Apie dvasinę stiprybę

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.

Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Moralus žmogus – tai dorovingas, padorus žmogus. Žmonės gali susigalvoti įvairiausių taisyklių ar įstatymų (kadais ir vergovė buvo įteisinta..), tačiau būtent dorovė padaro žmogų tikru žmogumi. Todėl ir mūsų šviesuolis Vydūnas kvietė visus pirmiausiai tapti žmoniškais, remtis dorove – kitaip visa kita netenka prasmės.

Moralė nėra išgalvotas dalykas, tai dvasingumo pagrindas. Žodynas žodį “dvasingas“ aiškina kaip “turintis daug psichinės energijos“. Kas gi ta psichinė energija? Tai Kūrinijos energija, kuri yra visa ko pagrindas: pati Visata yra psichinės energijos išraiška.

Ji palaiko visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogų. Kiekvienas žmogaus veiksmas ar mintis, o taip pat pati žmogaus gyvybė yra šios energijos išraiška. Psichinė energija yra augalų sėklose – ji duoda gyvybę ir didžiuliam medžiui, ir trapiai gėlei. Ji yra ir gyvūnuose, ir paukščiuose, ir vabzdžiuose..

Šios energijos savybė – nuolatinis judėjimas ir vystymasis, ji negali būti statiška. Žino žmogus apie psichinę energiją ir jos veikimo principus ar ne, rūpinasi savo veiksmų bei minčių kokybe ar ne – tačiau būtent psichinė energija ir yra gyvenimo valdymo įrankis ir didžiulė dvasinė jėga.

Žmogus gali panaudoti šią energiją evoliucijai, vystymuisi – tuomet jis bus harmonijoje su Visatos dėsniais ir bus dvasiškai stiprus. Jis gali panaudoti ją ir griovimui – tačiau tuomet jis veiks prieš Visatos dėsnius – ir tai sekins jo jėgas, todėl žmogus bus dvasiškai silpnas.

Dvasines jėgas atima visi negatyvūs veiksmai ir mintys. Tai jaučiame visi: pakanka žmogui padaryti kažką blogo, ir tai visada palieka kartėlį bei sąžinės graužatį. Bet jei tokius veiksmus kartojame, jautrumas blogiui atbunka, ir žmogui pradeda atrodyti “normalu“ tai, kas yra blogai.

Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis. Beširdžio žmogaus ir protas pasidaro šaltas – jis tampa nejautrus bet kokioms žmogiškumo apraiškoms, o juo labiau kito žmogaus skausmui ar nelaimei.

Blogi darbai ir mintys panaikinami tik gerais poelgiais ir mintimis – tuo pačiu stiprinama ir žmogaus dvasinė jėga. Lengviau pastebėti ir stabdyti negatyvumo apraiškas: tai tas pats, kaip pašalinti dar neįsišaknijusį blogio daigą. O maitinti blogį, atiduoti jam savo gyvybines jėgas – tas pats, kaip užauginti didelį blogio medį, kurį išrauti gali būti sunku.

Mūsų dvasinė stiprybė priklauso nuo mūsų psichinės energijos valdymo. Jos valdymas ir yra dvasingumo vystymas, o visos bendražmogiškos vertybės: laisvė, atsakomybė, teisingumas, vienybė, tiesa, sąžiningumas, meilė, orumas, altruizmas, nuoširdumas, kilnumas – stiprina mūsų dvasią.

Viskas, kas daroma neteisingai, atneša nusivylimą, skausmą bei daro mus dvasiškai silpnais ir dėl to lengvai įtakojamais. Darykime gerus darbus, būkime teisingi, būkime dėmesingi vieni kitiems, padėkime tiems, kam reikia pagalbos, būkime dvasiškai stiprūs! Būkime Žmoniški..

Reklama

2 mintys apie „Apie dvasinę stiprybę“

  1. Sveika, Vilte:)
    Geras įrašas. Manau dvasios stiprybę galima treniruoti. Atsimenu kaip savo dukrelę (4 ar 5m.) skatinau pačią nueiti į spaudos kioską nusipirkti kramtomos gumos, arba pats buvau nusistatęs kiekvieną syk troleibuse ar autobuse kontrolieriaus paprašyti tarnybinio pažymėjimo.
    Kiekvienas įveiktas iššūkis mus sustiprina. Gal būt todėl žmonės kopia į kalnus ar plaukia per jūras. Gal ne visada ir ne visiem kitose sąlygose įgytą dvasios stiprybę pavyksta pritaikyti kasdienėse situacijose bet…

