Kategorija: Mokymai

* Kiekvienas vaikas gimsta su tendencija tikėti ir mokytis to, ko ji moko. Dvasinė suaugusiojo įtaka vaikui beribė: dvasinis tyrumas gali atverti geriausias vaiko savybes, o bedvasiškumas – sužaloti jautrią vaiko dvasią. Todėl Rytuose yra paprotys: prie naujagimio leidžiami tik tie artimi žmonės, kurių įtaka skaitoma gera ir įkvepianti.

* Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesnis, nei tas daiktas; tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesnis už tai, ką jis atiduoda. Atsižadėjimas turi būti natūralus ir augti kartu su žmogaus dvasiniu augimu: jei vaikas verkia dėl žaislo, užaugęs jis geranoriškai dovanos tą žaislą, dėl kurio kadaise verkė.

* Jei žmogus neauga dvasiškai, jo dvasia tarsi uždaroma, ji sustingsta. Tačiau gyvenimas yra judėjimas, ir jei dvasia užmigus, žmogus pradeda kabintis į išorines formas, išorinį blaškymąsi, kurie tik sudaro judėjimo iliuziją, bet niekaip nepadeda tobulėjimui.

* Šiuolaikiniai žmonės labai įsitraukia į pinigų kaupimą, kuris juos taip apsvaigina, kad jie pradeda nekreipti dėmesio į kitų žmonių gerovę. Maža to – jie pradeda nepastebėti ir savo vidinės disharmonijos, ir todėl tampa griovėjais.

* Visi mes esame lygūs, ir jei turime padėjėjų gyvenime, turime būti dėkingi už jų pagalbą ir jokiu būdu nežeminti jų. Vis dėl to dažnas, apsvaigintas savo viršininkavimo, pamiršta apie savo tarnystę. Niekas negali mums atrodyti menkesnis, jei mūsų širdyje meilė ir gerumas – tuomet kiekviename žmoguje matome Dievo apraišką.

* Švari sąžinė suteikia žmogui liūto jėgą, tuo tarpu nešvari sąžinė ir liūtą gali paversti kiškiu.

* Jei žmoguje disharmonija, tai kaip jis gali skleisti harmoniją?.. Kai protas ir kūnas kovoja, o dvasia trokšta kažko šviesaus – gimsta disharmonija. Žmogus spinduliuoja harmoniją tuomet, kai yra tos harmonijos šaltinis, t.y., pirmiausiai jis yra harmonijoje su savimi. Ir tik būdamas harmoningas, žmogus atranda Vienybę – su viskuo, kas gyva ir su Dievu.

* Pakanka pažiūrėti į karus bei jų sukeltą skausmą ir baisius žmonijos išgyvenimus, kad suprastume tiesą. Tai rodo, kad progresas pasuko klaidingu keliu – Vienybės trūksta visur ir viskame.

* Visuose šventraščiuose kalbama apie Vienybės svarbą. Tik Vienybėje įmanoma žmonijos laimė ir klestėjimas.

* Žmogus galvoja: “Kame ta vienybė? Ir kam ji man?“ Tačiau tik įsivaizduokite, kokią galingą atmosferą gali sukurti dešimties žmonių harmonija – ji daug stipresnė, nei vieno žmogaus harmonija. O dabar pagalvokite – kokia būtų palaima žmonijai, jei visos tautos, bendruomenės, šalys susivienytų bendram kilniam tikslui!..

* Dabar gi žmonės dažniausiai susivienija su kitais tik dėl vienodo asmeninio intereso – kad gautų pelną. Bet tai neturi nieko bendra su Vienybe, todėl žmonės kenčia dėl neteisingo Vienybės principo panaudojimo. Vienybė nereiškia vienodumo: vienodumas – jei fortepijoną derintume pagal vieną natą, o Vienybė – reiškia skirtingas natas suvienyti į harmoningą melodiją.

* Dievo žinia žmonėms – tai gyvenimas ir šviesa: saulė nieko nemoko, bet jos šviesoje mes mokomės pažinti visa ko esmę; saulė nearia ir nesėja, bet ji padeda augti, žydėti ir megzti vaisius. Sufijaus žinia ir lemtis – skleisti meilę, taiką ir harmoniją, žadinti Vienybės jausmą tarp žmonių.

* Neieškokite Dievo septintame danguje – Jis yra žmogaus širdyje. O jei norite Dievo egzistavimo įrodymų – tiesiog atidžiau pažvelkite į Gamtą ir pamatysite – kaip išmintingai ji sutverta, kiek joje grožio ir harmonijos… visa tai Dieviškojo impulso išraiškos, kuris yra visų priežasčių priežastis.

* Išmintis – tai dvasinės žinios. Kai žmogus tampa išmintingas, jis pradeda matyti visa ko priežastis. Kai kažkas skleidžia išmintį, neturi reikšmės, kokia tradicija jis seka – mes pajuntame jam pagarbą. Kodėl taip yra? Todėl, kad išminčiaus žodžiai ir veiksmai išreiškia jo dvasinį grožį, kuris pažadina atgarsį mūsų dvasioje.

* Kai mūsų širdys atsivers, ir per Meilę, atleidimą ir tarnystę mūsų visų gyvenimas suklestės – tuomet mums nereikės savęs įtikinėti, kad mes progresuojame, nes… kiekvieną akimirką mes tai matysime ir jausime 🙂 .

Parengė ir vertė ruvi.lt

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma žmogaus širdyje.

Žodžio “sufizmas“ šaknis reiškia “tyras“. Tikrieji sufizmo meistrai tyri, laisvi nuo dogmatizmo ar fanatizmo, atviri dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Būtent dėl jų etinės švaros jie dar vadinami Tyrumo Riteriais (Sachaba-i-Safa).

