Kategorija: Saviugda

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.

Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Moralus žmogus – tai dorovingas, padorus žmogus. Žmonės gali susigalvoti įvairiausių taisyklių ar įstatymų (kadais ir vergovė buvo įteisinta..), tačiau būtent dorovė padaro žmogų tikru žmogumi. Todėl ir mūsų šviesuolis Vydūnas kvietė visus pirmiausiai tapti žmoniškais, remtis dorove – kitaip visa kita netenka prasmės.

Moralė nėra išgalvotas dalykas, tai dvasingumo pagrindas. Žodynas žodį “dvasingas“ aiškina kaip “turintis daug psichinės energijos“. Kas gi ta psichinė energija? Tai Kūrinijos energija, kuri yra visa ko pagrindas: pati Visata yra psichinės energijos išraiška.

Ji palaiko visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogų. Kiekvienas žmogaus veiksmas ar mintis, o taip pat pati žmogaus gyvybė yra šios energijos išraiška. Psichinė energija yra augalų sėklose – ji duoda gyvybę ir didžiuliam medžiui, ir trapiai gėlei. Ji yra ir gyvūnuose, ir paukščiuose, ir vabzdžiuose..

Šios energijos savybė – nuolatinis judėjimas ir vystymasis, ji negali būti statiška. Žino žmogus apie psichinę energiją ir jos veikimo principus ar ne, rūpinasi savo veiksmų bei minčių kokybe ar ne – tačiau būtent psichinė energija ir yra gyvenimo valdymo įrankis ir didžiulė dvasinė jėga.

Žmogus gali panaudoti šią energiją evoliucijai, vystymuisi – tuomet jis bus harmonijoje su Visatos dėsniais ir bus dvasiškai stiprus. Jis gali panaudoti ją ir griovimui – tačiau tuomet jis veiks prieš Visatos dėsnius – ir tai sekins jo jėgas, todėl žmogus bus dvasiškai silpnas.

Dvasines jėgas atima visi negatyvūs veiksmai ir mintys. Tai jaučiame visi: pakanka žmogui padaryti kažką blogo, ir tai visada palieka kartėlį bei sąžinės graužatį. Bet jei tokius veiksmus kartojame, jautrumas blogiui atbunka, ir žmogui pradeda atrodyti “normalu“ tai, kas yra blogai.

Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis. Beširdžio žmogaus ir protas pasidaro šaltas – jis tampa nejautrus bet kokioms žmogiškumo apraiškoms, o juo labiau kito žmogaus skausmui ar nelaimei.

Blogi darbai ir mintys panaikinami tik gerais poelgiais ir mintimis – tuo pačiu stiprinama ir žmogaus dvasinė jėga. Lengviau pastebėti ir stabdyti negatyvumo apraiškas: tai tas pats, kaip pašalinti dar neįsišaknijusį blogio daigą. O maitinti blogį, atiduoti jam savo gyvybines jėgas – tas pats, kaip užauginti didelį blogio medį, kurį išrauti gali būti sunku.

Mūsų dvasinė stiprybė priklauso nuo mūsų psichinės energijos valdymo. Jos valdymas ir yra dvasingumo vystymas, o visos bendražmogiškos vertybės: laisvė, atsakomybė, teisingumas, vienybė, tiesa, sąžiningumas, meilė, orumas, altruizmas, nuoširdumas, kilnumas – stiprina mūsų dvasią.

Viskas, kas daroma neteisingai, atneša nusivylimą, skausmą bei daro mus dvasiškai silpnais ir dėl to lengvai įtakojamais. Darykime gerus darbus, būkime teisingi, būkime dėmesingi vieni kitiems, padėkime tiems, kam reikia pagalbos, būkime dvasiškai stiprūs! Būkime Žmoniški..

Kiekvieną dieną žmogaus galvoje kyla apie 60000 minčių! Įspūdingas skaičius, tiesa? Iš karto kyla dar viena papildoma mintis: ir kaip gi mes jas visas suvaldome?.. Įdomu tai, kad atlikę gilią žmogaus sąmonės analizę, psichologai nustatė, kad egzistuoja viso labo.. trys minčių tipai. Kokie jie?

Tai tos mintys, kurių dėka mes įsivaizduojame (prognozuojame) savo ateitį; tos, kuriomis išreiškiame savo norus (reikalavimus); ir galiausiai mintys, kurios paaiškina (pateisina) mūsų prognozes ir reikalavimus. Sutrumpintai – prognozės, reikalavimai, paaiškinimai. Peržvelkime kiekvieną iš jų – tai padės geriau suprasti minčių veikimo principus.

Pradėkime nuo minčių-prognozių. Noras numatyti, įtakoti ateitį yra natūralus, net būtinas: kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti gerą ateities perspektyvą. Tačiau prognozės gali būti pozityvios (motyvuojančios) arba negatyvios (gesinančios ir sėjančios niūrumą). Jos skirstomos į tris grupes:

1. Prognozės apie save, pavyzdžiui: “aš sugebėsiu“ (arba “aš nesugebėsiu“), “man nieko nesigaus“ (arba “man gausis“), “aš ištversiu“ (arba “aš neištversiu“), “tai man per sunku“ (arba “tai man lengva“), ir t.t..

2. Prognozės apie kitus, pvz.: “jie bus patenkinti“ (arba “jie to neįvertins“), “jis palaikys mano iniciatyvą“ (arba “jis nepalaikys manęs“), “ji mane supras“ (arba “ji nesupras manęs“) ir panašiai..

