O kas, jei..?

Kas, jei viskas, ko aš norėčiau – tai tylus, lėtas, paprastas gyvenimas? Kas, jei aš jaučiuosi laimingiausia ramioje erdvėje? Jei aš noriu gyventi taikoje su šiuo žinojimu apie save?

Pasaulis – tokia triukšminga vieta! Aplink garsiai šaukia apie tai, kad reikia blaškytis, kažko siekti, tapti geriausiu, uždirbti, pirkti, nugalėti ir norėti vis daugiau. Daugiau ir geriau.

Aukoti miegą vardan produktyvumo. Siekti viską atlikti geriau už visus. Jūsų gyvenimas turi būti ryškus. Darykite kažką grandiozinio, arba – sudie..

O kas, jei man tai netinka? Kas, jei tas nuolatinis bėgimas ir idealumo siekis atima gyvenimo džiaugsmą ir varo mane į neviltį? Išsekina.

Nejaugi to, kad aš tokia, kokia esu, gyva, nors ir neideali – nepakanka?

Kas, jei savo gyvenime aš nieko idealaus nepasieksiu, išskyrus tai, kad tiesiog būsiu žmona, mama, duktė, sesuo? Jei būtent mano artimieji yra patys svarbiausi mano gyvenime, aš juos myliu, ir jei tektų vėl rinktis – kaskart rinkčiausi savo šeimą.

Argi šito nepakanka?

Kas, jei aš nenoriu rašyti knygų, kurti didelį biznį ar skaityti paskaitas didelei auditorijai? Jei aš tiesiog noriu būti savimi?

Kas, jei aš noriu ramiai auginti savo vaikus ir kurti šiltą namų atmosferą savo artimiesiems? Galbūt, aš nesu ideali namų šeimininkė, kulinarė ar sodininkė, bet mūsų kuklūs namai, nors ir neįrengti pagal madingų dizainerių reikalavimus, visada jaukūs ir kupini meilės.

Kas, jei esu jau seniai ištekėjusi už savo vyro, ir mūsų meilė kasdien tik stiprėja, nors mūsų santykiai niekada nebuvo panašūs į pasakišką romaną, ir mes niekada neatitikome populiarių psichologijos knygų reikalavimų? Jei mums patinka leisti laiką ir kartu, ir atskirai? Ir mes laimingi, nors ir neatitinkame idealios santuokos standartų.

Kas, jei aš mama, kuri džiaugiasi motinyste, bet taip pat skiria laiką savišvietai ir kūrybai? Kuri myli, palaiko savo vaikus ir visada jiems padeda, bet ne visada laikosi įvairiausių ugdymo programų standartų, nes širdimi jaučia, kas geriausiai tinka būtent jos vaikams?

O kas, jei man netinka pašėlęs šiuolaikinės visuomenės gyvenimo tempas, ir aš net negaliu pradėti gyventi tokiu ritmu? Aš matau aplink daug žmonių, kurie pilni energijos, ištvermės ir puikiai jaučiasi, gyvendami tokiu tempu, bet žinau, kad asmeniškai man reikalinga tyla ir ramybė – tik tuomet sveiki mano kūnas, siela ir dvasia. Argi dėl to su manimi kažkas ne taip?

Kas, jei dėl savo gyvenimo būdo aš niekaip neįtinku kitiems, nors ir gerbiu jų pasirinkimą? Jei niekam nieko neperšu, bet tiesiog noriu tarpusavio supratimo ir nuoširdaus bendravimo?

Kas, jei aš priimsiu save tokią, kokia esu? Jei nustosiu barti save už neatitikimą standartams, kad gyvenčiau taikoje su savimi? Kad pripažinčiau, jog mano pašaukimas – tylus, paprastas, gražus, ramus gyvenimas. Kad būčiau savimi.

Aš manau, kad šito pakanka.

Pagal Kristos O’Reili tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas: pamąstymai..

*Minimalizmas jau tampa sparčiai augančia tendencija, ir tai ne tik pasikartojančių ekonominių krizių rezultatas, bet ir sveikas žmonių siekis atsisakyti visko, kas sujaukia jų gyvenimą – žmonės atsikrato visko nereikalingo, kad išsivalytų savo sąmonę, savo gyvenimą ir savo namus.

*Minimalizmas – ne kažkoks naujas madingas judėjimas, greičiau tai intuityvus noras gyventi harmoningai, todėl vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad vartotojiškas gyvenimas įtraukia į nesibaigiantį bėgimą paskui materialius daiktus, kuris užgožia bendražmogiškas dvasines vertybes.

*Vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: kodėl šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir daiktai tapo pagrindiniu vertingumo matu? Kodėl pinigais ir daiktais matuojamas žmogaus orumas ir pats gyvenimas? Kodėl laimė matuojamas daiktais ir pinigais? Kodėl vartotojiškas gyvenimas taip skatina egoizmą? Ir kodėl vis dėl to daiktai ir pinigai nesuteikia nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės?..

*Todėl minimalizmą galime pavadinti sugrįžimu į sveiką nuovoką, į natūralų, paprastą, harmoningą gyvenimą, kur dominuoja dvasinės vertybės. Minimalizmas neskatina žmonių apskritai nieko nenorėti ir nepirkti – šis gyvenimo būdas tiesiog primena mums, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės ir išmoko atskirti būtinuosius poreikius nuo primetamų.

*Mes gyvename agresyvaus marketingo epochoje, kai daiktai “pasensta“ jau tuo metu, kai tik žmogus įsigyja “naujausią“ modelį. Drabužių mados keičiasi kelis kartus per metus, o vis naujos “madingos“ kryptys įvairiose srityse – nuo interjero spalvų, išsilavinimo, sporto šakų, mitybos, laisvalaikio iki šuniukų ir kačiukų drabužių – dygsta lyg grybai po lietaus.

*Daugybė vis naujų ir dar naujesnių prekių kasdien informacinėje erdvėje siūloma, reklamuojama, rekomenduojama.. Ir nėra taip jau lengva išsaugoti sveiką nuovoką tokiame informaciniame triukšme, todėl žmonės galiausiai priima tuos visus primetamus naujus “poreikius“ kaip būtinus ir savaime suprantamus, ir.. skuba juos tenkinti.

*O iš tiesų – be tų visų “naujovių“ galima puikiai apsieiti.. Kuo mažiau galva užimta tuščiais, dažnai kvailais klausimais apie naują lėkščių formą, naujo dizaino spintelės rankenėlių dydį arba naujų kosminių technologijų čiužinio spalvą – tuo daugiau erdvės šviesioms, kūrybingoms mintims ir suvokimui, ko iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia.

*Klaidinga manyti, kad pirkdami vis naujus daiktus, žmonės investuoja į savo gerovę – dažniausiai yra visiškai atvirkščiai, tereikia sąžiningai pažvelgti į realybę: dauguma daiktų perkama dėl informacinio spaudimo apie “sėkmingumą“ sociume, didelė dalis daiktų perkama su paskola, o tai garantuoja tik nuolatinį stresą ir polinkį apsikrauti nereikalingais daiktais.

*Vartotojiškas gyvenimas labai sudėtingas, įtraukiantis ir reiklus, todėl atima daug laiko ir jėgų – žmonės net nepastebi, kaip tampa labai užimtais ir apsikrovusiais įvairiu balastu vartotojais.. Ir tai liečia ne tik realų, bet ir virtualų gyvenimą.

*Labai dažnai ir virtuali erdvė yra perkrauta daugybiniais kontaktais ir prenumeratomis socialiniuose tinkluose, kur “užeinama“ tik iš smalsumo, noro pasiginčyti ar prisišlieti prie “įžymybių“, bet kurie neturi jokio vertingumo ar praktinių žinių. Visa tai atima daugybę laiko. Minimalizmas ir šioje srityje siūlo įvesti “tvarką“ – atsisakyti visko, kas nereikalinga, kas neturi praktinės reikšmės ir nepadeda žmogui dvasiškai augti ir kurti.

*Minimalizmas išlaisvina, juk tikrai daug paprasčiau gyventi, kai nereikia nuolat galvoti apie naujus pirkinius arba primetamus “poreikius“, kurie padarys žmogų “laimingesniu“. Nes ne daiktai suteikia gyvenimui pilnatvę ir laimę, bet mūsų vidinė dvasinė būsena.

*Vartotojiškas gyvenimas su visa daiktų gausybe ir egoizmo skatinimu tegali nukreipti žmogų klystkeliais nuo dvasinių vertybių ir prigimtinių kūrybinių gebėjimų išraiškos. Vartotojas patiria didžiules deformacijas savo vertybių sistemoje, kurios sukelia gyvenime nuolatinę įtampą, baimę ir nerimą.

*Žmonės jau tiesiog pavargo nuo beprasmiško bėgimo pojūčio, kurį sukelia vartotojiškas gyvenimas. Atsikratę primetamų poreikių ir nereikalingų daiktų, jie atveria savyje žmoniškumą ir prigimtinius dvasinius poreikius – mylėti, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti, vienytis bendrai gerovei.. Tai yra kiekviename žmoguje – tame žmonių vidinė dvasinė stiprybė ir laimė 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Palikite save ramybėje..

