Kategorija: Mokymai

Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės – tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas.

Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi – meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas – yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais – pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi. Kokie tie darbai? Pažvelkime.

Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga – tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti.

Visos nemalonios situacijos gali būti susietos su 4 žmogaus vystymosi sferomis:

Kūnu – fizinės kančios: kūno ligos, badas, traumos;
Protu – proto kančios: sielvartas, nerimas, pavydas ir baimė;
Sociumu – socialinės kančios: šeimos problemos, nepriteklius, skurdas;
Dvasia – dvasinės kančios: dvasinės krizės, dvasinio augimo sustojimas.

Jei žmogus neturi šios savybės – noro padėti – jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.

Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų – jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama. Net jei jo pamąstymai ar patarimai šiuo metu netinka, reikėtų pagarbiai išklausyti, nes, gali būti, po kurio laiko atrasite tiesą jo žodžiuose.

Pasirūpinti vyresniaisiais, ypač jei jie silpni, serga ar jiems reikia pagalbos – garbės reikalas.

Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai – žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.

Labdara. Pagrindinė sąlyga – darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro – išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.

Yra įvairūs labdaros būdai: auka pinigais; drabužių, maisto, vaistų ar kitokių daiktų dalinimas; pagalba studentams (įgyti išsilavinimą); kelių tiesimas; būsto statyba; medžių sodinimas; gamtos puoselėjimas ir t.t..

Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas. Vaišingumas, nuoširdumas, dėmesingumas, geranoriškumas, bendravimo džiaugsmas – žmoniškumo išraiška.

Šventės. Paprastai žmonės švenčia religines, šeimynines, valstybines šventes ar šiaip sau linksminasi, stebėdami kitų iliuzinį gyvenimą, arba lėbauja.

Tačiau dvasinių švenčių – kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais – yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.

Švara, tyrumas. Yra vidinė ir išorinė švara:

Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą. Bendravimas su šviesiais žmonėmis įkvepia siekti kilnių tikslų.

Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara. Viską, kas supa žmogų, reikia laikyti švaroje – kitaip netvarka ir nešvarumai pradeda negatyviai veikti žmogaus sąmonę.

Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui – orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.

Dorovė. Aukščiausia dvasios savybė ir svarbiausias žmonijos įstatymas, kuri išreiškiama daugybe būdų: dėkingumu, atsakingumu, atjauta, gerumu, pagarba, atlaidumu (kerštingumo nebuvimu, nekenkimu) ir t.t., t.y., tam tikrų dėsnių ir moralinių savybių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Vedos teigia, kad nuo naminių gyvūnų taip pat priklauso žmogaus gerovė.

Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti – ar tikrai esame dvasingi. O nesuvokdami subtilaus dvasinių savybių poveikio mūsų gyvenimui, mes galime netekti svarbiausios savybės – žmoniškumo..

Sutikite – šiandien vis sunkiau apibrėžti sąvoką “darbas“, nes ne atliekamas darbas tapo vertybe, o pinigai. Mūsų dienų paradoksas – dirbantis, bet negalintis iš savo uždarbio išgyventi žmogus. Vis dažniau pašiepiamas sąžiningai dirbantis ir liaupsinamas kombinatorius-pinigų “darytojas“.

Kodėl taip yra? Be jokios abejonės, tai finansinės sistemos, kurioje visi gyvename, įtaka. Pinigai tapo ne priemone, bet tikslu. Ir nors vis dažniau pradedame tapatinti žmogų su preke – už kiek save parduodi, tokia tavo vertė.. Bet mes neturime pamiršti, kad esame Žmonės!

Mes labai atitrūkę (atitraukti?) nuo savo žmoniškumo, savo dvasinės prigimties. Indų Vedos teigia, kad geriausios žmogaus dvasinės savybės yra pirminės, prigimtinės ir natūralios: tai tyrumas, meilė, dorovingumas, sąžiningumas, kilnumas, teisingumas, geranoriškumas.

O visos negatyvios savybės, kurias mes vadiname nuodėmėmis, yra dvasinių savybių priešingybė: tai melas, pyktis, pavydas, žiaurumas, savanaudiškumas, gobšumas, neapykanta. Visos pirminės dvasinės savybės arba jų priešingybė (nuodėmės) pasireiškia tik per mūsų veiksmus – todėl pagal juos galime atpažinti ir žmogaus dvasinę būseną, ir jo veiksmų motyvus.

Mūsų Žemėje yra trys materialios energijos rūšys, kurios valdo visus procesus ir visą gyvybę. Žmogaus veiksmai yra tokie, su kokia energija jis pasirenka (sąmoningai arba įtakotas) bendradarbiauti. Tai gali paaiškinti – kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip ir kodėl visi esame tokie skirtingi.

Pažvelkime į kiekvieną iš šių energijų – jas indų Vedos vadina gunomis (guna sanskr. – savybė, ypatybė, bruožas; pirminės, esminės savybės) – ir kaip jos veikia mūsų požiūrį į pinigus, į darbinę veiklą.