Žymūs sufijai yra Rumi, Sanaji, Chafiza, Nizami, Chajam, Ibn-Arabi ir kiti. Ir nors sufijai teigė, kad neįmanoma išreikšti žodžiais to, kas liečia dvasinį augimą, daugelis iš jų užrašė pamąstymus, kuriuos jie vadina bandymais išreikšti savo vidinę būseną.

Šiandien pasidalinsiu savo atrinktomis ištraukomis iš sufijaus Chazrat Inajat Chan knygų:

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai:
– skleisti ir realizuoti žinias apie vienybę, meilės ir išminties mokymą, kad visi klaidinantys tikėjimai ir prietarai atkristų savaime, kad žmonių širdys prisipildytų meile, kuri pašalintų visą neapykantą, kurią kursto skaldymai ir nesutarimai;
– Atverti žmoguje slypinčią šviesą ir galią, atskleisti visų religijų paslaptis, misticizmo jėgą ir laisvos nuo įtakų, papročių ir tikėjimų filosofijos esmę;
– padėti susivienyti dviems pasaulio poliams – Rytams ir Vakarams: minčių ir idėjų apsikeitimo keliu, Vieningos Brolybės kūrimu, kad kiekvienas žmogus galėtų bendrauti su kitu žmogumi, įveikęs visus siaurus ribojančius įsitikinimus.

* Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

* Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

* Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

* Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

* Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

* Geležis, kurios negalime perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, o gerumas – pagrindinė jos išraiška. Yra keli būdai išreikšti gerumą: nekenkti; netapti kliūtimi (netrikdyti neatsakingais žodžiais ir veiksmais) ir būti dėmesingu aplinkiniams.

* Užmegzti draugystę turėtume lėtai, o dar lėčiau – ją nutraukti. Žmogus, kuris kiekvieną dieną užmezga draugystes, o sekančią dieną jas nutraukia – galiausiai liks be draugų. Lengva kažkam pasakyti, kad jis nevertas būti draugu, bet kaip sunku pripažinti – ar pats esi vertas būti draugu.

* Teisingumo pojūtis skirtingas kiekvienam žmogui: jis atitinka žmogaus evoliuciją, suvokimą ir idealus.

(Bus daugiau)

* Visų laikų išmintingų žmonių mokymai apie tai, kas svarbiausia gyvenime, galiausiai susiveda į vieną mokymą apie tai, kas yra žmogaus gyvenimas ir kaip reikia gyventi.

* Tikrasis tikėjimas – tai žinojimas, kas yra žmogus ir kam jis gyvena šiame pasaulyje. Tokį tikėjimą turi visi išmintingi žmonės.

* Tikras tikėjimas ne todėl tikras, kad senas. Kuo ilgiau žmonija gyvena, tuo aiškiau ir aiškiau suvokia tikrąjį gyvenimo įstatymą. Šis suvokimas vystosi palaipsniui, nes gyvenimo įstatymas atsiveria pagal suvokimą.

* Žmonių gyvenimas būna geras ar blogas tik dėl to, kaip jie supranta tikrąjį gyvenimo įstatymą. Kuo aiškiau žmonės jį supranta, tuo geresnis jų gyvenimas.

* Pats įstatymas nesikeičia, keičiasi (plečiasi) tik žmogaus gebėjimas jį suprasti. Tikrasis gyvenimo įstatymas yra viršesnis už visus žmonių sugalvotus įstatymus ir yra vienas visiems pasaulio žmonėms.

* Yra dvi tikėjimo rūšys: tikėjimas tuo, ką sako žmonės – tai tikėjimas žmogumi ar žmonėmis, tokių tikėjimų yra daug; ir tikėjimas ryšiu (sąsaja) su tuo, kas pasiuntė žmogų į šį pasaulį – tai tikėjimas Dievu, ir toks tikėjimas yra vienas visiems žmonėms.

* Gali būti daug klaidingų tikėjimų, bet tikrasis tikėjimas yra tik vienas.

* Tikrojo tikėjimo mokymas visada paprastas ir aiškus, nes tinka kiekvienam žmogui. Jis ne gražiose kalbose apie Dievą, dvasią ar apie tai, kas buvo ir bus, bet tvirtame žinojime – ką gyvenime reikia ir ko nereikia daryti.

* Tikrasis tikėjimas ne žinojime, kokiomis dienomis pasninkauti, o kada melstis. Tikrasis tikėjimas žinojime, kad turime visada gyventi dorai, meilėje su visais, ir visada su kitais elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

* Žmonės patikėjo klaidingais mokymais ir nutolo nuo pagrindinio gyvenimo įstatymo, todėl jų gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Žmonės nepažįsta Dievo, nes pripažįsta Dievu tai, kas nėra Dievas. Tačiau Dievo apgauti neįmanoma, apgauti galime tik pačius save.

* Pagrindinis skirtumas tarp tikrojo ir klaidingo tikėjimo yra tame, kad klaidingai tikintis nori, kad už jo maldas, gerus darbus ir aukas Dievas atlygintų ir atsiskaitytų. Tai išskaičiavimas, sandėris. Tikrasis tikėjimas grįstas nuoširdžiu noru išmokti gyventi dorai, pagal tikrąjį gyvenimo įstatymą.

* Jei aš tikiu Dievu, man nereikia klausti, kas man bus iš mano tikėjimo, nes aš žinau, kad Dievas yra meilė, o iš meilės nieko, išskyrus gėrį, negali būti. Meilė dovanoja žmogui gerovę, nes sujungia žmogų su Dievu.

* Jei žmogus blogai gyvena, tai tik todėl, kad jis neturi tikėjimo. Taip nutinka ir tautoms: jei visa tauta blogai gyvena, tai tik todėl, kad tauta prarado tikėjimą.

