Sufijų išmintis

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma žmogaus širdyje.

Žodžio “sufizmas“ šaknis reiškia “tyras“. Tikrieji sufizmo meistrai tyri, laisvi nuo dogmatizmo ar fanatizmo, atviri dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Būtent dėl jų etinės švaros jie dar vadinami Tyrumo Riteriais (Sachaba-i-Safa).

Žymūs sufijai yra Rumi, Sanaji, Chafiza, Nizami, Chajam, Ibn-Arabi ir kiti. Ir nors sufijai teigė, kad neįmanoma išreikšti žodžiais to, kas liečia dvasinį augimą, daugelis iš jų užrašė pamąstymus, kuriuos jie vadina bandymais išreikšti savo vidinę būseną.

Šiandien pasidalinsiu savo atrinktomis ištraukomis iš sufijaus Chazrat Inajat Chan knygų:

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai:
– skleisti ir realizuoti žinias apie vienybę, meilės ir išminties mokymą, kad visi klaidinantys tikėjimai ir prietarai atkristų savaime, kad žmonių širdys prisipildytų meile, kuri pašalintų visą neapykantą, kurią kursto skaldymai ir nesutarimai;
– Atverti žmoguje slypinčią šviesą ir galią, atskleisti visų religijų paslaptis, misticizmo jėgą ir laisvos nuo įtakų, papročių ir tikėjimų filosofijos esmę;
– padėti susivienyti dviems pasaulio poliams – Rytams ir Vakarams: minčių ir idėjų apsikeitimo keliu, Vieningos Brolybės kūrimu, kad kiekvienas žmogus galėtų bendrauti su kitu žmogumi, įveikęs visus siaurus ribojančius įsitikinimus.

* Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

* Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

* Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

* Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

* Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

* Geležis, kurios negalime perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, o gerumas – pagrindinė jos išraiška. Yra keli būdai išreikšti gerumą: nekenkti; netapti kliūtimi (netrikdyti neatsakingais žodžiais ir veiksmais) ir būti dėmesingu aplinkiniams.

* Užmegzti draugystę turėtume lėtai, o dar lėčiau – ją nutraukti. Žmogus, kuris kiekvieną dieną užmezga draugystes, o sekančią dieną jas nutraukia – galiausiai liks be draugų. Lengva kažkam pasakyti, kad jis nevertas būti draugu, bet kaip sunku pripažinti – ar pats esi vertas būti draugu.

* Teisingumo pojūtis skirtingas kiekvienam žmogui: jis atitinka žmogaus evoliuciją, suvokimą ir idealus.

(Bus daugiau)