3. Įvykių prognozės, pavyzdžiui: “mums pavyks“ (arba “mums nepavyks“), “viskas bus gerai“ (arba “viskas baigsis blogai“), “tai mūsų šansas“ (arba “tai laiko gaišinimas“), “ateityje viskas gerės“ (arba “viskas tik blogyn“) ir t.t..

Sekantis minčių tipas – reikalavimai. Kuo daugiau reikalavimų ir pretenzijų, tuo daugiau ambicijų ir konfliktų. Sveikas mąstymas – kuomet turime motyvuotus norus, vystome savo geras savybes be spaudimo ir rungtyniavimo, o su kitais žmonėmis ieškome susitarimo. Skiriami taipogi į tris grupes:

1. Reikalavimai sau, pvz.: “aš privalau gerai atrodyti“, “aš negaliu pasirodyti kvailai“, “aš turiu jiems įrodyti“, “aš turiu…“, ir t.t..

2. Reikalavimai kitiems, pvz.; “tu turi mane suprasti“, “įeik į mano padėtį“, “tu neturi teisės taip su manimi elgtis“, “tu turi paisyti mano nuomonės“, “tu privalai…“ ir t.t..

3. Reikalavimai pasauliui, pvz,: “kodėl aš turiu stengtis, tegul kiti stengiasi“, “pasaulyje viskas blogai, aš nieko negaliu, palauksiu, kol pasikeis“, “jie privalo..“ ir pan..

Trečiasis minčių tipas – paaiškinimai, kurie gali būti pozityvūs – pagrindžia mūsų veiksmus, tačiau dažniausiai tai – elementarus išsisukinėjimas, vengiant atsakomybės ar nenorint kažko daryti. Jie taip pat skiriami į tris grupes:

1. Pasiteisinimas, pvz.: “aš nekaltas“, “jis pirmas pradėjo“, “aš nenorėjau, savaime gavosi“, aš galvojau, kad taip bus geriau“, ir t.t..

2. Racionalizacija, arba atsakomybės permetimas, pvz.: “taip elgiasi visi žmonės“, “aš pastebėjau, kad visi vyrai…“, “visos moterys…“, “man vidutinio amžiaus krizė“, “tai kartų konfliktas“, ir t.t..

3. Įvertinimas ir kaltinimas, pvz.: “jis tiesiog kvailys“, “jei nebūtum to pasakęs (padaręs), tai…“, “ką iš kvailio paimsi?“, “ jūs dėl visko kalti“, ir t.t..

Gal ir painokai atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau pasigilinus išties palengvina minčių eigos suvokimą. Ypač negatyvių minčių, kuriomis dažnokai grindžiame gerus norus, tačiau iš tiesų – giliname nepasitikėjimą savimi, reiškiame pretenzijas, rafinuotai vengiame atsakomybės, ir todėl pasidarome “sunkūs“ bendravime..

Išeitis paprasta: stebėti savo mintis, jų eigą ir sąmoningai atsisakyti negatyvių minčių. Tuomet pozityvumas suteiks visoms mintims teigiamą kryptį – gerą perspektyvą, įkvėpimą saviraiškoje, harmoningą bendravimą.

Kaip manote?

Šį terminą ir pačią sąvoką įvedė psichofiziologas A. A. Uchtomskis. Žodyne dominantė (lot. dominans – viešpataujanti) – pagrindinis, vyraujantis bruožas, idėja, požymis. Psichologijoje tai vyraujanti mintis, kuri įtakoja žmogaus elgesį.

Dominantės principas – smegenų veiklos mechanizmas, kurio dėka visos organizmo pajėgos mobilizuojamos vienos prioritetinės užduoties vykdymui. Iliustruoti tai galima paprastu pavyzdžiu: tarkime, žmogus alkanas. Kokia pagrindinė (dominuojanti) jo mintis bus tokiu atveju?

Žinoma, apie maistą! Ir jis negalės galvoti apie nieką kitą, kol nepavalgys. O įsimylėjusio žmogaus dominuojančios mintys bus apie mylimą žmogų, jaunos mamos – apie kūdikį, sergančio – apie sveikatą arba ligą, priklausomo nuo alkoholio žmogaus – apie alkoholį.

Dominantes turime visi, ir šis principas yra naudingas, jei yra valdomas – būtent jo dėka visą savo energiją galime kryptingai panaudoti tam tikro darbo atlikimui ar tikslo siekimui. Juk jei tą pačią energiją skaidysime dviems, trims ar daugiau darbų, tuomet ne tik išsklaidysime energiją (viskam po truputį), bet ir rizikuosime visko neatlikti.

Dominantės skirstomos į fiziologines (jas turi ir gyvūnai) – alkis, troškulys, savisaugos instinktas ir pan.; išorines – kurioms priskiriamos įvairios įtakos; ir aukštesniąsias, kurių dėka mes esame žmonės – tai visi moralės ir dorovės principai, žinių ir savirealizacijos poreikiai.

Jos nulemia ne tik mūsų elgesį, bet ir pasaulėžiūrą. Per savo dominantę žmogus mato šį pasaulį – pavyzdžiui, užėję į tą patį butą, žmonės matys jį skirtingai. Statybininkas pirmiausiai pastebės darbų kokybę, buto pirkėjas – kambarių išdėstymą, patogumą ir triukšmą už lango, dailininką sudomins vaizdas pro langą, turtingą – prabanga, t.y., kiekvienas matys “savo“.

