaulė, nes dažnai painiojama su meile sau, pakreipia mus priešinga tobulėjimui kryptimi.

Pasiduodame šiai saviapgaulei, kai įsivaizduojame savo “triumfą“, sėkmę, kuri visus priblokš, nustebins ir iškels mus į neįtikėtinas aukštumas. Galime tai vadinti klaidingu išoriniu motyvu ar liguistomis fantazijomis, bet jei jomis gyvename, tai didelę savo energijos dalį joms ir atiduodame. Tuo pačiu blokuojame galimybę realiai veiklai – saviraiškai, kūrybai ir savo talentų išskleidimui. Nes norime ne “būti“, o “pasirodyti ir atrodyti“, ir už tai laukiame aplinkinių įvertinimo.. aukšto.. kuo aukštesnio.

Dažniausias susireikšminimo rezultatas – pažeminimas. Atrodytų – kodėl, juk norime sėkmės?.. Bet pasvarstykime – kokios? Išsikeliant save virš kitų, susireikšminant. Reiškia, tam, kad išsikeltume, kažkas turi būti pažemintas.. Gaunasi, kad paslėptas motyvas yra pažeminti kitą, o visa tai, ko linkime kitiems, galiausiai rezonanso principu grįžta mums patiems. Todėl ir “žvaigždės“ šiandien vienadienės, nes jų veikla visiškai priklauso nuo kitų žmonių reakcijų..

Todėl stebėkime savo siekius, o ypač jų motyvus. Ir tai nereiškia savo asmenybės slopinimo ar žeminimo, ir niekas neneigia galimo pripažinimo ar materialaus atlygio. Skirtumas tik motyve – ar esame prisirišę prie galutinio rezultato ir ypač jo įvertinimo, ar mūsų veiklos tikslas yra kūrybinė saviraiška. Kai nėra prisirišimo prie rezultato ir įvertinimo, žmogaus negali “pagadinti“ materialus atlygis ar šlovė.

Jei nėra susireikšminimo, žmogaus negalima pažeminti nei žodžiais, nei veiksmais, nes jis yra orus ir labai gerai supranta savo galimybes, kurios nepriklauso nuo kitų vertinimų. Šios savybės nebuvimas išlaisvina daugybę energijos, kurią susireikšminęs sunaudoja perdėtam emocionalumui, dėmesio troškimui ir išsigalvotoms problemoms. Kartas nuo karto tai gali pasireikšti kiekviename žmoguje, ir kad fantazijos apie “didybę“ neatsisuktų prieš mus pačius, turime tai stabdyti.

Todėl mokykimės atpažinti menkiausius susireikšminimo požymius: stebėkime, kaip bendraujame su žmonėmis – ar ne iš aukšto, ar jų nežeminame. Juk ir pastabas galime išsakyti geranoriškai, tuomet ir reakcija į jas bus tokia pati. Nuolat sąžiningai “pasitikrinkime“ ir savo gyvenimo siekius, visada viską vadinkime tikrais vardais, be pagražinimų. Ir jei aptinkame “karališkų užmojų“, pasipūtimo, paniekos kitiems – sustokime, susimąstykime – tai ne “kietumas“, tai susireikšminimas!

O kaip elgtis, jei gyvenime susiduriame štai su tokiais pasipūtėliais? Tuščiagarbius žmones, kurie žemina kitus kad pasijustų svarbūs, K. Kastaneda pavadino “smulkiais tironais“. Jei priešinamės jų veiksmams, tai prilygsta jų žaidimo taisyklių pritarimui. Geriausia tokiu atveju – neleisti primesti situacijos, nesileisti valdyti – ignoruoti. Tuomet šis “smulkus tironas“ atsidurs kvailoje padėtyje ir jo elgesys atrodys kaip nesubrendusio žmogaus išsišokimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis. Juk neveltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose aplinkybėse. Išmokę atpažinti savo pasipūtimą, mes išmokstame pastebėti susireikšminimą ir kituose žmonėse, todėl galime rinktis nuoširdų bendravimą be manipuliacijų.