* Sakoma, kad Dievo įstatymo laikytis sunku. Tai netiesa. Gyvenimo įstatymas iš mūsų nieko nereikalauja, išskyrus meilę artimam savo. O juk mylėti nesunku, mylėti – nuostabu ir džiaugsminga!

* Kai žmogus pradeda gyventi tikru tikėjimu, su juo nutinka tas pats, kas su žmogumi, kuris uždega lempą tamsiame kambaryje: viskas pasidaro aišku ir lengva..

Pagal L. N. Tolstojaus raštus, tema “Gyvenimo kelias”

* Kad gerai ir laimingai gyventų, žmogus turi žinoti – ką jis turi ir ko neturi daryti. Kad tai žinotų, jis turi suprasti – kas jis toks, ir koks yra pasaulis, kuriame jis gyvena.

* Visais laikais to mokė patys geriausi ir išmintingiausi visų tautų žmonės. Visi šie mokymai sutampa esminiuose klausimuose ir susiveda į tai, ką kiekvienam žmogui sako jo sąžinė ir išmintis.

* Apibendrinti šiuos mokymus galime taip: be to, ką mes matome, girdime, apčiuopiame ir ką sužinome iš kitų žmonių, yra ir tai, ko mes nematome, negirdime, neapčiuopiame ir galime nesužinoti iš kitų žmonių, tačiau žinome geriausiai.

* Tai yra ta nematoma pradžia, suteikianti mums gyvenimą, kurį mes suvokiame. Jos išraiškas mes matome visame, kas gyva, bet geriausiai matome žmonėse. Šią nematomą gyvybės pradžią gyvose esybėse mes vadiname dvasia, o visuotinę nematomą pradžią, kuri suteikia gyvybę – vadiname Dievu.

* Žmonių dvasios savo kūnais yra atskirtos viena nuo kitos ir nuo Dievo. Visi mes siekiame susivienyti – su žmonėmis meilės pagalba, o su Dievu – savo dieviškos prigimties suvokimu.

* Tame ir yra žmogaus gyvenimo prasmė ir gerovė. Kuo didesnė vienybė su kitais žmonėmis ir Dievu – tuo daugiau gerovės žmonių gyvenime.

* Toji gerovė pasiekiama išsivadavimu nuo to, kas trukdo mylėti žmones ir suvokti savo dievišką prigimtį. Tai yra: nuodėmės, arba kūno geidulių tenkinimas; pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas; ir prietarai, arba klaidinantys įsitikinimai ir mokymai, kurie pateisina nuodėmes ir pagundas.

* Nuodėmės, trukdančios susivienyti su kitais žmonėmis ir Dievu: persivalgymas, girtuoklystė, lytinis palaidumas, tinginystė, godumas, kitų išnaudojimas, pavydas, baimė, kaltės jausmas, priešiškumas, pyktis.

* Pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas: įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus; žmonių dalinimas į vertingus ir menkus; įsitikinimas, kad vieni žmonės turi teisę prievarta reguliuoti kitų žmonių gyvenimą; įsitikinimas, kad vieni žmonės gali daryti pikta kitiems žmonėms; įsitikinimas, kad reikia vadovautis ne sąžine ir išmanymu, o žmonių nuomone ir žmonių įstatymais.

* Vadovautis prietarais (klaidinančiais įsitikinimais arba mokymais) gali ne tik pavienis žmogus, jais gali vadovautis ir didelės grupės žmonių – valstybės, religijos ir mokslo srityse. Pvz., valstybinio lygmens prietaras – kad mažuma dykaduonių gali valdyti ir išnaudoti daugumą dirbančių žmonių, ir pan..

* Nuodėmės, pagundos ir prietarai trukdo susivienyti ir vystyti gerovę. Jei žmogus nori siekti gerovės, jis turi atsispirti nuodėmėms, pagundoms ir prietarams.

* Tai reikalauja nuolatinių pastangų. Ir tos pastangos visada žmogaus valioje. Visų pirma – todėl, kad žmogus turi laisvą valią ir gali kiekvieną akimirką sąmoningai pasirinkti veiksmus, nulemsiančius jo ateitį.

* Be to, tam nereikia neįtikėtinų aukų, o tik susilaikyti nuo poelgių, žodžių ir minčių, kurie prieštarauja meilei artimam savo ir savo dieviškos prigimties suvokimui.

* Į nuodėmes veda kūno geidulių tenkinimas, į pagundas – klaidingi įsitikinimai, į prietarus – melas. Nuo nuodėmių apsaugo susilaikymas, nuo pagundų – nuolankumas (visų lygybės suvokimas), nuo prietarų – tiesa.

* Jei žmogus supranta savo gyvenimą taip, kaip jis ir turi būti suprastas – kaip nepaliaujamą vienybės siekį su viskuo, kas gyva ir su Dievu – tuomet jo gyvenimo kelias negali būti niekuo kitu, o tik tuo, ko jis siekia – augančia visapusiška gerove.

Pagal L. N. Tolstojaus raštus, tema “Gyvenimo kelias“

Konfucijaus (551-479 m.pr.m.e.) vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun”. Tai kinų tautos išminties simbolis. Konfucijus teigė, kad kiekvienas teisingas veiksmas turi dvasinį pagrindą, todėl: “Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau“.

Būtent dvasiškai netobulėjantį žmogų Konfucijus laikė nemokša, menku ir skatino žmones augti dvasiškai, nes tik tuomet galima suprasti mūsų gyvenimą valdančius dėsnius ir elgtis teisingai. O jei elgiamės teisingai – esame tiesiog… laimingi.

