Kategorija: Mokymai

* Yra du pažinimo būdai: išorinis ir vidinis. Išorinis pažinimas per protą neišvengiamai veda į pasaulio neigimą. Iš čia gimė posakis: “Kuo daugiau žinių – tuo daugiau liūdesio“. Vidinis pažinimas per širdį, kuris kiekvienoje kūrinijos dalelėje mato būties vienybę – visada veda į palaimingą vidinį džiaugsmą. Apie tai gimė posakis: “Džiaugsmas yra ypatinga išmintis.“

* Indijoje galimi du mokinystės keliai. Pirmasis – kai mokinys yra šalia Mokytojo, klausosi jo pamokymų ir vykdo jo nurodymus. Tokie mokiniai įgyvendina paklusnumo karmą. Antrasis – kai mokinys toli nuo Mokytojo ir nebendrauja su juo tiesiogiai. Tokie mokiniai įgyvendina iniciatyvumo karmą. Antrasis kelias skaitomas sudėtingesniu, bet garbingesniu, nes ugdo mokinio savarankiškumą ir dvasios stiprybę, todėl jis gali būti Šviesos pasiuntiniu tarp liūdesio ir aistrų apimtos žmonijos.

* Šis besikeičiantis pasaulis panašus į sapną. Jis realus, mes jį matome, tačiau pamatiniai dalykai, kuriais remiasi žmonės, yra savanaudiški, netikri, iškreipti, iliuziniai. Todėl žmonių pasaulis perpildytas potraukiais, kančia ir neapykanta.. Jis neatitinka darnios būties visų labui ir kūrinijos veikimo dėsnių. Ir tik po sąmonės pabudimo žmogus pamato visas iliuzijas: vidinės šviesos sušildyta siela atsikrato visų nešvarumų ir pradeda švytėti, skleisdama tyrumą ir meilę. Žmogus pradeda gyventi harmonijoje su amžinais būties dėsniais, kurie jį palaiko. Jis tampa bendrakūrėju.

* Mintys – tai dvasios sparnai. Tai energija, suteikianti kūrybinę jėgą, tai didingas dvasios instrumentas, kurio pagalba galima kurti neįtikėtinus dalykus.. Tačiau nemokšiškai ar piktybiškai naudojama, ši jėga gali tapti didžiausiu dvasios apribojimo instrumentu.

* Mūsų mintys – mūsų vidinės būsenos rodiklis. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas. Iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas“. Mūsų mintys daro realų poveikį, jos tarsi infekcija – “užkrečiamos“: geranoriškumas “užkrečia“ geranoriškumu, nuoširdumas – nuoširdumu, džiaugsmas – džiaugsmu.. Kaip ir visos negatyvios mintys – “užkrečia“ negatyvumu. Sekime savo mintis, valykime, išgryninkime jas – skleiskime harmoniją.

* Įmantrūs žodžiai – gūdus miškas, kuriame klaidžioja vaizduotė, o melas – tiesus kelias į tamsą ir iliuzijas. Tiesa atrandama tik per realybės pažinimą, išmintis remiasi tik tiesa. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė. Kuo toliau nuklystame nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti.

* Šiuolaikinė civilizacija – tarsi savo uodegą ryjanti gyvatė: išrado daug ką, bet žmogų “suvalgė“, prarado.. Dvasingumo, dorovingumo, žmoniškumo praradimas – didžiausia bėda. Civilizuotas laukinis – pats atgrasiausias reginys.. Kai suprasime, kad meilė gimsta širdyje – išmoksime mylėti, kai pradėsime vadovautis širdies jausmais – pradėsime gyventi žmoniškai ir dvasingai, kai gerbsime kūrinijos dėsnius ir veiksime visų labui – atgausime harmoniją.

* Dorovė – Kūrėjo dovanotas pamatas visapusiškai ir visuotinei žmonių gerovei. Besąlygiška meilė – didžiausia dorybė ir vienijanti žmones jėga. Mylėdami mes linkime visiems laimės ir sudarome geriausias sąlygas doriems darbams. Laimė – dorų minčių, žodžių ir veiksmų pasekmė. Todėl pradėkime nuo savo minčių, žodžių ir veiksmų – tegul jie neša pasauliui laimę! Visų labui ir gerovei 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)

* Mintis – pirminė jėga kūrybiniame procese. Visa Kūrinija – Kūrėjo kūrybinės minties rezultatas. Mintis – didelė jėga!

