Kategorija: Saviugda

Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo“ patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno“ privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.

Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas“ įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Jis pradeda jaustis “ypatingu“, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą“;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs“.

Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga“, kuri kankina ir patį “ligonį“, ir aplinkinius. “Pasveikti“ nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai“ – nuleidžia “žvaigždę“ ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas“ nuo šios ligos..

O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis“ savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio“, kitą dieną – “karaliumi“. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.

Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?

Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:

– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:

– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.

Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.

Ką apie tai galvojate?

Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni“ už visus.

Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:

– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.

Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.

Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?

Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni“. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.

O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti“), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.

Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.

Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.

Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.

Apie savęs pervertinimą-“žvaigždiškumą“ ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.

Labai aktuali šiai dienai informacija, padedanti suprasti – kodėl mes visi tokie skirtingi ir kodėl tiek problemų šiuolaikinėje visuomenėje.

Nesuprantantiems rusiškai mano vertimas:

Žmogaus psichikos sandaros tipai

Yra toks posakis: “Visi mes žmonės, bet ne visi žmonės žmoniški“. Apie ką jis? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas tarp daugybės žmonių Sinope tardamas žodžius: “Ieškau žmogaus“?..

Skirtingai nei kitų biologinių rūšių, žmogaus psichika vienareikšmiškai neužprogramuota: ji formuojasi veikiama išorinės aplinkos ir asmens proto.

Psichika lemia žmogaus elgesį. Ją sudaro šie komponentai:

– Įgimti instinktai ir sąlyginiai refleksai;
– Stereotipai, įpročiai, tradicijos, kultūra;
– Asmens protas, ribojamas jausmais ir atmintimi;
– Intuicija:
1)informacija, ateinanti iš nesąmoningo psichikos lygmens,
2)informacija, ateinanti iš kolektyvinės psichikos,
3)poveikiai iš aplinkos ir “apsėdimo“ būsenos;
– Dievo vadovavimas, kuris vykdomas per aukščiau išvardintus komponentus, išskyrus “apsėdimo“ būsenas.

Šiuos komponentus turi kiekvienas žmogus, tačiau skirtingai išdėstyti jie įtakoja skirtingus psichikos tipus, todėl “Homo Sapiens“ atstovai gali turėti vieną iš šių pagrindinių psichikos sandaros tipų:

“Gyvūno“ psichikos sandara. Viskas, ką toks individas daro, nukreipta į instinktų patenkinimą ir malonumus: seksą, maistą, besaikį prekių vartojimą. Iš esmės tai agresyvus, parazitinis, antisocialinis tipas. Visi ir viską jam privalo, bet jis pats niekam nieko neprivalo. Todėl po jo lieka griūtis.

“Bioroboto-zombio“ psichikos sandara. Jo elgesio pagrindas – susiformavę arba visuomenės ir kultūros primesti automatizmai-įpročiai. Toks individas mąsto remdamasis vado autoritetu, šventraščiu, tradicija arba tiesiog perima daugumos nuomonę. Jei iškyla dilema: instinktai ar įpročiai – laimi įpročiai. Jis atsisako savarankiškų sprendimų vardan senų įpročių ir kultūrinių normų.

“Demoniška“ psichikos sandara. Formuodami naujus elgesio būdus, tokie žmonės savo valios jėgos dėka gali peržengti ir per instinktus, ir per įpročius. Gavę valdžią, reikalauja besąlygiško paklusnumo, įgyvendindami pačius įmantriausius spaudimo aplinkiniams būdus. Gali būti tiek vienišiai individualistai, tiek grupės nariai, bendrai veikiantys kažkokioje organizacijoje.

Žmoniška psichikos sandara. Pagrindinis bruožas – žmogus suvokia savo misiją: būti Dievo vietininku Žemėje. Yra posakis: “Gyventi pagal sąžinę“ – tai reiškia nuoširdžiai tikėti Dievu ir veikti visos visuomenės labui. O sąveikos su Dievu indikatorius – žmogaus gyvenimo aplinkybės, kurios yra žmogaus ketinimų ir norų atspindys. Kitais žodžiais – žmogus tiki Dievu, o Jis su žmogumi bendrauja jo gyvenimo aplinkybių kalba.