Truputis Didžiojo Mokytojo išminties apie dvasinį augimą, tikslus ir sėkmę:

Savo tikslo siekite nesustodami. Tik tie žmonės pasiekia savo tikslų, kurie kryptingai jų siekia. Jei jūs einate teisinga kryptimi – jūs būtinai pasieksite užsibrėžtą tikslą. Nesvarbu, kaip lėtai jūs judate, tačiau tas judėjimas turi būti be sustojimų.

Ką reiškia sustoti? Konfucijus sakė: “Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį“.

Tobulinkite savo įgūdžius. Laikas nestovi vietoje, nuolat keičiasi sąlygos ir aplinkybės – visa tai reikalauja meistriškumo tobulinimo bet kokioje veikloje. Jei norite pasiekti savo tikslų, reikia būti dėmesingiems besikeičiančioms sąlygoms ir aplinkybėms.

“Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems“. Reikia nuolat mokytis reikalingų įgūdžių ir tobulėti – tai atves į sėkmę. Šią svarbią taisyklę žmonės dažnai pamiršta.

Koreguokite savo tikslo siekimo būdus, bet ne tikslą. Jei jaučiate, kad jūsų tikslas teisingas, tačiau darosi sunkiai pasiekiamas – keiskite ne tikslą, o jo siekimo būdus. Kitais žodžiais – reikia rasti tokius būdus, kurie tam tikrame etape bus veiksmingi.

Gyvenimas eina į priekį, keičiasi, todėl mes turime reaguoti į pasikeitimus ir keistis patys. Nuo to priklauso sėkmė mūsų gyvenime.

Viską atlikite tik gerai. Ką jūs bedarytumėte, darykite tai gerai, kokybiškai, su meile – taip, kaip galite geriausiai. Konfucijus sakė: “Kur beeitumėte, eikite su visa širdimi“.

Jūsų aplinka veikia jūsų ateitį. Žmogų veikia jo aplinka, kuri įtakoja jo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą, o tuo pačiu – ir žmogaus ateitį. Konfucijus patarė neturėti reikalų su žmonėmis, kurie neauga dvasiškai. Tokie žmonės “sustingo“ savo dvasiniame augime, todėl stabdys ir jus.

Bendraukite su tobulėjančiais žmonėmis – tuomet ir jūs turėsite pavyzdį ir stimulą dvasiniam augimui. “Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių“.

Geri darbai reikalauja didelių pastangų. Juk žymiai lengviau nekęsti, nei mylėti. Lengva būti negatyviu, sunkiau – skleisti pozityvumą. Lengviau padaryti blogą, nei gerą darbą. Viską, kas geriausia šiame pasaulyje, galime pasiekti pridėdami pastangas ir tobulėdami. Ir tai verta tokių pastangų.

Konfucijus sakė, kad išorinis pasaulis – mūsų vidinio pasaulio atspindys, todėl jei norime padaryti išorinį pasaulį geresniu, turime vystyti savo geriausias dvasines savybes. Išsiugdykime gerą įprotį kiekvieną dieną kažką atlikti savo tobulėjimui.

Nuoskaudos sėja griūtį. Būti įsižeidusiam reiškia gyventi negatyvume, o gyvenimas negatyvume negali atnešti nieko gero. Ką spinduliuojame, tą ir pritraukiame. Skleisdami negatyvumą, negalime pritraukti pozityvumo – tai prieštarauja gyvenimo dėsniams.

Palikite praeities nuoskaudas praeityje, paleiskite jas – ir jūsų ėjimas link laimės ir sėkmės pastebimai pagreitės. Šios taisyklės vykdymas privalomas kiekvienam, norinčiam pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.

Visada pagalvokite apie veiksmų pasekmes. Kiekvienas žodis ir veiksmas turi vienokias ar kitokias pasekmes – ir tai būtina prisiminti. Konfucijus sakė: “Kai kyla pyktis, pagalvokite apie pasekmes“.

Pyktis išjungia išmintį ir sveiką nuovoką. Emocijų veikiamas žmogus daro kvailystes, ir tai gali gerokai stabdyti jo dvasinį augimą. Gebėjimas valdyti savo emocijas – sėkmės garantas siekiant užsibrėžtų tikslų.

Kiekvienas žmogus gali kažko išmokyti. Konfucijus sakė, kad gero žmogaus elgesys gali paskatinti sekti jo pavyzdžiu, o matydami kažką blogo, galime pasiryžti to niekada nekartoti.

Stenkitės panaudoti šią taisyklę kasdien, bendraujant su kiekvienu žmogumi: “ Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save“.

Pagal Lju Fandzi knygą “Konfucijaus kanonai: citatos ir dialogai”

“Žmonija, kaip ir Pasaulio vandenynas, po savimi turi turėti tvirtą pagrindą. Vandenynas išlieka vandenynu, kol turi tą pagrindą. Tas pagrindas – Motina Žemė, tačiau pagrindas ji yra ne visiems ir ne visada.

* Baigiasi politinės batalijos, griūva valstybės-chimeros, išsigimsta melagingos idėjos. Atlikusios savo juodą darbą, smerkiamos jos išnyksta nebūtyje. Amžiams pagrindu žmogui išlieka jo žemė, Gamta, protėvių pasiekimai.

* Žemės jėga ramybėje, o ne turgaus šurmulyje. Nuo gimimo kiekvienas žmogus tą jėgą turi. Tačiau tas, kuris nori ją sąmoningai valdyti, turi matyti ir liesti žemę. Jos dovanojama jėga jaučiama kaip gyvenimo energija – nuolatinė, nevarginanti, teikianti aktyvumą.

* Šiuolaikinis pasaulis pamiršo Motiną-Žemę, atskyręs nuo jos žmogų daugybe sluoksnių žvyro, asfalto ir betono. Civilizacija visa tai pateisina, tačiau žmogus dėl to netapo laimingesnis.