* Jūs apsupti minčių vandenynu, jūs plaukiojate minčių vandenyne: vienas mintis priimate, kitas atmetate. Kiekvienas žmogus turi savo minčių pasaulį.

* Kaip mestas į vandenį akmenėlis, taip ir gimusi žmogaus galvoje mintis sukelia vibracijas-bangas mentalinėje atmosferoje, kurios sklinda į visas puses.

* Mūsų protas – lyg suderinta minčių siuntimui ir priėmimui stotis. Mintys sklinda akimirksniu, o pasąmonės lygmenyje jas priima panašiai mąstantys žmonės ir skleidžia jas toliau.

* Tokiu būdu jūs, kartais net nesusimąstydami apie savo mąstymo pasekmes, aktyvuojate didingas jėgas, kurios veikia kolektyvinę sąmonę.

* Šventasis, kurio mintys pripildytos ramybe, pusiausvyra ir dvasingumu, siunčia į pasaulį harmoniją ir taiką. O žmogus, siunčiantis negatyvias mintis, kupinas pavydo, pykčio, keršto ir neapykantos – pasiekia tūkstančių žmonių sąmonę ir sužadina atitinkamus jausmus ir veiksmus.

* Negatyvios, niūrios mintys – pavojinga jėga, ardanti žmogų iš vidaus, atimanti gyvybines jėgas ir entuziazmą. Ir, atvirkščiai – pozityvios mintys gydo, ramina, teikia jėgų ir žadina kūrybingumą.

* Pikta mintis kenkia trejopai: pirma – ji kenkia pačiam mąstančiajam, traumuodama jo mentalinį kūną, antra – ji kenkia žmogui, kuriam ji pasiųsta, trečia – ji kenkia visai žmonijai, nes teršia visą kolektyvinę mentalinę atmosferą. Taip pat trejopai, bet – pozityviai – veikia gera mintis.

* Jei dėmesys koncentruojamas į tuos pačius minčių rinkinius, formuojasi mąstymo stereotipai – tai tarsi bėgiai, kuriais minčių energija juda automatiškai.

* Būti sąmoningu reiškia valdyti savo mintis. Jei valdote savo mintis – “įsijungia“ intuicija ir ryšys su aukščiausiojo “aš“ informacija.

* Kiekvienas žmogus turi žinoti minčių veikimo dėsnius. Tik tuomet jis gali augti dvasiškai, laimingai gyventi, harmonizuoti aplinką ir daryti pozityvų poveikį kolektyvinei sąmonei.

* Tas, kas žino, kaip veikia mintys ir sugeba jas valdyti – ne tik išmintingas, bet ir laimingas žmogus.

* Kad išsaugotumėte minčių aiškumą – “valykite“ atmintį, mokykitės atsikratyti visko, kas nereikalinga. Taip įgausite naują mentalinę jėgą ir galėsite nuolat pildyti sąmonę kūrybinėmis mintimis.

* Kiekviena mintis turi vaizdinį. Mūsų sąmonė primena didžiulį paveikslą, kuriame nutapyti visi išorėje matomi objektai, visi numatomi projektai. Pasaulis – minčių projekcija.

* Lygiai taip, kaip rūpinatės savo fizinio kūno sveikata ir atliekate tam tikrus veiksmus geros sveikatos palaikymui – taip pat turite mokytis saugoti ir savo mentalinę sveikatą, t.y., palaikyti geras, gražias pozityvias mintis.

* Mintimis galite sukurti gerą arba blogą charakterį, o gerais arba blogais darbais – formuoti palankias arba nepalankias gyvenimo aplinkybes.

* Mintys – lyg bumerangas: jei jūs kažko nekenčiate – neapykanta atsisuks prieš jus. Jei mylite – meilė sugrįš pas jus.

* Žmogus sėja mintį, o skina poelgį; sėja poelgį – skina įprotį; sėja įprotį – skina charakterį; sėja charakterį – skina likimą. Tačiau viskas prasideda nuo minties.. mintis visada pirminė.

* Geros mintys išvalo protą ir atveria širdį. Geros mintys skatina daryti gerus darbus. Geros mintys sklinda didžiuliu atstumu: jos įeina į žmonių sąmonę ir keičia į gera pasaulį.

