Kategorija: Mokymai

Ajurveda apie natūralią mitybą

* Žmogus – Gamtos dalis. Gamtos dėsniai reguliuoja viską: nuo mažiausių atomų iki didžiausių galaktikų. Todėl Ajurveda nuolat pabrėžia harmonijos su natūraliais dėsniais ir ritmais svarbą.

* Ajurvedos tikslas – tobula atskiro žmogaus, visuomenės ir supančios aplinkos sveikata. Todėl gydoma bei siekiama harmonijos natūraliais – dvasiniais ir fiziniais būdais: sveika mityba ir dienos režimu, optimaliu judėjimu, įvairiais įtampos mažinimo metodais, ir pratimais, padedančiais valdyti gyvenimą bei palaikyti puikią sveikatą.

* Sveikata – natūrali mūsų būsena. Nenatūralu, kad mums pasidarė priimtini bei kasdieniški dalykai, kurie ardo sveikatą!

* Akivaizdu, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimas pernelyg atitolo nuo natūralaus gyvenimo būdo ir yra kupinas sveikatai negatyvių faktorių: stresas, pervargimas, nervinė įtampa, neteisinga mityba, žalingi įpročiai, judėjimo trūkumas, atitrūkimas nuo gamtos.

* Naudodamasis savo įgimtais atsistatymo mechanizmais, žmogus gali būti visiškai sveikas: jo imuninė sistema turi pakankamai jėgų, kad susidorotų su poveikiu iš aplinkos (bakterijomis, virusais, toksinais ir pan.) Tačiau negatyvių faktorių pernelyg daug, ir jų poveikis – nuolatinis ir sisteminis, todėl imunitetas nusilpsta, suyra natūralus organizmo balansas, prasideda ligos.

* Ypač daug natūralios gyvensenos pažeidimų šiuolaikinio žmogaus mityboje: maistas darosi kenksmingas ir pavojingas sveikatai. O gyvenimo tempas skatina priklausomybę nuo greitai pagaminamo maisto: tai tiesiog patogu, bet ar gali būti sveika?..

* Dauguma šiuolaikinių maisto produktų – ir daržovės, ir vaisiai, ir mėsa, auginami naudojant dirbtines trąšas, herbicidus, pesticidus, hormonus, antibiotikus. Pridėkite čia dar ir geninę inžineriją, sintetinius cheminius maisto priedus, mikrobangėse gaminamą maistą..

* Toks maistas sukelia ritmus pokyčius organizme, kurie pirmiausiai pasireiškia metabolizmo silpnėjimu. Tokių nenatūralių, sintetinių medžiagų gyvas organizmas tiesiog negali pašalinti – jos kaupiasi ir apsunkina natūralių maistinių medžiagų pasisavinimą.

* Galiausiai organizmas apnuodijamas, sutrinka gyvybiškai svarbių organų ir sistemų veikla, todėl prasideda įvairūs negalavimai ir ligos. Maistas veikia ne tik mūsų kūną, bet ir sąmonę, ir net genetiką: mes tampame tuo, ką valgome. Todėl mitybai Ajurvedoje skiriamas didelis dėmesys.

* Maistas skirstomas į tris pagrindines grupes pagal gunas (pirmines, esmines savybes). Pirmoji grupė – satvinis maistas – lengvas, sveikas, palaikantis aiškų protą ir harmoniją, skatinantis kūrybingumą ir geriausias žmogaus savybes. Šis maistas stiprina ir imunitetą bei didina gyvybinę energiją.

* Satvinis maistas: karvės pienas, sviestas (ghi), varškė ir varškės sūris, saldūs vaisiai ir daržovės, kviečiai, rugiai, avižos, nepoliruoti ryžiai, perlinės kruopos, pupos, šparaginės pupelės, kokoso riešutai, pistacijos, žemės riešutai, migdolai, razinos, imbieras, finikai, medus, citrina.

* Antroji grupė – radžasinis maistas – didinantis aistringumą ir šilumą organizme, stimuliuojantis visus procesus: svogūnas, česnakas, pomidorai, ridikai, čili pipirai, kukurūzai, kiaušiniai, žuvis, paukštiena. Tokio maisto perteklius daro protą neramų, ir tai išreiškiama kaip perdėtas emocingumas, pyktis, agresyvumas, ambicingumas.

* Trečioji grupė – tamasinis maistas – sukeliantis sunkumą kūne ir mieguistumą, bukinantis protą – mėsa, grybai, alkoholis, fermentuoti ir konservuoti produktai, perkeptas maistas, kelis kartus pašildytas maistas, nešviežias maistas. Toks maistas slegia: sukelia tinginystę, abejingumą, nusivylimą ir ligas.

* Ajurveda pabrėžia ir skirtumą tarp gyvulinio ir vegetariško maisto: tas skirtumas kondensuotų saulės spindulių kiekyje. Augalų paskirtis – paversti šviesą energija (fotosintezė). Taigi: valgydami daržoves ir vaisius mes gauname pirminę energiją, o valgydami gyvulių mėsą, kurie ėda žolę-pirminę energiją – valgome jau apdorotą gyvulių, t.y., antrinę energiją. Pridėkite čia dar ir etikos klausimą..

* Labai svarbu ir tai, su kokiomis mintimis gaminame ir valgome maistą, nes mūsų mintys veikia tai, ką mes darome. Svarbus ir gaminimo būdas bei maisto kiekis, valgymo laikas ir dažnumas.

* Ajurveda – už natūralumą ir visapusišką harmoniją. Kad žmonės sugrįžtų prie natūralios mitybos, pirmiausiai reikia atsisakyti visko, kas kenkia sveikatai. Tik tuomet galime būti sveiki. Grįžimas į natūralumą – ne atgyvena ir ne mada, bet gilus poreikis gyventi sveikai :)..