Net save vertiname remdamiesi savo dominantėmis: jei manome, kad esame nepatrauklūs ar nepakankamai gabūs, arba atvirkščiai, kad esame ypatingi – tuomet būsime įsitikinę, kad taip galvoja ir aplinkiniai.

Jei pažvelgsime į šiuolaikines išorines įtakas, tai ryškiausiai yra palaikoma pinigų dominantė. Kokiu būdu? Pastoviu darbo vietų trūkumu, mažais atlyginimais, kreditų sistema. Jei žmogus netenka darbo, netenka ir pragyvenimo šaltinio, todėl dėl pinigų jis pasiryžęs viskam.

Taip pinigai tampa sėkmės ir išgyvenimo kriterijumi. Priklausomybė nuo jų veda į tai, kad darosi nesvarbu, kaip juos gauti, todėl tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Kai dominante tampa pinigai, tuomet automatiškai nuvertinamos visos žmogiškos dvasinės vertybės – tą aiškiai matome visi.

Štai kokia dominuojančių minčių jėga. Todėl labai svarbu – ar suvokiame jas ir kaip jomis pasinaudojame. Nesuvoktos, nevaldomos dominantės turi tendenciją augti ir didėti – toks mūsų psichikos mechanizmas. Būtent dėl to vystosi negatyvumas, depresijos, neurozės, kompleksai ir priklausomybės.

Kovoti su jomis taip pat beprasmiška – jas galime tik pakeisti naujomis, stipresnėmis, bet realiai įvykdomomis – tuomet mūsų energija padalinama (tokiu būdu susilpninant senąją dominantę), ir palaipsniui nukreipiama į naująją dominantę.

Sekime savo mintis – jos gali būti mūsų pačių sukurtos ar įtakotos, o tapusios dominantėmis jos pradeda veikti mūsų gyvenimą. Jei norime keistis, sąmoningai keiskime savo vyraujančias mintis – tegul jos bus kupinos meilės ir humanizmo – tuomet visų mūsų gyvenimas prisipildys laime ir džiaugsmu :).

Ką apie tai manote?

Na, kas nėra su tuo susidūręs: savaitgalio rytą, vos įsispyrę į šlepetes – prie kompiuterio, ir nors buvo planuota daug ką padaryti – deja-deja, taip ir likome su šlepetėmis prie kompiuterio.. visą dieną. Galime sakyti, kad kompiuteris yra laiko ėdikas, tačiau tą ėdiką savo veiksmais palaikome mes patys!

Todėl tik patys galime atsekti – kam mes leidžiame savo laiką ir pašalinti tuos laiko ėdikus. Žinoma, gali būti ir nenumatyto laiko gaišinimo – pavyzdžiui, automobilių kamščiuose ar eilėse įvairiose įstaigose, kurias galime užpildyti prasminga veikla, pvz., knygos skaitymu.

O ir ne kiekvieną laiko tarpą būtinai turime kažkuo užpildyti – svarbiausia, kad nepastebimai įtraukianti veikla netrukdytų atlikti būtinus ar numatytus darbus. Būtent tokia veikla ir vadinama laiko ėdiku – tai laikas, kurį praleidžiame tuščiai, nesvarbiems užsiėmimams.

Kokie tai užsiėmimai? Daugumai mūsų jie gerai pažįstami:

– Kompiuteris, internetas – sukurti tam, kad taupytų mūsų laiką, bet.. būtent čia didžiulis įtraukiančios veiklos spektras:

1. Klaidžiojimas internete – vietoje 5 minučių galima užsisėdėti visą dieną. Todėl visuomet turėkime aiškų tikslą – ko ieškome ir nesiblaškykime.

2. Žaidimai, bendravimas socialiniuose tinkluose ir forumuose. Užmegzti ryšį, padiskutuoti konkrečiu klausimu, susitarti dėl susitikimo – naudinga ir reikalinga. O štai žiūrinėti nuotraukas, komentuoti draugus – įtraukiantis laiko gaišinimas. Todėl naudinga nusistatyti laiko limitą, pvz., valandą į dieną.

3. Internetinio pašto peržiūra. Dažniausiai pasiklystame prenumeratos sraute, todėl reikėtų kruopščiai ją rinktis – atsisakyti nebūtinos ir palikti tik tą, kuri tikrai reikalinga. Rūšiuokime laiškus, blokuokime visus nereikalingus, o paštą įpraskime peržiūrėti kartą-du į dieną.

– Polinkis atidėlioti svarbius darbus, užsiimant nereikšmingais darbais. Atrodo nekaltai: trumpam į internetą, pokalbis su kolega, kaimynu, spaudos peržvelgimas ir pan.. Rezultatas – svarbus darbas neatliktas ir vėl atidėtas, arba daromas paskubomis. Išeitis – planuoti dienos darbus ir drausmingai laikytis grafiko.

– Gulinėjimas, kuris dažnai “derinamas“ su kitu laiko ėdiku – televizoriumi. Pomėgis gulinėti veda į tinginystę ir pasyvumą gyvenime (tai neliečia poilsio po darbų). Na, o televizorių įpraskime įjungti tik tuomet, jei norime pažiūrėti konkrečią laidą ar filmą.

– Polinkis daug kalbėti (plepėjimas). Atima labai daug laiko, tačiau temos dažniausiai – “iš tuščio į kiaurą“ – apkalbos, emocingi gyvenimo aptarimai ir patarimai. Puiki terapinė priemonė nuo tuščio plepėjimo – įrašyti tokį pokalbį ir jo pasiklausyti ;)..