Pirmoji, žemiausioji ir tamsiausioji energija – tamoguna, arba inercija ir ydos. Kitaip dar vadinama neišmanymo jėga, nesugebėjimo skirti, kas teisinga, o kas – ne, kurios veikiamas žmogus į klausimą “kaip uždirbti pinigus?“ dažniausiai atsako: “nežinau“, “kiekvienam savaip sekasi“, “nesvarbu, kaip, svarbu – gauti“ ir pan.

Jų veikla paprastai susijusi su:
– kenkimu žmonėms ir gyvoms esybėms (vagystės, plėšimai, žudymas, apgaulė ir pan.)
– kenkimu savo kūnui (savo organų pardavimas, itin kenksmingas sveikatai darbas ir pan.)
– troškimu lengvai praturtėti (azartiniai žaidimai, finansinės machinacijos, sukčiavimas ir pan.)
– veikla, kuri įtraukia žmones į nuopolį (įvairių kvaišalų pardavimas, azartinių žaidimų organizavimas, prostitucija ir pan.)

Sekanti energija, aukštesnė ir aktyvesnė – radžoguna – arba aistra, prabangos ir šlovės troškimas, egoizmas. Į klausimą apie darbą ir pinigus tokie žmonės paprastai atsako: “reikia daug ir sunkiai dirbti“, “tik proto ir sumanumo dėka“, “reikia turėti ryšių“ ir pan.

Jų veikla gali būti labai plati – nuo įvairiausių amatininkų, prekybininkų, tarnautojų iki vadovo pareigų. Juos vienija bendras bruožas: pinigai jiems – priemonė įsigyti materialių daiktų, pramogų kuriuos jie tapatina su laime.

Ir aukščiausia materialumo energija – satvaguna – ramybė, darna, dora, išmintis.. Į klausimą apie pinigus jos veikiami žmonės atsako: “pinigai ateina, jei atlieki žmonėms naudingą darbą“. Būtent taip jie suvokia savo veiklos esmę, ir darbai jiems sekasi lengvai, be didesnės įtampos.

Išoriškai satvagunos veikiamų žmonių veikla gali būti tokia pati, kaip ir veikiamų radžogunos energijos. Tačiau jų veiklos motyvas skiriasi kardinaliai – savo darbą jie suvokia kaip nuoširdžią tarnystę žmonėms ir žino, kad pinigų bus, jei jie sąžiningai, gerai atliks savo darbą.

Galime sutikti su šiais Vedų apibūdinimais, galime – ne, bet akivaizdu viena: šiandieninėje visuomenėje sėkmingu laikomas tas, kuris apgavo, pergudravo, nudžiovė, “padarė“.., kuris turi daug pinigų ir daiktų, nes jie ir yra jo gyvenimo tikslas. Ir tik jie suteikia jam vertę.

Bet ar galime tai pavadinti sėkme? O koks jis žmogus?.. Ar geras jis vyras? Gera žmona? Ar moka sekti pasakas vaikams? Medį pasodinti? Nusiminusį paguosti? Ar geras jis draugas? Ar rūpestingas sūnus, duktė? Ar žmoniškas, ar geras jis žmogus?..

* Moralė – subtilesnė sąvoka, nei dorovė, nes susieta ne tik su dorovine sistema, bet ir su dvasiniu žmogaus pasauliu ir orientacija į vidines vertybes.

* Raktas į žmonijos išlikimą – žmogaus vidinio pasaulio evoliucija: dvasinis žmogaus pasaulis turi tapti pagrindinė vertybė. Be šios evoliucijos žmonija neturi ateities.

* Šiandien mes gyvename pasaulyje, kur žmogaus intelektui suteikiama pernelyg didelė reikšmė – manoma, kad kuo protingesni bus žmonės, tuo geresnis taps ir pasaulis. Tačiau šiuolaikinės žmonijos būsena nepatvirtino šios teorijos: badas, karai, skurdas, depresija, nerimas dėl pinigų, stresas, korupcija, nepagydomos ligos auga proporcingai su augančiu žmonių intelekto lygiu.

* Žmonės pasidarė panašūs į galvojančias bejausmes mašinas, galinčias atlikti objektyvią analizę – tarsi kompiuteriai pagal įdiegtą programą. Dvasinės vertybės jau seniai nustumtos į antrą planą dėl nesuvaldomo materialinio turto siekio.

* Žmonės rūpinasi išorinio pasaulio ekologija, bet nemoka apsivalyti nuo aistrų, instinktų ir nuo įdiegtos informacijos, kuri valdo jų impulsus.

* Visos mus pasiekiančios žinios yra fragmentinės, mūsų protas fragmentinis, mūsų “aš“ sudarytas ir begalybės fragmentų, o realybės suvokimas apribotas. Mes gerai valdome mūsų mažą erdvę, bet nežinome, kas yra už jos ribų.

* Žmonės nesupranta vienas kito, nes kiekvienas gina savo mažytę teritoriją, izoliuotą nuo realybės visumos, kuri atrodo nepasiekiama. O gal ši “realybės visuma“ yra rezervuota tik dievams arba aukštesnėms kitų planetų civilizacijoms?