* Mintis gali daryti stebuklus! Naują pasaulį kurs naujos – šviesios, pozityvios – mintys. Padėkite užgimti naujam pasauliui savo geromis mintimis!

Mintys iš indų išminčiaus, gydytojo ir jogos filosofo Svami Šivanandos knygos “Minties jėga“. Parinko ir išvertė – ruvi.lt

* Būti savimi, t.y., tokiu, kokiu kokiu jus sukūrė Gamta – natūraliu, harmoningu – labai sudėtinga dėl visų susikaupusių sluoksnių, kuriuos žmogui uždeda gyvenimas.

* Būtent vaikystėje prarandama prigimties esmė. Toliau pasijungia įvairūs visuomeniniai auklėtojai (vaikų darželiai, mokyklos ir kitos mokymo įstaigos) ir užpildo žmogų daugybe programų, robotizuodami jį.

* Tokiu būdu suformuota, į savarankišką gyvenimą išeina asmenybė, kuri labai tolima nuo savo esmės, nuo savęs ir nuo Dievo. Ir todėl dauguma gyvena “kaip visi“.

* Tačiau jau yra tūkstančiai žmonių, kurie suaugę pradeda sąmoningas dvasines paieškas ir sluoksnis po sluoksnio nusiima klaidinančias programas.

* Dauguma susimąsto apie gyvenimo prasmę – juk tai ir išskiria žmogų iš kitų planetos kūrinių.

* Liga – disharmonija. Bedvasiškumas – taip pat liga. Todėl šiandien aštriai iškyla klausimas apie elementarias dvasines žinias. “Dvasinės abėcėlės“ žinojimas padeda išspręsti įvairių gyvenimo sferų klausimus.

* Deja, pasaulyje dar labai daug blogio. Praktiškai kiekvienas tai pajunta, žvelgdamas į savo sveikatos būseną, santykius šeimoje ir darbe, padėtį ekonomikoje ir politikoje.

* Daugeliui kyla klausimai: kodėl mes taip gyvename? Kaip išgyventi tokiose sąlygose? Kokie mūsų tikslai? Ar įmanoma būti laimingu čia ir dabar?

* Aiškumo nebuvimas šiais klausimais ir klaidingi įsitikinimai veda į teisingų gyvenimo orientyrų praradimą ir nuklydimą nuo optimalaus kelio, o pasekoje – ir pagrindinių žmoniškų savybių praradimą.

* Neharmoningas žmogus negali savęs pilnai išreikšti, todėl stengiasi įsitvirtinti gyvenime bet kokiais būdais – apgaule, moralės dėsnių nepaisymu, prievarta. Visi nusikaltimai įvykdomi, remiantis žemomis paskatomis.

* Galima būti kuriančiu žmogumi, arba – reaguojančiu žmogumi. Kiekvienas žmogus unikalus, talentingas. Ir tik vidinė harmonija sudaro palankias sąlygas visiems talentams ir geriausioms savybėms išsiskleisti.

* Dažnai materialiame pasaulyje dedama žymiai daugiau pastangų veiksmams, kurie prieštarauja evoliucijai.

* Yra tam tikra riba, už kurios nieko negalima nupirkti. Negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, prarastos sąžinės..

* Reikalinga išmintis, leidžianti sujungti žmoguje dvasinį ir kūnišką pradus ir atgauti pirmapradę esmę.

* Gyvas ir subtilus pasaulio suvokimas pasiekiamas klausantis savo širdies balso. Klausydamas širdies, žmogus juda teisinga kryptimi. Širdyje – visos kūrinijos tiesa, dieviškumas, sąžinė.

* Širdis gyvena viltimi, tikėjimu, joje gimsta ateitis. Protas saugo praeitį, ir jei nėra ryšio tarp proto ir širdies – visa jo saugoma informacija negyva. Jei ryšys yra – gimsta išmintis, paremta praeities patirtimi.

* Protingas žmogus svarsto, o išmintingas – žino. Koks bebūtų gilus ir aštrus protas, jis negali suvokti to, ką žino širdis. Tik protas tvirtina: žinau, kad nieko nežinau. O būdamas harmonijoje su širdimi jis žino viską..

* Širdyje gimsta meilė – begalinė didinga energija. Ją jaučia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai, Gamta, Visata. Meilė, kaip ir Saulė – skleidžia šilumą visiems vienodai – jai visi lygūs.

* Bėda ne prote, bet proto viršenybėje prieš širdį. Tuomet meilę keičia baimė ir egoizmas. Žmogus su uždara širdimi negali mylėti.

* Žemės gelbėtojai yra dvasingi, mylintys žmonės. Širdį atveria Grožis ir bendravimas su dvasingais žmonėmis. Kuo labiau atsiveria širdis – tuo ryškiau ji šviečia ir apkabina meile visus žmones. Kuo daugiau meilės – tuo mažiau baimių ir klaidų.

* Jei protas sujungtas su širdimi – jis prisipildo meile, ir tuomet bet kokia informacija praeina pro meilės filtrą, kuris ištirpdo visą negatyvumą, palikdamas tik Tiesą. Taip gimsta išmintis.

* Laimė – tai gyvenimo pilnatvė. Tai ne tik būsena, bet ir procesas – begalinė kūrybinė sąveika su Pasauliu. Dievas yra meilė. Džiaugsmas – tai išreikšta Meilė.

* Jei žmogus sukūrė savyje meilės karalystę – ji atsispindės ir išorėje. Tokiu būdu aplink žmogų sukuriama Meilės Erdvė, kuri išsklaido ir pakeičia visą negatyvumą į Gėrį.

* Žmogus gali prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Protas sugalvoja įvairiausius prietaisus, kad žmogus išgyventų kenksmingose sąlygose. O ar reikia šito?.. Gal geriau neeikvoti jėgų ir resursų vandens valymui, bet neteršti vandens?.. Nesimokyti gyventi bedvasėje visuomenėje, bet tapti dvasingais žmonėmis ir visiems gyventi laimingai?..

( Mintys iš A. Nekrasovo knygos “1000 ir vienas būdas būti savimi“, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

* Viskas nuolat keičiasi, todėl nieko negalime laikyti išbaigtu. Lavinkite savo pojūčius, kad pažintumėte permainas pagal pirmuosius požymius – tai leis lengviau priimti permainas ir prisitaikyti prie jų.

* Viskam savo laikas: vystykite kantrybę ir meną išlaukti.

* Išmintingas žmogus visada skaitosi su kito žmogaus nuomone, tačiau nekeičia savosios. Tik tiesa koreguoja išminčiaus nuomonę.

* Vienintelis tiesos kriterijus – širdis, tik ji intuityviai jaučia, kas atitinka tiesą. Intuicija – telepatinis dvasios kanalas.

* Kuo arčiau tiesos, tuo skaidresni ją išreiškiantys žodžiai.

* Išorė visada atspindi tai, kas yra viduje. Perjungę savo dėmesį nuo išorės į tai, kas vyksta viduje, mes gauname raktą nuo savo gyvenimo.

* Jūsų šiandieniniai pasirinkimai ir veiksmai rytoj taps ne tik jūsų biografija, bet ir jūsų esybe. Teisingas savęs suvokimas leidžia teisingai suprasti gyvenimą.

* Nuolat prisiminkite, kad jūsų gyvenimo tikslas – dvasinis augimas ir tobulėjimas.

* Jei žmogaus būdas egoistiškas, tuomet dvasinis augimas neįmanomas. Tik atviras, mylintis, laisvas, dosnus, geranoriškas žmogus atveria savyje dvasinę jėgą.

* Veikite su Meile, išsilaisvinkite nuo egoizmo. Jei įdėsite mažiausią egoistišką jausmą į savo veiklą – jis suės visus pamatus taip, kaip kirminas sugraužia jaunas augalo šaknis.

* Meilė viską ištaiso: vos tik įėjus į žmogaus širdį, ji tarsi daigelius pažadina visą tą gėrį ir visas vystymosi galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.

* Ignoruokite negatyvią informaciją iš išorės – ji skirta tik negatyvumo stimuliavimui. O kadangi negatyvumas traukia negatyvumą – juodas periodas gali gerokai užsitęsti..

* Nebandykite pamatyti kelio pabaigos vos žengę pirmą žingsnį: jūs tegalite aiškiai matyti – kur žengti sekantį žingsnį.

* Kiekvienas, pradėjęs naują gyvenimo etapą, susiduria su žmonėmis, kurie siekia nukreipti jį nuo pasirinkto kelio. Todėl turite būti pasirengę atsisveikinti su žmonėmis, kurie jus stabdo.

* Nešvaistykite savęs, besivaikydami kitų žmonių pritarimo – visada atsiras kažkas, kam neįtiksite arba kas nesupras jūsų.

* Kai tiksliai žinote, ko siekiate – esate laisvas. Tuomet siekiate savo tikslų, bet ramiai priimate pasitaikančius trukdžius ar sustojimus.

* Išmintingo žmogaus gyvenime nebūna nesėkmių – yra tik patirtis, ir kartais ji negatyvi.

* Ribokite savo poreikius ir tenkinkitės tuo, ką turite. Godumas atitolina žmogų nuo savęs ir priverčia pamiršti harmoniją.

* Nemalonumai gyvenime – tai signalai, kviečiantys atkreipti dėmesį į kažkurią gyvenimo sritį, pažvelgti į ją kitu kampu.

* Sveikatos problemos – tai dvasingumo trūkumo, o ne medicinos problemos: kai genda branduolys – genda ir visas vaisius.

* Jei žmoguje nėra blogio – jis jam nepavojingas.

* Atidžiai ir atsargiai vertinkite kiekvieną situaciją, stenkitės įžvelgti jos esmę. Neleiskite emocijoms užvaldyti jūsų – tai leis adekvačiai įvertinti situaciją ir atrasti teisingus sprendimus.

* Jei esate suirzę – susilaikykite nuo atsakymo. Pirmiausiai nusiraminkite ir tik po to tęskite bendravimą.

* Keiskite savo požiūrį į pagyvenusius žmones: padėti tam, kas vyresnis už jus, nereiškia padaryti gerą darbą – tai tiesiog žmoniškas elgesys.

* Gebėjimas išklausyti vyresniųjų – ne praeities atgyvena. Tai išmintis – išgirsti nuomonę tų, kurie gyvena Žemėje daug metų.

* Išmintis – geriausia apsauga gyvenime. Jei ji su jumis – neprapulsite ir ištversite bet kokius gyvenimo zigzagus.

* Jei šiandien pasidalinote su artimaisiais meile, gerumu, dėmesiu, rūpesčiu – reiškia, atlikote tai, kas yra svarbiausia kiekvieną dieną 🙂 ..

(Mintys iš dvasinio ugdymo knygų ir paskaitų, parinko ir surašė R. V. – ruvi.lt)

* Yra šio pasaulio Kūrėjas, yra ir įstatymai, kuriais kūrinija yra palaikoma ir tebekuriama. Mus mokė, kad žmogus yra gyvenimo šeimininkas, bet jei žmogus nežino kūrinijos įstatymų, kurios dalis jis ir yra, tuomet – bėda.

* Žmogus tuo pačiu metu yra kūrėjas (bendrakūrėjas), kūrinys (neužbaigtas) ir kūryba (procesas). Žmogaus kūryba ypatinga tuo, kad vienu metu jis kuria ir save, ir jį supančią aplinką. Kūrinijoje jis atlieka tam tikras funkcijas, kurių niekas kitas Žemėje atlikti negali.

* Žmogus susietas su Dievu – jis visada žmoguje, jis veikia per jį – be šio suvokimo nei būties, nei gyvenimo prasmės, nei Dievo plano paslapties įminti neįmanoma.

* Kai žmoguje pabunda suvokimas, kad Dievas yra jame – kartu bunda ir sąmoningumas, ir atsakomybė už pasaulio kūrimą (evoliuciją).

* Kiekvienas vaikas turi tokį suvokimą. Ir jei jis tinkamai auklėjamas – jis išsaugo šį suvokimą visą gyvenimą ir tampa sąmoningu kūrėju. Jei ne – tuomet jau suaugęs pradeda ieškoti žmonių arba žinių, kurios padeda atgauti šį suvokimą.

* Praradęs Dievą savyje, žmogus pradeda ieškoti jo išorėje, ir “padeda“ jam dažniausiai tokie patys žmonės, praradę dieviškumo suvokimą: netikri pranašai, mokytojai, vadai ir kiti “žinovai“, kurie stengiasi užimti Dievo vietą žmogaus sieloje.

* Žmogus be Dievo širdyje – bedvasis, neatsakingas ir nelaimingas (Meilės nepažinęs).

* Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiklos rezultatus. Blogį sutveria žmonės, kurie nesilaiko etikos dėsnių. Dvasinis išsivystymas – tai etikos dėsnių įvaldymo lygis.

* Etikos dėsniai, arba Kūrėjo Kodeksas – tai taisyklės, kurių dėka kuriamas gėris visų labui ir kurias pažeidę sulaukia blogio.

* Visuomenėje, kur nevystomas dvasingumas, deklaruojamas vertybes – laisvę, lygybę, teisingumą ir t.t. įgyvendinti neįmanoma. Bedvasis žmogus neturi atsakomybės jausmo, o visuomenės institucijos (teisėsauga, mokesčių tarnyba ir t.t.) tampa kontrolės ir prievartos įrankiu. O jei visuomenė valdoma remiantis prievarta – ji nesveika.

* Nesigilindami – kame blogio priežastys ir jų nepašalinę, žmonės visada kovoja su blogio pasekmėmis, o kova yra prievarta, už kurią ateina negatyvus atpildas. Tai – užburtas ratas: blogis pašalinamas tik pažinus jo prigimtį.

* Išmintis – ne žinių suma. Išmintis – pagrindinių kūrinijos dėsnių suvokimas ir jų taikymas kasdieniniame gyvenime. Jei žmogus sugeba skleisti gėrį pačiose sudėtingiausiose situacijose – jis turi galią kurti, o ne griauti šį pasaulį.

* Vakarykštis pasaulis išeina, jo vietoje žmonės kuria šiandieninį pasaulį. Ateitis prasideda šiandien: kokia ji bus, priklauso nuo kiekvieno žmogaus dvasingumo išsivystymo.

* Žmogus – sociumo centras: kiekvieną akimirką jis atspindi ir visuomenės būseną, ir asmenines savybes. Yra žmonės-kūrėjai, kurie sąmoningai kuria ir tai suvokia, bet yra ir žmonės-vartotojai, kurie nesuvokia kūrybos proceso ir kuria nesąmoningai, tačiau, kaip ir sąmoningi kūrėjai yra pilnai atsakingi už savo kūrybą.

* Jei žmogus supranta, kad gyvenimo esmė – evoliucija, tuomet jis ne tik uoliai darbuojasi, bet ir kiekvieną dieną peržengia vakarykštes savo žinių ir gebėjimų ribas, atverdamas ir įgyvendindamas naujas tobulėjimo galimybes sau ir kitiems. Tai – pagrindinė kūrėjo savybė: kūryba be tobulėjimo neįmanoma.

* Iš pradžių – dvasingas žmogus, o po to – ir naujas sociumas. Jei kiekvienas žmogus sukurs savo Meilės pasaulį – bus kuriama ir nauja visuomenė. Bet pirmiausiai žmogus turi tapti žmogumi, kuriančiu iš meilės pozicijos visų labui, laikantis etikos dėsnių.

* Žmonės turi suprasti, kad Meilės nebuvimas – tai Dievo nebuvimas. Kurti galima tik iš Meilės. Juk galiausiai šis pasaulis išstumia ir atsikrato visko, kame nėra Meilės. Dievas yra Meilė, Gėrio troškimas visiems yra Meilė.

* Pasitikėkime Dievu, tikėkime savimi, mylėkime visus.. Ir tegul klesti žmogus Meilės pasaulyje!

Mintys iš L. Klykovo knygos “Tegul klesti žmogus Meilės pasaulyje“, parinko ir iš rusų kalbos vertė R. V. (ruvi.lt)

* Gyvenimo prasmė ir tikslas – žengti už žinomų ribų aukštyn ir padėti vienas kitam evoliuciniame augime.

* Dvasinė pagalba – pati stipriausia.

* Sunkiausia užduotis – išvesti fizinį pasaulį iš inertiškumo vagos.

* Nauja – sunku, sena – jau netinkama. Tačiau nauja išreiškiama tik veiksmu.

* Tai, kas nepasiekiama šiandien – lengva rytoj. Sunkumai augimo kelyje tiesiogiai priklauso nuo senų įpročių. Todėl saugokitės jų – tegul jie atkrenta kaip nereikalingi lukštai.

* Išvalykime protą, atkimškime ausis, atmerkime akis – ir patys pamatysime savo iliuzijas.