Žmonės sutvėrė dar vieną psichikos tipą – puolusį, prieštaraujantį žmoniškai prigimčiai (nenatūralų, nežmonišką). Jis formuojasi, kai individas vartoja alkoholį, tabaką ir kitus narkotikus. Tai veda į rimtus pažeidimus – pradedant organų veikla, baigiant intelektu ir valios išraiška. Ir šiuo atveju išgerto ar kitaip suvartoto kvaišalo kiekis neturi didelės reikšmės. Juk mąstančiam žmogui slopinti savo valią ir intelektą nepriimtina iš esmės dėl jo pasaulėžiūros.

Su laiku žmogaus psichikos sandaros tipas gali keistis. Visos asmens žinios ir įgūdžiai yra tik psichikos tipo priedai, kurie patys savaime jo neapibūdina. T.y., individas gali būti išskirtinis specialistas, turėti turtus bei padėtį visuomenėje, ir tuo pačiu nebūti pilnaverčiu žmogumi.

Mūsų manymu, žmoniškai psichikos sandarai normalu, jei įgimti refleksai ir instinktai yra pamatas, ant kurio “statomas“ išmintingas elgesys. Normalu, jei per intuiciją gautą informaciją galime suprasti intelektualios veiklos (mąstymo) pagalba.

T.y., normalu, kai intuicija yra aukščiau proto, o protas – aukščiau nei instinktai. Tai leidžia būti žmogui darnoje su Žemės biosfera, Kosmosu ir Dievu.

Žmoniškos psichikos tipo susiformavimas jaunystės pradžioje turi tapti norma. Bet paprastai taip nenutinka dėl ydingos visuomenės kultūros ir tėvų auklėjimo klaidų. Tačiau suaugęs ir suvokęs trūkumus savo dorovėje, žmogus gali pereiti iš bet kokio psichikos tipo į žmonišką psichikos tipą.

Nežmoniškas žmonių psichikos tipas yra daugybės visuomenės problemų priežastis. Todėl ir jų sprendimas įmanomas tik daugumai žmonių sąmoningai pasirinkus žmoniškumo kelią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂

Darbas – ne visas gyvenimas, bet labai didelė jo dalis. Kartais taip įsijaučiame į savo darbinę veiklą, kad nepastebime, kaip perkeliame savo profesinius įgūdžius ir į kasdieninį gyvenimą. Todėl matydami valdingą moterį, galime įtarti, kad ji vadovė arba mokytoja, o griežtai reikalaujantis disciplinos vyras – karininkas.

Profesinė deformacija – psichologinė žmogaus dezorientacija, kurią net galima pavadinti profesine liga. O susiformuoja ji dėl nuolatinių (išorinių ir vidinių) profesinės veiklos faktorių veikimo ir veda į specifinio-profesinio asmenybės tipo formavimą.

Jei paprasčiau – žmogus asmeniniame gyvenime pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip ir darbe. Tačiau tokios elgesio deformacijos – visada negatyvios, “perspaustos“, todėl ir darbe pradeda reikštis kaip profesinės veiklos motyvų iškreipimas, autoritariškumas, neadekvatus elgesys, profesinė degradacija.

Į profesines deformacijas labiausiai linkę dirbantys su žmonėmis specialistai – vadovai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, gydytojai, teisėsaugos darbuotojai, perdavėjai, psichologai. Dažniausiai – dėl vadinamo “emocinio perdegimo“, taip pat dėl aplinkos ir veiklos specifikos, bei asmeninių psichologinių savybių.

Kaip pasireiškia profesinių įgūdžių perkėlimas į asmeninį gyvenimą? Įdomu tai, kad sąmoningai ar ne, bet tai daro kiekvienas žmogus dėl labai paprastos priežasties: juk tam tikrai specialybei reikalingos tam tikros savybės, ir renkamės dažniausiai tą specialybę, kuriai turime polinkį (reikalingas savybes).