* Yra stiprūs žmonės, kurie ištrūksta iš civilizacijos pančių – jie išeina gyventi į atokias vietas, statosi ten būstą ir dirba žemę. Tačiau pagrindinė gi dauguma ir kūnu, ir dvasia priklauso civilizacijai, ir ji daro su jais ką nori.

* Todėl natūralu, kad žmogus prarado laimę. Tai jo vergystės pasekmė. Žmogus gali būti turtingas arba vargšas, nesvarbu. Bet kuriuo atveju civilizacija turi viršenybę. Ji apdairiai diegia savo kultūrinius stereotipus, primeta santykių normas, stimuliuoja vartotojiškus poreikius.

* Šiuolaikinė civilizacija laužo prigimtinius biologinius žmogaus gyvenimo ritmus. Ji reikalauja, kad žmogus blaškytųsi ir lakstytų, kad jis NETURĖTŲ LAIKO. Tačiau žmogus negali gyventi amžinų lenktynių sąlygomis. Tai nesuderinama su jo biologija ir veda į kūno ir psichikos susidėvėjimą.

* Yra žmonės, kurie visiškai pavergti civilizacijos. Jų požymiai: tikėjimas komercine reklama ir tuo, ką transliuoja žiniasklaida; būtinas sekimas mada, poreikis nuolat keisti baldus, rūbus ir kitus daiktus; masinės kultūros pripažinimas kaip būtinos ir vienintelės; tvirta orientacija į kaupimą, kuris ir yra pagrindinis gyvenimo tikslas; jokių siekių, kurių neformuoja propagandos priemonės; komforto siekis, kai reikalaujama kuo mažiau pastangų; jokių dvasinių ir kūrybinių siekių. Viskas turi būti “kaip pas žmones“. Jų tiesa – savanaudiškumas.

* Tai geidžiamiausi vartotojai, kurių vartotojišką apetitą sustabdo tik piniginės ištuštėjimas arba mirtis. Gyvenime jie atrodo kaip įstatymui paklusnūs piliečiai, tačiau yra pasiryžę bet kokiam nusikaltimui, jei tik jis bus pridengtas ir nesudrums jų komforto būsenos.

* Tokie žmonės be principų, jų sąžinė prigesinta, jie lengvai zombuojami. Jei tokių dauguma – civilizacija pasmerkta. Jie gyvena iš inercijos, bet jau neturi nei Gamtos palaikymo, nei ryšio su ja.

* Ir nors civilizacija dar gali atrodyti patraukliai, tačiau jos paveikta visuomenė merdi. Ji baigia savo amžių kaip didžiulis, iš vidaus supuvęs medis, kuris dar turi kelis vešlių lapų vainikus. Vieną dieną stipresnis vėjas jį nuvers, ir iš storo kamieno pasipils vien trūnėsiai.

* Civilizacija ištraukė žmogų iš natūralios gyvenimo aplinkos, tuo pačiu atimdama jo gyvybinę energiją, ir pasistengė tai kompensuoti savo gėrybėmis – techninėmis priemonėmis. Tai tas pats, kaip amputuoti koją ir vietoje jos pritvirtinti tobulą protezą. Tačiau joks protezas nepakeis gyvo organizmo.

* Tokioje situacijoje natūralu pamėginti suprasti: ką daryti žmogui? Vienintelė galimybė pasikeisti – ideologinė. Mūsų užduotis – ne neigti ar versti pasaulį aukštyn kojomis. Mūsų užduotis paprastesnė: papildyti gyvenimą tuo, kuo gyveno žmonės iki šiuolaikinės civilizacijos gimimo. Tai protėvių patirtis, natūralus ryšys su Žeme, nuoširdus bendravimas.

* Visi senoviniai žmonijos tikėjimai buvo grįsti tikėjimu žemės jėga, sąveika su ja ir harmonija – darna. Prireikė tūkstantmečių, kad šis ryšys būtų prarastas. Dabar darosi aišku, kad toks nuklydimas nepasiteisino. Žmonės turi susigrąžinti tvirtą dvasinį pagrindą.

* Mums tik atrodo, kad mūsų protėviai buvo primityvūs. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmogus sprendė etines užduotis: kiekvienas veiksmas ar nauja situacija vertė žmogų galvoti ir ieškoti visiems teisingų sprendimų – tiesos.

* Juk nuo seno žmonės žinojo, kad yra geri ir blogi poelgiai. Tinkamos ir netinkamos gyvenimui vietovės. Naudingas ir kenksmingas maistas. Taikus ir priešiškas bendravimas. Jie žinojo, kad gyvenant darnoje, sprendimai ir veiksmai yra teisingi.

* Mes praradome darnos pojūtį, kurį galime susigrąžinti per ryšį su Gamta, bendrumo su ja ir vienybės su visa gyvybe jausmą. Kai darnoje pradeda gyventi dauguma žmonių (visuotinė darna), ateina Aukso Amžius – darnos principo triumfas.“

Mintys iš Velimir knygos “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje“.

Šiandien noriu pasidalinti įdomiu atradimu – ištraukomis iš nedidelės knygelės “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje“. Ją parašė rusų autorius Velimir 1997 metais, o parašyti knygą įkvėpė jo draugai lietuviai. Taigi, mintys apie darną, kuri, autoriaus įsitikinimu, pakeis mūsų pasaulį:

“Civilizacijai reikalingas atsinaujinimas, bet jis neturi ateiti kaip globalinis kataklizmas. Žmogaus sąmoningumas turi pasikeisti taip, kad žmonės galutinai nepažeistų Gamtos gyvavimo pusiausvyros ir tuo pačiu nepražudytų savęs.

* Į pasaulį turi ateiti pagarbos Žemei ir gyvybei idėja. Ji turi tapti aukščiausia vertybe, viršesnė už ekonominius interesus.