(iš paskaitų apie Ajurvedą)

Dvasinis Mokytojas

* Atsakingais žmonijos gyvenimo periodais į Žemę visada ateina Mokytojai. Jie atneša žinias, naujas jėgas ir metodikas, būtinas naujame etape. Mokytojai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės. Tik Dangiška išmintis išsprendžia visus žemiškus prieštaravimus.

* Mokytojai išvedė žmoniją iš tamsos amžių ir veda ją į šviesią ateitį. Jie – tas didingas idealas, kurio visi siekia, jie parodo gyvenimą, kuris taps visos žmonijos siekiamybe. Jie dirba su žmonių sielomis ištisą amžinybę, kol nepažadina jų ir neįveda į tą aukštesnės sąmonės pasaulį, kuriame patys gyvena.

* Mokytojas visada laikosi išmintingo principo: kukliausia išorinė išraiška ir tuo pačiu – turtingiausias vidinis turinys. Jis stiprus, bet niekada netaiko prievartos, o jo išmintis nesuderinama su melu. Jame nėra pykčio, o nuo jo širdies gerumo kiekvienas šalia esantis pasidaro geresnis.

* Gerumas yra meilės vaisius. Meilė – dvasios vaisius. Dvasia – dieviškumo apraiška. Turi klestėti meilė, o ne jėga. Yra dvasinis dėsnis: kai meilė ateina į žmogaus širdį – ji viską pagerina ir atgaivina viską, prie ko prisiliečia. Mylėdamas kiekvienas žmogus išreiškia dieviškumą.

* Gerumas – žmogaus esmė. Žmogus turi vystyti gerumą, nes tam jis ir atėjo į Žemę. Gerumui reikalinga valia – tik darydamas gera pakyli aukštyn. Blogiui valios nereikia: tėkmė pati nuneša pasroviui žemyn.

* Žmonės pamiršo, kad visko pradžia – dvasingumas, kosminė sąmonė. Dvasia – visa ko pradžia. Ji viskam vadovauja: kuria formas ir įkvepia į jas gyvenimą. Fizinis gyvenimas – dvasinio išraiška, o dvasinis gyvenimas – dieviškumo išraiška.

* Reikia suprasti vidinės dvasinės prigimties kalbą: vidinis pasaulis – realus ir tikras, o išorėje yra tik sąlygos ir galimybės reikštis dvasiai. Viską keičianti didinga jėga visada veikia iš vidaus – tai ji suteikia impulsą augimui arba griovimui. Dvasinį pasaulį atitinka fizinis: koks vidinis pasaulis, toks ir išorinis.

* Niekas negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Yra fizinio pasaulio dėsniai, kurių pažeidimas sukelia nelaimes. Yra dvasinio pasaulio dėsniai, kurių nepaisymas veda į kančią. Visus šiuos dėsnius turime žinoti ir jų laikytis – kiekvienas, einantis prieš juos, panašus į nuplėštą nuo medžio lapą, kurį mėto ir vėto, kol šis nenuvysta.

* Yra idėjos, kurių negalima pasakyti anksčiau laiko, todėl Mokytojas naudoja pasakėčių, alegorijų ir simbolių kalbą. Jie palengva atveria kiekvieno žmogaus vidinį žinojimą. Mokytojas kalba ne ausims, bet sielai, širdžiai, dvasiai..

* Kartais Mokytojo žodžiai – lyg saulėta diena, bet kartais jie – lyg audra, nuplaunanti sustingusią abejonių sieną, nušluojanti pykčio nuodus, apvalanti ir atgaivinanti žmogaus sielą.

* Mokinio kelias – lyg saulėtekis. Mokytojas žino, kaip pažadinti gyvenimui mokinio dvasines jėgas. Tai didingas menas, aukščiausias gebėjimas, kurį Mokytojas įvaldė tobulai. Šalia jo visi pajunta ypatingą gerumo, ramybės, taikos ir meilės atmosferą.

* Mokytojas atskleidžia Tiesą: Gyvas Dievas pasiekiamas visiems. Neieškokite Jo išorėje, ieškokite Jo savyje: Jis pasireiškia per žmogų kaip šviesa prote, kaip meilė širdyje, kaip valios jėga. Jis atgims kiekvieno žmogaus sieloje – tai ir yra prisikėlimas.

* Niekas negali įkalinti žmogaus dvasios storame materialumo apvalkale: ji laisva ir nesuvaržoma, ji juokiasi iš visų apribojimų, ji praeina per ugnį ir akmenines sienas, išlikdama tokia pati jauna, stipri, drąsi, laisva, šviesi ir spinduliuojanti.

* Todėl – drąsiai pirmyn! Žmogus turi tris sąlyčius su Absoliučia Realybe, tai: Meilė, Išmintis ir Tiesa. O besibaigianti epocha – lyg kokonas, iš kurio netrukus pasirodys nepaprasto grožio drugelis – Naujoji epocha..

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių

Epochų sandūroje

* Žmonijos istorinės epochos gyvuoja ir vystosi pagal tokius pačius ciklus, kaip ir visos gyvos esybės. Yra pradžia – gimimas, yra augimas, branda. Pasiekusios brandą ir išreiškusios būdingas joms dvasines bei materialias vertybes, jos užleidžia vietą sekančioms epochoms, kurios užgimsta jau su didesniu vidiniu potencialu.

* Dabartinė epocha užbaigia ilgą įvairių kultūrų ciklą, kurioms charakteringas nuopolis ir žmonijos atsiskyrimas nuo Didžiojo Išminties centro. Ji pasiekė kritinę ribą, kai reikia pasukti gyvenimo vairą ir eiti nauju keliu aukštyn, prie Didingo gyvenimo šaltinio.