Palikite visus ramybėje, tame tarpe ir save, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

Leiskite sau atsikvėpti.. Peržvelkite savo gyvenimą.. Ir pradėkite gyventi..

Mums nieko nesigauna tuomet, kai bandome kitus įsprausti į kažkokias savo taisykles ir lūkesčius. Kai norime kažką gauti iš kitų. Visiems kažką norime įrodyti..

Mes blaškomės, stengiamės atitikti, lygiuojamės į kitų pasiekimus, baiminamės atsilikti, rungtyniaujame.. Ir bėgame per gyvenimą lyg nuvaryti žvėreliai, besiblaškydami išstumdome kitus į šonus, bet nesugebame atrasti savo vietos..

O juk iš tiesų viskas paprasta.

Kiti mums duoda tai, ką gali ir kiek gali. Ir šito negalima pakeisti, nes ir mes kitiems duodame lygiai tiek, kiek galime ir ką galime.

Ir keista manyti, kad jei mums atrodo, jog žmogus gali duoti daugiau, tai mes būtinai turime jį priversti tai padaryti.. Neturime. Nes tai, kas gaunama dirbtinai – dirbtina ir išlieka..

Mes turime pasirinkimą – sutikti arba nesutikti. Ir visi kiti turi lygiai tokį patį pasirinkimą.

Mes puikiai mokame reikalauti iš gyvenimo, bet nemokame branginti praktiškai nieko iš to, ką turime. Mūsų užtenka labai trumpam, o paskui mes elgiamės kaip vaikai, laukiantys vis naujų dovanų ir atrakcionų.

Mes nieko nepaliekame ramybėje, net meilė susigūžia, pavargusi nuo santykių aiškinimosi ir nuoskaudų.. Vaikai atitolsta, nes mes primygtinai mokome juos to, ko patys nemokame.. Mylimi žmonės užsidaro, nes laukiame iš jų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos patys išsigalvojame..

Mes ir save įspraudžiame į siaurus rėmus, neigdami savo duotybę, ir labiausiai pergyvename dėl to, kad neatitinkame to primetamo, išskirtinai pinigais matuojamo sėkmingo žmogaus idealo.

Todėl dar kartą: palikite save ramybėje! Palikite visus ramybėje!

Siekite harmonijos su savimi, o ne išskirtinės valdžios prieš kitus.

Mokykitės pabusti su džiaugsmu.. Mokykitės pastebėti žmonėse geriausia ir būtinai jiems tai pasakykite! Savo trūkumus jie ir be jūsų žino..

Išmokite mylėti be pavergimo – laisvai ir didžiadvasiškai, o ne įtariai ir pavydžiai. Išmokite gyventi visapusiškoje švaroje – nuo minčių iki išplautų langų..

Mokykitės mąstyti kūrybingai kiekvieną kartą, kai kažką darote, o ne automatiškai remtis paruoštais šablonais, kurie sugalvoti masių valdymui, bet ne kiekvieno atskiro žmogaus situacijų sprendimui.

Išmokite pasitikėti žmonėmis, kuriuos mylite, ir jūs pamatysite, koks gali būti dėkingas žmogus, kurį išlaisvino nuo žeminančios kontrolės..

Atgaukite ryšį su gamta – tai vienintelė aukščiausia jėga šioje planetoje.. Norite stebuklo – pasėkite sėklą į žemę. Norite tikro grožio – pažvelkite į metų laikų kaitos įvairovę.. Norite jėgų – išmokite išgirsti savo kūno kalbą ir palaikykite harmonijoje tai, ką gamta sukūrė..

Gamtos dėsniai paprasti. Ir nelaimingais mes tampame būtent tuomet, kai tuščiagarbiškai bandome juos padaryti sudėtingais..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tokia paprasta laimė..

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas be fanatizmo

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė “nemadinga“?..

Yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus poelgių ir jo vidinės būsenos. Elgiesi teisingai – jautiesi puikiai, laisvai, džiaugsmingai. Elgiesi neteisingai – atsiranda prislėgtumas, įtampa, pyktis.

Padarei gerą darbą, pamatei nuoširdžią šypseną – ir pačiam šviesiau širdyje. Kažką aprėkei, su kažkuo susibarei – ką gi, bjauri nuotaika kelioms artimiausioms valandoms garantuota!

Atrodytų, tokia paprasta logika, bet kodėl gi tuomet pasaulyje tiek nelaimingų žmonių? Ir atsakymas lyg ir paprastas: elkis teisingai ir jausies gerai! Bet iškyla logiškas klausimas: o kaip yra “teisingai“?