* Iš tikrųjų ji yra pasiekiama mums visiems bet kurią akimirką – todėl, kad esame jos sudėtinė dalis. Reikia suprasti, kad dėl tam tikrų žmogaus mąstymo funkcinių pažeidimų mes suvokiame tik mažą realybės dalį.

* Yra keli faktoriai, nulemiantys mūsų gebėjimus protauti:

– Nepakankamas sąmoningumas – “užtemdantis“, “užmigdantis“ protą ir neleidžiantis teisingai matyti realybę;
– Neteisinga švietimo sistema, kurios pagrindas – įsiminimas: kai žmogaus “aš“ yra pasyvus, nes moko “iš išorės“, o ne per suvokimą “iš vidaus“.
– Nuolatinis sublimuotas (išaukštintas, iškeltas) suvokimas, pvz., per reklamą;
– Įdiegtas į protą implantas – t.y., informacija, kuri priimama be svarstymų ir analizės;
– Autonominė proto informacija, kuri pavaldi ne mums, o šaltiniui, iš kurio ji buvo nukreipta.

* Šito supaprastinto išvardinimo pakanka, kad suprastume: ne mes galvojame, o mumis galvoja. Tokiu atveju žmogus lyg papūga operuoja tik ta informacija, kuri “kolonizavo“ jo protą. Kitaip tariant – nėra aukščiausio sąmoningumo, ir ši savybė nėra įgimta, ji turi būti išvystyta.

* Aukščiausio sąmoningumo išvystymas – svarbiausia užduotis, kurią turi įvykdyti žmogus, kad galėtų šiandien išspręsti ir savo kasdienines, ir globalines problemas.

* Tik išvystę aukščiausią sąmoningumą, mes galime: vystytis įgyvendindami teisingumą ir lygybę; teisingai valdyti planetos resursus; draugystės ir bendradarbiavimo pagalba suvienyti visas šalis ir kultūras; paskelbti taiką visame pasaulyje.

* Žmonėms reikalingi išmintingi, aukšto sąmoningumo lyderiai, o ne enciklopedinių žinių kaupikliai; lyderiai, kurie vadovaujasi aukščiausia morale ir dvasinėmis vertybėmis.

* Gyvenimas jau įrodė, kad moralės pažeidimai sukelia chaosą, griūtį ir gimdo energiją, kuri disonuoja su gamtos tvarka bei harmonija, ir tuo pačiu kenkia ir žmogui.

* Valstybės turi remtis morale, turi vystyti žmonių sąmoningumą, kad jie aiškiai suprastų: Moralė – tai gamtos dėsnių visuma, juos gerbti ir jų laikytis turi visi: tuomet gyvenimas bus prasmingas ir sėkmingas visiems ir visapusiškai.

Mintys iš Dario Salas Sommer knygos “XXI amžiaus moralė”.

* Jei žmogus gerai gyvena, reiškia, jis žino – kaip. Žinoti “kaip“ – reiškia išmanyti gyvenimo dėsnius.

* Jei tik atsigręžtume į savo prigimtį – nenuklystume rinkdamiesi kryptį. Jei žinome, kaip panaudoti gamtos dėsnius ir savo prigimtines jėgas – įgausime stiprybę. Jei neišmanome, kaip jie veikia – pražūsime.

* Kad išgirstume savo širdies balsą – turime nutildyti protą. Išgirdę širdies balsą – atrasime savo gyvenimo kelią ir pradėsime suprasti Kūrinijos dėsnius.

* Teisingas mokymas – lyg vandens versmė, iš kurios plūsta gyvybės vanduo: jis turi maitinti, o ne naikinti. O tikras mokytojas yra tas, kuris atskleidžia geriausias mokinio savybes.

* Nesiliaukime tobulėję, nes sustojimas tolygus nuosmukiui. Kaip atpažinti nuosmukį? Kai išorė tampa svarbesnė už esmę; taisyklės – svarbesnės už supratimą ir teisingumą; veiksmų tvarka – svarbesnė už kūrybingumą; asmeniniai patogumai – svarbesni už artimųjų kančias; savo nuomonės reiškimas – svarbesnis už kitų išklausymą; kitų žeminimas – svarbesnis už nuoširdų bendravimą; nauda – svarbesnė už besąlygišką dovanojimą, egoizmas – svarbesnis už vienybę… Kai dvasia užmiega, o gyvenimo vertingumas matuojamas materialiais dalykais.

* Gyvenime tėkmė turi būti natūrali. Kiekvienas veiksmas – pagal jėgas ir atliekamas laiku. Kartais svarbu išlaukti, subrandinti sąlygas – tuomet ir lengvas stumtelėjimas viską pastato į savo vietas. Skubėjimas ir perteklius prišaukia nesėkmes. Kai žmonės kaupia daug nereikalingų daiktų – jie skursta dvasiškai.

* Sekime širdies keliu! Būkime geranoriški. Kalbėkime tik tiesą. Vadovaukime remdamiesi harmonijos principais.

* Šalies ir tautos valdymas turi būti vykdomas meilėje šaliai ir tautai, be prievartos.