* Kiekvienos kultūros pasiekimai vertinami pagal žmogaus santykį su Amžinais Dieviškais principais – Meile, Išmintimi, Tiesa. Kai žmogus praranda su jais ryšį, gyvenimas pasidaro beprasmis – žmogus netenka gyvenimo krypties, papuola į aklavietę, jaučia vidinę tuštumą.

* Tai sąstingio, arba judėjimo uždarame rate periodas. Žmogus pasidaro lengvabūdiškas, neigia gyvenimo vertybes ir Išmintingą Pradžią, neigia amžiną gyvenimą. Jis nesiekia tobulumo, jo sielą užvaldo abejonės, įtarumas, baimė ir priešiškumas. Tokioje būsenoje jis lengvai valdomas ir įtakojamas.

* Materializmo klestėjimas – galutinis atgyvenusios epochos rezultatas. Ir žmogus jau prisilietė prie kito pasaulio, kuris yra už materialumo ribų – prie nematomo dvasinio pasaulio. Tai sukrėtė jo tikėjimą į materializmą – tai ir yra Nauja!

* Senajame gyvenime, kuris jau atliko savo vaidmenį, vyksta toks pats irimas, kaip ir organiniame pasaulyje. Ir būtent šis irimas parodo, kad į gyvenimą ateina naujas potencialas, naujos jėgos, naujos gyvenimo sąlygos. Žmonija išgyvena kančios ugnį, kuri juos paruošia Tiesos suvokimui.

* Štai tokiu momentu iš Didžiojo Gyvenimo Šaltinio ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis žmogų iš statiškos būsenos. Tačiau žmogus dar nesupranta naujo, todėl jam priešinasi: prasideda kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas – asmeninio, visuomeninio, tarptautinio.. Gyvenimas epochų sandūroje panašus į plaukimą dideliu audringu vandenynu.

* Dabar žmonija išgyvena būtent tokią krizę: visose gyvenimo srityse vyksta jėgų poliarizacija, išskirianti dvi sroves – seną ir naują. Moksle, mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur sena kovoja su nauju. Kovoja dvi jėgos: senoji vienija žmones prievarta, naujoji – meile ir vienybe.

* Šios jėgos nelygios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, ir jėgos senka. Naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar neaiškios, tačiau tai – visų mūsų ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį.

* Naujoji jėga atneša naujos epochos užuomazgas ir paliečia viską: augalus, gyvūnus, žmones.. Kai ji sustiprės ir pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl nušvis: tamsą pakeis šviesa, abejones – tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą – tiesa.

* Bus panaikinti visi prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių. Gimsta vieningos žmonijos idėja, pagrįsta lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs, o padės mažesniam ir silpnesniam.

* Tarp senojo pasaulio griuvėsių gimsta Dieviškos Meilės žmogus. Meilė suvienys tautas, ir kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos visumos dalele. Žmonijai atsivers naujas pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio bendradarbiavimo.

* Didžiojo Išminties Pasaulio planai visada įvykdomi. Naujas žmonijos Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo pasuks. Nauja nusileidžia į sielas be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga harmonija, kaip ryški šviesa, tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri prikelia sielas iš sąstingio gyvenimui ir išveda jas iš tamsos į laisvės erdvę.

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių, parengė ir vertė ruvi.lt

Laimėk mylėdamas..

* Atmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu liūdesys ir neigimas sužlugdys viską, ko tik besiimtum.

* Laimėk mylėdamas – ir tu laimėsi viską. Ieškok su džiaugsmu – ir visa tau atlieps. Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant.

* Žmogus turi gyventi taip, kad iš jo sklistų taikos ir atgaivos emanacijos kiekvienam sutiktajam.

* Net niūriais ar tragiškais gyvenimo momentais negalima pamiršti svarbiausio dalyko: džiaugsmo, kad dar esate gyvi, kad galite kažkam padėti, suteikdami žmogui ramybės ir saugumo pojūtį.

* Paprasčiau, lengviau, linksmiau – šie žodžiai – pilna programa kiekvienam. Šiuose žodžiuose įžvelk, kad dvasios didybė – ne jungas, ne atsižadėjimas ir ne žygdarbis, o tik pilnatvės harmonija.

* Stenkis perkelti savo santykius su žmonėmis iš smulkmeniškumo ir ribotumo šiukšlių į amžinybės ugnį.

* Atrask savyje meilės žiedą ir padėk po kojomis tam, su kuo kalbiesi. Ir tik retais atvejais susitikimai su absoliučiai piktais žmonėmis bus be tavo meilės pergalės.

* Džiaugsmu audžiama švytinti dvasios materija, džiaugsmu žmogus pajungiamas į vienybę su kitais žmonėmis, o galiausiai – ir su visa Visata.

* Įprask kiekvieną darbą atlikti taip, lyg jis būtų pats svarbiausias. Įprask neapkartinti blogų minčių prieskoniu savo kasdieninių darbų. Taip apsunkini ne tik save patį, bet ir visus aplinkinius.

* Iš savo klaidų mokosi tik tas, kas užauga dvasiškai, suvokęs savo vakarykštį menkumą.

* Siek visiškos drąsos. Ir nepamiršk, kad bebaimiškumas – tai ne tik baimės nebuvimas. Tai pilnas organizmo darbingumas ir visiška ramybė pavojaus atmosferoje.

* Suprasti – reiškia veikti. Tas, kuris sako, kad žino ir supranta, bet nemoka to pritaikyti savo kasdienybėje – iš tiesų nieko nežino.

* Neturint ramybės širdyje, neįmanoma skleisti jos kitiems. Atiduoti galima tik tai, ką pats turi.

* Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinių – jos yra. Ir viskas, ką žmonės vadina stebuklais, yra tik tam tikras žinių lygis.