– Žalingi įpročiai. Pertraukėlės parūkymui tik atrodo nekaltos: kelios minutės per savaitę susideda į valandas, plius žmogus per jas dar ir gadina savo sveikatą. Tą patį galima pasakyti ir apie išgertuves, tik laiko ir sveikatos čia prarandama dar daugiau.

Kaip išvengti laiko švaistymo? Pirmiausia – būti dėmesingais tam, ką darome, tuomet neįsitrauksime į tuščią laiko gaišimą. Turime aiškiai suprasti, kad tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti: laiko švaistymas ilgainiui gali tapti blogu įpročiu ir negatyviai veikti mūsų gyvenimą.

Todėl svarbu pastebėti laiko ėdikus ir pradėti valdyti savo laiką:

– Nustatykime, kokie veiksmai sugaišina daugiausiai laiko, naudinga užsirašyti – kiek. Kuomet pamatome – kiek – atsiranda motyvas ištaisyti situaciją.

– Nuolatos pasitikslinkime gyvenimo prioritetus – jie keičiasi. Kai žinome, kas mums svarbiausia, tuomet tam ir skiriame savo laiką.

– Atsilaisvinusį laiką reikia efektyviai panaudoti – mokykimės jį organizuoti ir planuoti. Jei būtina – kažko pilnai atsisakykime, o veiklai, kurią ribojame, nustatykime konkretų laiką – kada ja užsiimsime.

Ir.. nebūkime sau pernelyg griežti – juk mes ne robotai, kartais galime praleisti dieną ir su šlepetėmis prie kompiuterio :). Svarbu, kad nuo to nenukentėtų nei mūsų artimieji, nei mūsų prioritetiniai gyvenimo darbai :).

Į negatyvumą paprastai įsitraukiame labai greitai ir nepastebimai. O kai pradedame žiūrėti į viską per negatyvumo prizmę, tuomet bet kokioje gyvenimo situacijoje matome tik blogąsias puses. Panašiai kaip požiūryje į pusę stiklinės vandens: pro negatyvumo akinius aiškiai matysime, kad tai tik pusiau tuščia stiklinė. O ir bet kokia mintis, atėjusi į galvą, tuoj pat bus kruopščiai nuspalvinta visais negatyvumo atspalviais.

Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:

Istorija apie plaktuką

Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.

Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?

Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!“ Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!“…

Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa“ labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma :)!

Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:

– nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;

– matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;

– idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…“;

– bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;

– esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..

Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs! 🙂

Pozityvumas kiekvienam iš mūsų siejasi su tuo, kas gerai ir teisinga. Svarbiausia pozityvumo idėja – kad gyvenimas yra nuolatinis dvasinis augimas, tobulėjimas ir vystymasis savo ir visų labui. Tuo remdamasis žmogus siekia žinių, mokosi valdyti savo gyvenimą ir bendradarbiauti, geba kurti gerą gyvenimo perspektyvą bei tikslus, kurie motyvuoja jo veiksmus.

Yra du galimi žmogaus vystymosi keliai:

1) Per pozityvumą – kai žmogus remiasi savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis ir vysto jas. Jis sugeba realiai matyti pasaulį, suvokia savo galimybes ir poreikius, pasitiki savimi. Konstruktyvus, ieškantis sprendimų ir būdų pagerinti situaciją ar santykius. Sąmoningai atsisako to, kas negatyviai veikia gyvenimą, todėl pozityvių savybių daugėja, o negatyvių mažėja. Jis gerina ir harmonizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą. Deja, tokių žmonių kol kas yra mažuma.

2) Per negatyvumą – su negatyviu nusistatymu, neigimu, prieštaravimais, polinkiu dramatiškiems pergyvenimams. Toks žmogus mato neigiamas gyvenimo puses, kovoja ir su jomis, ir su savo neigiamomis savybėmis. Paradoksalu, bet tokioje kovoje pozityvių savybių ne tik neprisideda, bet ir mažėja. Paaiškinti tai paprasta: kova yra gyvenimas įtampoje, todėl sunku išlaikyti pozityvias savybes, o tuo labiau – jas vystyti. Negatyvumas yra destruktyvus elgesys, nes daro žmogų ir jo aplinką nelaimingus. Dar vienas paradoksas – tokių žmonių yra dauguma.

Žmogus pats sprendžia, kaip jam vystytis – per pozityvumą ar per negatyvumą. Abu keliai mus moko, tačiau jie labai skirtingi. Negatyvumas mus riboja, vysto nepasitikėjimą savimi, neveiklumą. Pozityvumas, atvirkščiai – teikia pasitikėjimą savimi ir gyvenimišką energiją, motyvuoja, o reikalui esant – mobilizuoja. Pozityvumo kelyje taip pat pasitaiko sunkumų, tačiau žmogus yra nusiteikęs juos išspręsti, o ne burnoti dėl jų ar be galo kentėti.

Kartais pasimetame pozityvumo apibrėžimuose ir tuo pačiu – jo pritaikymu mūsų gyvenime. Tai nėra kažkas, kas gerai tik vienam žmogui, juolab tas “gerai“ gali net kenkti kitiems. Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Pozityviosios psichologijos dėka žmonės keičia savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet.. pasirodo, dėl klaidingo pozityvumo suvokimo galime nuklysti nuo pasirinkto kelio ir nepasiekti trokštamo rezultato.

