Kategorija: Saviugda

Kartais girdime: “užvaldė emocijos“, “nesivadovauk emocijomis“, “kalba emocijos“ ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia“ nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Tam tikrų specialybių žmonės dirbdami beveik nuolat patiria didesnį ar mažesnį stresą. Yra atlikti tyrimai ne tik apie darbus, kurių nuolatinis palydovas – stresas, bet ir apie bendrus faktorius, kurie bet kokiame darbe sukelia stresą.

Todėl pirmiausiai apie stresorius – faktorius, sukeliančius darbe stresinę reakciją. Juos žinoti tikrai naudinga, nes tuomet lengviau valdyti ir savo reakcijas, ir pačią situaciją. Tyrimais nustatyta, kad tai yra:

* kvota, normatyvai;

* kraštutiniai terminai;

* darbas kitų akivaizdoje;

* ribinės situacijos (kai galima arba sėkmė, arba žlugimas);

* konkurencija, varžymasis;

* sunkumų kėlimas;

* fizinės sąlygos (nepatogi darbo poza, kilimas į aukštį ir pan.)

* nepalankios aplinkos sąlygos;

* mašinų ir prietaisų panaudojimas;

* reikalavimas greitai atlikti darbą;

* galimi pavojai;

* rizika savo gyvenimui;

* rizika kitų žmonių gyvenimui;

* tikslumo reikalavimas;

* reikalavimas rodyti iniciatyvą;

* ištvermės reikalavimas;

* darbas atviroje erdvėje (lauko darbai);

* laisvės suvaržymas;

* veiklos detalizavimas;

* dalykiniai susitikimai ir susirinkimai.

O dabar – apie darbus, kuriuose patiriama daugiausiai streso. Nustatyta, kad šių specialybių atstovai darbe patiria stresą dažniausiai:

* gaisrininkai;

* įmonių vadovai;

* taksi vairuotojai;

* gydytojai-chirurgai;

* policininkai;

* lėktuvų pilotai;

* kelių policininkai;

* įvaizdžio kūrimo specialistai;

* reklamos kūrėjai;

* nekilnojamojo turto pardavimo agentai.

Žinoma, galima būtų dėl kai kurių darbų suabejoti – pavyzdžiui, dėl įvaizdžio ar reklamos specialistų, bet jie, matyt, įtraukti į “neramiausių“ sąrašą todėl, kad dirbant taip pat pasitaiko nemažai faktorių, kurie sukelia stresą.

Įdomus ir kiek netikėtas “ramiausių“ specialybių dešimtukas:

* muzikos instrumentų meistras;

* gydytojas-statistas;

* teismo raštininkas;

* krautuvo operatorius;

* buitinės technikos remonto meistras;

* medicininės dokumentacijos pildymo specialistas;

* bibliotekininkas;

* buhalteris;

* klavišinių instrumentų derintojas;

* valytojas.

Čia gal nesutikčiau dėl buhalterio darbo – atrodytų, ir dėl atsakomybės, ir dėl darbo pobūdžio (galimų klaidų) jis nėra jau toks ramus. Beje, pastebėjau, kad beveik visi šio sąrašo specialistai, išskyrus kelis, nedirba su žmonėmis – gal todėl jų darbas ramus?..

Visuomet buvo įdomu – kodėl žmonės renkasi darbą, kuriame yra stresą sukeliančių faktorių. Juk tam reikia drąsos, pasiaukojimo, ir galiausiai.. ištvermės bei atsparumo stresams. Plačiau apie šiuos tyrimus galima paskaityti čia.

O ką apie tai manote jūs?

Atidėti darbai turi nemalonią savybę kauptis. Tai tarsi ėjimas užburtu ratu: kiekvienas atidėtas darbas papildo esamų eilutę, ir ji niekada nesibaigia.. Todėl įtampa kyla vien apie juos pagalvojus – ką jau kalbėti apie jų atlikimą..

Be to, ta įtampa atima mūsų energiją, ir jos lieka mažiau kasdieniniams darbams. Net nedidelė atidėtų darbų eilutė gali negatyviai veikti žmogaus emocinę būseną. Puikią metodiką atlikti susikaupusius darbus siūlo sistema “Spiritual Option“. Dėl savo paprastumo ji tinka kiekvienam.