Poelgio teisingumas nustatomas žmogaus pojūčiais po jo. Jei kažką padaręs jautiesi gerai – reiškia, elgiesi teisingai, o jei jautiesi blogai – tuomet elgiesi neteisingai. Ir šito neįmanoma išmokti, kaip kokių matematikos taisyklių, tai galima tik pajusti.

Vienas šviesus žmogus labai seniai pasakė tokius žodžius: “Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi.“ Ir juk iš tiesų – jei vadovausimės šia taisykle, tuomet VISKAS stosis į savo vietas.

Nori įžeisti žmogų? Pagalvok, aš tau pačiam būtų malonu išgirsti tai, ką tu nori pasakyti. Nori apgauti? O kaip pasijusi, jei apgaus tave patį? Arba, atvirkščiai – ar tau pačiam bus malonu patirti kitų meilę, rūpestį, nuoširdumą, palaikymą, dėmesį?..

Tuomet kodėl žmonija lyg užkerėta eina visai kita linkme, kodėl sėja bedvasiškumą?.. Juk akivaizdu, kad dabar žmonėms taip trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, palaikymo.. Tačiau aplink mes matome vartotojišką gyvenimą, skandalus, intrigas, prievartą, melą, egoizmą, priešiškumą.

Belieka konstatuoti: atėjo 21 amžius ir.. meilė dabar “nemadinga“. Nes mylintis žmogus yra viso dabartinio gyvenimo bedvasiškumo priešingybė.

Informaciniai ruporai šaukia apie kūniškas aistras, intymų gyvenimą, savimeilę, bet beveik nieko nekalba apie tyrą, besąlygišką meilę ir dvasingumą. Visuomenę nuo pat mažens moko rūpintis tik savimi, savo egoistiniais poreikiais ir pramogomis.

O vartojimo filosofija nuolat skatina pirkti vis naujus ir naujus madingus daiktus: telefonus, kompiuterius, automobilius, elitinius butus ir namus, naujausių kolekcijų drabužius.. ir užkrečia žmones neįveikiama aistra pirkti dar ir dar.

Ir mes taip susergame ta pirkimo priklausomybe, kad kartais net nesuvokiame, kodėl mes taip norime buto miesto centre už kosminę kainą, kur begaliniai transporto kamščiai ir klaiki ekologija, kodėl perkame rankinuką ar batus už mėnesio algą.. Nes reklama tvirtina, kad tai paskutinis mados klyksmas, kad tai – prestižo reikalas.

Todėl bėgdami paskui visas šitas madingas “vertybes“ mes siekiame karjeros, lipame per galvas, piname intrigas, pavydime, patiriame stresą, kovojame, įgyjame kompleksus, lendame į paskolas. Kad paskui, gyvenimo saulėlydyje apsižvalgytume ir suprastume, kad paliekame po savęs nuolat išeinančias iš mados krūvas šlamšto. Ir pajustume gilų nepasitenkinimą gyvenimu..

Bet mus taip įtraukia toks bėgimas per gyvenimą, tos kovos, aistros ir intrigos! Iš kur gi tame bėgime atsiras laiko tyrai meilei?.. Tokiose sąlygose žmonės bendrauja su kitais tik tada, kai jiems iš jų ko nors reikia arba kai galima jais pasinaudoti.

O paskui žmonės stebisi – kodėl jų gyvenime tiek nusivylimų ir liūdesio?.. O juk viskas paprasta: ką neši pasauliui, tą jis tau ir sugrąžina. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

Nori meilės? Mylėk žmones. Nori nuoširdumo? Būk nuoširdus su kitais. Nori, kad tau sakytų tik tiesą? Būk sąžiningas su žmonėmis ir nemeluok. Nori dėmesio? Būk dėmesingas. Tiesiog pradėk daryti tai, ką norėtumei matyti savo gyvenime – štai ir visa laimės paslaptis!

Tačiau tai ne egoistinis noras, o bendros gerovės siekis, nes žmogus gali būti laimingas tik laimingų žmonių visuomenėje. Prisimenate – po savo norų ir darbų turime gerai jaustis, tuomet tai teisinga! Todėl pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes egoistas gyvena tik dėl savęs – jis nemoka besąlygiškai mylėti, nemoka gyventi dėl kitų, nemoka kurti bendros gerovės.

Besąlygiška meilė – žmones vienijanti jėga, mylėdami mes gyvename vieni dėl kitų ir visų labui. O vartotojiškas gyvenimas užgesina mūsų gebėjimą mylėti besąlygiškai ir paverčia mus šaltais, bedvasiais vartotojais materialistais.

