Ko gali išmokyti emocijos

Kartais girdime: “užvaldė emocijos“, “nesivadovauk emocijomis“, “kalba emocijos“ ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia“ nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Reklama

10 minčių apie „Ko gali išmokyti emocijos“

  1. Būna tokių emociškų vyrų kad visas moteris apšauna. O būna atvirkštinis variantas kada žmogus šaltas kaip ledas. Jau geriau emocingas nei abėjingas. :))

    Patinka

  2. Labas vakaras 🙂

    Čia diskutuojama ar moterys emocionalesnes ar ne, viename seminare esu girdėjęs, jog moterys netgi 6 kartus jautriau gali viską suvokti, tačiau tai ne tik trūkumas bet ir privalumas, kai galima pastebėti tai ko kiti negali įžvelgti, galbūt moterys emocionalesnės, bet labiau pritračiau Ruvi jog emocija labiau audrina neužbaigti darbai, neišgrynintos mintys ir įkalti į galvą stereotipai kaip turėtume reaguoti vienoje ar kitoje situaijoje 🙂

    Mes juk retai kada susimastome jog emocijų mus moko televizija, pažiūrime keletą melodramų ir mes patys užsinorime “banguoti“ taip pat. Pasžiūrme siaubo filmą ir užsinorime kažko kas mus sukrėstų ir panašiai.

    Emocijas taip pat audrina slopinanti pasaulėžiūra, kai manoma jog viskas yra ribota ir įsisiaučiame dėl tariamos neteisybės ar panašiai.

    Alkoholis žinoma taip pat smarkiai prie įaudrinimo prisideda- pasižiūrėkime kaip geriantys vienu metu vos nesibučiuoja kitu metu jau nori kumščiais “bučiuotis“.

    Labai svarbu atkapstyti neigiamų emocijų priežastis. Ruvi gerai išvardino tai kas dažnais atvejais sukelia konkrečią emociją.
    Jei padarytume eksperimentą- kai mėnesį laikytumėmės visiškos blaivybės, informacinės švaros (nuo tv, radijo ir laikraščių) būtume daug laiko gamtoje- kogero paliktume tokie patenkinti ramučiai, kokie seniai esame buvę 🙂

    Gražaus vakaro visiems, atrodo prasidėjo tikroji vasara 🙂

    Patinka

  3. Sveiki 🙂

    Vytautai, ir aš skaičiau tyrimus, o ir matau gyvenime, kad moterys yra žymiai emocingesnės – toks jų psichikos ypatumas. Mačiau ir įvairius lyginamuosius vyrų ir moterų emocinių kreivių grafikus – jie ženkliai skiriasi.

    Moteriai toks emocinis jautrumas natūralus – taip gamtos surėdyta, kad ji tampriau susieta su savo vaikais, todėl turi būti jautresnė, kad geriau suprastų augančio vaiko poreikius. Emocinis ryšis vaikui – tiesiog gyvybiškai svarbus.

    Vyrai susikaupia ir reaguoja tik tuomet, kai to tikrai reikia – ir tai taip pat turi prasmę – taip neeikvojama be reikalo energija.

    Kitas reikalas – kai dramatizuojama, kuriamos dramos iš nieko gyvenime, manipuliuojama emocijomis. Tokie išgyvenimai ne tik nereikalingi, bet ir kenksmingi.

    Vytautai – taip, labai naudinga išmokti suprasti savo emocijas, tik tam tikrai reikia bent trumpam atsiriboti nuo įvairių poveikio šaltinių. Nes emocijomis tikrai dabar manipuliuojama per daug.

    Roma, visiems pasitaiko sureaguoti per daug giliai ar audringai, arba nereaguoti į tai, į ką reikia reaguoti – svarbu neįstrigti negatyvume arba, kaip rašo Rasuolė – nepasidaryti abejingu.

    Visi turime išmokti suprasti pirmiausiai save :). Emocijų išgyvenime man geriausias pavyzdys maži vaikai: jie emocingai reaguoja tik tuomet, kai tikrai yra priežastis ir moka laiku užbaigti savo reakcijas, neužsikabinti už jų.

    Ačiū visiems už įdomias mintis! Gražios dienos! 🙂

    Patinka

  4. Sutinku. Aš dar noriu paminėti svarbų akcentuką. Emocijos čia viena pusė, bet žmonės labai dažnai susikelia jas vis prisimindami kažkokias nemalonias ir seniausiai praėjusias situacijas. Ir taip gali kokių 10 metų prisiminti ir kentėti. Va šito mazochizmo aš nesuprantu. Ir kas užginčys, kad taip daro beveik visos moterys? Supykusi būtinai su didžiausiom emocijom ištrauks keleto metų senumo nuodemę, kurią jau pats senai pamiršai. Ar ne taip? :))

    Patinka

  5. Labas, Gedai 🙂

    Iš tiesų labai svarbų akcentuką paminėjote. Polinkį “gromuluoti“, vėl ir vėl išgyventi seniai praėjusių situacijų emocijas turi nemažai žmonių, ir ne tik moterys 🙂 .

    Tačiau kartais situacijos žmones taip sukrečia, kad jie gal ir negali greitai visko suvokti ir susidėlioti.., todėl vėl sugrįžta prie to paties įvykio, kad aprimus galima būtų padaryti kažkokias išvadas.

    Žinote, kartais reikia ir kelių metų, kad ramiai būtų galima į viską pažiūrėti ir pagaliau “paleisti“ situaciją. Juk yra potrauminis sindromas, kuris gali tęstis metų metais.. Todėl nedrįsčiau teigti, kad tai mazochizmas – juk visi žmonės skirtingi, o ir situacijos skirtingos.

    Visai kitas reikalas, jei tuo yra manipuliuojama. Žinoma, kad tai nepadeda bendravimui – juk ir nusikaltėlį baudžia tik vieną kartą. Jei jau žmogui atleidžiame, tai tikrai nereikia nuolat priminti savo nuoskaudų, o su jomis reikėtų savarankiškai padirbėti.

    Ačiū jums, Gedai, tikrai parodėte dar vieną šio svarbaus klausimo pusę. Dėkui! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s