Nėra gyvenime svarbių ar nesvarbių, vertų ar nevertų žmonių, kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas galime išreikšti save harmoningoje saviraiškoje, nesistumdant, nelipant per galvas ir nežeminant kitų. Visi esame svarbūs ir reikalingi, kiekvienas esame reikšminga visumos dalis – visada tai prisiminkime.

Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą, įgyjame nepaprastą lengvumą, nes nereikia lygiuotis į abejotinas vertybes ir ieškoti savo “žvaigždiškumo“ patvirtinimų. Sąmonė įgauna tyrumą, nes išsivalo nuo negatyvių minčių gromulavimo ir iliuzijų. Veiksmai tampa aiškūs ir efektyvūs, mes pasitikime savimi, nes tampame savimi.

O ką jūs manote apie susireikšminimą?

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Žmogus yra biologinė-energetinė-informacinė sistema, ir jo veikla grįsta energetine-informacine apykaita. Tai natūrali žmogaus būsena – aplinkos, žmonių, visuomenės ir visatos atžvilgiu – viskam, ką žmogus vadina išoriniu pasauliu. Bet koks pažinimo ar energijos gavimo procesas yra energetinė-informacinė apykaita. Pavyzdžiui, ir valgymas, ir skaitymas yra energijos ir informacijos gavimas, tačiau valgydami gauname energijos daugiau, o informacijos mažiau, o skaitydami – atvirkščiai.

Energija ir informacija yra neatsiejamos, todėl vis dažniau naudojamas terminas energoinfomacija (S.Volkov). Mintis, jausmas ar veiksmas taip pat yra energoinformaciniai procesai, kuriuose energija ir informacija sąveikauja skirtingomis proporcijomis ir turi skirtingas charakteristikas. Pvz., neapykanta turi vienokią informaciją ir energiją (poveikį) žmogui, į kurį ji nukreipta, o meilė turi jau visai kitokius parametrus ir kokybę. Kiekvienas iš mūsų aiškiai suvokia ir jaučia šių jausmų skirtumą.

Kad aiškiau suprastume energijų apykaitos veikimą, mes galime pritaikyti dažnių rezonanso teoriją, kuri aiškina, kad du procesai su vienodais parametrais stiprina vienas kitą. Rezonuoti (lot. resonare – duoti atgarsį) – kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos virpesių dažniui. Šiuo efektu grįsta ir energoinformacinė apykaita tarp žmonių. Bendraudami žmonės stengiasi pasiekti rezonansą: jei nepavyksta, tai sąveika nežymi arba apskritai neįvyksta.

Tai geriausiai iliustruoja ginčas, kai vienas iš dalyvių provokuoja kitą, kad pasiektų rezonansą ir tam naudoja įžeidimus ar grasinimus. Kai tik kita pusė “susiderina“ su provokatoriaus energijomis, įvyksta stiprus dažnių rezonansas ir jo įtakota reakcija. Tai gali būti agresyvus atsakas, arba, jei rezonansas nepakankamas, barnis užgesinamas. Kuo stipresnis rezonansas, tuo greičiau jis tampa nekontroliuojamas. Dėl šios priežasties kartais paprastas ginčas gali turėti nenuspėjamas pasekmes.

Mūsų protas yra tarsi filtras tam, kad neįvyktų stiprus rezonansas, tačiau stiprus poveikis daro žmogų neadekvačiu. Tai ypač ryšku masiniuose renginiuose: mitinguose, koncertuose ar sporto varžybose. Kuo daugiau dalyvių yra vienodose energijų virpesių dažniuose, tuo stipresnis rezonansas. Šį principą galime pastebėti ir bendravime pagal žmonių interesus, pomėgius ar polinkius – “toks tokį pritraukia“.