Vartotojas nuolat siunčia pasauliui egoizmą, godumą, puikybę ir kaip atsaką gauna tą patį: jis valia-nevalia įsisuka į nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo ir liūdesio ratą. Jis – bejausmis, “šaltas“ ir “kietas“, nes šilti žmogiški jausmai trukdo jo egoizmui. Meilę egoistas laiko silpnumu, sentimentalumu, senamadiška atgyvena..

Bet būtent meilė gali nutraukti šį užburtą bedvasiškumo ratą ir pažadinti žmones kurti kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Jau šiandien, jau dabar.

Todėl pradėkime kiekvienas nuo savęs: atverkime savo širdis tyrai, besąlygiškai meilei! Mylėkime – savo artimuosius, visus žmones, visą gyvybę, gamtą.. Ir meilė sugrįš ir augs, o pasaulis palengva prisipildys harmonija, džiaugsmu ir laime.

Nepamirškime: juk mes esame kūrėjai! Kurkime harmoniją, pajuskime bendros šviesios realybės kūrybos džiaugsmą 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Kas trukdo minimalizmui?

Minimalizmas – ne mada, o sąmoningas požiūris į būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl pirkdami daiktus su žymomis “simple“ ar “minimalist“, žmonės netampa automatiškai minimalistais – juk jie vis vien perka tai, ką jiems siūlo reklama, o ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Minimalistas perka daiktus tuomet, kai: yra būtinybė ar pagrįstas poreikis, arba – kai daiktas nepataisomai sugedo. Jo neįtakoja išorinė įtaka – reklama ar mada, todėl jo namai jaukūs, nes neapkrauti nereikalingais daiktais, drabužiai – visada saviti ir originalūs, o gyvenimas – laisvas nuo šablonų ir kūrybingas.

Minimalizmas – tai sąmoningas gyvenimas, todėl pirmiausiai reikia išsivalyti sąmonę nuo to, kas automatiškai, nepastebimai įtraukia į vartojimo karštinę. Taigi – kas trukdo pradėti gyventi minimalistiškai?

Pirmiausiai, žinoma, tai reklama – šimtus kartų per dieną ji tvirtina, kad vienokių ar kitokių daiktų pirkimas padarys mus laimingais, gražiais, sveikais, patraukliais, sėkmingais, turtingais, ypatingais..

Žmonės dažnai mano, kad jų neveikia reklama, bet tai netiesa, antraip reklamos gamintojai neskirtų jai tiek daug lėšų – ji kuriama taip, kad veiktų būtent tą smegenų dalį, kurios mes nekontroliuojame ir kuri yra atsakinga už mūsų impulsyvius veiksmus (tame tarpe ir spontaniškus pirkinius).

Apsisaugoti nuo reklamos poveikio galima tik sąmoningais veiksmais – atidumu tam, ką žiūrime ir klausome, ir – maksimaliu atsiribojimu.

Dar viena kliūtis minimalizmui – tai mada, jos tendencijos ir srovės, kurios keičiasi kartu su metų laikais ir liečia viską: drabužius, avalynę, rankines, kosmetiką, spalvas, kvapus, baldus, interjerą, automobilius, buitinę techniką, telefonus, kompiuterius, gėrimus, maistą ir – net kačiukų ir šuniukų veisles..

Atitikti mados reikalavimus – reiškia sutikti bėgti, taip, kaip tas asiliukas paskui pakabintą priešais nosį morką.. Tai sekinanti ir neįvykdoma užduotis, nes vos tik žmogus įsigyja kažką ultramadingo – labai greitai tai tampa beviltiškai senamadiška ir net juokinga.

Besilaikantis mados žmogus praranda nuovoką – kas jam iš tiesų patinka ir kas tinka. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis stilingas ir išskirtinis, bet iš tiesų jis tik prisijungia prie visų bėgančių paskui madą būrio, t.y., suvienodėja su jais.

Išeitis – suprasti, kas iš tikrųjų žmogui tinka ir patinka, ieškoti savo stiliaus, nebijoti saviraiškos ir kūrybingumo aprangoje ir savo namuose. Kai žmogus turi savo stilių – jo neveikia jokios besikeičiančios mados, nes jis atrado tai, kas leidžia jam jaustis gerai ir jaukiai.

Rimta kliūtis minimalizmui – polinkis lyginti save su kitais, arba – baimė neatitikti “statuso“ šablonų. Toks žmogus visada žvalgosi į kitus ir lygina save su kitais, ir dažniausiai –  savo nenaudai.

Jis nuolat liguistai ieško patvirtinimų (ir atranda!), kad kitų namai erdvesni, jie turtingesni, jų automobiliai naujesnio modelio, jų vaikai gabesni, jie dažniau atostogauja, jie nešioja madingiausius rūbus, jie turi įtakingų draugų, jie gražesni, ir apskritai – jie turi tai, ko aš neturiu..