Kai pradedame dirbti, tas savybes vystome, todėl jos išryškėja ir stiprėja. Ir, žinoma, veikia visą mūsų gyvenimą. Tačiau.. profesiniai įgūdžiai nebūtinai ir ne visada reikalingi kasdieniniame gyvenime, todėl jei pastebime, kad ne vietoje ir ne laiku “tęsiame“ savo darbą – sustokime, kad tai netaptų tipinio profesinio elgesio perkėlimu į asmeninį gyvenimą.

Kad geriau suprastume – kaip tai vyksta, trumpai peržvelkime dažniausiai aprašomus profesinės deformacijos pavyzdžius ir jos poveikį asmeniniam žmonių gyvenimui.

Profesinė mokytojų deformacija pasireiškia autoritariškumu, susireikšminimu, valdingumu ir nenoru pripažinti kito nuomonę. Galiausiai jie pradeda laikyti savo mokiniais visus: artimus žmones, draugus, pažįstamus ir net nepažįstamus – jie moko, aiškina, nurodinėja, reikalauja.

Gydytojus dažnai skaito cinikais ir juodojo humoro mėgėjais. Tačiau jų profesija reikalauja didžiulės atsakomybės ir yra lydima nuolatinės įtampos, todėl profesinė deformacija – savotiškas apsauginis mechanizmas. Bet.. cinizmas dažnai nesąmoningai perkeliamas į asmeninį bendravimą, o emocinis santūrumas gali pasireikšti kaip paviršutiniškas požiūris į savo ar artimų žmonių problemas.

Buhalterio specialybė jau tapo smulkmeniškumo ir pedantiškumo sinonimu. Profesinė deformacija – nuolatinis tobulos tvarkos siekis, polinkis viską planuoti, pedantiškumas, nemeilė permainoms. Asmeniniame gyvenime tai skrupulingas tvarkos laikymasis. Tai gali erzinti, bet štai šeimos biudžetas visada bus idealiai sustyguotas.

Profesinė karininkų deformacija, ko gero – viena iš sunkiausių, nes profesija tampa gyvenimo būdu, ir pakeisti ką nors labai sunku. Namiškiams teks taikytis su griežta disciplina ir autoritariškumu. Disciplina yra gerai, tačiau autoritariškumas gali peraugti ir į smurtą – ne tik psichologinį, bet ir fizinį.

Teisininkų profesinė deformacija – emocinis šaltumas, teisuoliškumas, karjerizmas, valdingumas, formalumas, cinizmas. Visos šios savybės gali būti perkeltos į bendravimą su artimaisiais ir pasireikšti kaip paviršutiniškumas santykiuose, įtarumas, šaltumas, neklystamumas.

Profesinė psichologų deformacija gali būti išreiškiama noru nagrinėti kitų gyvenimus ir visažinio kompleksu, užverčiant savo patarimais, o iš kitos pusės – negebėjimu susitvarkyti savo paties gyvenimo. Asmeniniame gyvenime gali pasitaikyti manipuliacijų žmonėmis – juk psichologai puikiai žino manipuliacijų mechanizmus, todėl kyla didelis noras išbandyti juos praktiškai.

Kaip nepatirti profesinių deformacijų? Pirmiausia – tobulėti savo profesijoje, nesivadovauti tik šablonais, stereotipais ir dogmomis, o veikti kūrybingai, pagal situaciją, atsižvelgiant į esamas aplinkybes ir savo galimybes.

Taip pat svarbu mokytis persijungti iš vienos veiklos į kitą – atskirti darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą. Naudingi pomėgiai, priešingi darbui: jei darbas įtemptas – pomėgis turėtų būti ramus; ir atvirkščiai – jei darbas ramus, pomėgis – aktyvus. Tai padeda nesustabarėti, nepersitemti ir visapusiškai vystytis.

Gali būti, kad tam tikri darbiniai įgūdžiai gali būti sėkmingai pritaikomi ir asmeniniame gyvenime – tokiu atveju poveikis bus visada pozityvus. Bet jei prasideda negatyvios profesinės deformacijos apraiškos – stabdykite jas, kad netaptumėte savo profesijos įkaitais.