Taigi, kad pajudintume savo atidėtų darbų eilutę, reikia atlikti šiuos žingsnius:

1. Sudarome visų pradėtų ir planuojamų atlikti, bet atidedamų darbų sąrašą. Į šį sąrašą būtinai įtraukiame ir tai, ko norime atsisakyti ar apriboti. Pavyzdžiui:

a) nebaigti darbai:
– neparašytas laiškas;
– nebaigtas remontas bute;

b) nepradėti (planuojami) darbai:
– rytinė mankšta;
– anglų kalbos pamokos;

c) atsisakyti ar apriboti:
– valgyti prieš miegą;
– laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

2. Pasirenkame iš šio sąrašo patį paprasčiausią darbą – tą, kurį galime atlikti tuojau pat.

3. Atliekame jį DABAR!

4. Pasirenkame iš šio sąrašo sekantį darbą – tą, kurį galime lengvai atlikti ir atliekame DABAR!

Ir taip toliau.. Sugrįžtame prie šio sąrašo tol, kol atliekame visus darbus. Metodas išbandytas ir veikia puikiai dėl vienos priežasties: sąraše visuomet rasime bent vieną ar net kelis darbus, kuriuos be didelio vargo atliksime. Vieną dieną lengvai eisis vieni darbai, kitą dieną – kiti.

Sąrašą galime koreguoti – suskirstyti darbus pagal grupes (nebaigti, nepradėti ribotini), arba rašyti vieną darbų eilutę. Esmė tame, kad mes turėtume juos visus prieš akis. Todėl nėra būtinybės rūšiuoti darbus pagal sudėtingumą – užrašome didelius ir mažus kartu.

Pakanka sudaryti sąrašėlį, o jau paskui telieka pagal jį darbuotis. Nėra sąrašo – neturime realios situacijos vaizdo, todėl padėtis gali atrodyti beviltiška. O kai tik pradedame spręsti užsistovėjusius uždavinius, mes išlaisviname energiją, kurią sudeginame nerimaudami dėl susikaupusių darbų.

Kokiu eiliškumu juos atliksime – pasirinksime kiekvieną dieną. Tai atrodo neįtikėtina, bet būtent štai toks laisvas pasirinkimas padeda lengvai įveikti visus atidėtus darbus. Jau atlikę pirmąjį, mes pasijusime geriau – juk pamatysime rezultatą :)!

Ir tai bus puikus motyvas sekantiems darbams atlikti. Tai suteiks pasitikėjimo, entuziazmo ir stiprybės atlikti ir sudėtingus, didelius darbus. Taip pat išmokys organizuoti savo veiklą, ir, svarbiausia – išsivaduoti iš nemalonaus nerimo dėl atrodančios nevaldomos situacijos.

Todėl jei atidėtų darbų susikaupė – pabandykite. Tai iš tiesų paprasta :)..

Psichologas S. Vygonskis savo knygoje “Kita interneto pusė“ iššifravo vadinamus “avatarus“, angliškai dar vadinamus “user pick“. Visi žinome, kad tai paveikslėliai, kuriais prisistatome internetinėje erdvėje.

Autorius teigia, kad iš to, kokius žmogus pasirenka vaizdus, galime daug sužinoti. Įdomu, kad tikra žmogaus nuotrauka atskleidžia mažiau, nei pasirinktas tam tikras simbolis. Tačiau ir nuotrauka gali daug papasakoti – rodomais nuotraukoje gestais ar pasirinkta poza.

Beje, nėra jokios patologijos tame, kad žmogus nenori rodyti savo tikrosios nuotraukos, internetas – erdvė, kur žmonės dažniausiai renkasi simbolius. Pavyzdžiui, nepasitikintys savimi dažnai pasirenka simbolizuojančius jėgą ir didybę paveikslėlius – taip kompensuojamas pasąmoninis noras tokiu būti.

Neretai pasirenkami vaizdai, atspindintys žmogaus idealą ar aukštus tikslus. Ir tai dėsninga, nes tobulėjimas – natūralus žmogaus siekis. Kartais paveikslėlis gali būti ir magiškas ženklas, tarsi apsauga nuo išorės.