* Išsklaidyti tamsą galima pakeitus minčių kryptį. Ne žodžiai, bet mintys audžia realybę.

* Štai tamsos veikimo pavyzdys: iš pradžių pasėti žmoguje abejonę, po to – užtvindyti troškimais ir išpūsti juos iki nusikaltimų, ir – dvigubas “derlius“ garantuotas.

* Atminkite: negalima mokėti už tarnystę Dievui. Kartu su auksu tikėjimas miršta.

* Dvasingumas visada nyksta, kai norime ir turime pernelyg daug daiktų.

* Nejaugi didvyriu vadiname karį, kuris gynė tėvynę, vedinas tik troškimo gauti ordiną?

* Atmetę tai, kas nereikalinga, atgauname paprastumą ir aiškumą. Gyvenimo paprastumas ir Naujo Pasaulio didingumo suvokimas atveria vartus į harmoniją.

* Gražūs siekiai veda į Aukščiausią Šviesą. Ne ginklu, bet tyromis mintimis laimėsime.

* Vaikas turi stipresnį teisingumo pojūtį, nei teisėjas.

* Paleistas į erdvę jausmas lyg bumerangas sugrįžta prie ištakų. Atpildas visada ateina pagal darbus.

* Naudingiau pažinti žmones, nei grožėtis jų kaukėmis.

* Kuo tikėti? Kur įrodymai? Dabar tiek netikrų pranašų… Įrodymai – tik darbuose. Melagis veda melo keliu, o melas visada baigiasi bloguoju – pagal tai atpažinsite tai, kas netikra. Vertinkime tik pagal darbą, o ne pagal žodžius.

* Būkime kantrūs ir nuoseklūs. Neieškokime vidurdienį vakaro. Keleivių nekantrumas negali pagreitinti traukinio eigos. Neskubėkime.

* Nauja diena atneša naujas galimybes ir polėkius. Paukštis prieš skrydį neįsivaizduoja, kaip įveiks vandenyną.

* Pasitikėkime gyvenimu. Viskas ateis tinkamu laiku: nakties virsmo į rytą akimirka akiai nepastebima.

* Kiekvienas medis džiaugsmingai puošiasi žiedais, bet mesdamas lapus neliūdi, nes žino, kad ateis pavasaris.

* Žiema – pavasario šauklys…

* Nėra amžinų išbandymų. Visi jie baigiasi, ir tuomet priartėjame prie artimiausio kelio, kuriame atsiveria naujos galimybės.

* Negalvokime apie kritimą, kai suteikti sparnai skrydžiui.

* Tikėjimas savimi ir tiesos paieškos kuria harmoniją.

* Tas, kas žino – eina ir ateina ten, kur turi nueiti. Dvasingumas vystomas minties tyrumu, kūrybiniu požiūriu į darbą ir džiaugsmo pojūčiu dėl savo misijos suvokimo.

* Turime ateiti iš iliuzijų prieblandos į šviesą. Turime pagaliau užaugti. Vaikščioti nuolat suvystytam nepatogu…

Mintys iš N. Rericho raštų rinkinio “Septynios didžiosios kosmoso paslaptys“

* Šioje Žemėje žmonės gyvena tūkstantmečius. Vyksta ilga evoliucija, tačiau per tą laiką žmonės taip ir neįgyvendino taikos visame pasaulyje. Žmonės niekada negyveno taikiai šioje planetoje.

* Per visą žmonijos istoriją vyko karai. Ir dabar – praktiškai kiekvienais metais kariaujama. Žmonės apskritai gyvena nuolat konfliktuodami – šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje..

* Tai faktai, tai mūsų visų realybė. Mes tik kalbame apie taiką, tačiau nuolat konfliktuojame ir kariaujame.

* Visi kalba apie taiką ir.. vis labiau ginkluojasi. Tai labai ciniška. Cinizmu niekada nieko gero nepasieksime. Mes nemokame mylėti, mes praradome užuojautos jausmą, mes vadovaujamės tik technokratišku protu, todėl mūsų mintys šaltos ir ciniškos.

* Kol žmonės nekenčia vienas kito, kol žudo vienas kitą – jie negali būti vadinami civilizuotais, nes jie elgiasi kaip barbarai.