* Jei nebus liaupsinamas kažkoks būrelis “išrinktųjų“ – tautoje nebus pavydo; jei nebus liaupsinamas palaidumas – nebus pasileidimo; jei nebus liaupsinami materialūs turtai – nebus vagysčių. Kitaip tariant: jei nebus išstatomi parodai aistrų objektai – nebus ir pagundų. Išmintingas vadovas nesudaro sąlygų tokioms pagundoms ir rūpinasi, kad tauta būtų sveika, išmintinga ir soti.

* Vadovas – jungiamoji grupės ar organizacijos jėga. Vadovo savybės lemia organizacijos savybes. Jei vadovui stinga proto, doros ir patirties – sėkmės nebus. Geri vadovai įveikia ir sunkias aplinkybes. O prastiems nepadės net palankios.

* Kai gaminama daug ginklų – neišvengiamai auga prievarta ir banditizmas. Kai įstatymai pasidaro spaudimo ir represijos priemone – dėsningai gimsta pasipriešinimas. Kai vadovai valdo agresyviai – tuomet ir tautai blogai, ir ji pradeda ieškoti išeities. O kai vadovai valdo harmoningai – tauta taip pat taiki ir rami. Ir ji niekur nesiveržia iš savo gerovės… Gyvenimas šalyje turi būti toks, kad žmonės nenorėtų jos palikti.

* Ginklai atneša tik nelaimes, todėl derėtų ryžtingai jų atsisakyti! Šlovinti karinę pergalę – reiškia džiaugtis nužudytais žmonėmis. Ar galima gerbti tą, kuris skatina žmonių žudymą ir džiaugiasi nužudytais?..

* Nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau – jau vien šiuo paprastu principu galima sumažinti chaosą visuomenėje ir įvesti visuotinę tvarką. Tikrasis gerumas – tai gebėjimas ne tik galvoti apie kitus, bet ir jausti tai, ką jie jaučia.

* Sunkus darbas prasideda nuo lengvos pradžios – juk bet koks didelis darbas susideda iš mažų dalelių: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio… Taip palengva padaromi ir dideli geri darbai.

* Be vilties nieko nenuveiksime. Viltis yra tas tikėjimas, kuris padeda įsivaizduoti savo tikslus ir įkvepia jų siekti. Pasauliui reikia daugiau vilties… Turėkime viltį, įkvėpkime kitiems viltį!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

* Kas pažino Dao – yra tylus, skleidžia ramybę ir elgiasi visada oriai. Jis rengiasi paprastais rūbais, o didžiausias brangenybes slepia savyje.

* Netobulas siekia tapti tobulu. Tai ne tušti žodžiai. Tačiau tobulumas pasiekiamas tik per Vienybę.

* Gyvenimas – nuolatinis vystymasis, nuolatinis judėjimas į priekį. Žmogus niekada nelieka tokiu, koks buvo, jis nuolat keičiasi, net jei to nepastebi.

* Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: priešintis harmoningai būties tėkmei arba sekti ja. Pirmieji – gyvens įtampoje, neteks jėgų ir nusilps, antrieji – klestės, gyvens harmonijoje ir stiprės.

* Laisva valia – labai įdomus dalykas: ji gali nugramzdinti į bedugnę, o gali ir nutiesti kelią į neįtikėtinas aukštumas. Viskas priklauso nuo to, kaip ją panaudosime.

* Teisingas valios panaudojimas vedą į nepriekaištingą, tobulą gyvenimą.

* Trys pakopos veda į nepriekaištingą gyvenimą:

1. Turime išmokti gyventi šiame pasaulyje, nepažeisdami jo grožio, pusiausvyros ir harmonijos. Tai – sąveikos etika su viskuo, kas gyva ir su visais kitais Kūrinijos elementais. Mokyti etikos reikia būtent žmones – juk kitos gyvybės formos nepažeidžia pasaulio harmonijos.

2. Jei laikomės grožio ir harmonijos principo, turime patys tapti grožiu ir harmonija. Žinoma, čia kalba eina ne apie kūno puošimą, bet apie dvasinį grožį.

3. Žmogaus dvasia, tapusi grožiu ir harmonija, t.y., susiliejusi su Dao, pradeda aktyviai kurti aukščiausią Grožį Žemėje – kiekvienu savo žodžiu, mintimi ir veiksmu.

* Dao skleidžia ramybę, harmoniją, teisingumą. Tačiau tarp žmonių – godumas, savanaudiškumas, apgaulė, prievarta…

* Melas, siekis pasipelnyti, vagystės, žiaurumas – visa tai išnyks tuomet, kai žmonės turės teisingas žinias. Visos žmogiškos ydos – dėl žinių trūkumo.

* Žinantis nesiginčija. Ginčijasi nežinantis.

* Ramybė – skaidrios ir niekuo nesudrumstos sąmonės pagrindas. Tas, kuris sugeba būti ramiu – sugeba pažinti.

* Išmintingas žmogus primena vandenį: vanduo tarnauja viskam, kas gyva, bet nieko sau nereikalauja. Jis tiesiog teikia ir palaiko gyvybę.

* Išminčius su niekuo nekovoja. Todėl yra nenugalimas.

