Dvasinių savybių išraiška

Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės – tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas.

Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi – meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas – yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais – pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi. Kokie tie darbai? Pažvelkime.

Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga – tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti.

Visos nemalonios situacijos gali būti susietos su 4 žmogaus vystymosi sferomis:

Kūnu – fizinės kančios: kūno ligos, badas, traumos;
Protu – proto kančios: sielvartas, nerimas, pavydas ir baimė;
Sociumu – socialinės kančios: šeimos problemos, nepriteklius, skurdas;
Dvasia – dvasinės kančios: dvasinės krizės, dvasinio augimo sustojimas.

Jei žmogus neturi šios savybės – noro padėti – jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.

Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų – jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama. Net jei jo pamąstymai ar patarimai šiuo metu netinka, reikėtų pagarbiai išklausyti, nes, gali būti, po kurio laiko atrasite tiesą jo žodžiuose.

Pasirūpinti vyresniaisiais, ypač jei jie silpni, serga ar jiems reikia pagalbos – garbės reikalas.

Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai – žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.

Labdara. Pagrindinė sąlyga – darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro – išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.

Yra įvairūs labdaros būdai: auka pinigais; drabužių, maisto, vaistų ar kitokių daiktų dalinimas; pagalba studentams (įgyti išsilavinimą); kelių tiesimas; būsto statyba; medžių sodinimas; gamtos puoselėjimas ir t.t..

Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas. Vaišingumas, nuoširdumas, dėmesingumas, geranoriškumas, bendravimo džiaugsmas – žmoniškumo išraiška.

Šventės. Paprastai žmonės švenčia religines, šeimynines, valstybines šventes ar šiaip sau linksminasi, stebėdami kitų iliuzinį gyvenimą, arba lėbauja.

Tačiau dvasinių švenčių – kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais – yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.

Švara, tyrumas. Yra vidinė ir išorinė švara:

Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą. Bendravimas su šviesiais žmonėmis įkvepia siekti kilnių tikslų.

Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara. Viską, kas supa žmogų, reikia laikyti švaroje – kitaip netvarka ir nešvarumai pradeda negatyviai veikti žmogaus sąmonę.

Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui – orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.

Dorovė. Aukščiausia dvasios savybė ir svarbiausias žmonijos įstatymas, kuri išreiškiama daugybe būdų: dėkingumu, atsakingumu, atjauta, gerumu, pagarba, atlaidumu (kerštingumo nebuvimu, nekenkimu) ir t.t., t.y., tam tikrų dėsnių ir moralinių savybių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Vedos teigia, kad nuo naminių gyvūnų taip pat priklauso žmogaus gerovė.

Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti – ar tikrai esame dvasingi. O nesuvokdami subtilaus dvasinių savybių poveikio mūsų gyvenimui, mes galime netekti svarbiausios savybės – žmoniškumo..

Reklama

3 mintys apie „Dvasinių savybių išraiška“

  1. Tikrai žodžiais mes visi geručiai. ;)) Oi, kokia praraja būna tarp žodžių ir veiksmų! Mane sudomino apie labdarą, nes visai kitaip įsivaizdavau, atseit, darai labdarą ir jau automatiškai geras. Įdomu.

    Patinka

  2. Loreta, labas 🙂

    Tikrai, daug ką mes suvokiame šabloniškai, todėl ir požiūris į labdarą toks, kokį mums įskiepija. Ir tikrai labai svarbu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Senieji mokymai duoda mums labai daug atsakymų, nes tiesa nekinta, o mūsų gyvenimo orientyrai labai dažnai būna ne tik tolimi nuo tiesos, bet ir priešingi. Tiesiog būkime sąmoningi, atidūs, ir kartas nuo karto pasitikrinkime savo vertybių sistemą :)..

    Patinka

  3. Atgalinis pranešimas: Praregėjimai (59) – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s