Dažniausiai mus klaidina ir atitraukia nuo pozityvumo:

– Nepagrįstas optimizmas. Pasireiškia teigimu, kad “viskas gerai“, nors realybėje gali būti visiškai priešingai. Tai savęs apgaudinėjimas, situacijos ignoravimas arba sprendimo vengimas. Pvz., žmogus vartoja alkoholį, rūko, nes įsitikinęs, kad jam tai nekenkia. Arba nesiima reguliuoti sudėtingų santykių, tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime gerai, ir t.t.. Išskirtinis tokio “optimizmo“ bruožas – melas, nenoras matyti realybės. Tai neadekvatus elgesys, kuris visada duoda neigiamus rezultatus.

– Egoizmas. Dažnas reiškinys, kai pasitelkęs pozityvų mąstymą, žmogus nukreipia jį į išskirtinį rūpestį savo persona. Jis visaip puoselėja save mylimą, neatsižvelgdamas į aplinkinius – jie įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi. Jis “daro ką nori“ suprasdamas kaip aukščiausią pozityvumą – tai liečia visus jo įsivaizduojamus malonumus ir patogumus. Tokio žmogaus egoizmas auga kaip ant mielių, tačiau su pozityvumu jis neturi nieko bendra.

– Konkurencija. Arba lyderystė, grįsta rungtyniavimu, manipuliacijomis, siekimu tapti geriausiu iš visų. Beprasmiška sekinanti kova, kuri jei ir teikia džiaugsmą, tai trumpalaikį, nes visuomet atsiras geresnių.. O noras pirmauti veda į priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pozityvumo esmė – ne rungtyniauti (nes visi esame skirtingi), o kiekvienam vystyti savo geriausias asmenines savybes, tapti lyderiu savo gyvenime ir geriausia savo paties “versija“. Tuomet esame iniciatyvūs ir galime kūrybingai bendradarbiauti savo ir visų labui.

Taigi, būkime atidūs, puoselėkime tikrąjį pozityvumą. Psichologas M. Selingmanas teigia, kad šiuolaikinės psichologijos paradigma turi būti pakeista: iš negatyvumo – į pozityvumą. Tuomet žmonės vystys kūrybinį potencialą, unikalias savybes, sveiką gyvenseną – tai būtinai pakeis ir žmones, ir visą visuomenę. Pozityviosios psichologijos kūrėjai žengė labai svarbų žingsnį – parodė žmonėms, kad jie patys gali imtis savo laimingo gyvenimo kūrimo, o ne pasikliauti “piktu“ likimu, geradėjais ar atsitiktinumais :).

Sąmoningumo siekdavo ne tik senovės dvasiniai adeptai (lot. adeptus – pasiekęs), jo siekia ir dauguma šiuolaikinių žmonių. Kodėl? Todėl, kad budri sąmonė – vienintelė “priemonė“ matyti šį pasaulį tokį, koks jis yra. Tai reiškia matyti tiesą ir suprasti realybę teisingai, o ne taip, kaip mums sako ar rodo. Juk tiesa – ne tik žodžiai, tiesa – tai pirmiausiai pagrindinis harmonijos principas.

Mes įpratinti tikėti tuo, ką mums sako, retas tikrina informaciją ar daro savarankiškas analizes. Todėl mūsų sąmonė nustoja veikti visu pajėgumu. Tai panašu į situaciją, kai į baltą sieną žiūri daug žmonių su skirtingos spalvos akiniais. Žiūrintis pro raudonus akinių stiklus žmogus sakys, kad siena raudona, pro žalius – žalia, pro mėlynus – mėlyna, ir t. t.. Galima dėl to skirtingo matymo ir susiginčyti ar susipešti.. bet juk siena – balta.

Taip ir mūsų sąmonė dažnai aptemdoma melu ar iliuzijomis, kuriuos mes pradedame laikyti tiesa. Pažadinti savo sąmonę galime kiekvienas, tai nėra kažkoks mistinis veiksmas, tai išugdomas ir palaikomas gebėjimas, ir pirmiausia – noru pačiam atrasti tiesą (“nusiimti spalvotus akinius“). . Pirmasis pažadintos sąmonės įspūdis gali būti ryškus – lyg praregėjimas, tiesos pojūčio atgavimas. Tačiau nieko iš dangaus nenukrenta, sąmoningumas pasiekiamas pačio žmogaus veiksmais.

Kaip atpažinti bundančią sąmonę? Įvairūs dvasiniai mokymai išskiria šiuos požymius:

– Žmogus tampa ramus ir taikus, dėmesingas tam, kas vyksta, todėl elgiasi ir reaguoja adekvačiai situacijai.

– Jis tampa savo gyvenimo stebėtoju ir dalyviu; yra kūrėjas, o ne auka.

– Kai atrandama tiesa, skirtumai išnyksta kartu su būtinybe dėl jų ginčytis ar kovoti. Nuomonė išsakoma ramiai, gerbiama kito nuomonė.

– Gyvenimo ritmas sulėtėja, nes žmogus gerai supranta savo poreikius ir pasirenka daryti tai, kas reikalinga. Todėl skubėjimas ir blaškymasis išnyksta savaime, tačiau prireikus žmogus mobilizuojasi ir viską atlieka sklandžiai.

– Dingsta nuovargis ir laiko viskam pakanka: neskubama, bet viskas padaroma laiku.

– Žmogus pradeda matyti gyvenimo ženklus ir pasikliauna savo intuicija, todėl esant reikalui lengvai keičia numatytą veiksmų scenarijų.