* Išmintis neateina iš išorės. Ji neateina iš dvasios gelmių. Ji ten gyvena. Ir ją savyje pažadinti gali tik pats žmogus. Ir tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą.

* Laiminga skaityk ne tą dieną, kuri tau atnešė malonumų, bet tą, kai tu atidavei žmonėms savo širdies šviesą.

* Kaip begyventum, nutraukti ryšių su žmonėmis tu negali. Gali tik savo elgesiu regzti vienokį ar kitokį ryšį, pinti vienokį ar kitokį tinklą, į kurį gaudai žmones ir patenki pats. Tu kuri vienokią ar kitokią, gėrio arba blogio atmosferą.

* Pragyventų dienų vertingumas matuojamas vieninteliu matu: kur ir kiek meilės vėrinių per dieną nupynei, kur ir kaip sugebėjai juos sutvirtinti ir kuo surišai jungiančius mazgus.

* Nėra absoliučiai blogų žmonių. Niekas negimsta plėšiku, išdaviku ar žudiku. Dvasios irimas vyksta lėtai ir nepastebimai.

* Jei jūsų širdis tyra – joks blogis jūsų nepalies. Prieš jūsų tyrumą jis bejėgis.

* Einantys širdies keliu neklausia savęs – ar gerai jie daro. Jie eina ir veikia. Juos veda paprastas gerumas :).

Mintys iš K. Antarovos knygos “Mokslas apie džiaugsmą“

Visiems linkiu gražių artėjančių švenčių :)! Saulėtos nuotaikos, širdžių šilumos ir begalinio gerumo.. 🙂

Dvasinio augimo Keliu

* Mokymas veiksmingas tik tada, kai taikome jį savo kasdieniniame gyvenime. Galime tai palyginti su alkanu žmogumi: jis nenumalšins savo alkio, jei tik grožėsis maistu – jis turi ištiesti ranką, paimti maistą ir pradėti valgyti.

* Dvasinio augimo Kelias – vienintelis, kuriuo keliaujant galima atrasti ir įgyti tikrai reikšmingas vertybes, suteikiančias gyvenimui pilnatvę. Nesuprantantys to žmonės stengiasi įgyti turtų ar valdžią, bet tai tik laikini, praeinantys dalykai, nesuteikiantys nei laimės, nei pilnatvės.

* Šiame pasaulyje yra dvi žmonių grupės: žinantys Dievo Planą ir jo nežinantys. Jo Planas – žmonijos evoliucija. Ir šis žinojimas – vienintelis svarbus dalykas Žemėje. Žinodamas Planą, žmogus stojasi į Dievo pusę – darydamas gerus darbus ir tokiu būdu mažindamas blogį: veikdamas evoliucijai, o ne egoistiniams tikslams.

* Būtent gebėjimas atskirti padeda suvokti – kas yra amžina, o kas – laikina: atskirti teisingą nuo neteisingo, svarbų nuo nesvarbaus, naudingą nuo žalingo, tikrą nuo netikro, savanaudišką nuo besąlygiško ir t.t.. Jei žmogus suvokia aukščiausias vertybes – jis niekada nenorės ir nesieks nieko kito.

* Bet koks egoistinis noras supančioja. Dvasingas žmogus daro gera ne dėl įvertinimo ar apdovanojimo, o dėl pačio gėrio, jo didinimo Žemėje.

* Kai kurie žmonės save stipriai apriboja dėl dangaus malonės – tai klaida, klystkelis, nes yra egoistinis sandėris: daromas veiksmas, už kurį tikimasi atpildo.

* Dvasingumas negali daryti sandėrių tarp gėrio ir blogio, bet kokiomis aplinkybėmis reikia daryti tik gera. Ir tingėti nevalia: reikia nuolat daryti gerus darbus.

* Svarbiau daryti kasdieninius smulkius, bet gerus ir naudingus darbus, nei vieną didžiulį darbą, kuris svarbus tik iš vartotojo pozicijos. Darbo apimtis nenusako jo reikšmingumo.

* Einantis dvasiniu Keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, svarbu, kad kiekviena nauja jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į priekį.

* Savo minčių jėgą dvasingas žmogus naudoja kilniems tikslams – taip jis tampa jėga, padedančia evoliucijai.

* Prieš kalbant reikėtų pagalvoti, ar ištarti žodžiai atneš gėrį – tiesą, geranoriškumą ir naudą. Jei ne – geriau patylėti.

* Negalima panirti į liūdesį ir neviltį. Neviltis – blogas jausmas, nes užkrečia kitus ir sunkina jų gyvenimo naštą – nei vienas žmogus neturi teisės to daryti.

* Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, žodžio ir veiksmo laisvę – kol tai niekam nekenkia. Visi žmonės nori laisvės, tačiau retas pripažįsta kito žmogaus laisvę.

* Dvasingumo Kelyje reikia išmokti labai svarbų dalyką – pamatyti Dievą kiekviename žmoguje ir žadinti geriausias žmogaus savybes – taip išgelbėsite savo brolį nuo pikta.

* Iš visų dorybių Meilė yra svarbiausia: jei ji stipri žmoguje – ji pritraukia ir kitas dorybes, o be Meilės visos dorybės nepakankamos.

* Dievas yra Meilė, ir jei žmogus nori susilieti su Dievu, jis turi būti kupinas besąlygiškos Meilės. Susilieti su Dievu ne dėl savęs, o tam, kad taptų Dievo Meilės laidininku ir skleidėju kitiems žmonėms.

* Kasdieniniame gyvenime toks susiliejimas išreiškiamas dviem būdais: nekenkimu jokiai gyvai esybei ir pasiryžimu visada padėti kitiems žmonėms. Keliaujantį dvasinio augimo Keliu atpažįstame pagal jo darbus..