* Išminčius žvelgia ne tik akimis, bet ir širdimi. Todėl mato aiškiai.

* Kad suprastum žodžius – turi pamatyti. Todėl išminčius tampa pavyzdžiu kitiems.

* Yra dar vienas svarbus gyvenimo dėsnis: “panašus pritraukia panašų“. Jei sėsite Meilės daigus – galiausiai patys tapsite galingu Meilės “magnetu“ ir pritrauksite tai, ką sėjote.

* Meilė – tai gyvenimo kalba, kuria kalba Dievas Visatoje. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti kitą žmogų. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti Dievą… Juk Dievas yra Meilė!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

* Pažvelkite, kas iš tiesų vyksta mumyse ir aplink mus, ištyrinėkite tą sferą, kurią jūs vadinate gyvenimu – su konkurencija, su konfliktais visuose santykių formose, su neapykanta ir priešiškumu. Ar įmanoma nutraukti visas prievartos ir smurto formas? Tai opiausia problema, nes šimtmečiais naudota prievarta daugumai šiandien jau atrodo kaip savaime suprantamas dalykas.

* Neįtikėtina tai, kad nors ir dauguma iš mūsų priešinasi tironijai ir prievartai, tačiau giliai viduje pripažįsta autoritetus ir tironiją, leisdami kažkam kitam žaloti mūsų protus ir mūsų gyvenimus. Ieškodami autoritetų, žmonės tikisi, kad jie “padarys tvarką“. Bet tvarka, diegiama tik iš išorės, visada sukuria tik betvarkę. Gyvenimas pagal autoritetą – tarsi gyvenimas “iš antrų rankų“.

* Baimė – dar viena iš mūsų problemų: ji iškreipia, riboja ir bukina mūsų gyvenimą. Apimtas baimės protas yra nuolatiniame konflikte, todėl žmogus pasidaro agresyvus, linkęs į prievartą. Nėra abstrakčios baimės, visi mes kažko bijome. Kol neišsilaisviname iš baimės gniaužtų, iki tol ji laiko mus tamsoje.

* Ir dar mes turime daug kaukių, todėl gyvename fragmentuose: darbe mes vienokie, namuose – kitokie; viešai kalbame apie demokratiją, o sieloje esame despotai; kalbame apie meilę artimam savo, ir tuo pačiu – konkuruojame su juo. Ir dažnai visi tie fragmentai veikia nepriklausomai vieni nuo kitų…

* Ar suvokiate tokį fragmentinį savo egzistavimą? Jei nagrinėsite kiekvieną fragmentą atskirai – paskęsite analizėje. Yra tik vienas būdas pažinti save – pamatyti save vientisą (per santykius su žmonėmis, požiūrį į tam tikras idėjas). Sąmoningas dėmesys akimirksniu atveria mūsų vientisumą. Vientisumas ir yra tiesa.

* Vienas iš sudėtingiausių dalykų – žiūrėti į kažką paprastai. Mūsų protai pasidarė pernelyg sudėtingi, mes norime sudėtingų paaiškinimų, todėl ir praradome paprastumo nuovoką. To paprastumo, kuris leidžia žiūrėti į viską tiesiai ir be baimės, kuris leidžia pamatyti save ir aplinkinį pasaulį tokius, kokie jie yra.

* Jei žmogus nori aiškiai kažką pamatyti – jo protas turi būti visiškai ramus: be visų išankstinių nuomonių, nusistatymų, vaizdinių ir monologų. Visa tai turi būti atmesta, kad galima būtų aiškiai matyti.

* Kai žmogus pamato viską taip, kaip yra, kai išbrenda iš iliuzijų ir melo – jis atsigauna, nes išlaisvina daugiau energijos, o jo protas pasidaro gyvybingas. Jei to nejaučiame – reiškia, dar nenusimetėme slegiančios autoritetų ir melagingų šablonų naštos.

* Kiekvieną dieną mes skaitome, matome ir girdime apie žmonių žiaurumą ir kitas blogybes. Jūs galite pasakyti: “Aš nieko negaliu su tuo padaryti“, arba: “Kaip aš galiu paveikti pasaulį“? Tačiau kai mes sakome, kad nieko negalime pakeisti, mes susitaikome su viskuo, kaip su neišvengiamais dalykais.

* Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija“ pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu.

* Šiandien visi kalba apie meilę: “aš myliu savo šalį“, “myliu tėvynainius“, “myliu pasaulį“, “myliu žmoną“, “myliu Dievą“… Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis ar sentimentalumu, nuklystame į abstrakcijas ir nelabai suvokiame – kas gi iš tiesų yra meilė.

* Ar niekada nesusimąstėte, kodėl žmonės – tokie gabūs, protingi, visada besivaržantys, kuriantys įvairias technologijas, skraidantys danguje, tyrinėjantys žemės gelmes ir vandenynus… – kodėl jie neturi to, kas jiems yra svarbiausia už viską ir kas turi jiems didžiausią prasmę? Kodėl jų širdys tuščios? Kodėl juose nėra Meilės?