Ką apie tai manote?

Ko gero, patarimai – vienintelis dalykas, kuo žmonės dalinasi taip dosniai, ir dažniausiai.. neprašomi. Visiems pažįstamos situacijos, kai kiti “žino“, kaip mums geriau, vertina mūsų gyvenimą, arba mesteli užslėptus patarimus-vertinimus: “aš taip negalėčiau“, “aš tavo vietoje…“, “aš to nepakęsčiau“ ir pan..

Kodėl žmonės taip elgiasi? Juk dažnas “patarėjas“ turi ir savų neišspręstų problemų, kurių dėl kažkokių priežasčių negali arba nenori spręsti. Paradoksalu, bet būtent tokie žmonės ir yra uoliausi patarimų dalintojai.. Įdomu ir tai, kad dosniai dalinantys patarimus retai būna patys juos išbandę.

Ir pataria jie ne todėl, kad nori padėti, o dėl to, kad nori pasijusti svarbūs: patardami žmogui, jie pasijunta “ekspertais“, turinčiais gerus patarimus, kurie gali ištaisyti blogą situaciją. Ir.. pranašesniais už tuos, kam pataria.

Taip jie nukreipia dėmesį nuo savų problemų į svetimas – eksperimentuoti su kitų žmonių gyvenimais paprasčiau, nei su savuoju. O besigilinant į kitų žmonių gyvenimo peripetijas, ir įtampa dėl savų problemų kuriam laikui atslūgsta..

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu: draugai dalina patarimus visais gyvenimo klausimais, tėvai nuolat neprašomi patarinėja savo suaugusiems vaikams, patarimus dalina kolegos, kaimynai, giminės… Tačiau retas susimąsto, kad taip elgdamasis, jis tiesiog kišasi į kitų žmonių gyvenimą.

Kaip suprasti – kada žmonės nori nuoširdžiai padėti, o kada – jau pradeda kištis į kitų gyvenimą? Juk duodami patarimus, žmonės daro įtaką tiems, kam pataria, o štai apie atsakomybę už savo patarimus retas susimąsto..

Todėl peržvelkime patarimus apie tai, kaip teisingai duoti patarimus :).

Patarkite tuomet, kai jūsų prašo patarimo. Vienas iš labiausiai nemėgiamų ir destruktyvių dalykų žmonių bendravime – neprašomi patarimai ir vertinimai. Įprotis dalinti patarimus gali palaipsniui sugriauti ir geriausius santykius.

Geriau ne patarinėti, o rodyti asmeninį pavyzdį – tuomet turėsite moralinę teisę pasidalinti tuo, kaip to pasiekėte. O ir universalių patarimų nėra – mes tegalime išreikšti savo nuomonę arba remtis panašia patirtimi, nes kiekvienas yra tik savo gyvenimo “žinovas“.

Patarkite tik tuomet, kai gerai išmanote klausimą ar situaciją. Tiesiog būkite sąžiningi ir nepasiduokite pagundai “pasirodyti“. Jei išmanote tai, ko klausia – pasidalinkite. Jei ne – atvirai prisipažinkite, kad negalite padėti.

Nepirškite savo pozicijos. Jei primygtinai siūlote savo patarimą, nepamirškite, kad kartu prisiimate ir dalį atsakomybės: duodami neteisingą patarimą, galite pakenkti žmogui. Idealus patarimas – informacinis pagrindas, kuriuo remdamasis žmogus gali priimti savarankišką sprendimą.

Atsižvelkite į žmogaus psichologiją (psichinę, emocinę būseną). Kiekvienas žmogus savitas. Vyrai ir moterys priima patarimus skirtingai: vyrai jų nemėgsta (tai žeidžia vyrišką savigarbą), o moterys į tai žiūri paprasčiau, ir sudominusius patarimus mielai pritaiko. Venkite patarinėti emociškai įsiaudrinusiam žmogui – geriau padėkite jam aprimti.