Mintys iš Dž. Krišnamurčio knygos “Prie Mokytojo kojų“, parašytos 1910 metais

Ajurveda apie motinystę

* Ajurvedos mokymas teigia, kad motina – tai ne tik moteris, kuri jus pagimdė, užaugino ir išauklėjo. Plačiąja prasme tai kūrybinis principas, kuris išreiškia vidinį dvasinį potencialą.

* Tai ir “tikrų namų“ pojūtis.. Šiame kontekste būti motina reiškia ne tik plauti grindis ir virti maistą, bet – ir tai svarbiausia – būti “namų centru“, t.y. – kurti savo namus, kupinus meilės. Tokie namai yra visa ko pagrindas: įkvėpimo, kūrybos, meilės, bendravimo, harmonijos, progreso..

* “Sugrįžti namo“ reiškia ne tik pareiti į savo žemiškus namus, tai ir sugrįžimas į savo tikrąjį “Aš“ – o moterys, motinos ir yra pagrindinės vedlės į tokį sugrįžimą.

* Tam, kad pilnai įgyvendintų motinystę, moteriai būtina vidinė dvasinė stiprybė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir vientisumą, nepriklausomai nuo išorinių gyvenimo aplinkybių.

* Vidinė moters prigimtis – mylinti širdis, intuicija, išmintis – tai kūrėjos savybės, nes motinystė – kuriantis ir palaikantis gyvenimą principas, kurio aukščiausia išraiška yra besąlygiška meilė.

* Motinos besąlygiška meilė vaikui sukuria saugumo jausmą. Toks patirtas vidinio saugumo jausmas leidžia ir vaikui, ir jau suaugusiam žmogui gyventi be nepagrįstų baimių ir stresų.

* Saugumo ir pasitikėjimo pojūtis, kuriuos suteikia motina, atveria ir vidinį vaiko meilės rezervuarą – tuomet vaikas išmoksta mylėti save ir aplinkinius.

* Visus laimingus ir sėkmingus žmones vienija vienas faktorius – pozityvus jų motinų poveikis. Sociologiniai tyrimai parodė, kad motina padaro didžiausią įtaką (pozityvią ar negatyvią) žmogaus gyvenimui.

* Ir būtent motinos gali subtiliai paveikti visuomenę – per savo vaikų auklėjimą ir jų pasiekimus – išmokydamos savo vaikus išreikšti savo gyvenimišką kūrybinį potencialą. Tai iš pirmo žvilgsnio nematomas, bet labai galingas poveikis..

* Labai svarbu suprasti, kad vaiko būsena visiškai priklauso nuo abiejų tėvų būsenos ir jų tarpusavio santykių: jei mama ir tėtis laimingi ir ramūs – tokie patys bus ir jų vaikai.

* Šaltas, formalus ar grubus bendravimas – blogiausia, ką gali patirti vaikas iš artimiausių žmonių. Tuomet jis užsidaro, jaučiasi vienišas ir nesaugus, o šilumos ir supratimo pradeda ieškoti už šeimos ribų.

* Svarbiausias dalykas ir geriausias “vaistas“ vaikui yra motinos dėmesys – ir vaikai labai gerai suvokia jo svarbą. Todėl, jei vaikas to negauna – bando “išsireikalauti“ visais įmanomais būdais..

* Ajurveda pataria mamoms ir tėčiams kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, ypač tai svarbu pirmaisiais gyvenimo metais. Bendraudami tėvai turi būti nuoširdūs, dėmesingi ir rūpestingi – taip sukuriamos palankiausios sąlygos geriausioms vaiko savybėms išsiskleisti, o vaikas jaučiasi mylimas ir saugus.

* Motinystė – ryškiausias moters prigimtinis bruožas, ir jis gali būti išreikštas ne tik per savo vaiko gimimą ir auklėjimą, bet ir bendraujant su kitais vaikais, su draugais, sutuoktiniu, mokiniais.. su visu pasauliu. Moterys su ryškiai išreikštu motinystės aspektu yra itin moteriškos ir patrauklios.

* Juk galima “išnešioti“ ir mintį ar idėją, “pagimdyti“ dainas, knygas, išradimus, meno kūrinius.. Galiausiai galima pilnai išreikšti (“pagimdyti“) savo vidinį “Aš“..

Mintys iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą

Ajurveda apie mediciną

* Medicina turėtų žiūrėti į žmogų kaip į kūno, sielos, dvasios ir supančio pasaulio vienybę. Sąvoka “gydyti“ pirmiausiai turėtų reikšti “mokyti būti sveikais“ ir “saugoti sveikatą“, tačiau šiandien ši sąvoka yra iškreipta. Medicininę pagalbą šiandien gauname “dalimis“ – įvairūs gydytojai gydo įvairius organus, nekreipdami dėmesio į organizmą kaip į visumą, sistemą.

* Pavyzdžiui: dirbtinais mechanizmais keičiami ligos pažeisti sąnariai (ir tai yra gerai!), bet pačio osteoartrito priežastys nesustabdomos, todėl po kurio laiko žmogui keičia dar vieną, ir dar vieną sąnarį.. Be to, nesigilinama į tai, kad operaciją išgyvena žmogus (skausmas, psichika, svetimkūnio adaptacija ir t.t..), o ne tik jo kelio sąnarys; ir kaip tokia operacija veikia visą organizmą.

* Medicina šiandien orientuota į ligas, į kovą su simptomais (o ne į jų priežasčių šalinimą). Ir kartais gydymo būdas būna pavojingesnis už pačią ligą.. O juk liga neatsiranda iš niekur, be priežasties – prieš tai, kaip ligos įgauna sunkias formas, visada atsiranda disbalansas, kuris ne visada ryškus ir gali pasireikšti kaip nuovargis, nerimas, nemiga ar silpnumas. Jei tokie subjektyvūs paciento pojūčiai “neįsirašo“ į pripažintos diagnostikos rėmus – skaitoma, kad pacientas yra sveikas.

