Dvasinio augimo Keliu

* Mokymas veiksmingas tik tada, kai taikome jį savo kasdieniniame gyvenime. Galime tai palyginti su alkanu žmogumi: jis nenumalšins savo alkio, jei tik grožėsis maistu – jis turi ištiesti ranką, paimti maistą ir pradėti valgyti.

* Dvasinio augimo Kelias – vienintelis, kuriuo keliaujant galima atrasti ir įgyti tikrai reikšmingas vertybes, suteikiančias gyvenimui pilnatvę. Nesuprantantys to žmonės stengiasi įgyti turtų ar valdžią, bet tai tik laikini, praeinantys dalykai, nesuteikiantys nei laimės, nei pilnatvės.

* Šiame pasaulyje yra dvi žmonių grupės: žinantys Dievo Planą ir jo nežinantys. Jo Planas – žmonijos evoliucija. Ir šis žinojimas – vienintelis svarbus dalykas Žemėje. Žinodamas Planą, žmogus stojasi į Dievo pusę – darydamas gerus darbus ir tokiu būdu mažindamas blogį: veikdamas evoliucijai, o ne egoistiniams tikslams.

* Būtent gebėjimas atskirti padeda suvokti – kas yra amžina, o kas – laikina: atskirti teisingą nuo neteisingo, svarbų nuo nesvarbaus, naudingą nuo žalingo, tikrą nuo netikro, savanaudišką nuo besąlygiško ir t.t.. Jei žmogus suvokia aukščiausias vertybes – jis niekada nenorės ir nesieks nieko kito.

* Bet koks egoistinis noras supančioja. Dvasingas žmogus daro gera ne dėl įvertinimo ar apdovanojimo, o dėl pačio gėrio, jo didinimo Žemėje.

* Kai kurie žmonės save stipriai apriboja dėl dangaus malonės – tai klaida, klystkelis, nes yra egoistinis sandėris: daromas veiksmas, už kurį tikimasi atpildo.

* Dvasingumas negali daryti sandėrių tarp gėrio ir blogio, bet kokiomis aplinkybėmis reikia daryti tik gera. Ir tingėti nevalia: reikia nuolat daryti gerus darbus.

* Svarbiau daryti kasdieninius smulkius, bet gerus ir naudingus darbus, nei vieną didžiulį darbą, kuris svarbus tik iš vartotojo pozicijos. Darbo apimtis nenusako jo reikšmingumo.

* Einantis dvasiniu Keliu turi mokytis mąstyti savarankiškai. Jis turi skirti – kokios žinios svarbios ir kurias verta pritaikyti. Dvasinis Kelias ilgas, ir kol žmogui bus prieinamos visos reikalingos žinios, svarbu, kad kiekviena nauja jų dalis papildytų jau turimas žinias, padėtų tobulėti ir skatintų eiti į priekį.

* Savo minčių jėgą dvasingas žmogus naudoja kilniems tikslams – taip jis tampa jėga, padedančia evoliucijai.

* Prieš kalbant reikėtų pagalvoti, ar ištarti žodžiai atneš gėrį – tiesą, geranoriškumą ir naudą. Jei ne – geriau patylėti.

* Negalima panirti į liūdesį ir neviltį. Neviltis – blogas jausmas, nes užkrečia kitus ir sunkina jų gyvenimo naštą – nei vienas žmogus neturi teisės to daryti.

* Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, žodžio ir veiksmo laisvę – kol tai niekam nekenkia. Visi žmonės nori laisvės, tačiau retas pripažįsta kito žmogaus laisvę.

* Dvasingumo Kelyje reikia išmokti labai svarbų dalyką – pamatyti Dievą kiekviename žmoguje ir žadinti geriausias žmogaus savybes – taip išgelbėsite savo brolį nuo pikta.

* Iš visų dorybių Meilė yra svarbiausia: jei ji stipri žmoguje – ji pritraukia ir kitas dorybes, o be Meilės visos dorybės nepakankamos.

* Dievas yra Meilė, ir jei žmogus nori susilieti su Dievu, jis turi būti kupinas besąlygiškos Meilės. Susilieti su Dievu ne dėl savęs, o tam, kad taptų Dievo Meilės laidininku ir skleidėju kitiems žmonėms.

* Kasdieniniame gyvenime toks susiliejimas išreiškiamas dviem būdais: nekenkimu jokiai gyvai esybei ir pasiryžimu visada padėti kitiems žmonėms. Keliaujantį dvasinio augimo Keliu atpažįstame pagal jo darbus..

Mintys iš Dž. Krišnamurčio knygos “Prie Mokytojo kojų“, parašytos 1910 metais

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s