Patarkite geranoriškai – taip, kaip patys norėtumėte gauti patarimą. Kiekvienas žmogus tikisi geranoriško ir pagarbaus elgesio. Ir, žinoma, niekas nemėgsta “visažinio“ iš aukšto žarstomų patarimų, todėl venkite beapeliacinio, komandinio ar atsainaus tono. Įprotis nuolat patarinėti – tiesus kelias į susireikšminimą, valdingumą, nenorą atsižvelgti į kito nuomonę.

Bet kokiu atveju, prieš patardami, atminkime: niekada nepatarinėkite to, ko patys negalite padaryti; norėdami keisti kitus, pagalvokite – ar keičiatės patys? Ir – geriau mokykimės pasitarti, o ne patarinėti.

Žinoma, patarimai – geras dalykas, jei jų klausiate ir juos gaunate :). Tačiau.. ir tokiu atveju – jums spęsti: ar pasinaudosite patarimais ir kaip jais pasinaudosite..

* Žmogaus gabumai, kūrybingumas ir veiklos efektyvumas priklauso nuo gebėjimo valdyti ir sutelkti savo dėmesį. Tai lyg fakelas, nušviečiantis psichikos veiklą.

* Dėmesio priešingybė – išsiblaškymas, paviršutiniškumas, negalėjimas susikaupti, nedėmesingumas.

* Dėmesys – visų sąmonės pažinimo procesų esminė dalis. Kai žmogus dėmesingas, jo sąmonė aktyvi – jis ne tik girdi, bet ir klausosi; ne tik žiūri, bet ir mato. Būtent dėmesingumas nurodo žmogaus sąmoningumo lygmenį.

* Prigimtinis dėmesingumas duotas kiekvienam žmogui kaip įgimtas gebėjimas pasirinktinai reaguoti į kažkokius išorinius arba vidinius stimulus, turinčius naujos informacijos. O ir kiekviena gyva būtybė pasidaro dėmesinga tam, kas gali jai grėsti ar yra netikėta.

* Kiekvienas žmogus pradžioje turi tik išorinį dėmesingumą. Išorinis dėmesys nukreiptas į išorę, vidinis – į sąmonę. Vidinis dėmesys ieško ne informacijos, o žinių ir patirties.

* Vidinis dėmesingumas susietas su žmogaus tikruoju “aš“ ir širdimi. Tai gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių. Tuo tarpu išorinis dėmesys blaško ir atitraukia nuo vidinio “aš“.

* Dėmesys gali būti vidinis ir išorinis, siauras ir platus, lengvai ar sunkiai skaidomas, greitai arba sunkiai perjungiamas, koncentruotas ir paviršutiniškas. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: intereso, sudėtingumo, supratimo ir žmogaus individualių ypatumų.

* Aktyvus (sąmoningas) dėmesys yra valdomas, t.y., pasirenkama – į ką kreipti dėmesį. Pasyvus (jį turi ir gyvūnai) reaguoja į netikėtą triukšmą, ryškias spalvas, būseną (alkis, skausmas), naujus įspūdžius.

* Pernelyg didelis dėmesys išoriniams dalykams silpnina dėmesį vidiniams procesams. Nevaldomas dėmesys turi savybę “šokinėti“ nuo vieno objekto prie kito.

* Šiuolaikinio žmogaus sąmonė “pririšta“ prie išorinio pasaulio. Jei žmogus vartotojas, tuomet jo vidinis pasaulis uždarytas, ir jis negali vystyti vidinio dėmesingumo.

* Dėmesį blaško ir informacijos gausybė – žmogaus regėjimas ir klausa nuo pat ryto veikia perkrovos režimu ir nepajėgi apdoroti tiek informacijos, todėl dirba paviršutiniškai.

* Vienu metu iš kelių šaltinių sklindanti informacija (žodinė, vaizdinė) varžosi ir sudaro viena kitai trukdžius.

* Tokiu būdu informacija persisotinama ir ji tampa tik išoriniu triukšmu. Tai atima žmogaus vidinę ramybę. Galiausiai jis pradeda bijoti pasilikti tyloje su savo mintimis.

