Gyvenimo kelias

* Kad gerai ir laimingai gyventų, žmogus turi žinoti – ką jis turi ir ko neturi daryti. Kad tai žinotų, jis turi suprasti – kas jis toks, ir koks yra pasaulis, kuriame jis gyvena.

* Visais laikais to mokė patys geriausi ir išmintingiausi visų tautų žmonės. Visi šie mokymai sutampa esminiuose klausimuose ir susiveda į tai, ką kiekvienam žmogui sako jo sąžinė ir išmintis.

* Apibendrinti šiuos mokymus galime taip: be to, ką mes matome, girdime, apčiuopiame ir ką sužinome iš kitų žmonių, yra ir tai, ko mes nematome, negirdime, neapčiuopiame ir galime nesužinoti iš kitų žmonių, tačiau žinome geriausiai.

* Tai yra ta nematoma pradžia, suteikianti mums gyvenimą, kurį mes suvokiame. Jos išraiškas mes matome visame, kas gyva, bet geriausiai matome žmonėse. Šią nematomą gyvybės pradžią gyvose esybėse mes vadiname dvasia, o visuotinę nematomą pradžią, kuri suteikia gyvybę – vadiname Dievu.

* Žmonių dvasios savo kūnais yra atskirtos viena nuo kitos ir nuo Dievo. Visi mes siekiame susivienyti – su žmonėmis meilės pagalba, o su Dievu – savo dieviškos prigimties suvokimu.

* Tame ir yra žmogaus gyvenimo prasmė ir gerovė. Kuo didesnė vienybė su kitais žmonėmis ir Dievu – tuo daugiau gerovės žmonių gyvenime.

* Toji gerovė pasiekiama išsivadavimu nuo to, kas trukdo mylėti žmones ir suvokti savo dievišką prigimtį. Tai yra: nuodėmės, arba kūno geidulių tenkinimas; pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas; ir prietarai, arba klaidinantys įsitikinimai ir mokymai, kurie pateisina nuodėmes ir pagundas.

* Nuodėmės, trukdančios susivienyti su kitais žmonėmis ir Dievu: persivalgymas, girtuoklystė, lytinis palaidumas, tinginystė, godumas, kitų išnaudojimas, pavydas, baimė, kaltės jausmas, priešiškumas, pyktis.

* Pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas: įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus; žmonių dalinimas į vertingus ir menkus; įsitikinimas, kad vieni žmonės turi teisę prievarta reguliuoti kitų žmonių gyvenimą; įsitikinimas, kad vieni žmonės gali daryti pikta kitiems žmonėms; įsitikinimas, kad reikia vadovautis ne sąžine ir išmanymu, o žmonių nuomone ir žmonių įstatymais.

* Vadovautis prietarais (klaidinančiais įsitikinimais arba mokymais) gali ne tik pavienis žmogus, jais gali vadovautis ir didelės grupės žmonių – valstybės, religijos ir mokslo srityse. Pvz., valstybinio lygmens prietaras – kad mažuma dykaduonių gali valdyti ir išnaudoti daugumą dirbančių žmonių, ir pan..

* Nuodėmės, pagundos ir prietarai trukdo susivienyti ir vystyti gerovę. Jei žmogus nori siekti gerovės, jis turi atsispirti nuodėmėms, pagundoms ir prietarams.

* Tai reikalauja nuolatinių pastangų. Ir tos pastangos visada žmogaus valioje. Visų pirma – todėl, kad žmogus turi laisvą valią ir gali kiekvieną akimirką sąmoningai pasirinkti veiksmus, nulemsiančius jo ateitį.

* Be to, tam nereikia neįtikėtinų aukų, o tik susilaikyti nuo poelgių, žodžių ir minčių, kurie prieštarauja meilei artimam savo ir savo dieviškos prigimties suvokimui.

* Į nuodėmes veda kūno geidulių tenkinimas, į pagundas – klaidingi įsitikinimai, į prietarus – melas. Nuo nuodėmių apsaugo susilaikymas, nuo pagundų – nuolankumas (visų lygybės suvokimas), nuo prietarų – tiesa.

* Jei žmogus supranta savo gyvenimą taip, kaip jis ir turi būti suprastas – kaip nepaliaujamą vienybės siekį su viskuo, kas gyva ir su Dievu – tuomet jo gyvenimo kelias negali būti niekuo kitu, o tik tuo, ko jis siekia – augančia visapusiška gerove.

Pagal L. N. Tolstojaus raštus, tema “Gyvenimo kelias“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s