– Tampa atviras pokyčiams ir galimybėms, randa reikiamą informaciją.

– Žmogus pasidaro atidus kūno poreikiams, todėl atsisako visko, kas kenkia sveikatai. Dėl to sveikata gerėja.

– Keičiasi santykiai su žmonėmis – jie pagrįsti besąlygiška meile, supratingumu, pasitikėjimu, bendradarbiavimu.

– Žmogus nesibaimina vienatvės akimirkų. Jei anksčiau buvo būtinas fonas – radijas, televizorius, tai dabar jaukesnė tyla, įsiklausymas į save, gamtos garsai.

– Atsiranda vienybės pojūtis – su žmonėmis, Gamta, Visata, Kūrėju.

– Ateina pojūtis: “kaip viskas paprasta!“, o su juo ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

– Mažėja negatyvių emocijų, dingsta baimės ir abejonės.

Taigi, išoriniame gyvenime nieko nepasikeičia, bet keičiasi pats žmogus, jo suvokimas. Budri sąmonė dovanoja neįkainojamą vertybę – ne tik matyti tiesą, bet ir neapgaudinėti savęs ir kitų. Ir, žinoma, remiantis tiesos pojūčiu kurti savo gyvenimą, kartu harmonizuojant mūsų visų realybę. Kuo daugiau bundančių ir sąmoningų žmonių, tuo didesni geri pokyčiai 🙂 ..

Ar matėte amerikiečių filmą “Sumokėk sekančiam“ (“Pay it Forward“)? Siužetas jo toks: mokytojas duoda vaikams užduotį – sugalvoti, kaip padaryti pasaulį geresnį. Vaikai sugalvoja daug būdų, tačiau realiausia – dvylikamečio Trevoro “gerumo dauginimo lentelė“. Jis pasiūlė padėti trims nepažįstamiems žmonėms, o mainais jų paprašyti, kad kiekvienas iš jų taip pat padarytų kažką gero kitiems trims žmonėms.

Gavosi tikra gerumo piramidė: iš vieno gero darbo išauga trys, iš trijų – jau devyni, iš devynių – dvidešimt septyni ir t.t.. Įdomu tai, kad filmo siužetas ir pati gerumo dauginimo idėja įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje, ir jie pradėjo daryti gerus darbus savo gyvenime. Svarbiausia – tai daroma nuoširdžiai ir be asmeninės naudos lūkesčių.

Įvairiose šalyse yra judėjimai tokiu pačiu pavadinimu – “Pay it Forward“, o atliekami geri darbai įvairiausi: ir pagalba tiems, kam jos reikia, ir netikėti geri smulkūs bei didesni darbai, tačiau sąlyga išlieka viena: už gerą darbą reikia atlikti tris gerus darbus kitiems žmonėms. Daugumai žmonių tai gali pasirodyti labai neįprasta – pavyzdžiui, kai už atrastą piniginę paprašoma ne atlygio, o padaryti gerus darbus kitiems 🙂 ..

Galbūt, kažkam ši idėja atrodo naivi ir neveiksminga, galbūt, kažkas padaro tik vieną-kitą gerą darbą ir sustoja, tačiau abejingu ji nepalieka nei vieno. Tiek jaudinantis filmo siužetas, tiek pati idėja primena: gėrio, pagalbos, vienybės ir bendradarbiavimo dvasia yra mums visiems gyvybiškai reikalinga, ir mes visi tai intuityviai jaučiame.

Kodėl plinta tokie gerumo judėjimai? Psichologų teigimu, tai – mūsų laikmečio ženklas. Šiuolaikiniame pasaulyje gėrio ir savitarpio pagalbos principai nepopuliarūs, nes skatinama konkurencija ir varžymasis. Kai visuomenėje nepropaguojamas žmogiškumas, jo tiesiog nelieka. Tačiau.. gerumas (viena iš dorybių) “įdėtas“ kiekvienam iš mūsų, todėl žmonės turi poreikį gyventi humanizmo principais – štai dėl to patys ir organizuoja tokią veiklą.

Taigi, net jei atrodo, kad šiandien pasaulis žiaurus ir šaltas, o žmonės abejingi, mes visuomet galime pradėti skleisti gėrį – nežiūrint į nieką.. Tai stebuklinga jėga, kuri išlaisvina nuo negatyvumo. Tik blogos mintys ir blogi darbai užgožia gėrį, o nuo jų šiurkštėja ir žmogaus širdis. Yra net įvardinimai: “akmeninė širdis“, “ledinė širdis“.

Žmogus su tokia širdimi yra šaltas ir abejingas, o jei ir turi jausmų, tai jie negilūs, paviršutiniški. Prisimenate pasaką apie Kajų su ledine širdimi? Ją sušildė nuoširdi Gerdos meilė ir gerumas.. Tik darydami gerus darbus mes galime išvalyti savo sąmonę nuo pikto ir tikėtis pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Kito kelio tiesiog nėra: gėris auga tik darant konkrečius darbus, kaip, beje, ir blogis..

Todėl indų Vedose sakoma: “Daryti gerus darbus yra kiekvieno pareiga“ – jau nuo seno buvo žinomas būdas gyventi harmonijoje. Net paprastas žodžių “gerumas“ ar “meilė“ kartojimas padaro mus geresniais ir vysto protą pozityvumo linkme. O jeigu dar linkime kitiems gero, džiaugiamės kitų laime ir savo padarytais gerais darbais..