* Tuo tarpu būtent Meilė gali būti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu! Meilė – gyva, gaivi, viską gerinanti… Kaip mes besistengtume pakeisti pasaulį – be meilės sutversime tik kančią.

* Neapykanta neįveiksime neapykantos – tik Meilė gali ją išsklaidyti. Meilė – ne sentimentai, o praktinė Gera Valia. O gera valia – pirmasis realus žingsnis į teisingus santykius tarp žmonių ir tautų.

Mintys iš Dž. Krišnamurčio paskaitų

* Šiuolaikinis žmogus prarado vientisą pasaulio matymą ir suvokimą, todėl visiškai pamynė dorovę ir aukščiau visko iškėlė intelektą. Praradęs vientisumą, žmogus negali adekvačiai vertinti savęs ir savo vaidmens šiame pasaulyje.

* Dorovinis astigmatizmas trukdo pamatyti blogio ištakas savyje, o materializmas trukdo pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra.

* Gyvenimas Žemėje priartėjo prie ribos, už kurios klaidingas kūrinijos suvokimas (etikos dėsnių nežinojimas) ir savo vaidmens joje nežinojimas stabdo žmonijos evoliuciją.

* Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

* Nemokšiškumas – ne žinių trūkumas, bet nežinojimas to, kas yra svarbiausia. Nemokšiškumas tvirtai stovi ant materializmo.

* Ignoruodamas etiką, mokslas užtvėrė sau visus kelius į Visatos etikos dėsnių atvėrimą. Todėl ir atsivėrė keliai į masinį žmonių naikinimą, o mokslas visą XX amžių triūsė ties naujais masinio naikinimo ginklų išradimais.

* Senoji visuomenės struktūra, kurios pagrindas – priešiškumas ir kiekvieno atskiro žmogaus interesų nepaisymas, grimzta į praeitį. Visuomenė, kurios tikslas (arba tikslų pasiekimo priemonė) yra žmonių naikinimas – neturi ateities.

* Šiuo metu būtina žmonijos civilizacijos vystymosi korekcija dvasinių prioritetų linkme ir išėjimas iš prievartos pasaulio.

* Baigėsi analizės laikas, atėjo sintezės epocha. Dogmatika ir judėjimas į Tiesos šviesą – nesuderinami. Šis laikas – ne griovėjų, o kūrėjų. Žmogus juda iš neišmanymo tamsos į Šviesą.

* Mūsų sąmoningumo lygmenyje neįmanoma suprasti Visatos būties. Tačiau šiandien mums svarbi ne paskutinės instancijos Tiesa, o ta jos dalis, kuri mums dabar gyvybiškai svarbi ir reikalinga iškilusių žmonijai klausimų sprendimui.

* Šiandien naudojamos gyvenimo gerinimo sistemos tiesiu keliu veda į priešingą rezultatą, ir akylesni žmonės tai jau suprato. Taip yra todėl, kad trūksta žinių apie Kūrinijos Etikos Dėsnius, kuriuose fiziniai (materialumo) dėsniai užima tik nedidelę dalį.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo fizinių tuo, kad tai nematomo idealaus pasaulio dėsniai, bet jie – šaknis būsimo proceso, kuris įvyks fiziniame pasaulyje.

* Pagrindiniai, lemiantys žmogaus evoliuciją dėsniai yra: Meilės Dėsnis (Kūrėjo Kodeksas) – tai Būties varomoji jėga; Harmonijos Dėsnis – Būties procesas ir egzistavimo būdas, atspindintis kuriančiojo esybę; Sąmonės Dėsnis – alfa ir omega, nes viskas, kas matoma ir nematoma – yra sąmonės formos.

* Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

* Kūrėjas kantriai ir metodiškai siunčia į Žemę žinias apie mūsų realybę. Žmonija šių žinių skleidėjus vadina (su pagarba arba panieka) idealistais.

* Nors Meilė yra visos gyvybės šaltinis, žmonių ji dažniausiai suvokiama kaip idealizuotas vaizdinys.

* Evoliucija vyksta veikiama dėsnių, kurie yra Būties Visatoje pagrindas. Dabartinis evoliucijos etapas – žmogaus sąmonės vystymo etapas: savęs suvokimas pasaulyje, kuriame jis gyvena ir savęs, kaip laisvą valią turinčio kūrėjo suvokimas; tobulas kūrėjas ir tobula visuomenė.

* Kūryba arba griovimas prasideda nuo žmogaus požiūrio į pasaulį: jei žmogus nekenčia, bijo, nerimauja, smerkia, pyksta, kaltina, liūdi – jis sėja ir skleidžia blogį ir yra griovėjas. Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau kūrybinės jėgos ir harmonijos jo gyvenime.

* Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai Meilės trūkumas arba jos nebuvimas. Kūrėjas – žmogus, neturintis griaunančių Meilę negatyvių bruožų.

* Būtina evoliucijos sąlyga – socialinė aplinka, atliekanti žmogaus gyvenime mokytojo vaidmenį: kad nauji nariai galėtų mokytis iš patyrusių, dorovingų narių bei sekti jų pavyzdžiu. Visos socialinės problemos turi būti sprendžiamos pirmiausiai dvasiniu aspektu. Vadovai – aukštos moralės ir dvasingumo žmonės, patvirtinę tai savo veiklos rezultatais (o ne žodžiais).