Įveikti šią liguistą būseną padeda suvokimas, kad žmogaus orumą ir savigarbą lemia ne tai, ką jis turi, o tai, ką gero ir prasmingo jis nuveikia gyvenime. O jei ir galima save lyginti su kažkuo – tai tik su savimi praeityje, kad pamatytume savo pačių pasikeitimus ir vystymąsi.

Ir dar viena kliūtis minimalizmui – prisirišimas prie daiktų. Gali atrodyti, kad turėti daug daiktų yra labai gerai, tačiau taip nėra – dažnai tarp daugybės daiktų žmogus net pamiršta, ką jis turi, o kažko prireikus negali to daikto surasti.

Nenaudojami daiktai ne tik nereikalingas, bet ir reikalaujantis priežiūros balastas – jam reikia vietos, nedėvimus rūbus reikia saugoti nuo kandžių, o prireikus kažkokio daikto ar rūbo, viską reikia peržiūrėti ir vėl sutvarkyti. Tam reikia skirti ir nemažai laiko.

“Vaistas“ nuo tokių sandėlių paprastas: jei daikto ar rūbo neprireikė metus – galima drąsiai su juo atsisveikinti arba atiduoti kažkam, kam jo tikrai reikia.

Beje, minimalizmas puikus tuo, kad nereikalingų ar nenaudojamų daiktų žmogus tiesiog neturi, nes viskas naudojama apgalvotai ir tikslingai, o nauji daiktai įsigyjami tik iškilus poreikiui ar būtinybei.

Įveikus šias kliūtis, galima atgauti vidinę pusiausvyrą, sąmoningumą ir atsakyti sau į labai svarbų klausimą: “Turėti ar Būti?“. Minimalizmas mūsų laikais – tarsi stebuklinga lazdelė, kuri keičia gyvenimą iš pagrindų ir padeda patirti tyro gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Minimalizmas – sąmoningas gyvenimas

*Tai jau tapo mūsų kasdienybe – ideologija, kuri primeta “madingų“, bet nereikalingų daiktų pirkimą; vartotojų visuomenė, kuri perka tuos madingus daiktus; madingi daiktai, kurie laikui bėgant tampa nereikalingų šiukšlių kalnais; ir – šiukšlės, kurios nepastebimai užpildo ne tik priemiesčius, bet ir teršia dirvą, miškus, upes ir vandenynus..

*Savo veikla ir savo gyvenimo būdu žmonės nuodija ne tik supančią aplinką, gyvūniją, bet ir pačius save. Dabar žmonėms daugiau rūpi naujo telefono, madingo rūbo ar paskutinio modelio automobilio pirkimas, nei pasaulinės ekologijos, bado ar skurdo problemos. Ir kol žmogus nepabunda iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ar jo asmeniškai nepaliečia rimtos problemos (nedarbas ar ligos) – jis stengiasi atitikti visus primetamus “idealaus gyvenimo“ šablonus.

*Ir jis nepastebi, kad bėga užburtu ratu – tai nesibaigiantis troškimas vartoti, nepasitenkinimas nuo pirkinių, neviltis dėl pinigų trūkumo naujiems pirkiniams, paskolos ir skolos.., ir – vėl vis nauji ir nauji pirkiniai..

*O reklamos gamintojai labai gerai žino trumpiausią kelią į žmonių asmeninę sąskaitą – jie visomis išgalėmis stengiasi užvaldyti žmonių dėmesį, sugalvodami vis naujus “sėkmingumo“ kriterijus, kurių pagrindą sudaro vis nauji daiktai, kuriais žmonės užpildo savo namus, galvas, o galiausiai – ir sielas.

*Taigi – jei norime atsiriboti nuo primetamo išorinio poveikio ir manipuliacijų mūsų sąmone, turime būti sąmoningi ir atidūs tam, kam mes skiriame savo dėmesį. Kur mūsų dėmesys – ten ir mūsų gyvenimo energija, todėl mokykimės atsiriboti, išjungti garsą, nedalyvauti ar atsitraukti nuo to, kas neša sumaištį į mūsų gyvenimą ir atitraukia mus nuo tikrųjų vertybių.

*Juk, iš esmės, vartotojiška filosofija manipuliuoja pozityviais lūkesčiais ir.. žmonių nepilnavertiškumo pojūčiu, vis siūlydama kažką, kas padarys žmones “laimingesniais, sveikesniais, turtingesniais, geriausiais, patraukliais, populiariais, sėkmingais“.. Ir visa tai – parodai ir kitų pavydui! Ir retas susimąsto, kad tai tik dar labiau didina nepilnavertiškumą, kompleksus ir nepasitenkinimą gyvenimu – nes neįmanoma įsigyti tų vis naujų ir dar naujesnių “idealaus gyvenimo“ ir “laimės“ atributų..