Kai kantriai padedame tiems, kam gal ir sunku padėti, kai užjaučiame sunkią akimirką, kai esame geri: draugiški, rūpestingi, supratingi – mes įkvepiame geriems darbams ir kitus. Taip mes sėjame gerumo sėklas, kurios vieną dieną tikrai išaugs ir sužydės gražiausiais žiedais. Niekas kitas to už mus nepadarys, kiekvienas tai turi pradėti daryti pats – tuomet dalinamas gėris augs 🙂 ..

Ar sutinkate?

Ko gero, daugeliui narcisizmas tradiciškai siejasi būtent su gėrėjimusi veidrodyje. Šis terminas paimtas iš graikų mito apie gražuolį Narcizą, kuris mirė iš meilės ir ilgesio savo atvaizdui ežere. Atidžiau pasižiūrėję į šiuolaikinės visuomenes gyvenimą, pamatysime nemažai narcisizmo apraiškų – tai ir kūno demonstravimas, ir didžiulis dėmesys išvaizdai bei įvaizdžiui, ir grožio industrija, ir siekimas bet kokia kaina būti tarp “žvaigždžių“.

O jei pažiūrėsime dar atidžiau, tai tikrai pastebėsime, kad tokia veikla tėra išorinis šurmulys ir noras padaryti įspūdį, parodyti save. Jei tą išorinį šurmulį atmesime, tai “žvaigždiškumas“ subliukš lyg muilo burbulas – tokia tai tuščia veikla. Tačiau narcisizmas taip paplito, kad dažnai jau vadinamas kolektyvine žmonijos būsena. Kodėl taip yra?

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kaip apibrėžia narcisizmą specialistai. Psichologijoje ir psichiatrijoje narcisizmas traktuojamas kaip asmenybės disfunkcija, psichikos sutrikimas (sinonimai – autofilija, autoerotizmas). Tai neigiamą atspalvį turintis bruožas, kuris išreiškiamas kaip egocentrizmas, susireikšminimas, pasipūtimas, tuštybė, puikybė. Socialinėse grupėse tai elitariškumas ir abejingumas kitų žmonių problemoms.

Pagrindiniai narcisizmo bruožai:

* Susireikšminimas – savo “grandioziškumo“, “žvaigždiškumo“ jausmas ir įsitikinimas, kad jį gali suprasti tik ypatingi žmonės.

* Empatijos nebuvimas – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti, užjausti ir suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius.

* Dėmesio troškimas – jis taip susirūpinęs, kaip jis atrodo, ką apie jį galvoja kiti, kaip jis kalba, kad nieko kito gyvenime tiesiog nepastebi.

* Patologiškas pavydumas – kitų sėkmė traumuoja jo savivertę, todėl jis mėgsta atkreipti dėmesį į kitų trūkumus.

* Lengvai pažeidžiamas – itin jautrus kritikai, greitai įsižeidžia, emocijos nestabilios ir intensyvios.

* Įsitikinimas, kad kiti turi automatiškai pritarti jo norams, idėjos apie savo išskirtines teises, ypatingą padėtį.

* Puikybė – požiūris į kitus iš aukšto, polinkis girtis, demonstruoti savo “visažinystę“ ir fantazuoti apie savo pasiekimus.

* Nerealių tikslų užsibrėžimas; gali be skrupulų išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti.

* Realybės vertinimo praradimas – viskas, kas yra jame ar jo, yra pervertinama, o tai, kas ne jo, už jo ribų, nuvertinama.

Patologiška narcisizmo išraiška prasideda tuomet, kai žmogus yra apsėstas didybės manijos ir nori bet kuria kaina būti garsiu, pastebimu, matomu. Jis nuolat gėrisi savimi, todėl negali ramiai praeiti nei vieno atspindinčio paviršiaus, nepasižiūrėjęs į save. Demonstruoja ir dovanoja savo nuotraukas, skiria daug dėmesio savo grožiui, nepraleidžia progos parodyti savo šmaikštumą ir protą. Kiti žmonės jam – kaip veidrodis, kuris atspindi jo išskirtinumą, todėl jam nuolat reikia, kad aplinkiniai juo žavėtųsi.

Kodėl išsivysto ši patologija? Dažniausiai – vaikystėje dėl tėvų narcisizmo arba lepinimo, ar pastovaus vertinimo. Didelę įtaką turi ir visuomenė bei žiniasklaida. Įdomu, kad kai kurie narcisizmo požymiai būdingi visiems žmonėms vaikystėje ir paauglystėje – tai meilės sau etapas, kuris vėliau turi peraugti ir į sugebėjimą mylėti kitus. Sunkiausia narcisizmo pasekmė – būtent neišvystytas gebėjimas mylėti.

Narcizai vertina save menkai, todėl ir turi išpūstą poreikį, kad aplinkiniai patvirtintų jo reikšmingumą, juo žavėtųsi. Tačiau jei vaiką giria už tai, kad jis kažką atliko savarankiškai, tai normalu, bet jei suaugęs žmogus nuolat laukia pagyrimų ar susižavėjimo dėl bet kokio savo atlikto veiksmo – tai jau “grįžimas“ į vaikystę, infantilumas..

Pilnaverčiam suaugusiam žmogui nereikalingi nuolatiniai patvirtinimai apie jo teisumą ar išskirtinumą – jis turi išvystytą orumą ir realų savo galimybių suvokimą. O savo unikalumą, būdingą kiekvienam žmogui, suvokia kaip kitoniškumą, o ne išskirtinumą. Žmogus skaitomas psichologiškai brandžiu, kai jis laisvas tiek nuo individualaus, tiek ir nuo visuomeninio narcisizmo.