Dar vienas ryškus energetinio-informacinio rezonanso pavyzdys – vadinamas energetinis vampyrizmas. Tokiam žmogui trūksta energijos, ir jis pasiekia rezonansą išprovokuodamas energijos blykstelėjimą: kuo stipriau, tuo geriau. Tam stengiamasi supykdyti, sukelti gailestį ar kaltės jausmą. Geriausias atsiribojimas nuo tokių veiksmų – rezonanso nebuvimas. Jei rezonanso nėra, žmogus laisvas nuo svetimų energijų poveikio.

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, jie patvirtinami senomis patarlėmis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“, “kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais“, “jei nori, kad tau šypsotųsi – šypsokis pats“, “kaip šauksi, taip atsišauks“, “mes pritraukiame tai, apie ką galvojame“. Taigi, visi procesai, kuriuos žmogus laiko problemomis, yra jo asmeninių vibracijų ir išorinių procesų rezonansas.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis. Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti..

Kaip gi prisitraukti tą taip trokštamą teigiamą rezonansą? Paprastai: pirmiausiai – valios pastangomis. Jau įrodyta, kad žmogaus valia yra pritaikyta tikslų siekimui, o ne kažko slopinimui. Todėl jei turime neigiamų savybių ar minčių – neslopinkime jų, o pripažinkime, kad jos yra ir tiesiog keiskime jas naujomis ir pozityviomis. Jų neįtvirtinsime per akimirką, bet valios pastangomis to pasieksime tikrai (na, pabandykime bent dvi savaites..). Kai pradeda veikti naujos programos, nepalaikomos senosios tiesiog “išsitrina“.

Antra: sekime savo mintis ir kartas nuo karto atlikime minčių, jausmų, emocijų ir poelgių “inventorizaciją“. Aptikę negatyvias destrukcines mintis, keiskime jas pozityviomis ir kuriančiomis – tuo pačiu keisimės ir mes patys, ir, žinoma rezonansas su aplinka. Trečia: panaudokime dažnių rezonanso dėsnį bendraudami su žmonėmis, t.y., pasirinkime sektiną žmogaus pavyzdį ir lygiuokimės į jį, bendraukime su juo dažniau. Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia (nepamirškime, blogas taip pat..).

Išvada ir vėl ta pati: viskas mūsų rankose – veikime! Linkiu visiems kurti savo gyvenime tik teigiamus rezonansus 🙂 ..

Šiandien dauguma žmonių linkę į analizę, tai dažniausiai skaitoma vertingu bruožu. Ar susimąstėte, kodėl? Žodyne analizė (gr. analysis – skaidymas) apibrėžiama kaip mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ir faktiniu skaidymu į dalis ir tų dalių nagrinėjimu. Taigi, jei norime kažką išanalizuoti, mes turime tai padalinti į dalis, kad galėtume išnagrinėti.

Daugumą specialistų galime pavadinti jų pasirinktos srities analitikais. Mokslas taip pat veikia analitiniu būdu: skirsto, dalina ir atveria vis smulkesnes materijos daleles. Tokiu pačiu būdu siekiama pažinti ir žmogų – jau ir sveikatos priežiūros specialistai “pasidalino“ žmogų į atskiras dalis ir jas gydo. Specializacija reikalinga, nes taip lengviau parengiami specialistai, gerai išmanantys tam tikras sritis.

Toks būdas viską dalinti ir skaidyti taip įsitvirtino visuose moksluose, kad neišvengiamai paveikė ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus dažnai taip įnikęs į analizę, kad negali be jos apsieiti. Per analizę mes mokomės, bet retai žengiame sekantį žingsnį – link sintezės. Ir jei šiandien žmonės yra nejautrūs ir šalti, tai ir dėl to, kad pernelyg pasinėrė į analizę. Pasirodo, vien analizuodami mes nustojame matyti visumą.