* O juk normaliai organizmo ir psichikos veiklai – tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį – žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje. Taip pasiekiama vidinė ramybė ir pusiausvyra, kuri reikalinga ir gautos informacijos apdorojimui.

* Informacijos gausos laikais žmogui ypač svarbu ugdyti dėmesingumą tam, kas tikrai svarbu ir negaišti laiko menkavertei informacijai.

* Jei žmogus lavina dėmesį, tuomet jis išsiugdo vertingą savybę – dėmesingumą. Dėmesys lavinamas ir tikslo iškėlimu – tai išmoko veikti sąmoningai kryptingai.

* Suaugusio žmogaus dėmesio spektras – nuo 4 iki 6 objektų vienu metu; vaiko – ne daugiau kaip 2. Jei vaikas teisingai ugdomas, jo dėmesingumas augant didėja.

* Reikia atminti, kad dėmesio koncentracijos metu yra “dėmesingumo krizės“. T.y., žmogus gali įsisavinti informaciją tam tikrais kiekiais ir intervalais: pirmasis 10-15 minučių, po kurio daroma minutės pertraukėlė; antrasis intervalas toks pat, o trečiasis jau 8-10 minučių, po kurio reikia daryti ilgesnę pertrauką.

* Beje, nuovargis dėl dėmesio koncentracijos gali būti ne mažesnis, nei po fizinio krūvio.

* Dvasiškai augančiam žmogui ypač svarbus vidinis dėmesingumas. O štai nukreiptas tik į išorinius objektus dėmesys mažina žmogaus sąmoningumą.

* Koks yra žmogus – galime spręsti pagal tai, į ką jis kreipia savo dėmesį..

* Atminkime: kas valdo žmogaus dėmesį, tas valdo ir žmogų. Nes kur mūsų dėmesys – ten mūsų mintys, mūsų veiksmai ir gyvenimiška energija. Būkime dėmesingi :).

Ko gero, nėra mūsų laikais žmonių, kurie nežinotų žodžio “informacija“ reikšmės. Ne veltui yra tiek daug posakių apie tai: turintis informaciją valdo; informacija – poveikio įrankis; informuotas – reiškia perspėtas, ir t.t..

Ir dažnas supranta, kad per informaciją yra daromas tam tikras poveikis, todėl sklando ir ironiški posakiai, pvz.: žiniasklaida nusprendžia – ką tu mylėsi ar nekęsi ateinančiais metais.. Taigi, visi mes suprantame – kokia svarbi mūsų gyvenime informacija.

Būtent apie masinės informacijos poveikį parašė Noam Chomsky – amerikiečių profesorius lingvistas, filosofas, visuomeninis veikėjas, politinis analitikas ir daugybės knygų autorius.

Jo pateiktos išvados apie masinių informavimo priemonių poveikį, kurį jis suskirstė į 10 pagrindinių metodų, yra ne tik įdomios, bet ir kviečiančios susimąstyti ir tikrai naudingos. Kokios autoriaus išvados? Peržvelkime.

1. Dėmesio nukreipimas. Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio atitraukimas nuo politinių-ekonominių procesų valdytojų priimamų svarbių sprendimų ir problemų, nukreipiant dėmesį į mažareikšmius pranešimus, kuriais nuolat užpildoma informacinė erdvė.

Tai atima piliečių galimybę gauti svarbias žinias mokslo, ekonomikos, politikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.

2. Kurti problemas, o paskui siūlyti jų sprendimus. Šis metodas dar vadinamas “problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, kažkokia “situacija“, nukreipta į tai, kad sukeltų tam tikrą žmonių reakciją – kad žmonės patys pareikalautų imtis priemonių, kurios reikalingos valdantiesiems.

Pavyzdžiui, tai gali būti smurto protrūkiai arba teroristiniai aktai – kad piliečiai skatintų priimti įstatymus dėl saugumo stiprinimo ir politikos, ribojančios piliečių laisvę.

3. Palaipsninio poveikio metodas. Kad būtų pasiektas kažkokios nepopuliarios priemonės įgyvendinimas, reikia ją diegti palaipsniui, diena iš dienos, metai po metų. Būtent tokiu būdu buvo primestos naujos socialinės-ekonominės sąlygos.

Tai valstybės funkcijų suvedimas į minimumą, privatizacija, nestabilumas, masinė bedarbystė, darbo užmokestis, kuris jau neužtikrina oraus gyvenimo. Jei tokios priemonės būtų įgyvendintos vienu metu, iš karto – tai neišvengiamai sukeltų revoliuciją.

4. Vykdymo atidėliojimas. Kitas būdas “prastumti“ nepopuliarų sprendimą – pateikti jį kaip “skausmingą ir būtiną“ ir pasiekti piliečių pritarimą apie jo įgyvendinimą ateityje. Žmonėms žymiai lengviau sutikti kažką paaukoti ateityje, nei šią akimirką.

Pirma – todėl, kad tai neįvyks tiesiog dabar. Antra – todėl, kad žmonės nori tikėti, kad “rytoj viskas pasikeis į gerą“, ir kad tų aukų, kurių iš jų reikalaujama, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms laiko susitaikyti su mintimis apie siūlomus pokyčius ir nuolankiai juos priimti, kai ateis laikas.

5. Kreiptis į liaudį tarsi į mažus vaikus. Daugumoje propagandinių pranešimų, nukreiptų į plačią publiką, naudojami tokie žodžiai, argumentai ir intonacija, tarsi kalba eitų su mažais vaikais arba su individais, turinčiais proto negalią ar vystymosi sutrikimų.

Kuo daugiau kažkas stengiasi suklaidinti, tuo daugiau naudoja infantilios kalbos priemonių. Kodėl? Jei kažkas kreipiasi į žmogų lyg į dvylikametį – taip daromas poveikis į žmogaus reakcijas, ir atsiranda didelė tikimybė, kad išnyks kritinis vertinimas (tai charakteringa vaikams iki 12 metų).

6. Daryti didesnį akcentą į emocijas, nei į apmąstymus. Poveikis į emocijas yra klasikinė priemonė, nukreipta į žmogaus gebėjimo analizuoti blokavimą, o visumoje ir į gebėjimo kritiškai vertinti įvykius blokavimą.

Iš kitos pusės, emocinio faktoriaus panaudojimas atveria duris į pasąmonę – kad galima būtų įskiepyti tam tikras mintis, norus, baimes arba stabilaus elgesio modelius.

7. Laikyti žmones nežinioje, kultivuojant vidutinybę. Siekti, kad žmonės prarastų gebėjimą suprasti metodus ir būdus, kuriais jie yra valdomi ir per kuriuos primetama svetima valia. Šiuo tikslu švietimo sistema organizuojama taip, kad ugdytų vidutinybes ir kad nemokšiškumas pasiektų tokį lygį, kurio įveikti būtų neįmanoma.

8. Skatinti žmones žavėtis vidutinybėmis. Skiepyti mintis apie tai, kad madinga būti buku, vulgariu ir neišauklėtu…

9. Stiprinti kaltės jausmą. Priversti žmogų tikėti tuo, kad jis pats kaltas dėl visų nelaimių – būtent dėl jo protinių apribojimų, negabumų ir klaidingų veiksmų. Rezultatas – vietoje to, kad suprastų ekonominius procesus, žmogus pradeda žeminti save ir pasineria į savigraužą – o tai veda į prislėgtą būseną ir neveiklumą.

10. Žinoti apie žmones daugiau, nei jie apie save žino. Praraja tarp “paprastų“ žmonių žinių ir tų, kurie turi tikrą informaciją, per pastaruosius 50 metų buvo vis didinama. Informacijos slėpimas lėmė tai, kad ją turintys žino apie žmogų daugiau, nei jis pats. Tai reiškia, kad turintys informaciją valdo tuos, kurie jos neturi.

Sutikite – drąsios, ir, jei atidžiau apsižvalgysime – labai jau atitinkančios realybę išvados… Ką jūs apie tai manote?

* Yra daug melo apibūdinimų: išsigalvojimas, tiesos iškraipymas, sąmoningas netiesos sakymas, iškreiptas mąstymo būdas, klaidinimas, melagingi pažadai, poveikio priemonė ir t.t.. O jei trumpai – tai tiesiog tiesos priešingybė.