Juk svarbiausios – dvasinės vertybės, kurios veikia visą žmogaus gyvenimą – ir vidinį, ir išorinį. Narcizui, atvirkščiai – visuomet išorinis gyvenimas svarbesnis, nei vidinis.

O ką jūs apie tai manote?

Būti sąmoningu – pirmiausiai reiškia būti dėmesingu ir suvokti save dabartiniame momente. Tai budrios ir aktyvios sąmonės būsena, kurioje žmogus palaiko ryšį su realybe ir sąveikauja su ja. Sąmoningumas įtakoja tikslingumą, kūrybingumą, efektyvumą, dvasinį augimą, adekvatumą – viską mūsų gyvenime. Jei sąmonė užmiega, tuomet mes prarandame sąmoningą kontaktą su realybe.

Sąmonę nepastebimai ir gana greitai užmigdo nuolatinis skubėjimas arba supančio pasaulio poveikis – pvz., miesto šurmulys, aplinkinių “bėgimas“. Kartais ir būdami išoriškai labai aktyvūs, mes “nedalyvaujame“ tame, ką darome, nes esame nesąmoningi, o mūsų veiksmai ir reakcijos yra automatiški, šabloniški, inertiški. Toks žmogus pasidaro paviršutiniškas, pradeda daug ko nepastebėti: pvz., to, ką daro aplinkiniai, ką jaučia jo artimieji, kokia jo paties būsena ir pan.

Jis tarsi “ne čia“, ir tokią būseną esame patyrę beveik kiekvienas: kažkur einame ar važiuojame, ir atsipeikėjame, stengiamės susivokti – kur mes; darome kažkokį veiksmą automatiškai, ir tarsi jame nedalyvaujame, o stebime iš šalies; skaitome knygą, bet nesuprantame ir neprisimename perskaityto teksto.. Nesąmoningas elgesys su retomis sąmoningumo prošvaistėmis pasidaro dominuojantis. Dėl to net posakiai atsirado: valgau “automatu“, gyvenu “automatu“, dirbu “automatu“..

Tačiau turime suprasti svarbų dalyką, kitaip galime susipainioti ir pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra. Iš vienos pusės – miegančios sąmonės būsena įtakoja nesąmoningus, automatiškus veiksmus. Iš kitos pusės – ne visi automatizmai (nesąmoningai atliekami veiksmai) byloja apie užmigusią sąmonę.

Pavyzdžiui, yra kūno automatizmai (įgimti ir įgyti): kvėpavimas, mirksėjimas, raumenų refleksai, sėdėjimas, vaikščiojimas ir t.t. Jie vykdomi nesąmoningai, ir tai savotiškas gamtos dovanotas gyvenimo palengvinimas – juk jei galvotume: kiek įkvėpti ar kokį raumenį sutraukti ar atleisti einant ar kažką keliant, vargu, ar dar kažkam liktų laiko.. Kaip tame pasakojime apie šimtakojį: kai jo paklausė – kaip jis sužino, kuria iš kojų kada žengti žingsnį, jis susimąstė ir.. ilgam sustojo 🙂 ..

Yra ir kita grupė automatizmų, kuriuos galime pavadinti įgūdžiais – jie leidžia atlaisvinti sąmonę svarbesniems veiksmams. Pavyzdžiui, vairuojant stebėti situaciją kelyje ir tinkamai reaguoti. Arba išmokus groti kažkokiu muzikos instrumentu, groti negalvojant apie natas, improvizuoti, kurti muziką.. Tokie įgūdžiai leidžia pasiekti meistriškumo visose srityse, todėl yra naudingi žmogui.

Kiekvienas supranta, kad sąmoningumas yra buvimas “čia ir dabar“, dėmesingumas. Ir tai tikrai nereiškia, kad turime akylai sekti ir fiksuoti kiekvieną savo judesį, pvz., valydami dantis ar rišdamiesi batų raištelius 🙂 .. Esmių esmė tame, kad būdami nesąmoningi, su miegančia sąmonė, mes ne tik prarandame kontaktą su realybe, bet ir paleidžiame klaidžioti į praeitį ar ateities iliuzijas mūsų sąmonės “kanceliarinį darbuotoją“ – protą.

Rezultatas – keliaujame per savo nevaldomą gyvenimą “kur neša“, “kur užneš“, ir atsipeikėjame dažniausiai tik tuomet, kai atsiduriame kritinėje situacijoje, kuri jau rėkte reikalauja sprendimo. Todėl ir pirmas bei vienintelis veiksmas, kuri turime padaryti sudėtingoje ar kritinėje situacijoje – “įjungti“ savo sąmoningumą. Tai padeda ne tik pamatyti realią padėtį, bet ir rasti reikalingus sprendimus.

Sąmoningumas mus išvaduoja nuo chaotiško, monotoniško ir nevaldomo gyvenimo. Sąmoningumas yra aiškus suvokimas, kas vyksta šiame momente. Tai didelė jėga. Beje, žmogui su snaudžiančia sąmone atrodo neįmanoma pati idėja, kad galima savo mintimis valdyti gyvenimą – tai savotiškas sąmoningumo testas 😉 ..

Miegančią sąmonę gali pažadinti tik sąmoningumas. Budizmas teigia, kad sąmoningumas ir meditacija yra sinonimai. Ir priduria: nėra kelio į sąmoningumą, pats sąmoningumas yra Kelias :)..