Žvilgtelėkime, kaip apibrėžiama sintezė. Tai (gr. synthezis – sujungimas, sudarymas, derinimas) įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą; apibendrinimas, sujungimas. Sintezės dėka galime pamatyti bendrą vaizdą, todėl kad atveriame ryšį tarp daiktų ir reiškinių. Analizė be sintezės yra vienpusis veiksmas, nes išskaido ir išskirsto, bet visumos neparodo.

Pavyzdžiui, išskirstykime kažką gyvą į elementus, ir gyvenimo nebus, nors gal ir sužinosime kažką vertingo apie atskirą elementą. Be to, tam, kad sužinotume to elemento savybes pilnai, mes turime pažinti jį visumoje, veikime. Kai sujungiame visus nagrinėjamus elementus į visumą, jie įgauna visai kitą prasmę ir savybes. Analizė moko nagrinėti, bet neleidžia sujungti ir pajusti, o sintezė nemoko nagrinėti, bet plečia sąmonę, nes moko sujungti ir pajusti.

Jos papildo viena kitą ir negali viena be kitos. Analizės ir sintezės dėka mes galime eiti link tikro žinojimo. Žinoti – reiškia žiūrėti iš pačio aukščiausio požiūrio taško. Tuomet matome bet kokį reiškinį ar daiktą pilnai – išnyksta detalės ir išryškėja visuma, ir mes pradedame daugiau suprasti. Tai svarbu, ir kad būtų dar aiškiau, pažiūrėkime, kaip polinkis į analizę be sintezės veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.

Dažnai jau tą pačią akimirką, kai sutinkame naują žmogų, mes puolame jį analizuoti: išvaizdą, privalumus ir trūkumus, profesiją, padėtį visuomenėje, uždarbį ir t.t. Analizė fiksuoja dėmesį į smulkmenas, žiūri į jas tarsi pro didinamąjį stiklą, ir už mažiausią trūkumą gali pažeminti, nes per detales nematome visumos. Net šeimose visi tapo tikrais analitikais, nes pasiruošę nuolat kabinėtis prie smulkmenų.

Jei supykstame, tai tuoj pat jungiame analizę didžiausiu pajėgumu – išnarstome savo skriaudėją po kauliuką. Ir.. kai baigiame analizuoti ir sugrįžta meilė, mes atleidžiame, nes matome visumą, o smulkmenas pamirštame. Juk mylėdami mes jaučiame žmogų, jis mums svarbus, mes mylime jį tokį, koks jis yra. Vienybei reikalinga sintezė, o šeimoje tai yra meilė, supratimas, ramybė.

Arba begalinis praeities įvykių analizavimas, kuris be sintezės tampa kamuojančia savigrauža. Daugelis žavimės psichoanalize, bet pamirštame, kad po analizės turime daryti išvadas, sprendimus ir keistis arba keisti situaciją, jei to reikia. Įvykių analizė naudinga tuomet, kai aiškiai suvokiame priežastis, kurios trukdo laimingai gyventi, ir vykdome sintezę, t.y., panaudojame praeities patirtį savo dabartiniam gyvenimui gerinti.

Analizė plačiąja prasme, be jokios abejonės, pastūmėjo žmonijos vystymąsi į priekį. Tačiau be sintezės – veikimo visų labui, vienybės, informacijos ir įvairių pasiekimų panaudojimo visų klestėjimui, mokslo ir dvasinių vertybių vieningumo – žmonės tampa egoistiški, priešiški ir svetimėjantys. Vienybė nereiškia visų suvienodinimo, tai pirmiausiai yra visų darbas kiekvieno, visų žmonių ir Žemės labui.

Tai dvasinis principas, štai kodėl vienybėje yra didelė jėga. Žmonės nesiremia vienybės filosofija ir sinteze todėl, kad pasuko materializmo keliu. Todėl sakoma, kad analizė yra nusileidimas į materiją, o sintezė – dvasinis kilimas. Tik jų abiejų dėka galime pasiekti harmoniją, nes tuomet tos jėgos veikia kartu, viena kitos ir visų mūsų labui.

O ką jūs apie tai manote?