* Tik kūrėjų visuomenėje dėka pasaulis gyvuoja. Jų visada yra, o jų kūrybos ir gyvenimo dominantė – Meilė. Kita grupė – parazitai be dorovinio pagrindo ir be Meilės, parazituojantys iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitams atrodo, kad parazituoti pelningiau, nei kurti. Tačiau taip nėra: jų “pelnas“ visada laikinas. Jie nesuvokia natūralios atrankos etikos: parazitai – įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus.

* Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be kūrėjų – ne, ir gyventi jie gali tik silpname organizme, stipraus parazitai neįveikia. Tame ir yra principo “pradėk nuo savęs“ logika: kuo daugiau stiprių, sąmoningų kūrėjų, tuo mažiau galimybių išgyventi parazitams visuomenėje.

* Ateities visuomenė – be parazitizmo. Kad visuomenė kurtų gerovę visiems – kūrėjai turi remtis Meilės, Harmonijos ir Sąmonės etikos dėsniais. Dorovinga, vieninga bendruomenė – galingiausia kurianti ir evoliucionuojanti jėga..

Mintys iš L. V. Klykovo knygos “Amžino gyvenimo laisvė“

Tamsa – tai ne jėga, priešinga Šviesai, tamsa yra Šviesos nebuvimas.

Ir visas negatyvumas – baimė, neapykanta, godumas, melas, liūdesys ir t.t., gali gyvuoti tik tamsoje.

Kad geriau suprastume Šviesos veikimo principą, įsivaizduokime, kad turime kambarį ar sandėliuką, kur daugybę metų laikome savo daiktus.

Tas sandėliukas apšviečiamas 40 W lempute, bet pakeiskime lemputę stipresne – 100 W lempute, ir pamatysime, kas įvyks!

Mes aiškiai pamatysime visas dulkes, betvarkę, gal net purvą, kurių blankioje šviesoje nė nematėme. Mus gali nustebinti tai, ką pamatėme, gali net išgąsdinti…

Būtent tai dabar ir vyksta Žemėje – ar pastebėjote, kad melas, apgaulės ir viskas, kas buvo slepiama, iškyla aikštėn žymiai greičiau, nei anksčiau?

Todėl kartais atrodo, kad blogio daugėja, nes apšviečiama viskas, kas anksčiau tūnojo tamsoje. Tačiau dabar ne blogio daugiau, o daugiau Šviesos…

Kartu ir Tiesos, Visatos principų, gyvenimo esmės supratimas vyksta greičiau, nei anksčiau.

Kad galėtume gyventi Šviesoje, mes turime pakeisti savo mąstymo, savo gyvenimo būdą, turime pašalinti visus įsitikinimus, kurie veda į negatyvumą.

Su kiekviena diena mes gauname vis daugiau Šviesos, todėl visi turime išsivalyti savo “sandėliukus“.

Niekas negali likti nuošalyje, kai apšviečiami tamsiausi sąmonės užkampiai, nes aiškiai pamato tai, ką kaupė metų metais…

Kiekvienas turi priimti svarbų sprendimą: imtis tvarkymo ar gyventi purve. Kai išsivalysime, poreikis gyventi švariai ateis savaime.

Tik nebijokime to, ką pamatėme – tik Šviesos dėka mes galime pamatyti viską, ko turime atsikratyti. Tik Šviesoje pamatome Tiesą.

Mes gyvename nuostabiais permainų laikais, kai vienu metu būsime didžiausios, kokią tik galima įsivaizduoti, sąmonės transformacijos liudininkais ir dalyviais!

Mes žinome, mokslininkai žino, kad kažkas vyksta… Mes visi tai jaučiame…

Pabuskime, drąsiai pažvelkime į skaisčiai nušviestą realybę. Būkime sąmoningi šių didingų permainų dalyviai!

Tapkime patys Šviesos šaltiniais! 🙂

(pagal Satja Sai Babos alegoriją)

Visiems linkiu gražaus savaitgalio! 😀

Kai baimės eskalavimas “pasaulio pabaigos“ tema vis auga – rodos, ramiai ir be sensacijų tono apie tai kalbėti neįmanoma.. Kaip jums atrodo, ar yra žmonių, kurie tiksliai žino – kas ir kaip bus artimiausioje ateityje? Aš manau, kad ne, o tie, kurie žino ir jaučia – tyli arba kalba apie tai atsargiai dėl savo atsakingumo.

Dar keisčiau, kad į tai aktyviai įsijungė ir mokslininkai, kurie visada iš aukšto žvelgė į ezoterines temas. Kodėl jie tai daro? Priežastis labai paprasta – pelnas: kažkas rašo “sensacijas“ apie naujai iškilusias “pabaigos“ aplinkybes, variantus ir laiką; kažkas kuria filmus ir knygas.. Na, o baimės akys didelės: todėl vieni ruošia maisto atsargas kad išgyventų, o kiti – stengiasi apie tai negalvoti.