* Tai galėtų būti įgyvendinta, jei įsigalėtų pats seniausias mokymas – mokymas apie pagarbą savo žemei, Gamtai ir protėviams. Šiandien šį mokymą reikia suvokti ne per muziejinius eksponatus, o per mūsų gyvenimo matymą.

* Esminę tokio senovinio mokymo idėją man pasiūlė draugai iš lietuvių draugijos “Romuva“, kurie ne vieną dešimtmetį darbuojasi ties senovinių tradicijų atkūrimu.

* Jie papasakojo man apie darnos būseną. Tai tokia būsena, kai žmogus nuolat gyvena harmonijoje (pusiausvyroje) su visu pasauliu ir jaučiasi laimingas. Jis nesusižavi vienadienėmis idėjomis, reklama, masine kultūra.

* Perėjimas į darną reikalauja pastangų, tačiau po to joje gyventi lengva ir džiugu. O ir iš aktyvaus gyvenimo žmogus nepasitraukia – jis tęsia savo veiklą, yra žvalus bei energingas.

* Jam tiesiog prapuola poreikis gyventi pagal civilizacijos primetamą, skausmingai paspartintą daiktų ir gyvenimo normų kaitą… jis remiasi į patikimiausią ir tvirčiausią pagrindą – žemės jėgą ir kertines liaudies tradicijas.

* Galimas ir savaiminis perėjimas į darną. Nemažai žmonių intuityviai pereina į šitą būseną, bet nežino apie ją. Tokius žmones vadina keistuoliais, neišlaikiusiais gyvenimo kovos. Tačiau šie žmonės yra laimingi. Dažnai į darnos būseną žmogų ragina sugrįžti ir jo išvargintas organizmas.

* Darna – tai ir kūrybingumas, kai pasaulis su jo aistromis bei pramogomis lieka kažkur apačioje… Tokiu atveju civilizacijos triukšmas telieka tik kaip triukšmas už lango.

* Sąmoningai darnai reikalinga ideologija ir tikėjimas. Į darną atveda senasis, pamatinis mokymas apie harmoniją su Žeme, Gamta ir gyvybe. Bet koks kitas tikėjimas taip pat gali atvesti į darnos būseną, tačiau ten ši būsena nėra nei esmė, nei tikėjimo tikslas, todėl atrodo kaip atsitiktinė arba tarpinė.

* Lietuviai draugai man paaiškino, kad darna yra teikianti laimę žmogaus būtis santarvėje su Žeme ir protėviais, todėl jai palankūs dievai.

* Neigiamos emocijos, sukeliančios pyktį ir afekto būseną parodo, kad prarastas ryšys su darna.

* Jei darnos būsenoje žmogų ištinka nelaimė, jis nebėga nuo sunkių išbandymų. Jis išgyvena savo nelaimę, neprarasdamas ryšio su savo tradicija, žeme ir protėviais. Tuomet jis gauna jų palaikymą.

* Apskritai, darna – tai Gamtos dvasios priėmimas į savo dvasią. Ir per tai įgyjama būties prasmė.

* Šiandien mokymas apie darną gali išgelbėti pasaulį ir pakeisti šiuolaikinę civilizaciją.

* Senovėje žmogus buvo laisvas nuo žynių diktato. Jį galima buvo tik mokyti, jam siūlyti arba rodyti pavyzdį. O tai reiškia, kad kiekvienam buvo atviras dvasinio augimo kelias. Iš to seka, kad nėra vienintelio kelio į darną.

* Todėl jei kažkas ateis į darną savo keliu – puiku. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog darna yra!

* Darnos būsena atkuria natūralius žmogaus gyvenimo ritmus. Todėl žmogaus gyvenimas pasidaro ramesnis, lėtesnis. Atsiranda laiko prasmingiems pamąstymams, buvimui Gamtoje, vaikų ugdymui.

* Laiko pakanka viskam! Taip yra todėl, kad žmogus pagaliau supranta – ko iš tiesų jam reikia ir nešvaisto energijos veltui beverčiams dalykams.“

* Gyvenimas gali gerėti tik tada, kai į gera keičiasi žmonių sąmonė, ir todėl visų siekiančių visuotinės gerovės pastangos turi būti nukreiptos į žmonių sąmonės keitimą.

* Jėga ne išorinėse gyvenimo formose, o žmonių sąmoningume.

* Ne valdžios įsakai naikino smurtą prieš vaikus, kankinimus, vergystę, o žmonių sąmonės pokyčiai sąlygodavo šių pokyčių būtinybę.

* Blaškymasis, tuščia veikla, nukreipta į išorines gyvenimo formas, slepia nuo žmonių vienintelį procesą, galintį pagerinti gyvenimą – esminį sąmonės pakeitimą.

* Sąmonės augimas vyksta palaipsniui, ne šuoliais, ir niekada negalime nubrėžti ribos, kuri skiria vieną žmonijos gyvavimo periodą nuo kito, tačiau ši riba yra, kaip yra riba tarp vaikystės ir jaunystės, žiemos ir pavasario.

* Visuomenės sąmonė jau neigia ankstesnę gyvenimo formą ir seniai pasiruošusi įgyvendinti naują. Visi tai žino ir jaučia. Tačiau praeities inercija, ateities baimė trukdo pasireikšti realybėje tam, kas jau seniai subrendo sąmonėje.

* Tokiais momentais kartais pakanka vieno žodžio, kad sąmonė įgautų išraišką, ir svarbi gyvenimo jėga – visuomenės nuomonė – akimirksniu, be kovos ir prievartos, apverstų visą gyvuojančią tvarką…

* Visos žmonijos nelaimės kyla dėl to, kad žmonės neturi tikėjimo, o be tikėjimo žmonės vadovaujasi tik pelno siekimu, o žmogus, kuris vadovaujasi tik pelno siekimu, negali būti niekuo kitu, tik apgaviku arba apgautuoju.

