Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.
Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.
Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.
Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.
Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.
Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.
Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės, sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.
Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.
Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.
Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.
Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.
Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.
Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.
Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.
Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..
ruvi 