Tačiau klysta ir tie, kurie tiki tais siaubo scenarijais, ir tie, kurie mano, kad viskas bus kaip buvę. Ir labai džiugu, kad vis daugiau žmonių jau mato – kokioje realybėje mes gyvename ir suvokia, kad atėjo laikas pirmiausia dvasiniams pokyčiams, kurie, žinoma, įtakos ir fizinius – matomus pasikeitimus.

Labai svarbu suprasti esminę Dvasinę Kūrinijos idėją – kad kiekvienas didingas išradimas-pradžia pirmiausiai gimsta mintyse: minčių-vaizdinių pavidalu. O kai jis tampa realybe, visiems skeptikams nelieka nieko kito, kaip patikėti tuo, ką jau mato.

Todėl dvasingas žmogus pasaulį mato kaip savo sąmonės pratęsimą: kur nėra vidinio ir išorinio, nes viskas yra vientisa, susieta. Bet žmonės jau seniai atitraukti nuo tokio pasaulio matymo, o kartu ir nuo Vienybės – su gamta, visa gyvybe joje ir žmonija.

Tokio atitraukimo rezultatas – susiskaldymas, priešiškumas, baimė, kova, godumas, vienišumo pojūtis. Išnaudojami žmonės, niokojama gamta ir gyvūnija.. Klesti labai aktyvi parazitinė visuomenės mažuma, kurios rankose valdymo, poveikio ir nuobaudų priemonės, ir kuriai visi kiti žmonės – tik vartotojai, rinkėjai, darbo jėga.

Šiuo metu šis senasis pasaulis (pasaulinė ekonominė sistema) dėsningai žlunga, nes negali iki begalybės tęstis tai, kas prieštarauja visiems etikos, moralės ir dvasingumo dėsniams. Ši sistema nekuria, o tik griauna, ji negali pati savęs atkurti ir palaikyti, nes yra parazitinė – todėl ir yra pasmerkta.

Taigi, dabar vienu metu gyvuoja du pasauliai: gęstantis senasis ir užgimstantis naujasis, todėl matome daug chaoso. Kam pabaiga, o kam – pradžia.. Todėl bijoti gali tie, kurie gyvena kenkdami ir griaudami, o dori žmonės turėtų džiaugtis, kad pagaliau baigiasi tamsos periodas.. ir visa tai vyksta augančio žmonių sąmoningumo dėka.

Mūsų pasaulis iš tiesų įgijo Didžiąją Viltį, todėl bijoti nėra ko: tai bus judėjimas į Vienybę ir Harmoniją. Paklausykime, ką apie tai sakė Šri Činmoj – žymus humanistas, filosofas, rašytojas, kompozitorius ir dailininkas – viename iš savo pasisakymų apie šių dienų pokyčius:

Pasaulio pabaigos nebus. Dievas turi ypatingą planą

“Dievas turi labai ypatingą planą.
Jo geriems darbams nėra pabaigos. Begalinė Jo Didybė ir jo Gerumas begalinis.
Tai Jo Kūrinija, Jis niekuomet neleis, kad ji būtų sugriauta.
Jei mergaitė žaidžia su lėle, o kažkokie išdykę berniūkščiai numes lėlę, ji bus dėl to labai nusiminusi, nes lėlė yra jos kūrinys, ir visa jos meilė ir dėmesys skirti lėlei.
Panašiai ir mes – esame Dievo kūriniai, Jis niekada neleis jų griauti. Niekada. Niekada.
Bet dabar, metai po metų, mes praeiname labai tamsų periodą.
Kartais, kai naktis labai tamsi, mes nematome šviesos.
Tiesiog dabar situacija pasaulyje labai apgailėtina. Bet tai nesitęs amžinai.
Aš jaučiu, kad greitai – aš nesakau, kada, bet artimiausiu metu, pasaulis išvys naują aušrą. Naujo pasaulio istorijos aušrą.
Artimiausiu metu įsižiebs nauja šviesa, kuri išsklaidys tankius debesis, susikaupusius per daugybę metų.
Svarbu ne tai, ką jūs darote, ne tai, ką jūs kalbate, bet tai, kuo visi mes galų gale norime tapti – Dievo išrinktaisiais.
Mūsų filosofija – tai viltis, viltis, viltis..
Viltis – ne mentalinė haliucinacija, nes viltyje pražysta Pažadas.
O kai įgyvendiname savo pažadą, mes pajuntame, kad tai padarė mūsų Vidinė Jėga!“

Taigi – nebijokime, atverkime savo širdis šviesioms permainoms! Tai žmonės suteikė Kūrėjui egoistiško žmogaus savybių, todėl galvoja, kad jis baudžia ir kankina. Tai žmonės įsijautė į Gamtos užkariautojų vaidmenį.. Viską, ką išgyvename negatyvaus – yra žmonių veiksmų pasekmės.

Tuo tarpu Kūrėjas yra Meilė ir Šviesa, jis neturi nė lašo tamsos.. Visada tai atminkime ir kasdien kurkime savo mintimis, žodžiais ir darbais gerą naują Pradžią :).