Geraširdiškumas, atjauta, pagalba..

*Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba.

*Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

*Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

*Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

*Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

*Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

*Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

*Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

*Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

*Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

*Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

*Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

*Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

*Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

*Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

*Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

*Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Mylėkime ir saugokime vieni kitus.. Geros visiems savaitės 🙂 !