* Meluodamas žmogus nori kažko išvengti, arba, atvirkščiai – kažką pasiekti. Žmogus pateikia melagingą informaciją ir stengiasi įtikinti, kad tai tiesa.

* Suklaidintas žmogus pradeda vadovautis melagingu realybės suvokimu, o pats melagis turi nuolat prisiminti ir stiprinti savo melą – kad neišaiškėtų tiesa. Tai liguisti santykiai.

* Melagis tampa savo melo įkaitu: jis turi ir toliau meluoti bei atlikti veiksmus, patvirtinančius melą, kurie kartais visiškai prieštarauja jo interesams ir norams. Dėl to vyksta asmenybės susidvejinimas ir vidiniai konfliktai.

* Vos pradėjęs meluoti žmogus nepastebimai įklimpsta į griežčiausius savo elgesio ir privalomų reakcijų apribojimus. Taip jis kenkia sau ir savo veiklai.

* Į bet kokius santykius – draugiškus, šeimyninius, visuomeninius – melas atneša užprogramuotą konfliktą, nes melagis nuolat stengiasi išvengti demaskavimo. Melas visada net pozityviausius santykius paverčia negatyviais.

* Viskas, kas slepiama, anksčiau ar vėliau perauga į realias problemas. Melas visada išaiškėja ir tai turi dvi puses: visą paletę neigiamų jausmų melagiui, ir.. teigiamą: melagiui žymiai palengvėja, nes dingsta baimė dėl melo atskleidimo.

* Melas – giliai veikiantis, keičiantis sąmonę ir elgesį procesas: žmonių bendravimas pasidaro veidmainiškas ir įtemptas dėl galimo melo išaiškėjimo. Neatskleistas melas taip pat kenkia santykiams: žmonės mažiau bendrauja, silpnėja jų emocinis ryšys.

* Nepakeldamas nuolat patiriamos įtampos dėl melo, melagis kartais nutraukia santykius su apgaudinėjamu žmogumi.

* Jei meluoja vyrai – pasiruošia iš anksto ir racionaliai apmąsto galimas situacijas ir reakcijas. Moterys meluoja spontaniškiau, emocionaliau, impulsyviau, nei vyrai.

* Vyrai įtaresni ir kritiškesni – jie greičiau atpažįsta melą, ypač jei meluojančiam trūksta logikos. Moterys mažiau kritiškos, todėl prasčiau atpažįsta melą, o kartais tiesiog nesiryžta patikrinti savo įtarimų.

* Skirtinga vyrų ir moterų reakcija į melą. Vyrai linkę viską smulkiai išsiaiškinti ir su melavusiu žmogumi dar ilgai bendrauja atsargiai, nepasitiki juo. Moterys greičiau įveikia savo negatyvias emocijas – kuo geresni santykiai, tuo greičiau jos pamiršta melą.

* Melas turi “dvigubą dugną“ – po patrauklia išore, gražiais žodžiais slepia melagio naudą. Tai tarsi kaukė, dengianti tiesą.

* Melas veda klystkeliais ir “migdo“ sąmonę.

* Šiandien pasaulis kupinas melo, todėl atrodo, kad pasiekėme aklavietę. Tačiau visos aklavietės ir kraštutinės ribos visada yra kažko naujo pradžia. Kažko, kas atmeta tai, kas buvo anksčiau ir atgyveno – dabar vietoje melo ateina tiesa.

* Melas niekada netaps tiesa – tai destruktyvi energija, todėl negali būti gyvenimo pagrindu.

* Tie, kas atskleidžia tiesą, neperša jos ir neprimeta, o tiesiog pateikia ją kaip naudingą instrumentą žmonių dvasiniam augimui ir asmeninėms paieškoms.

* Tiesa – ne tik pasakyti ar parašyti žodžiai. Tai kūrybinė energija, kuri dvasiškai pakylėja žmones ir atveda į tikrąjį Kelią.

(Mintys iš įvairių paskaitų)