* Evoliucija nevyksta savaime, ji vyksta tik pakeitus vidinę žmogaus būseną. Kai baigsis žmonijos kančia, karai ir konfliktai – galėsime kalbėti apie evoliuciją. Šiuo metu savo vidine būsena ir savo mintimis žmogus yra barbaras.

* Kadangi esame žmonės, turime vystyti savo žmoniškumą ir užduoti sau klausimą – ar galime taikiai visi gyventi? Kiekvienas sąmoningas žmogus turi užduoti sau svarbius klausimus: kodėl vienas žmogus žudo kitą? Vardan ko?..

* Jokios organizacijos iki šiol neišsprendė šio klausimo – karai ir konfliktai iki šiol tebevyksta. Organizacijos niekada nepasieks taikos, nes žmonės yra suskaldyti ir supriešinti tarpusavyje – ir individualiai, ir kolektyviai.

* Konfliktuoja artimi žmonės, kovoja tautos, kovoja ideologijos ir religijos. Net žmogaus gyvenimas suskaldytas ir supriešintas: yra viešas-išorinis gyvenimas ir yra vidinis, tarp kurių – prieštaravimai ir neatitikimai, t.y., vidiniai konfliktai.

* Bendra žmonijos bėda tame, kad ji kenčia dėl vidinių konfliktų ir susiskaldymo, kurie neišvengiamai pasireiškia ir išoriniame gyvenime. Taigi – taika gali būti pasiekta tuomet, kai žmonės neturės vidinių konfliktų.

* Iš kur jie atsiranda? Žmonės lyg kompiuteriai užprogramuojami įvairiais skleidžiamais šablonais, kurie ištrina žmoniškumo apraiškas ir ilgainiui tampa gyvenimo programomis.

* Pasekmė: konfliktas – kaip gyvenimo norma. Mūsų protas “užkrėstas“ konflikto bacila. Konfliktuodami platiname ją ir kartu žlugdome pačius save.

* Ką galite padaryti tiesiog dabar? Pasikeisti pilnai – psichologiškai, iš vidaus: pamatyti savo griaunančius mąstymo šablonus. Kai pamatote faktus (tiesą) – galite atsisakyti visko, kas jus griauna. Kai nustojate save apgaudinėti – baigiasi visi užprogramavimai ir mechaniniai procesai.

* Gali kilti klausimas: jei vienas žmogus išspręs savo vidinius konfliktus – kaip tai įtakos visą žmoniją? Atsakymas paprastas: visi mes esame susieti ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją, todėl tai, ką daro kiekvienas – įtakoja visus, ir – tai, ką daro visi – įtakoja kiekvieną. Kiekvienas iš mūsų gali tapti pokyčio iniciatoriumi ir pačiu pokyčiu.

* Jei norime taikos – turime pakeisti kryptį ir nekartoti to, ką žmonės darė tūkstantmečiais – tik tokiu būdu galime pakeisti savo realybę. Jei vėl ir vėl elgsimės taip, kaip iki šiol – rezultatai bus tie patys.

* Ir turime pasikeisti dabar, o ne rytoj ar po dešimtmečių, nes laikas – svarbus faktorius mūsų gyvenime: ateitis yra tai, kas vyksta dabar. T.y., savo dabartiniais veiksmais mes nulemiame savo ateitį – turime tai aiškiai suprasti.

* Todėl būtent dabar turime keisti savo įsitikinimus apie taiką – kad visų mūsų ateitis pasikeistų. Jei nestabdysime priešiškumo ir konfliktų – mūsų ateitis bus tokia pat, kaip dabartis.

* Ar turi žmonės pakankamai vidinių jėgų, kad pasikeistų ir taptų civilizuotais Žmonėmis – nežudytų vienas kito? Taip! Reikia tiesiog būti Žmogumi ir vystyti žmoniškas savybes, tuomet net mintis nekils kenkti kitiems ar daryti kažką nusikalstamo.

* Neskleiskite agresijos ir priešiškumo, pakeiskite tai žmoniškumu – meile, išmintimi, vienybe – jau šiandien, tuomet rytojus bus kitoks. Taika žmogaus širdyje – taika visame pasaulyje. Ir tai vienintelis kelias į visuotinę Taiką.

Mintys iš D. Krišnamurčio pasisakymo Jungtinių Tautų Organizacijoje jos 40-čio proga, vertė ruvi.lt