* Ilgalaikio apgaudinėjimo pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp savo išnaudojimo ir dalyvavimo šioje prievartoje.

* Gali būti, kad ankstesnei žmonių sąmonės būsenai reikėjo valdžios prievartos, tačiau dabar žmonės negali nematyti, kad prievarta trukdo taikiam žmonių gyvenimui.

* Vykdantys prievartą tikina save ir kitus, kad žino – ką daryti, kad žmonių gyvenimas įgautų tokią formą, kokią jie skaito geriausia. Kenčiantys gi prievartą žmonės tiki tuo iki tol, kol negali nieko pakeisti, nes toks tikėjimas suteikia nors šiokią tokią prasmę jų padėčiai.

* Klausimas, ar žmonės gali gyventi be prievartos, toks pat juokingas, kaip klausimas kankinamam žmogui apie tai, kaip jis gyvens, kai jį nustos kankinti.

* Juk mes nepastebime mūsų gyvenimo blogumų, visai nebūdingų žmogiškai prigimčiai, tik todėl, kad visi tie baisumai, kuriuose mes ramiai gyvename, buvo įgyvendinti palaipsniui.

* Pakanka išsilaisvinti iš nežmoniško pateisinančio prievartą prietaro, kad pasibaisėtume įvykdytais ir tebevykdomais nusikaltimais.

* Karai pasibaigs tik tada, kai žmonės nedalyvaus jokiuose prievartos veiksmuose.

* Ne revoliucijos, gudrios, protingos, socialistinės, komunistinės sąjungos ar pan., išgelbės žmoniją, o dvasingumas ir vienijanti sąmonė.

* Į klausimą, ką daryti žmogui, matant vykdomas piktadarystes, atsakymas tik vienas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi; nustok daryti tai, ko nenorėtum, kad tau padarytų.

* Sakoma: viena kregždė neatneš pavasario, bet nejaugi dėl to, kad viena kregždė neatneš pavasario, neskristi, o laukti tai kregždei, kuri jaučia pavasarį? Jei taip lauks kiekvienas pumpuras ir žolytė, tai pavasario niekada nebus. Taip ir mums, atkuriant dievišką teisingumą, nereikia galvoti, pirma aš ar tūkstantoji kregždė…

* Supraskite, kad jūs nesate gimę būti nei vergais, nei kitų žmonių valdovais, jūs esate laisvi žmonės, bet laisvi ir išmintingi tik tuomet, kai vykdote aukščiausią savo gyvenimo įstatymą.

* Šis įstatymas jums atviras, tereikia atmesti jį slepiantį melą. Tai meilės įstatymas, ir jo vykdymas – aukščiausias gėris.

* Ieškokite savyje tik vieno: meilės augimo, ryžtingai išgyvendindami: klaidas, nuodėmes, aistras – viską, kas trukdo meilės išraiškai – ir jūs patikimiausiu būdu tarnausite žmonių gerovei.

* Pašvęskite savo gyvenimą šiam džiaugsmingam darbui, tik pradėkite tai daryti – ir jūs tuoj pat suvoksite, kad tik tame viso žmogaus gyvenimo prasmė ir kad tik tai skatina visų žmonių gerovę.

* Meilė, tikra, besąlygiška, vienijanti žmones, pažadina kiekviename aukščiausio gyvenimo pradmenis. Supraskite, kad žmonių gerovė tik jų vienybėje, o vienybė negali būti pasiekta prievarta.

Pagal L. Tolstojaus raštus, straipsnį “Prievartos įstatymas, meilės įstatymas“, rašytą 1908 metais. Neįtikėtina, kokios aktualios šiai dienai mintys! Tikra tiesa, kad Tiesa nekinta…

* Sąvoka “Taikus Kovotojas“ skamba prieštaringai. Kaip galima būti taikiu ir tuo pat metu kovoti?.. Žmonijos istorijoje buvo daug kovotojų – drąsių, ambicingų, net žiaurių, tačiau visiems jiems trūko… širdies gerumo. Todėl jų kovos nešė griūtį ir nelaimes.

* Taikus Kovotojas – ne tik drąsus ir turintis kovotojo dvasią, bet ir mylintis bei turintis gerą širdį. Todėl jis neša taiką ir geras permainas.

* Taikaus Kovotojo Kelias gyvuoja jau daugelį šimtmečių ir įkūnija išmintį bei aukščiausius dvasinius žmonijos pasiekimus.

* Ryškiausi Taikių Kovotojų pavyzdžiai istorijoje – M. Gandis, M. Liuteris Kingas, Motina Teresė ir daug kitų didžių žmonių. Šie žmonės pakeitė mūsų pasaulį į gerąją pusę.

* Drąsa ir meilė – dvi pagrindinės Taikaus Kovotojo savybės. Drąsa nereiškia bebaimiškumą, o reiškia arba savalaikius ir būtinus veiksmus, arba savalaikį ir būtiną išlaukimą.

* Mylėti reiškia priimti reiškinius tokius, kokie jie yra, darant mėginimus keisti juos į gera.

* Taikaus Kovotojo kelias grįstas drąsiais, širdies įtakotais veiksmais.

* Taikūs Kovotojai kantrūs: jie laukia, kol drumzlės nusės ir vanduo taps skaidrus. Jie veikia tiksliai ir tuomet, kai to reikia – todėl jų veiksmai teisingi.

* Jie turi ir neįkainojamas brangenybes: paprastumą ir atjautą. Jie paprasti, kaip Būties ištakos – iš čia jų gili išmintis. Atjaučia žmones, todėl yra harmonijoje su jais ir Visata.

* Taikus Kovotojas gyvena tam, kad tarnautų žmonėms ir gintų tuos, kam reikia pagalbos.

* Taikių Kovotojų jėgos šaltinis – drąsi dvasia, tačiau jie žino, kad viską lemia širdies gerumas – tik jis suteikia gyvenimui formą ir gali pakeisti pasaulį.

* Kiekvienas turi savyje šį didžiulį potencialą – kiekvienas gali tapti Taikiu Kovotoju.

* Dauguma žmonių nori gerų pokyčių savo gyvenime ir visuomenėje. Tačiau jų vidinė inercija tam priešinasi, todėl kartais net mintis apie pokyčius gąsdina. Bet pokyčių sustabdyti neįmanoma – tai prilygtų medžio pumpuro pasipriešinimui pačiam pavasariui.

* Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia keisti.

* Išmintingi mokosi iš savo klaidų, kvaili kartoja jas vėl ir vėl…

* Sunkumų akivaizdoje žmonės bunda iš tingaus snaudulio, nusimeta kaukes, pamato tiesą, kelia svarbius klausimus ir ieško atsakymų, vienijasi ir nukreipia energiją būtinoms permainoms.

* Žmonės pradėjo busti: bet tam, kad galutinai pabustų, jie turi suprasti, kad miega.

* Išbandymai ir galimybės, slypinčios šioje istorijos akimirkoje – pradžia ir užuomazgos to, su kuo susidursime ateityje.

* Kuo jūs norite būti – Taikiu Kovotoju ar muilo operos “žvaigžde“? Dabar kiekvienam reikia pasirinkti – kuo jis taps, ir nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo priklauso visų mūsų ateitis.

Pagal D. Millmeno knygą “Taikaus Kovotojo Kelias“

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

* Kali Jugos pabaiga reiškia pabaigą išnaudotojams, apgavikams, griovėjams ir pikta sėjantiems. Nuosekliai ir nenumaldomai tamsa pralaimi, nes ji pasmerkta – tai dėsninga. Laimi tie, kas palaiko Evoliuciją ir Šviesą.

* Pasirinkimas – eiti su tamsa ar su Šviesa – yra laisvas, bet būtinas ir neišvengiamas. Niekas negali likti nuošalyje.

* Meilė ir neapykanta – dvi priešingos jėgos, atitinkančios Šviesą ir tamsą. Tarp šių dviejų jėgų dabar yra žmonija.

* Šviesos jėga planeta bus išvalyta nuo visų tamsos apraiškų. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas lems – kaip ir kiek vyks šis pokytis.

* Dviejų epochų sandūroje naujos idėjos pripildo visą erdvę – tai vienybė, tiesa, taika, bendradarbiavimas, meilė, visų gerovė. Šios idėjos palengva įsiskverbia į daugumos sąmonę, nors dar sukelia pasipriešinimą. Į šį procesą įtraukti visi planetos gyventojai.

* Suvokimas per širdį – esminis, bazinis. Per protą – primestas, klaidinantis. Aukščiausias sąmoningumas pasiekiamas suvokimu per širdį. Tikroji žmogaus galia sklinda iš širdies, su meile.

* Viskas, kas daroma su meile, su meile ir sugrįžta. Tas, kas myli žmones ir pasiryžęs jiems padėti, tas sujungtas su savo tikrąja galia.

* Veikiantis visų labui, iškėlęs kolektyvo interesus aukščiau savų ir besidžiaugiantis bendrais pasiekimais – jau yra teisingame kelyje. Vienybės ir Tiesos pojūtis kelia sąmoningumą.

* Tikroji galia vienija, kuria ir džiaugsmingai išreiškia dvasios didybę. Iki šiol Žemėje šito nebuvo, nes žmonės buvo priešinami neapykanta, šmeižtu, vertinimais.

* Kaip daug žmonių sunkina gyvenimą, ir kaip dar vis mažai jį palengvina!

* Besitraukiančios tamsos jėgos dar vis tebekovoja savo paskutines kovas, bet jau negali remtis nei neapykanta, nei melu – visa tai griūva.

* Nekenk, nedaryk artimam savo bloga – teigia amžių išmintis, nes blogis galiausiai atsigręžia prieš patį piktadarį.

* Už visus padarytus veiksmus teks atsiskaityti. Kiekviena sąmoningai ištaisyta skriauda po truputį išlaisvina ir leidžia judėti į priekį, link Tiesos ir Šviesos.

* Šviesos požymiai – vienybė, bendradarbiavimas, tamsos – skaldymas, supriešinimas.

* Tamsa veikia kiekvieną, kas jai pasiduoda. Tačiau blogis jau negali plisti, nes vis ryškiau sklindanti Šviesa palengva išsklaido jį lyg rytinį rūką.

* Ugninė energija pasiekė Žemę, todėl ir geras, ir blogas žmogaus savybes pilnai išryškina. Viskas, kas silpna – perdegs, viskas, kas bloga – pasieks tokį lygį, kad pradės pats save naikinti. Išliks tai, ką kuria Šviesa.

* Ateina Tiesos metas, kai kalbėsime Tiesą ir gyvensime Tiesoje. Ateities žmonės – tikri šviesuoliai, dvasios aristokratai.

* Taika ir gerovė sugrįžta į Žemę. Įsitvirtins vienybė, išnyks priešiškumas. Pasikeis žmonės ir suklestės Žemė, gyvūnai ir augmenija. Planeta bus išvalyta nuo visų šiukšlių.

* Žmogaus sąmonė transformuosis. Visos planetos tautos taps viena draugiška šeima. Ateis Šviesos karalystė. Ir jai jau nebus pabaigos…

Mintys iš “Gyvosios etikos“