* Į ligas orientuota medicina apribojo ir iškreipė žmonių suvokimą apie sveikatą – dabar žmonės įprato pasitikėti tabletėmis, kurios slopina simptomus ir sudaro “greito efekto“ iliuziją, bet visiškai nepasitiki prigimtinėmis savo organizmo atsinaujinimo ir išgijimo galimybėmis. Medikamentinio gydymo pasekmės – kuo daugiau vaistų išrašoma, tuo didesnis jų šalutinių poveikių procentas: ligų vis daugėja, o ligoniai vis jaunesni.

* Tačiau progresas medicinoje matuojamas būtent ir tik gera žmonių (tautos) sveikata. Be to, gydytojo veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių gydytojo charakterio savybių ar jo vertybių sistemos, bet ir nuo sistemos (ekonominės, moralinių vertybių) ir kultūros, kurioje mes gyvename. Didžiausia šių laikų bėda – komercinė medicina, išbraukianti žmoniškumą, principą “nekenk“ ir nuoširdų (besąlygišką) pasiryžimą padėti kiekvienam, besikreipiančiam medicininės pagalbos.

* Mums reikalingas platesnis požiūris į sveikatą ir tokia medicininė sistema, kur gydytojas ne tik suvokia žmogų kaip visumą, supranta simptomų ir ligų priežastis bei efektingai išgydo, bet ir išmoko pacientą sveikai gyventi (palaikyti kūno, proto, emocijų pusiausvyrą), o sunegalavus aktyvuoti prigimtinius kūno atsistatymo mechanizmus.

* Ne tik gydytojai, bet ir pacientai turi suprasti ligų atsiradimo priežastis bei aktyviai dalyvauti sveikimo ir sveikatos palaikymo procese. Toks požiūris leidžia sukurti savitarpio supratimo, pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą tarp gydytojo ir paciento – tik tuomet sveikimo procesas yra natūralus ir efektyvus.

* Džiugu, kad vis daugiau progresyvių gydytojų pripažįsta ir taiko tokį požiūrį. O ir pacientai, nusivylę šiuolaikine medicina, vis dažniau ieško natūralių būdų palaikyti sveikatą.

* Ajurvedoje sąvoka “sveikata“ reiškia ne tik ligos nebuvimą – tai pirmiausiai aukštas sąmoningumas, kurio dėka žmonės gali palaikyti puikią savijautą ir atpažinti bei pašalinti menkiausius organizmo disbalanso požymius. Čia svarbūs visi faktoriai – kūnas, protas ir jausmai, kurie yra tik skirtingos vieningos sistemos išraiškos.

* Ajurveda neneigia chirurgijos ar vaistinių preparatų, tačiau tai turėtų būti išskirtinės ir kraštutinės priemonės. Neturime ignoruoti to, kuo mus apdovanojo gamta: organizmo gebėjimo atsinaujinti, išgyti ir palaikyti gerą sveikatą. Taip pat labai svarbu suprasti – kas kenkia sveikatai ir to nedaryti.

* Ajurveda skiriasi nuo klasikinės medicinos tuo, kad šalia šiuolaikinių gydymo metodų siūlo ir subtilias technikas, kurios optimizuojančiai paveikia giluminius žmogaus fiziologijos ir psichikos aspektus: tai meditacija, mitybos rekomendacijos, pratimai, dienos režimas ir t.t..

* Mes veikiame savo sveikatą ne tik mintimis, emocijomis ir veiksmais – yra daugybė kitų faktorių, kurie veikia mūsų sveikatą: oras, kuriuo kvėpuojame; žmonės, su kuriais bendraujame; televizijos programos, kurias žiūrime; tai, ką valgome ir geriame; sociumas, kuriame gyvename. Viskas, kas mus supa, gali mus gydyti arba sargdinti.

* Ajurveda teigia: sveikata yra žymiai daugiau, nei gera savijauta – tai yra laimė, saugumo jausmas, tobulėjimo siekis, kūrybingumas, noras dovanoti džiaugsmą aplinkiniams.. 🙂

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Ajurveda apie gamtą ir vidinę žmogaus prigimtį

* Vakarų civilizacijos žmogus dažniausiai pamiršta, kaip tampriai jis yra susietas su gamta. Mūsų supratimu gamta – tai gėlės, paukščiai, upės, kalnai, žvaigždės..

* Mes įtikinome save, kad žmogaus prigimtis yra kažkas atskirta ir tolima nuo gamtos. Mes imame atostogas, kad “pabūtume gamtoje“, pamiršdami, kad ir mumyse yra gamta, kad mes esame jos dalis.

* Iš esmės, mūsų kūnas ir psichika – tai materiali gamtos dėsnių išraiška, o mes patys esame Visatos kūrybinio proceso dalyviai.

* Jei norime būti sveiki, turime atsiminti – kaip “sugrįžti į gamtą“, bet ne tik į tą išorinę, kuri už lango, bet ir į savo vidinę prigimtį.

* Juk galiausiai pasveikstame ne tik savo pastangų dėka, bet ir gamtos dėsnių veikimo dėka mūsų širdyje, prote ir kūne – lygiai taip pat jie veikia ir miško atsigavimą po gaisro arba žemės atgimimą po atšiaurios žiemos.

* Tereikia sudaryti tinkamas sąlygas tam, kad atsivertų vidinė harmonija ir kūnas “prisimintų“ geros sveikatos būseną. Vienintelė idealios sveikatos paslaptis – suprasti gamtos dėsnių veikimą ir išmokti teisingai juos pritaikyti.