    Tradiciškai įkelsiu gabalėlį iš vieno savo laiško. Manau truputį dera prie temos:

    “Ketvirtas pastebėjimas: tai, kad nesinori tempti ant pečių sunkios kuprinės, netraukia nakvynės, šlapiame miegmaišye, ant ledyno, perspektyva, be abejo – senatvės požymis (na kaip kažkuriame gyvenimo etape jau nebesinori žaisti su LEGO), tačiau aštrių situacijų, ugdančių asmenybę (kaip rusai sako: „piko valanda“ arba „tiesos momentas“), pasirodo ne visada būtina ieškoti kalnuose ar jūrose. Kartais lygiausioje lygumoje, elementarioje kontoroje, gali patirti tokių įspūdžių, kad neprireiks jokių „išgyvenimo žygių“. Ir tik todėl, jog nori (ir drįsti) turėti ir vadovautis savo nuomone, savo vertybėmis. Kas keisčiausia, kad kartais žmonės, kurie kalnuose ar jūroje, dėl kolegos, bendražygio, nebijojo rizikuoti savo gyvybe, kontoroje nedrįsta jam padėti, nors rizikuotų nepalyginamai mažiau: premija, karjera, na blogiausiu atveju darbo vieta. Kas čia kalti: elgesio stereotipai, palaikančios bendraminčių komandos nebuvimas, ar dar kas nors? Gali būti, jog komandoje stoti akistaton su gamtos stichija ar netgi ginkluotu priešu, daugeliui yra lengviau nei pavieniui nenusilenkti autoritetui.
    Nežinau ar tai bendra taisyklė, ar tik mano atveju, kelias į asmeninio stuburo turėjimą lygumoje ėjo per realius „išgyvenimo žygius“. Gerai atsimenu kai pirmo rimto darbinio konflikto metu „atsirėmiau“ į savo patirtį ten, tikruose kalnuose. Susiskaičiavau ir susirašiau realias rizikas „lygumoje“, pradedant premijos netekimu ir baigiant perspektyva dviem ar trim metam pakliūti į tarybinę armiją (nes kaip ir dauguma, pabaigęs institutą netarnavau, o norėdami kai kuriuos galėdavo paimti), prisiminiau kalnus, draugus, kurie žuvo ir kurie išgyveno, ir pagalvojau: „Vladai, negi leisi dabar save žeminti dėl kažkokios premijos, ar atostogų vasara?““

    Tavo teiginį: “Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis.“ galėčiau iliustruoti tokiu pavyzdžiu:
    Pokario metais išvežtų į Sibirą kaimynų daiktus, gyvulius ir pastatus išsinešioję kaimynai, pradėjo labiau nekęsti išvežtų “buožių“ nei kiti, nes daug lengviau pateisinti savo elgesį(svetimo turto pasisavinimą) jei save įtikinsi,kad jie išvežti buvo ne be reikalo, kad jie iš tikro tave skriaudė ir apgaudinėjo daugybę metų, buvo išnaudotojai.

    Vladas

    Patinka

  2. Labas, Vladai 🙂

    Taip, kiekvienas pasiektas tikslas mus sustiprina. Vaikams tokie pirmieji savarankiški žygiai, kaip tavo paminėtas, ypač svarbūs :).

    Dėl būdų sustiprėti dvasiškai – lipti į kalnus yra ir savęs ugdymas, ir savęs išbandymas. Ir tikrai – tam, kad dvasiškai sustiprėtum, nebūtina lipti į kalnus, pritariu tau – ugdyti dvasingumą turėtume kasdieniniame gyvenime, paprasčiausiose situacijose, o ir kritinėse gyvenimo situacijose. Ir pirmiausiai tiesiog būti Žmogumi, tuomet ir kalnuose neprapulsi..

    Juk dvasinė stiprybė – ne poza, tai gebėjimas visuomet vadovautis aukščiausiais žmogiškumo principais. O kai aplink dar vis tiek netikrų vertybių, melo ir manipuliacijų, tai tikrai nėra taip paprasta – nes nėra į ką lygiuotis, ir kartais padorus žmogus tiesiog laikomas silpnu..

    Pavyzdys apie tremtį pamokantis: daug ko ten buvo, tėvai ir seneliai pasakojo.. Taip pat pasakojo ir kitokias istorijas – kai dėka žmogiškumo žmonės išgyvendavo, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis.

    Ačiū ir jaukaus vakaro, Vladai! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s