*Vartotojiška filosofija padaro gyvenimą labai sudėtingu ir painiu – žmogus galiausiai netenka sveikos nuovokos, orumo ir adekvatumo, jis nuolat bėga paskui taip trokštamą, bet nepasiekiamą šabloninę-daiktinę laimę.

*Mus išmokė pirkti ne iš būtinybės, o dėl malonumo. Todėl pirkimas tapo priklausomybe, o pirkinys – silpnybės akimirka ir trumpa euforija, po kurios seka nusivylimas ir noras tą euforiją pakartoti.

*Pabusti iš vartotojiškos priklausomybės padeda minimalizmas. Būtent minimalizmas yra vartotojiško gyvenimo priešingybė ir sugrįžimas į paprastą, tikrą, laimingą, harmoningą gyvenimą. Ir tai ne mada ir ne perdėtai taupių žmonių fantazijos – tai būtinųjų žmogaus poreikių supratimas ir tikrųjų dvasinių gyvenimo vertybių suvokimas.

*Bet nėra taip lengva atsipeikėti iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ir pinklių – reikia gerokai pravalyti sąmonę nuo viso primesto informacinio balasto, kuriuo žmonės pradeda vadovautis savo gyvenime. Visų pirma reikia keisti savo mąstymą, ir minimalizmas labai padeda kelyje į sąmoningumą ir gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus.

*Tai atmetimas to, kas nereikalinga ir sąmoningas gyvenimo resursų naudojimas. Tai labai atsakingas pasirinkimas – ką mes paliksime ateinančioms kartoms: įkvepiančią patirtį ir harmoningą supančią aplinką, ar – krūvas nereikalingų daiktų ir kalnus šiukšlių.

*Svarbiausia, ką reikia suvokti – nei pinigai, nei daiktai nedaro mūsų laimingais. Vartotojiška filosofija sukeičia vietomis tikrąsias ir dirbtinas vertybes. Laimė gimsta meilėje, geruose darbuose, kūryboje, bendros gerovės kūrime ir vienybėje, laimė – mūsų harmoninguose veiksmuose, o ne daiktuose. Minimalizmas – tai tikras, paprastas, laimingas gyvenimas 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Apie primetamus išvaizdos šablonus

Jei pažvelgsime į viešąją informacinę erdvę, visur pamatysime išdailintus, ištobulintus jaunų žmonių atvaizdus, kurie kviečia į juos lygiuotis. Tarsi žmonės gyventų sugalvotos amžinos jaunystės erdvėje, kur nėra natūralaus grožio, brandaus amžiaus, o tuo labiau – senatvės.

Ir žmones traukia tokie vaizdai.. Na, bet reikia nemažų nuolatinių pastangų, kad žmogus būtų bent artimas tam tobulam paveikslėliui iš žurnalų ar reklamos. O viską, ko tam reikia, paslaugiai siūlo kosmetikos, drabužių ir visų kitų grožio atributų gamintojai ir paslaugų tiekėjai.

Žmonėms iš mažens skiepijama mintis, kad jie turi siekti diktuojamų grožio idealų, nepaisydami savo natūralios išvaizdos ar amžiaus ypatumų. Dauguma yra tų grožio stereotipų veikiami iki liguistų fobijų, supirkdami visas įmanomas grožio priemones ar neatpažįstamai keisdami savo išvaizdą plastinėmis operacijomis.

Bet jau ir nemažai žmonių pradeda abejoti jais – juk tie stereotipai pirmiausiai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems amžiaus pokyčiams, todėl sukelia žmonėms vidinius prieštaravimus. Be to, toks didžiulis dėmesys išvaizdai atitraukia dėmesį nuo svarbiausių gyvenimo sričių – dvasinio tobulėjimo, bendrų žmonijos problemų, evoliucinių tikslų..

O ir nėra, tiesiog negali būti kažkieno sugalvotų ir primetamų grožio standartų, kurie dabar vis labiau tolsta nuo natūralumo. Bet nuolat matydami fotošopo koreguotus atvaizdus, žmonės tiesiog praranda nuovoką, kas gi apskritai yra natūrali išvaizda ir natūralus grožis, ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkartoti tą dirbtiną, o todėl taip sunkiai pasiekiamą išvaizdos standartą.