* Ajurveda aiškina, kad gamta “teka“ per mus ir mumyse, lygiai taip pat, kaip ir bet kokiame kitame Visatos kūrinyje. Kad būtume sveiki, turime atkurti ryšį su šia begaline gamtos tėkme – tai atveria prigimtinius organizmo atsistatymo ir išgijimo mechanizmus, kurie yra kiekvienoje kūno ląstelėje ir mūsų sąmonėje.

* Vidinis žinojimas ateina per intuiciją, toks žinojimas – proto, širdies ir kūno vienybės rezultatas. Užmezgę ryšį su savo vidine prigimtimi, mes jaučiamės “lyg namie“ – Ajurvedoje tai vadinama vieningu švarios sąmonės lauku.

* Mūsų “vidinis balsas“ ir yra ryšys su vidine prigimtimi ir gamtos dėsniais mumyse. Tačiau retas žmogus jį girdi – dažniausiai jis užslopintas išoriniu aktyvumu ir dėmesiu išoriniams objektams. Praradę ar ignoruodami šį ryšį, jaučiamės prislėgti ir išsekę.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi praradimas yra lyg tamsaus audeklo užmetimas ant mūsų sąmonės. Tai riboja mūsų galimybes būti sveikais ir vientisais, atsiranda “fragmentinio“ gyvenimo problemos – nesėkmės ir ligos. Maža to: kai protas praranda aiškumą, o kūnas išvargęs – mes linkstame į tai, kas yra nereikalinga ir net kenksminga (žalingi įpročiai, persivalgymas, palaidumas).

* Vidinė harmonija – ryškiausias geros sveikatos bruožas. Liga, atvirkščiai – išreiškia vidinę disharmoniją.

* Harmonija turi būti visuose psichikos ir fiziologijos aspektuose: mūsų mintys, jausmai, poelgiai turi būti vieningi – tai vidinė pilnatvė. Sveikas žmogus “spinduliuoja“ gyvenimo energiją: jo protas imlus, mąstymas aiškus, emocijos stabilios.

* Gamtos dėsniai ne tik reguliuoja mūsų kraujospūdį ar išlaiko optimalią kūno temperatūrą bet kokiu oru – jie veikia ir mūsų suvokimą, mūsų atsakomybės jausmą ir verčia susimąstyti apie tai, kad rūpindamiesi gamta, mes tuo pačiu rūpinamės ir savo sveikata.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi atgaminimas – vidinis procesas, kurio jokiais išoriniais veiksmais nepakeisime. Vienybė su savimi – nepakeičiama vidinė atrama, neišsenkantis energijos ir jėgų šaltinis.

* Ajurveda teigia: “Iš tiesų mes galime būti sveiki, reikia tiesiog priminti apie tai kūnui“. Mes sveikstame, kai mūsų sąmonė kreipiasi į vidinę prigimtį – visų gamtos dėsnių buveinę, vienijančią jėgą ir išmintį.

* Tyrinėdami gamtos veikimo principus, mes aptinkame, kad Visatoje viskas su viskuo tiesiogiai susieta: nei viena banga nėra atskirta nuo vandenyno. Taip ir mes: esame didelės visumos dalys, ir mus veikia tie patys dėsniai, kurie veikia visumą..

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Dvasinių savybių išraiška

Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės – tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas.

Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi – meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas – yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais – pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi. Kokie tie darbai? Pažvelkime.

Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga – tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti.

Visos nemalonios situacijos gali būti susietos su 4 žmogaus vystymosi sferomis:

Kūnu – fizinės kančios: kūno ligos, badas, traumos;
Protu – proto kančios: sielvartas, nerimas, pavydas ir baimė;
Sociumu – socialinės kančios: šeimos problemos, nepriteklius, skurdas;
Dvasia – dvasinės kančios: dvasinės krizės, dvasinio augimo sustojimas.

Jei žmogus neturi šios savybės – noro padėti – jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.

Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų – jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama. Net jei jo pamąstymai ar patarimai šiuo metu netinka, reikėtų pagarbiai išklausyti, nes, gali būti, po kurio laiko atrasite tiesą jo žodžiuose.

Pasirūpinti vyresniaisiais, ypač jei jie silpni, serga ar jiems reikia pagalbos – garbės reikalas.

Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai – žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.

Labdara. Pagrindinė sąlyga – darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro – išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.

Yra įvairūs labdaros būdai: auka pinigais; drabužių, maisto, vaistų ar kitokių daiktų dalinimas; pagalba studentams (įgyti išsilavinimą); kelių tiesimas; būsto statyba; medžių sodinimas; gamtos puoselėjimas ir t.t..

Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas. Vaišingumas, nuoširdumas, dėmesingumas, geranoriškumas, bendravimo džiaugsmas – žmoniškumo išraiška.

Šventės. Paprastai žmonės švenčia religines, šeimynines, valstybines šventes ar šiaip sau linksminasi, stebėdami kitų iliuzinį gyvenimą, arba lėbauja.

Tačiau dvasinių švenčių – kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais – yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.

Švara, tyrumas. Yra vidinė ir išorinė švara:

Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą. Bendravimas su šviesiais žmonėmis įkvepia siekti kilnių tikslų.

Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara. Viską, kas supa žmogų, reikia laikyti švaroje – kitaip netvarka ir nešvarumai pradeda negatyviai veikti žmogaus sąmonę.

Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui – orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.

Dorovė. Aukščiausia dvasios savybė ir svarbiausias žmonijos įstatymas, kuri išreiškiama daugybe būdų: dėkingumu, atsakingumu, atjauta, gerumu, pagarba, atlaidumu (kerštingumo nebuvimu, nekenkimu) ir t.t., t.y., tam tikrų dėsnių ir moralinių savybių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Vedos teigia, kad nuo naminių gyvūnų taip pat priklauso žmogaus gerovė.

Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti – ar tikrai esame dvasingi. O nesuvokdami subtilaus dvasinių savybių poveikio mūsų gyvenimui, mes galime netekti svarbiausios savybės – žmoniškumo..

Senieji Mokymai apie pinigus

Sutikite – šiandien vis sunkiau apibrėžti sąvoką “darbas“, nes ne atliekamas darbas tapo vertybe, o pinigai. Mūsų dienų paradoksas – dirbantis, bet negalintis iš savo uždarbio išgyventi žmogus. Vis dažniau pašiepiamas sąžiningai dirbantis ir liaupsinamas kombinatorius-pinigų “darytojas“.

Kodėl taip yra? Be jokios abejonės, tai finansinės sistemos, kurioje visi gyvename, įtaka. Pinigai tapo ne priemone, bet tikslu. Ir nors vis dažniau pradedame tapatinti žmogų su preke – už kiek save parduodi, tokia tavo vertė.. Bet mes neturime pamiršti, kad esame Žmonės!

Mes labai atitrūkę (atitraukti?) nuo savo žmoniškumo, savo dvasinės prigimties. Indų Vedos teigia, kad geriausios žmogaus dvasinės savybės yra pirminės, prigimtinės ir natūralios: tai tyrumas, meilė, dorovingumas, sąžiningumas, kilnumas, teisingumas, geranoriškumas.

O visos negatyvios savybės, kurias mes vadiname nuodėmėmis, yra dvasinių savybių priešingybė: tai melas, pyktis, pavydas, žiaurumas, savanaudiškumas, gobšumas, neapykanta. Visos pirminės dvasinės savybės arba jų priešingybė (nuodėmės) pasireiškia tik per mūsų veiksmus – todėl pagal juos galime atpažinti ir žmogaus dvasinę būseną, ir jo veiksmų motyvus.

Mūsų Žemėje yra trys materialios energijos rūšys, kurios valdo visus procesus ir visą gyvybę. Žmogaus veiksmai yra tokie, su kokia energija jis pasirenka (sąmoningai arba įtakotas) bendradarbiauti. Tai gali paaiškinti – kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip ir kodėl visi esame tokie skirtingi.

Pažvelkime į kiekvieną iš šių energijų – jas indų Vedos vadina gunomis (guna sanskr. – savybė, ypatybė, bruožas; pirminės, esminės savybės) – ir kaip jos veikia mūsų požiūrį į pinigus, į darbinę veiklą.

Pirmoji, žemiausioji ir tamsiausioji energija – tamoguna, arba inercija ir ydos. Kitaip dar vadinama neišmanymo jėga, nesugebėjimo skirti, kas teisinga, o kas – ne, kurios veikiamas žmogus į klausimą “kaip uždirbti pinigus?“ dažniausiai atsako: “nežinau“, “kiekvienam savaip sekasi“, “nesvarbu, kaip, svarbu – gauti“ ir pan.

Jų veikla paprastai susijusi su:
– kenkimu žmonėms ir gyvoms esybėms (vagystės, plėšimai, žudymas, apgaulė ir pan.)
– kenkimu savo kūnui (savo organų pardavimas, itin kenksmingas sveikatai darbas ir pan.)
– troškimu lengvai praturtėti (azartiniai žaidimai, finansinės machinacijos, sukčiavimas ir pan.)
– veikla, kuri įtraukia žmones į nuopolį (įvairių kvaišalų pardavimas, azartinių žaidimų organizavimas, prostitucija ir pan.)

Sekanti energija, aukštesnė ir aktyvesnė – radžoguna – arba aistra, prabangos ir šlovės troškimas, egoizmas. Į klausimą apie darbą ir pinigus tokie žmonės paprastai atsako: “reikia daug ir sunkiai dirbti“, “tik proto ir sumanumo dėka“, “reikia turėti ryšių“ ir pan.

Jų veikla gali būti labai plati – nuo įvairiausių amatininkų, prekybininkų, tarnautojų iki vadovo pareigų. Juos vienija bendras bruožas: pinigai jiems – priemonė įsigyti materialių daiktų, pramogų kuriuos jie tapatina su laime.

Ir aukščiausia materialumo energija – satvaguna – ramybė, darna, dora, išmintis.. Į klausimą apie pinigus jos veikiami žmonės atsako: “pinigai ateina, jei atlieki žmonėms naudingą darbą“. Būtent taip jie suvokia savo veiklos esmę, ir darbai jiems sekasi lengvai, be didesnės įtampos.

Išoriškai satvagunos veikiamų žmonių veikla gali būti tokia pati, kaip ir veikiamų radžogunos energijos. Tačiau jų veiklos motyvas skiriasi kardinaliai – savo darbą jie suvokia kaip nuoširdžią tarnystę žmonėms ir žino, kad pinigų bus, jei jie sąžiningai, gerai atliks savo darbą.

Galime sutikti su šiais Vedų apibūdinimais, galime – ne, bet akivaizdu viena: šiandieninėje visuomenėje sėkmingu laikomas tas, kuris apgavo, pergudravo, nudžiovė, “padarė“.., kuris turi daug pinigų ir daiktų, nes jie ir yra jo gyvenimo tikslas. Ir tik jie suteikia jam vertę.

Bet ar galime tai pavadinti sėkme? O koks jis žmogus?.. Ar geras jis vyras? Gera žmona? Ar moka sekti pasakas vaikams? Medį pasodinti? Nusiminusį paguosti? Ar geras jis draugas? Ar rūpestingas sūnus, duktė? Ar žmoniškas, ar geras jis žmogus?..