Dažnas “avatarų“ keitimas gali rodyti ir nepastovumą, ir naujų įspūdžių siekį. Pavojinga grupė – pikti, sarkastiški, antihumaniški motyvai, parodantys žmogaus psichologines problemas. Na, o nuteikiantys bendrauti paveikslėliai yra pirmiausiai gražūs, taikūs ir harmoningi :)..

Dabar smulkiau apie dažniausiai pasitaikančias vaizdų grupes:

– Jei žmogus įdeda savo nuotrauką, tuomet svarbu – kokią. Nuotrauka be neigiamų emocijų – puiku. O jei demonstruojamas agresyvumas, pikti ar nepadorūs gestai – verta susimąstyti, kodėl.

– Kažkokio įžymaus žmogaus nuotrauka. Deja, tai dažniausiai patvirtina nepilnavertiškumo pojūtį. Kaip teigia psichologas, žmogus su normaliu savęs vertinimu nesislėps už įžymybės, nes jaučia savo unikalumą ir nesistengia nei kažko kopijuoti, nei būti į kažką panašus.

– Nuogo žmogaus nuotrauka. Tai atviras kvietimas intymiems santykiams. Vyras tokia nuotrauka sako: “štai koks aš galingas ir stiprus..“, o moteris: “aš tokia patraukli ir aistringa, niekas man neatsispirs..“

– Priešingos lyties žmogaus nuotrauka. Reiškia, kad žmogus gali turėti vyriškų ar moteriškų savybių. Tai atspindi pasaulines tendencijas: vyrai moteriškėja, o moterys – vyriškėja.

– Ne savo, o kito, “idealaus“ žmogaus atvaizdas. Parodo, kad žmogus norėtų būti toks, koks yra žmogus paveikslėlyje, tai jam suteikia pasitikėjimo.

– Animacinių filmukų herojai ar epizodai. Tai greičiausiai reiškia, kad žmogus tiesiog mėgsta šį meno žanrą.

– Kažkoks daiktas, gali būti bet kas: knyga, muzikinis instrumentas, automobilis ir t.t.. Tokie paveikslėliai paprastai atspindi žmogaus polinkius, tikslus ir pomėgius. Taip simboliškai parodoma tai, kas žmogui yra svarbu.

– Gamta: kalnai, jūra, miškai, augalai, gyvūnai ir pan. – visa tai simbolizuoja vidinį žmogaus pasaulį. Tokie paveikslėliai labai daug pasako apie žmogaus charakterį: jei žmogus harmonijoje su gamta, tuomet jis harmonijoje ir su savimi :)..

Galime sutikti su autoriaus išvadomis, galime prieštarauti – tačiau logikos jo išvadose yra. Juk kokie esame mes, taip save išreiškiame ir realiame pasaulyje, ir virtualioje erdvėje..

Tiesa, virtualioje erdvėje naudojame daugiau simbolių ir ženklų, kurie dažnai pasako net daugiau, nei atviras tekstas. Nors.. gali atrodyti, kad esame labai gerai už tų “avatarų“ pasislėpę 🙂 ..

Kai gyvename harmonijoje su savimi ir aplinka, mes esame laimingi. O kai elgiamės neteisingai, gyvenime atsiranda įvairūs ženklai, kurie nurodo mūsų klaidas. Jei esame sąmoningi ir atidūs, mes juos pastebime ir galime keisti savo elgesį.

Atrodytų, viskas paprasta – tačiau tų ženklų mes dažnai nesuprantame, o dėl nesėkmių pasineriame į negatyvias emocijas ir kaltinimus. Toks elgesys tik dar labiau pablogina bet kokią situaciją, todėl labai svarbu išmokti suprasti gyvenimo ženklus – juk jie parodo mums, kad nuklydome nuo teisingo kelio.

Pirmuosius ženklus rodo mūsų emocinė būsena – tai subtiliausia užuomina į neteisingą elgesį. Reikia išmokti įsiklausyti į save ir laiku pastebėti nerimą, prislėgtumą ar įtampą. Tokios būsenos visuomet turi priežastis, todėl svarbu jas atsekti.

Negalima šių būsenų slopinti ar ignoruoti: jei jaučiame emocinį diskomfortą, reiškia, turime sustoti ir susimąstyti – kas jį sukelia. Priežastys gali būti įvairios: įsisukome į skubėjimą, neteisingai pasielgėme, ne tuo užsiimame ir t.t..

Jei ignoruojame savo emocinę būseną, gyvenimas siunčia signalus per “atsitiktinius“, netikėtus įvykius. Tai gali būti pasikartojantys trukdymai kažką atlikti ar pasakyti (pvz., neįmanoma prisiskambinti, vėlavimas ir pan.); nugirsta įsimintina frazė; primygtinai siūloma knyga ir pan. Šiuos ženklus dažniausiai pastebime po kažkokių nemalonių įvykių, todėl turime atkreipti į juos dėmesį, ypač jei jie kartojasi.

Tokie signalai gali būti siunčiami ir “atviru tekstu“ – galime sutikti žmogų, pvz., psichologą ar dvasinį vadovą ir paskaitoje ar pokalbyje išgirsti tiesioginį mūsų nesėkmių paaiškinimą. Tiesmukesnė forma – įžeidinėjimai arba “įspėjimai“ – kai pagalvoję kažką blogo, galime tuoj pat susižeisti (paslysti, įsipjauti ir pan.).

Jeigu nepastebime ankstesnių signalų, tuomet ženklus gauname per situacijas mūsų gyvenime: žlunga įvairūs planai, prasideda bendravimo krizės, apgavystės ir pan.. Jos negatyvios, todėl priverčia sustoti, susimąstyti, analizuoti ir peržvelgti savo gyvenimo vertybes.

Jei to nepadarome, gali prasidėti nesėkmių ruožas. Tai ženklai, nurodantys sunkesnes pamokas. Jos paliečia tą sritį, kuri žmogui atrodo svarbiausia: sveikata, artimi santykiai, materialinė padėtis, profesija, t.y., ten, kur žmogus negali nepastebėti.

Tai dažniausiai skausmingos pamokos, dėl išgyvenimų (kaltės jausmo, aukos jausmo, nevilties) neleidžiančios pamatyti išeitį. Jos sunkiau sprendžiamos, tačiau mechanizmas toks pats: suprasti įvykių priežastis, jų nekartoti ir kiek įmanoma, taisyti pasekmes – nuo įvykių iki savo emocinės būsenos.

Žinoma, lengviausiai pastebima ir ištaisoma yra mūsų emocinė būsena. Kuo ryškesni gyvenimo ženklai, tuo daugiau laiko ir pastangų reikia situacijai pataisyti. O ir gyvenimo ženklus gali pamatyti sąmoningi, dvasiškai augantys žmonės.

Inertiškai mąstančiam, miegančios sąmonės žmogui viskas gyvenime atrodo kaip atsitiktinumai ir netikėtumai, kurių jis nesusieja su savo mąstymu ir elgesiu. Toks žmogus gyvena iš išorės įdiegtais kriterijais, jo sąmonė veikia pasitelkdama šablonus, o ne kūrybinį mąstymą.

Tačiau kiekvienam žmogui būna prašviesėjimo momentai, kai jis suvokia, kad gyvenimas pagal svetimą valią jam netinka. Išeitis – būti savimi, būti laisvu ir atsakingu už savo gyvenimą. Kai suprantame, kad viskas yra mūsų pačių rankose, štai tuomet, siekdami harmonijos ir pradedame pastebėti gyvenimo ženklus..

Visi gyvenimo ženklai nurodo mūsų gyvenimo pamokas, ir jei jų neišmokstame, gali tekti spręsti vis sunkesnius uždavinius. Jei gyvenimo pamoka išmokta – gyvenimas keičiasi į gerą pusę. Tuomet jaučiame, kad pasielgėme teisingai ir gyvenimo ženklų dėka išmokstame gyventi harmonijoje :)..

Dažniausiai abejingumas lyginamas su siena arba ledu. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Akivaizdu, kad tai neigiama savybė, tačiau abejingų žmonių matome vis daugiau. Kodėl žmonės pasidaro abejingi?

Priežastys gali būti vaikystėje dėl neteisingo auklėjimo – meilės ir švelnumo trūkumo, tėvų dėmesio ir palaikymo trūkumo, t.y., abejingi tėvai auklėja abejingus vaikus. Abejingumą skatina ir aplinkos poveikis – propaguojamas egoizmas ir paviršutiniškumas.

Abejingu žmogus gali tapti ir dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina.

Abejingas žmogus tyli tuomet, kai reikia kalbėti, neveikia, kai reikia veikti, niekur nesikiša ir tikisi, kad viskas apsieis be jo, kad geriau tyliai palaukti. Jis abejingas ir kitų skausmui. Todėl abejingumas dažnai prilyginamas bailumui ir niekšiškumui.

Dažniausiai žmonės nepripažįsta, kad yra abejingi ir maskuoja tai įvairiais pasiteisinimais: “ne mano problema“, “nenoriu gilintis“, “patys kalti“, “nenoriu trukdyti“ ir t.t.. Būna ir taip, kad žmogus abejingumą laiko gera savybe, todėl randa “logišką“ paaiškinimą: “tokie laikai“, “visiems nepadėsi“, “nieko asmeniško, tik darbas“ ir t.t..

Tokie žmonės atbunka – iš pradžių jie nejautrūs smulkmenoms, vėliau – svetimam skausmui ir socialinėms problemoms. Taip atsiranda pragmatiški, formalūs vykdytojai visuose visuomenės sluoksniuose, apie tai rašytojas A. Jasenskis rašė: “Bijok abejingų – tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta baisiausi dalykai“.

Mes esame žmonės, mums duoti jausmai ir emocijos – per juos pažįstame save ir pasaulį. Būtent abejingumas palengva gesina viską, kas žmoniška, todėl abejingi žmonės – dvasiškai tingūs, siauro suvokimo, sunkiai bendraujantys, egoistiški, nekūrybingi.

Vienintelis dalykas, kas gali sujaudinti abejingą – jis pats ir viskas, kas liečia jo interesus. Štai toks abejingojo portretas: šaltas viskam, kas jo asmeniškai neliečia, ir kryptingas ten, kur jam svarbu. Tarpusavio santykiuose abejingumas žeidžia labiausiai, todėl jį dažnai lydi vienatvė.

Kartais galime painioti ramybę su abejingumu. Tačiau mokėjimas išlikti ramiu ir valdyti savo jausmus, jei to reikia – teigiamos savybės, nes žmogus yra jautrus ir išgyvena jausmus. O štai abejingas nesugeba giliai jausti, yra paviršutiniškas – dėl to jis gali pasidaryti net žiaurus.

Neatsiejami abejingumo palydovai – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti ir užjausti, suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Abejingumas palengva naikina vienybę, meilę, pasitikėjimą, draugystę – viską, kas jungia žmones.

Pabandykime įsivaizduoti analogiją su žmogaus organizmu – jei, tarkim, susižeisime pirštą, kūnas nesako: “tai ne mano problema“, “visiems nepadėsi“.. Atvirkščiai, organizmas mobilizuoja visas pajėgas ir padeda jam pasveikti – jo ir visų labui.

Taip ir kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, didelės visumos dalis. Jei žmonės bus abejingi – palengva žlugs viskas, kas juos vienija. Rašytojas B. Šo rašė, kad abejingumas yra nežmoniškumo pagrindas, todėl – nebūkime abejingi!

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.

Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Moralus žmogus – tai dorovingas, padorus žmogus. Žmonės gali susigalvoti įvairiausių taisyklių ar įstatymų (kadais ir vergovė buvo įteisinta..), tačiau būtent dorovė padaro žmogų tikru žmogumi. Todėl ir mūsų šviesuolis Vydūnas kvietė visus pirmiausiai tapti žmoniškais, remtis dorove – kitaip visa kita netenka prasmės.

Moralė nėra išgalvotas dalykas, tai dvasingumo pagrindas. Žodynas žodį “dvasingas“ aiškina kaip “turintis daug psichinės energijos“. Kas gi ta psichinė energija? Tai Kūrinijos energija, kuri yra visa ko pagrindas: pati Visata yra psichinės energijos išraiška.

Ji palaiko visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogų. Kiekvienas žmogaus veiksmas ar mintis, o taip pat pati žmogaus gyvybė yra šios energijos išraiška. Psichinė energija yra augalų sėklose – ji duoda gyvybę ir didžiuliam medžiui, ir trapiai gėlei. Ji yra ir gyvūnuose, ir paukščiuose, ir vabzdžiuose..

Šios energijos savybė – nuolatinis judėjimas ir vystymasis, ji negali būti statiška. Žino žmogus apie psichinę energiją ir jos veikimo principus ar ne, rūpinasi savo veiksmų bei minčių kokybe ar ne – tačiau būtent psichinė energija ir yra gyvenimo valdymo įrankis ir didžiulė dvasinė jėga.

Žmogus gali panaudoti šią energiją evoliucijai, vystymuisi – tuomet jis bus harmonijoje su Visatos dėsniais ir bus dvasiškai stiprus. Jis gali panaudoti ją ir griovimui – tačiau tuomet jis veiks prieš Visatos dėsnius – ir tai sekins jo jėgas, todėl žmogus bus dvasiškai silpnas.

Dvasines jėgas atima visi negatyvūs veiksmai ir mintys. Tai jaučiame visi: pakanka žmogui padaryti kažką blogo, ir tai visada palieka kartėlį bei sąžinės graužatį. Bet jei tokius veiksmus kartojame, jautrumas blogiui atbunka, ir žmogui pradeda atrodyti “normalu“ tai, kas yra blogai.

Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis. Beširdžio žmogaus ir protas pasidaro šaltas – jis tampa nejautrus bet kokioms žmogiškumo apraiškoms, o juo labiau kito žmogaus skausmui ar nelaimei.

Blogi darbai ir mintys panaikinami tik gerais poelgiais ir mintimis – tuo pačiu stiprinama ir žmogaus dvasinė jėga. Lengviau pastebėti ir stabdyti negatyvumo apraiškas: tai tas pats, kaip pašalinti dar neįsišaknijusį blogio daigą. O maitinti blogį, atiduoti jam savo gyvybines jėgas – tas pats, kaip užauginti didelį blogio medį, kurį išrauti gali būti sunku.

Mūsų dvasinė stiprybė priklauso nuo mūsų psichinės energijos valdymo. Jos valdymas ir yra dvasingumo vystymas, o visos bendražmogiškos vertybės: laisvė, atsakomybė, teisingumas, vienybė, tiesa, sąžiningumas, meilė, orumas, altruizmas, nuoširdumas, kilnumas – stiprina mūsų dvasią.

Viskas, kas daroma neteisingai, atneša nusivylimą, skausmą bei daro mus dvasiškai silpnais ir dėl to lengvai įtakojamais. Darykime gerus darbus, būkime teisingi, būkime dėmesingi vieni kitiems, padėkime tiems, kam reikia pagalbos, būkime dvasiškai stiprūs! Būkime Žmoniški..

Kiekvieną dieną žmogaus galvoje kyla apie 60000 minčių! Įspūdingas skaičius, tiesa? Iš karto kyla dar viena papildoma mintis: ir kaip gi mes jas visas suvaldome?.. Įdomu tai, kad atlikę gilią žmogaus sąmonės analizę, psichologai nustatė, kad egzistuoja viso labo.. trys minčių tipai. Kokie jie?

Tai tos mintys, kurių dėka mes įsivaizduojame (prognozuojame) savo ateitį; tos, kuriomis išreiškiame savo norus (reikalavimus); ir galiausiai mintys, kurios paaiškina (pateisina) mūsų prognozes ir reikalavimus. Sutrumpintai – prognozės, reikalavimai, paaiškinimai. Peržvelkime kiekvieną iš jų – tai padės geriau suprasti minčių veikimo principus.

Pradėkime nuo minčių-prognozių. Noras numatyti, įtakoti ateitį yra natūralus, net būtinas: kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti gerą ateities perspektyvą. Tačiau prognozės gali būti pozityvios (motyvuojančios) arba negatyvios (gesinančios ir sėjančios niūrumą). Jos skirstomos į tris grupes:

1. Prognozės apie save, pavyzdžiui: “aš sugebėsiu“ (arba “aš nesugebėsiu“), “man nieko nesigaus“ (arba “man gausis“), “aš ištversiu“ (arba “aš neištversiu“), “tai man per sunku“ (arba “tai man lengva“), ir t.t..

2. Prognozės apie kitus, pvz.: “jie bus patenkinti“ (arba “jie to neįvertins“), “jis palaikys mano iniciatyvą“ (arba “jis nepalaikys manęs“), “ji mane supras“ (arba “ji nesupras manęs“) ir panašiai..

3. Įvykių prognozės, pavyzdžiui: “mums pavyks“ (arba “mums nepavyks“), “viskas bus gerai“ (arba “viskas baigsis blogai“), “tai mūsų šansas“ (arba “tai laiko gaišinimas“), “ateityje viskas gerės“ (arba “viskas tik blogyn“) ir t.t..

Sekantis minčių tipas – reikalavimai. Kuo daugiau reikalavimų ir pretenzijų, tuo daugiau ambicijų ir konfliktų. Sveikas mąstymas – kuomet turime motyvuotus norus, vystome savo geras savybes be spaudimo ir rungtyniavimo, o su kitais žmonėmis ieškome susitarimo. Skiriami taipogi į tris grupes:

1. Reikalavimai sau, pvz.: “aš privalau gerai atrodyti“, “aš negaliu pasirodyti kvailai“, “aš turiu jiems įrodyti“, “aš turiu…“, ir t.t..

2. Reikalavimai kitiems, pvz.; “tu turi mane suprasti“, “įeik į mano padėtį“, “tu neturi teisės taip su manimi elgtis“, “tu turi paisyti mano nuomonės“, “tu privalai…“ ir t.t..

3. Reikalavimai pasauliui, pvz,: “kodėl aš turiu stengtis, tegul kiti stengiasi“, “pasaulyje viskas blogai, aš nieko negaliu, palauksiu, kol pasikeis“, “jie privalo..“ ir pan..

Trečiasis minčių tipas – paaiškinimai, kurie gali būti pozityvūs – pagrindžia mūsų veiksmus, tačiau dažniausiai tai – elementarus išsisukinėjimas, vengiant atsakomybės ar nenorint kažko daryti. Jie taip pat skiriami į tris grupes:

1. Pasiteisinimas, pvz.: “aš nekaltas“, “jis pirmas pradėjo“, “aš nenorėjau, savaime gavosi“, aš galvojau, kad taip bus geriau“, ir t.t..

2. Racionalizacija, arba atsakomybės permetimas, pvz.: “taip elgiasi visi žmonės“, “aš pastebėjau, kad visi vyrai…“, “visos moterys…“, “man vidutinio amžiaus krizė“, “tai kartų konfliktas“, ir t.t..

3. Įvertinimas ir kaltinimas, pvz.: “jis tiesiog kvailys“, “jei nebūtum to pasakęs (padaręs), tai…“, “ką iš kvailio paimsi?“, “ jūs dėl visko kalti“, ir t.t..

Gal ir painokai atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau pasigilinus išties palengvina minčių eigos suvokimą. Ypač negatyvių minčių, kuriomis dažnokai grindžiame gerus norus, tačiau iš tiesų – giliname nepasitikėjimą savimi, reiškiame pretenzijas, rafinuotai vengiame atsakomybės, ir todėl pasidarome “sunkūs“ bendravime..

Išeitis paprasta: stebėti savo mintis, jų eigą ir sąmoningai atsisakyti negatyvių minčių. Tuomet pozityvumas suteiks visoms mintims teigiamą kryptį – gerą perspektyvą, įkvėpimą saviraiškoje, harmoningą bendravimą.

Kaip manote?

Šį terminą ir pačią sąvoką įvedė psichofiziologas A. A. Uchtomskis. Žodyne dominantė (lot. dominans – viešpataujanti) – pagrindinis, vyraujantis bruožas, idėja, požymis. Psichologijoje tai vyraujanti mintis, kuri įtakoja žmogaus elgesį.

Dominantės principas – smegenų veiklos mechanizmas, kurio dėka visos organizmo pajėgos mobilizuojamos vienos prioritetinės užduoties vykdymui. Iliustruoti tai galima paprastu pavyzdžiu: tarkime, žmogus alkanas. Kokia pagrindinė (dominuojanti) jo mintis bus tokiu atveju?

Žinoma, apie maistą! Ir jis negalės galvoti apie nieką kitą, kol nepavalgys. O įsimylėjusio žmogaus dominuojančios mintys bus apie mylimą žmogų, jaunos mamos – apie kūdikį, sergančio – apie sveikatą arba ligą, priklausomo nuo alkoholio žmogaus – apie alkoholį.

Dominantes turime visi, ir šis principas yra naudingas, jei yra valdomas – būtent jo dėka visą savo energiją galime kryptingai panaudoti tam tikro darbo atlikimui ar tikslo siekimui. Juk jei tą pačią energiją skaidysime dviems, trims ar daugiau darbų, tuomet ne tik išsklaidysime energiją (viskam po truputį), bet ir rizikuosime visko neatlikti.

Dominantės skirstomos į fiziologines (jas turi ir gyvūnai) – alkis, troškulys, savisaugos instinktas ir pan.; išorines – kurioms priskiriamos įvairios įtakos; ir aukštesniąsias, kurių dėka mes esame žmonės – tai visi moralės ir dorovės principai, žinių ir savirealizacijos poreikiai.

Jos nulemia ne tik mūsų elgesį, bet ir pasaulėžiūrą. Per savo dominantę žmogus mato šį pasaulį – pavyzdžiui, užėję į tą patį butą, žmonės matys jį skirtingai. Statybininkas pirmiausiai pastebės darbų kokybę, buto pirkėjas – kambarių išdėstymą, patogumą ir triukšmą už lango, dailininką sudomins vaizdas pro langą, turtingą – prabanga, t.y., kiekvienas matys “savo“.

Net save vertiname remdamiesi savo dominantėmis: jei manome, kad esame nepatrauklūs ar nepakankamai gabūs, arba atvirkščiai, kad esame ypatingi – tuomet būsime įsitikinę, kad taip galvoja ir aplinkiniai.

Jei pažvelgsime į šiuolaikines išorines įtakas, tai ryškiausiai yra palaikoma pinigų dominantė. Kokiu būdu? Pastoviu darbo vietų trūkumu, mažais atlyginimais, kreditų sistema. Jei žmogus netenka darbo, netenka ir pragyvenimo šaltinio, todėl dėl pinigų jis pasiryžęs viskam.

Taip pinigai tampa sėkmės ir išgyvenimo kriterijumi. Priklausomybė nuo jų veda į tai, kad darosi nesvarbu, kaip juos gauti, todėl tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Kai dominante tampa pinigai, tuomet automatiškai nuvertinamos visos žmogiškos dvasinės vertybės – tą aiškiai matome visi.

Štai kokia dominuojančių minčių jėga. Todėl labai svarbu – ar suvokiame jas ir kaip jomis pasinaudojame. Nesuvoktos, nevaldomos dominantės turi tendenciją augti ir didėti – toks mūsų psichikos mechanizmas. Būtent dėl to vystosi negatyvumas, depresijos, neurozės, kompleksai ir priklausomybės.

Kovoti su jomis taip pat beprasmiška – jas galime tik pakeisti naujomis, stipresnėmis, bet realiai įvykdomomis – tuomet mūsų energija padalinama (tokiu būdu susilpninant senąją dominantę), ir palaipsniui nukreipiama į naująją dominantę.

Sekime savo mintis – jos gali būti mūsų pačių sukurtos ar įtakotos, o tapusios dominantėmis jos pradeda veikti mūsų gyvenimą. Jei norime keistis, sąmoningai keiskime savo vyraujančias mintis – tegul jos bus kupinos meilės ir humanizmo – tuomet visų mūsų gyvenimas prisipildys laime ir džiaugsmu :).

Ką apie tai manote?