Ir vis daugiau žmonių supranta, kad didžiulė grožio industrija kraunasi milijardus iš to, kad skiepija žmonėms nepasitenkinimą savo išvaizda ir čia pat paslaugiai pasiūlo “vaistus“ nuo to nepasitenkinimo – nuo madingų rūbų ir kremų raukšlėms “lyginti“ iki procedūrų “neteisingai“ klubų formai ištaisyti ir plastinių operacijų.

Kanadietė Anik Robinson savo tinklapyje papasakojo apie savo ir ją užkalbinusio kosmetikos pardavėjo pokalbį, kuris susilaukė didelio susidomėjimo, nes patvirtino moterų siekį spręsti pačioms, kaip jos nori atrodyti.

Šis pokalbis buvo maždaug toks:

“.. Aš ėjau oro uosto sale, kai mane užkalbino vienas iš vietinių kosmetikos pardavėjų:

– Jūsų oda taip natūraliai atrodo.. Juk jūs beveik nesinaudojate kosmetika, tiesa?

– Naa.. nee, nesinaudoju, ir ką gi?

– Leiskite, aš atspėsiu, kiek jums metų? – paklausė pardavėjas ir nurodė 12 metų mažiau, nei man yra iš tiesų.

– Apsieikime be tokių akivaizdžių liaupsių. Aš atrodau pagal savo amžių ir tai yra normalu.

Pardavėją akivaizdžiai sutrikdė toks mano atsakymas:

– O gal leisite pasiūlyti jums serumą veidui? Juk jei nepradėsite rūpintis savo veidu tiesiog dabar, tai jau 45 metų jūsų raukšlės bus žymiai ryškesnės. O tuomet jau kremai nepadės.

– Palaukite. O kas ne taip su moterimi, kuri keturiasdešimties metų atrodo kaip keturiasdešimtmetė?

– Na, jūs gi žinote, maišai po akimis, žąsies kojelės akių kampučiuose. O juk mano kremas odai apie akis gali tai ištaisyti vos per 15 minučių!

– Bet mano maišai po akimis atsirado dėl mano vaiko, kurį aš labai myliu. Jis blogai miegojo iki dvejų metų. Ir aš laiminga, kad turiu ir jį, ir tuos maišus. Žąsies kojelės? Mano vyras labai linksmas žmogus, ir aš labai daug juokiuosi su juo. O jam smagu matyti, kad aš juokiuosi. Ne, jūsų kremas man, ko gero, nereikalingas…

Pardavėjas pradėjo nervintis:

– Tai galima ištaisyti dabar, o štai kai sulauksite 50 metų, bus jau pernelyg vėlu. Ir tada raukšles ir nukarusią oda sutvarkys tik operacija.

– Palaukite. O kas ne taip su penkiasdešimtmetės moters raukšlėmis? Mes su vyru nemokame stabdyti senėjimo. Ir mes dažnai juokaujame, kokiais juokingais raukšlėtais senukais abu būsime. Mano vyras pasens. Ir aš pasensiu. Mes visi pasensime, tai gyvenimas.

Pardavėjas pradėjo nervingai žvilgčioti į kitus pirkėjus, kurie klausėsi mūsų pokalbio:

– Gerai, jei problema kainoje, tai aš galiu padaryti nuolaidą visam kremų komplektui. Viso labo 199 doleriai už tris kremus, tai pigiau net už botoksą!

– Aš dabar gerai atrodau. Ir gerai atrodysiu ir 45, ir 5o metų todėl, kad moters senėjime nėra nieko blogo ar nenatūralaus. Ne visi išgyvena iki senatvės, todėl žinote, tai net tam tikra privilegija. Ir man nepatinka, kad jūs bandote savo prekybą grįsti brandaus amžiaus moterų žeminimu. Ačiū, man nereikalinga jūsų kosmetika.

Aš buvau tiesiog šokiruota tuo, kiek pinigų jis gauna iš pirkėjų, pasakodamas jiems baisias istorijas apie “seną raukšlėtą veidą“..

Tai mano veidas. Ir būtent tokį jį myli mano vaikai ir mano vyras. Ir man jis patinka.

Taigi – nepasiduokite primetamo grožio standartams. Užduokite nepatogius klausimus tiems, kas naudoja tokį scenarijų, siekdami jums kažką parduoti. Klauskite – “kas ne taip su moters grožiu?“ – taip ilgai, kol šis scenarijus pagaliau nustos veikti.

Mes galime pakeisti pasaulį ir sustabdyti šią išvaizdos tobulumo neurozę. Tegul ateinančios kartos gyvena be jos. Tiesiog nemokėkite pinigų tiems, kas jus gąsdina, o paskui pelnosi iš jūsų baimių.“

Parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt