Apie vaistažoles

Kaip teisingai rinkti vaistažoles?

Antžemines augalų dalis – lapus, stiebus ir žiedus reikia rinkti sausu oru, kai nėra rasos. Nerinkite smarkiai apdulkėjusių ir nešvarių augalų, o po stipriai veikiančių vaistažolių rinkimo nusiplaukite rankas. O esant drėgnam orui galima iškasti šaknis ir gumbus, nes prieš džiovinant juos reikia nuplauti.

Pumpurus paprastai renkame anksti pavasarį (kovą ir balandį), kai jie subręsta, bet dar nesprogsta. Šiuo metu jie ypač turtingi veikliosiomis medžiagomis. Džiovinami pumpurai vėsioje vėdinamoje patalpoje, nes šilumoje jie gali išsiskleisti.

Žievę nuimame nuo jaunų, 3-4 metų šakų. Tai atliekame pavasarį, kai sustiprėja sulos judėjimas ir žievė lengvai atsiskiria (balandis – gegužė). Nuimame nedideliais gabalėliais ir tik ten, kur ji lengvai atsiskiria.

Lapus skiname sveikus, pilnai išsivysčiusius. Jie renkami visą vasarą, augalų žydėjimo metu.

Žolynus nupjauname žydėjimo metu, ties apatiniais lapais arba 15-20 centimetrų su žydinčia dalimi.

Žiedus renkame žydėjimo pradžioje – tuomet jie nebyra ir išsaugo spalvą džiovinant. Skinami tik žiedai be stiebų.

Vaisius ir uogas renkame sausu oru, ryte, jiems pilnai subrendus ir prisirpus, tačiau kol dar jie nebyra.

Šaknis ir gumbus paprastai iškasame rudenį, tačiau galima ir pavasarį, kol nepradeda augti antžeminė dalis. Rudenį šaknys būna stambesnės ir turi daugiau veikliųjų medžiagų.

Sėklos renkamos sausu oru, tik pilnai subrendusios ir nepakenktos.

Kaip teisingai džiovinti vaistažoles?

Džiovinat iš augalų išgarinamas vanduo. Džiovinti pradedame ne vėliau kaip po dviejų valandų nuo surinkimo. Veikliosios medžiagos išlieka tik teisingai juos išdžiovinus. Vaistažolės teisingai išdžiovintos, jei šaknys, stiebai ir žievė lengvai lūžta, žolė ir žiedai lengvai sutrupinami, vaisiai ir uogos suspaustos nesulimpa, o sėklos lengvai byra tarp pirštų.

Yra du džiovinimo būdai: natūralus (ore, saulėje arba pavėsyje) ir dirbtinis – kai šildome iki tam tikros temperatūros, kol išdžiuva. Džiovinti galime lauke ar patalpoje, o taip pat specialiose džiovyklose.

Saulės spinduliuose džioviname šaknis ir apdžioviname uogas ar vaisius. Juos išdėliojame 2-3 centimetrų sliuoksniu ir kelis kartus per dieną pavartome.

Pavėsyje džioviname lapus, žoleles ir žiedus – kad neprarastų savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į pundelius ir pakabinti.

Teisingai išdžiovintos vaistažolės gali turėti nuo 8 iki 15%, o vaisiai ar uogos – iki 20% drėgmės.

Kaip teisingai saugoti vaistažoles?

Jei drėgnas oras, vaistažoles išsaugoti sunku, nes jos sugeria drėgmę. Sudrėkusios jos netenka savo gydomųjų savybių. Vaistažolėms kenkia ir tiesioginiai saulės spinduliai. Pakenktos vaistažolės pakeičia spalvą ir kvapą. Jokiu būdu negalima jų saugoti polietileniniuose maišeliuose.

Teisingai saugomos vaistažolės specialiuose medžiaginiuose maišeliuose arba dėžutėse, išklotose standžiu popieriumi.

Kiek laiko galioja vaistažolės?

Net teisingai saugomos vaistažolės ilgainiui praranda savo gydomąsias savybes. Todėl:

lapai, žiedai, žolynai saugomi 1-2 metus;
vaisiai ir uogos – 2-3 metus;
žievė, gumbai ir šaknys – 3-5 metus.

Vaistažolės netinkamos vartoti, jei atsiranda stabilus nemalonus kvapas arba dingsta būdingas tai vaistažolei kvapas; jei atsiranda puvėsis arba pelėsis; jei pakenkia graužikai.

Visiems linkiu sveikatos ir saulėtos artėjančios Žolinės 🙂 !!

Sveika gyvensena – sveikata

Kiekvienas gyvas organizmas optimaliai gyvena ir vystosi tam tikrose sąlygose. Pavyzdžiui, augalo sėklą sodiname į dirvožemį, laistome ir tręšiame, ir tik tokiu atveju galime tikėtis, kad ji sudygs ir išaugs. Kad būtume sveiki, mes taip pat turime palaikyti visų organizmo funkcijų veiklą. Visos organizmo sistemos veikia palaikydamos griežtą pusiausvyrą: gavimo ir iškyrimo, šilumos ir šalčio, veiklos ir poilsio, šarmų ir rūgščių, ir t.t.. Kol išlaikoma tokia pusiausvyra, yra palaikomas energetinis balansas ir žmogus yra sveikas.

Liguistos būsenos – tai žmogaus gyvybinių sistemų pusiausvyros praradimas. Ir, atvirkščiai – jei palaikomos natūralios, prigimtinės žmogaus organizmo funkcijos, tuomet jis puikiai funkcionuoja ir sugeba, reikalui eant, mobilizuotis ir atsistatyti. Organizmo sistemų veiklą išderina toksinės medžiagos, netikęs gyvenimo būdas, neteisinga mityba ir negatyvios mintys. Tokie išderinimai paprastai pasireiškia įvairiais sutrikimais:

– žemas vidinis organizmo tonusas, dažnas nuovargis, energijos trūkumas;
– nusilpsta imuninė sistema ir dėl to sunkiai priešinasi įvairioms ligoms;
– chroniškas silpnumo ir prislėgtumo pojūtis;
– dažni skausminiai pojūčiai.

Kai nuolat pažeidžiami sveikatos palaikymo ir balanso principai, organizmo apsauginės sistemos jau negali priešintis tokiems pakenkimams. Be to, chroniški pažeidimai galiausiai keičia organizmo struktūrą, o pažeistoje terpėje vystosi patologiniai mikrobai, sukeliantys įvairias ligas.Todėl pirmiausia ir protingiausia, ką tokiu atveju reikia padaryti – tai atsisakyti visko, kas išderina bei trikdo organizmo veiklą ir sugrįžti prie sveikatą palaikančio, natūralaus žmogui gyvenimo būdo.

Sunkių ligų atvejais, be reikalingų medikamentų, taikomos ir dietos, gerinantys kraujo cirkuliaciją pratimai, odos ir sąnarių masažai, organizmo valymas, kvėpavimo pratimai, vandens procedūros, ir būtinai – teigiamos emocijos. Turi būti suteiktos visos sąlygos organizmui sveikti ir atsistatyti. Sveika gyvensena – ne tik geriausias sveikatos palaikymo būdas, bet ir patikimas būdas įvairių ligų gydymui.

Tai labai skiriasi nuo to, kaip įprato gyventi ir gydytis šiuolaikiniai žmonės. Šiuolaikinė medicina pasiekė aukštumų, įveikusi nemažai pavojingų ligų ir išvysčiusi vaistų pramonę. Tačiau.. atsiranda vis daugiau vadinamų civilizacijos ligų – dėl neteisingo gyvenimo būdo, pernelyg gausios. nesubalansuotos mitybos ir žalingų įpročių, o jas gydyti žmonės įprato kovodami su liga (pasekme) ir mechaniškai taisydami patologiją, o ne išsiaiškindami ir pašalindami ligos priežastį.

Nėra lokalių susirgimų ar atskirų organų ligų – visuomet serga visas organizmas, nes tai sistema. Todėl jei norima pasveikti, gyvybiškai svarbu suprasti ligos atsiradimo priežastis ir aktyvinti natūralius organizmo atsistatymo rezervus. Į medikus kreiptis būtina, tačiau sveikimo procesas – mūsų pačių rankose. Svarbiausi klausimai, kuriuos turėtume sau užduoti, jei pajutome sveikatos sutrikimus ar jei susirgome:

– Koks mano gyvenimo būdas?
– Ar turiu žalingų įpročių?
– Kokia mityba? Kiek skysčių išgeriu?
– Kokia mano aplinka?
– Kokios gyvenimo problemos kelia nerimą?
– Kokia mano psichinė būklė?
– Kokius vaistus vartoju?

Išsiaiškinus šiuos klausimus, galima suprasti – kas išprovokavo simptomus ar ligą, ir kaip galima pakeisti gyvenimo būdą ar mitybą, kad pasveiktume. Nepamirškime, kad yra ir sveikti padedančių medikų – dietologų, fitoterapeutų, fizioterapeutų – kreipkimės į juos. Su jų pagalba galima numatyti aiškų ir konstruktyvų planą – kaip pasveikti, bei išmokti kaip gyventi taip, kad nesirgtume ir būtume sveiki.

Naivu galvoti, kad mūsų organizmas – atsitiktinų elementų kratinys, kuris veikia savaime ir kuriam neįmanoma pakenkti. Tai saviapgaulė, nes viskas šiame pasaulyje vystosi arba degraduoja – kito kelio nėra. Žmogaus organizmas – gyvas, ir tam, kad gyvybė būtų optimaliai palaikoma, reikalingos tam tikros sąlygos. Kad būtume sveiki, turime imtis atsakomybės už savo sveikatą ir mokytis sveikos gyvensenos.

To tikrai verta mokytis, nes sveikata tai: aukštas gyvenimo tonusas ir energija be jokių stimuliatorių ir gyvenimiškos jėgos surogatų; stipri imuninė sistema, todėl sergama ypač retai ir lengvai; džiaugsmingas fizinės jėgos, vidinės laisvės ir pozityvumo pojūtis. O nemokėdami palaikyti sveikatos, mes blaškomės, puolame į kraštutinumus ir esame pasiryžę patikėti bet kokiomis išorinėmis priemonėmis, tik ne savo organizmo rezervais.

Mokykimės sveikos gyvensenos, ji paprasta: optimalus gyvenimo režimas, subalansuota mityba, fizinis krūvis, grynas oras, saulė, vanduo, teigiamos emocijos.. Būti sveiku galime išmokti kiekvienas, jei sąmoningai to siekiame. Visiems iš širdies to linkiu 🙂 !

Sveika gyvensena – kraštutinumas?

Visi kalbame, kad sveikata yra brangiausias turtas. Tačiau kodėl į sveikai gyvenančius žmones dažnai žiūrima kaip į keistuolius? Ar iš tiesų natūralus, artimiausias žmogiškai prigimčiai gyvenimo būdas yra kraštutinumas? Toks klaidingas požiūris vyrauja todėl, kad žmonės dar neįprato nuolat rūpintis savo sveikata ir ją palaikyti, todėl patys dažnai puola į kraštutinumus. Pažiūrėję atidžiau į gyvenimą, labai greitai juos pastebėsime.

Pradėkime nuo gyvenimo būdo. Pripažinkime, kad dabartiniai žmonės gyvena nejudriai, t.y, nėra pastovaus fizinio krūvio. Šaltuoju metų periodu judame ypač mažai, o sukruntame prieš vasarą, kai pamatome savo nejudrumo rezultatus. Va tuomet jau puolame sportuoti su tokiu uolumu, lyg ruoštumės olimpiadai. O atvėsus orams, vėl susisiaučiame į šiltus rūbus ir “užmiegame“.. iki pavasario. Ar tai ne kraštutinumai?

Arba mityba – valgome visko tiek daug ir be sistemos, lyg būtume auginami svoriui.. o paskui alinamės dietomis – vėl kraštutinumai. Iškreiptas mūsų požiūris ir į poilsį – po išeiginių dienų turėtume kibti į darbus pailsėję ir žvalūs, tačiau kartais jas praleidžiame taip audringai, kad net posakis gimė: “pirmadienis – sunki diena“. Po tokio “poilsio“ iki savaitės vidurio atsigaunama, o paskui – vėl viskas iš naujo. Panašiai elgiamės ir per atostogas..

Kraštutinimu sveikatos srityje daugelis skaito gyvenimą be žalingų įpročių. Bet juk žalingais jie todėl ir vadinami, kad kenkia sveikatai – logiška? Beje, nesunkiai pastebėsite, kad draugų suorganizuoti vakarėlį su alkoholiu rasite visuomet, laiko tam taip pat visada rasite. O štai kompaniono sportuoti ieškosite ilgai, jei apskritai rasite – juk užimti dabar žmonės.. Ar nekeista, kad gadiname sveikatą ypač uoliai, o štai ją palaikyti sunkiai randame laiko?

Daugybė mūsų gyvenimo įpročių tikrai neteikia sveikatos – tą patvirtina ir vis didėjantis įvairių susirgimų skaičius. Daug kenksmingų gyvenimo įpročių buvo perduodama iš kartos į kartą – dažniausiai dėl nežinojimo. Tačiau palyginus su ankstesnėmis kartomis, mes turime didžiulį privalumą – informaciją. Mes turime pasirinkimą: rinkti informaciją apie sveiką gyvenseną ir mokytis gyventi sveikai, arba tęsti ydingą patirtį.

Kol žmogus nesupras, kad sveikata yra palaikoma sveiku gyvenimo būdu, tol jis sirgs. Kito kelio būti sveikam tiesiog nėra – atėjo laikas mokytis sveikatos kultūros. O kraštutinumai sveikatos srityje yra tuomet, kai iš vienos pusės – gyvename nesveikai ir aliname savo sveikatą, o iš kitos – visais būdais ją stipriname: intensyviai sportuojame, kaistame prityje, neriame į ledinį vandenį.. Tokie kraštutinumai, žinoma, yra pavojingi sveikatai.

Paskui stebimės: štai pasportuoju, pasilaikau dietų, pavalgau sveikai, maisto papildus pageriu, o sveikatos nėra ir energijos trūksta. Taip yra todėl, kad gyvename kraštutinumais, kurie yra harmonijos pažeidimas. Sveikatos palaikymas yra kasdieninis ir nuolatinis – tai dienos režimas, sveikas maistas, judėjimas, grynas oras, gera psichinė būsena. Ir, žinoma, nieko, kas sveikatą alina.

Sveika gyvensena – ne tik sveikatos palaikymo būdas, bet ir didelė vertybė. Ji dovanoja mums pilnavertį kokybišką gyvenimą, kuomet galime gerai jaustis, būti laimingais ir žvaliais bei realizuoti savo unikalius gebėjimus. Argi galime tai vadinti kraštutinumu?

Kaip manote?

Laiškas, kurį norėtume gauti kiekvienas :)

Atsisveikinimas

Sunku rašyti tau šį Laišką. Ašaros smaugia ir gumulas gerklėje.

Bet parašyti jį reikia, nes aplinkybės pasirodė pernelyg rimtos!

Mes taip ilgai buvome kartu, tiek daug su tavimi išgyvenome, tiek kartu nuėjome, ir štai dabar – atėjo laikas mums su tavimi išsiskirti.

Taip-taip! Niekas nesitęsia amžinai – ir mūsų bendravimas – taip pat.

Manau, iš pat pradžių buvo aišku, kad mes su tavimi ne amžiams.

Manau, ne kartą ir ne du, ne vieną bemiegę naktį, ne vieną nykų rytą tavo galvoje šmėsteldavo mintis: “Juk kada nors mes išsiskirime? Juk kada nors, vieną rytą aš suprasiu – dabar mes gyvensime atskirai, be šių pastovių susitikimų, žodžių, emocijų.“

Žinoma, labai norėtųsi, kad mūsų bendravimas būtų amžinas, bet pastaruoju metu tavyje vyksta keistos permainos.

Ir jos daro mūsų bendravimą neįmanomu!

Tai-taip! Tu jau ne tas žmogus, su kuriuo kadaise susipažinome!

Tu jau kitaip reaguoji į atsitikimus tavo gyvenime, į įvykius, į žmones…

Ir dabar gauti iš tavęs tai, ką galima buvo gauti anksčiau – tiesiog nerealu!!!

O mes taip norime!

Todėl atėjo laikas mums atsisveikinti.

Atsisveikinti ir išsiskirti VISIEMS LAIKAMS!

Gyvenk taip, kaip žinai.

Pasufleravimai, patarimai, stumtelėjimai, kurie anksčiau taip greitai sąlygodavo tam tikrus tavo veiksmus – jau neveikia!

Tu dabar pats sau šeimininkas. 😦

Ir bendros kalbos mes jau nerasime.

Lik sveikas. Mes niekada daugiau nebūsime kartu!

Mes, tavo… nors dabar jau ne tavo – PROBLEMOS, VISOS TAVE PALIEKAME!

TU MŪSŲ, SAVO PROBLEMŲ, DAUGIAU NEMYLI!

Pastaruoju metu mes matome tave pernelyg pasikeitusį.

Pernelyg pozityvų, pernelyg išmintingą!

Tavęs jau nestumtelsi į isteriją, nesugraudinsi ir nepravirkdysi kaip anksčiau.

Tavęs jau nenuskriausi.

Tu jau nesiimi apie mus galvoti parų paras, APIE MUS, APIE SAVO PROBLEMAS!!!!!

Mes nesame daugiau svarbiausios tavo gyvenime.

Tuomet tebūnie taip, kaip tu nori. 😦

Mes išeiname!!! Lik sveikas!!!

Mes daugiau negalime pakęsti tavo pozityvumo!!!

Baisu pagalvoti, kaip tu dabar gyvensi be mūsų, kaip tu gyvensi be problemų! 😦

Mes verkiame. Verkiame ašaromis tų, kas buvo su tavimi taip ilgai!!

Mes raudame prarasdami tokį žmogų, kaip tu!

Bet kito kelio nėra.

Lik sveikas!!

Tavo buvusios problemos!

Autorius: Kūrinija, šaltinis čia.

Smagaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!!

Gyvenimo pilnatvė

Dvasiškai augame visą gyvenimą. Tam, kad augtume patys ir kad padėtume dvasiškai augti savo vaikams, mes turime žinoti dvasinio augimo etapų užduotis. Jei jas išmokstame laiku, mes tampame dvasiškai brandūs ir jaučiame gyvenimo pilnatvę. Dvasinis augimas – tai kūrybinio žmogaus potencialo išskleidimas, visų žmogiškų dorybių ir geriausių savybių vystymas – tai yra visa tai, kas padaro žmogų žmogumi, kas leidžia jam gyventi harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Žeme.

Pirmasis dvasinio augimo tarpsnis yra iki dvidešimties metų. Labai svarbus periodas, kai augti visapusiškai padeda ir apsaugo artimiausi žmonės. Viskas nauja, todėl žmogus mokosi pažinti save ir pasaulį per jausmus, emocijas ir pojūčius. Savęs išbandymo laikas, gebėjimų ir talentų ieškojimas. Tai periodas, kai žmogus turi išmokti savarankiškumo ir atsakomybės. Jei to neišmokstama, atsiranda dvasinio augimo sustojimo požymiai:

– niūrumas, atsiribojimas nuo artimų žmonių;
– nepasitikėjimas, naujovių ir pokyčių baimė;
– nesugebėjimas būti savimi;
– emocionaliai infantilios, kartais isteriškos reakcijos į įvykius;
– aplinkinių kaltinimas dėl savo nesėkmių, reikalavimas nuolatinio dėmesio ir palaikymo;
– sekimas negatyviais pavyzdžiais.

Ties šio periodo užduotimis dažnai įstringama, todėl matome tiek daug neatsakingų ir nesavarankiškų žmonių. Daugelis dėl savo nesėkmių kaltina tėvus ir vaikystę. Tačiau jei tėvai kažko neišmokė ar ne taip mokė, tai dažniausiai dėl nežinojimo. Kaltinimai nieko nekeičia ir net pats artimiausias žmogus negali ištaisyti vaikystės poveikių, o tuo labiau augti dvasiškai už kitą žmogų – tai individualus procesas. Jei norime pajudėti į priekį, pirmiausiai turime mokytis savarankiškumo ir atsakomybės.

Antrasis dvasinio augimo laikotarpis – nuo 20 iki 40 metų. Aktyvios saviraiškos ir kūrybos, bendradarbiavimo ir partnerystės, veiklumo socialiniame gyvenime ir šeimos kūrimo laikas. Tai gyvenimo periodas, kai turime išmokti surasti atramą savyje, pripažinti savo vertę – kaip žmogaus, kaip asmenybės (saviaktualizacija). Jei to neįvyksta, pasireiškia dvasinio augimo sustojimo požymiai;

– žmogus dvasiškai silpnas, nes nuolat remiasi į kitus, o ne į save;
– nuolat ieškoma išorinių autoritetų;
– prisitaikoma, formuojama netikra asmenybė ir kaukės;
– nuslopinama drąsa ir užgesinamas kūrybingumas;
– jausmų nebrandumas.

Išjudėti padės pasitikėjimo savimi ir veiklumo ugdymas, bendravimas, savo tikslų formavimas, mokymasis analizuoti ir daryti išvadas. Kai žmogaus atramos taškas – jame pačiame, tuomet jis yra dvasiškai stiprus. Tokiam žmogui nereikia išorinės atramos, juo neįmanoma manipuliuoti. Todėl reikia mokytis būti atrama sau, būti patikimu sau pačiam, orientuotis pirmiausiai į savo nuomonę.

Trečiasis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 40 iki 60 metų. Dvasinio brandumo laikas, kai dvasinės žmogaus savybės ypač svarbios, nes jos šiame amžiuje – pagrindinė atrama. Tai metas dalintis savo patirtimi, mokytis ir plėsti savo žinias, kurti ir džiaugtis tuo, kas jau sukurta. Priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, augo dvasiškai ar ne, jis jau gauna savo veiksmų rezultatus: gerus ar formalius santykius su žmonėmis; saviraiškos rezultatus ar jų nebuvimą; meilę ir džiaugsmą ar šaltumą ir liūdesį. Ryškiausias dvasinio nebrandumo požymis šiuo laikotarpiu – atitikimas patarlei “žilė galvon, velnias uodegon“. Tokių negatyvių požymių yra ir daugiau:

– gobšumo apraiškos;
– ilgi pokalbiai apie senatvę;
– atitikimų įvairioms ligoms ieškojimas ir pastovus “gydymasis“;
– proto vystymo sustojimas – apsiribojama prablaškančia literatūra ir buku televizoriaus žiūrėjimu;
– sustiprinta globa savo suaugusiais vaikais, kišimasis į jų gyvenimą;
– jaunimo kritikavimas ir savo moralumo iškėlimas;
– bėgimas paskui jaunystę.

Kaip pratęsti dvasinį augimą, jei sustojote šiame etape? Pirmiausia – išmokti džiaugtis tuo, kas jau yra gyvenime ir aiškiai suprasti, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo įdomias užduotis. Rasti laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų: mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi.. Juk galite būti savimi tikruoju – ir tai nuostabu!

Sekantis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 60 metų. Tai dvasinės išminties laikas, kai žmogus tampa jos turėtoju ir skleidėju. J. Merfis šį laikotarpį pavadino auksiniu, nes jei žmogus teisingai vystosi, tai šis periodas turi būti ypač šviesus ir įdomus dėl sukauptos patirties ir išminties pritaikymo. Jis pastebėjo, kad dvasingi žmonės šiame amžiuje atlieka daug svarbių darbų bei atradimų. O L. Burbo klausė visų, kurie niurzgia, sulaukę tokio amžiaus: “kam tuomet mokomės visą gyvenimą – kad sukrioštume ir suvaikėtume? Ne! Mokomės tam, kad pritaikę sukauptas žinias, gyventume sveikai, pilnatvėje ir džiaugsme. Liūdesys dėl tokio amžiaus – tik neteisingo požiūrio pasekmė.“

Šis laikotarpis – labai ryškus žmogaus dvasios atspindys: jei žmogus piktas, šaltas ir uždaras, tuomet šis periodas niūrus ir liūdnas. O jei teisingai augo dvasiškai visą savo gyvenimą – šiuo metu turės tiek šviesos savyje, kad jos užteks ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Šio laikotarpio dvasinio nebrandumo požymiai:

– pyktis, ateities baimė;
– pavydas jaunystei;
– neapykanta senatvei;
– polinkis į smerkimą ir notacijas;
– tuščiadvasiškumas.

Tai savęs praradimo pasekmė, sukauptos, bet nesuvoktos klaidos, atramos savyje neturėjimas. Tuo tarpu šio garbaus laikotarpio užduotis – būti išminties ir meilės laidininku savo artimiems žmonėms ir visiems aplinkiniams. Kaip nesustoti šiame periode? Būti atviru, bendrauti, keliauti, kurti, judėti, skaityti – gyventi, pajusti amžiaus laisvę! Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau kurti, tęsti mėgiamus darbus ir dalintis savo išmintimi.

Neskirstykime gyvenimo į įdomius ir neįdomius, vertingus ir nuobodžius periodus – kaip pavadinsime juos, taip ir gyvensime. Vertinga ir įdomi kiekviena gyvenimo akimirka. Kiekviename iš mūsų yra poreikis tobulėti ir auginti savo gražiausias žmogiškas savybes. Jos skleidžiasi pamažu – nuo paprastų iki sudėtingiausių. Kad jas išskleistume, turime nuolat augti dvasiškai – tuomet ir jausime gyvenimo pilnatvę 🙂 .

Dvasinis augimas – gyvenimo pilnatvė

Dvasia žodyne apibrėžiama kaip psichinės žmogaus veiklos veikimo akstinas, o dvasingas žmogus – turintis daug psichinių jėgų. Vienas iš kertinių, prigimtinių žmogaus gyvenimo uždavinių – atskleisti savo dvasinį potencialą, augti dvasiškai. Dvasingumas vystomas visą žmogaus gyvenimą, jį galime pavadinti gyvenimo varikliu ir pagrindu. Ką reiškia dvasiškai augti, ir kaip atpažinti – augame dvasiškai ar sustojome? Kokios dvasinio augimo užduotys jaunystėje, o kokios – brandžiame amžiuje? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti.

Gyvenime visko mokomės palaipsniui – nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Tas pats principas taikomas ir dvasiniam augimui. Jei išmokstame to, kas yra reikalinga tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, tuomet lengvai pereiname į sekantį gyvenimo etapą ir esame laimingi bei jaučiame gyvenimo pilnatvę. Jei neaugame dvasiškai, tuomet jaučiame vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tą vidinę tuštumą dažniausiai bandome užpildyti išoriniais dalykais ir įspūdžiais, ir dėl to tik dar labiau susipainiojame.

Vyrauja ir klaidingas įsitikinimas – kad dvasingumo galima išmokti, pasiekti tam tikrų praktikų, metodikų pagalba, kad jį gali suteikti dvasinis mokytojas, arba galima staiga “nušvisti“ ir tapti dvasingu. Jei viskas būtų taip paprasta, mes jau seniai gyventume kitokiame pasaulyje.. Įvairios psichologinės ir dvasinės praktikos iš tiesų padeda geriau pažinti save, suprasti mūsų psichikos veikimo principus ir gyvenimo dėsnius. Retas žmogus vysto savo dvasingumą laiku, nenutrūkstamai ir nuo pat pradžių, todėl jos reikalingos kaip priemonės, padedančios susibalansuoti, suprasti savo užduotis ir galimybes. Jei siekiame gyvenimo pilnatvės, pirmiausiai turime suprasti, kad dvasinis augimas – nuolatinis procesas.

Žmogus yra dvasinga, sąmoninga, sudėtingai organizuota būtybė. Kai savo galimybes nukreipiame ir naudojame tik išorinėms reakcijoms ar kūno instinktams, tuomet vietoje dvasingumo auginame egoizmą ir visas su juo susijusias savybes, arba – nepasitikėjimą savimi ir uždarumą. Tokiu atveju savo psichines jėgas naudojame, iš esmės, savęs griovimui, nes jei neatskleidžiame savo dvasinio potencialo – vyksta degradacija. Ji juntama kaip slegianti vidinė tuštuma.

Mūsų dvasinio augimo periodai yra suskirstyti tam tikrais vienas į kitą pereinančiais periodais. Ne tik senieji mokymai, bet ir šiuolaikinė psichologija išskiria skirtingas žmogaus gyvenimo etapų užduotis. Jei neišvystome kažkurio etapo užduočių, į kitą pereiname nepasiruošę. Tai panašu į mokyklos klases: tam, kad pereitume į sekančią, turime išmokti ir įsisavinti kursą tos, kurioje mokomės. Kitaip nesuprasime, painiosimės ir darysime klaidas.

Kuo daugiau etapų praleidžiame be tam etapui reikalingo dvasinio augimo, tuo daugiau vėliau reikia pastangų, kad išmoktume tai, ką praleidome. Tai kaip pastatas: mes negalime jo statyti nuo viršaus, mes būtinai turime išlieti pamatą ir statyti namą nuo apačios. Žinoma, kuo daugiau praleidžiame, tuo daugiau laiko reikia skirti dvasinių pamokų suvokimui, tačiau jei sąmoningai ir kryptingai to siekiame, tuomet pradines užduotis su suaugusio žmogaus galimybėmis įveikiame gana greitai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl mes taip mažai žinome apie dvasingumą, jo vystymo etapus? Ir kodėl netaikome dvasinio augimo principų gyvenime, jei jie tokie svarbūs? Matyt, todėl, kad žmonija evoliucionuoja, vystosi, ir tik neseniai pasiekė tokį suvokimą, kai gali suprasti ir įvertinti: kas padeda žmogui gyventi harmoningai, o kas – trukdo. Be to, gyvename susiliejimo amžiuje, kai įvyko informacinis šuolis, ir mūsų sąmonė jau leidžia aprėpti ir apjungti tiek senųjų mokymų palikimą, tiek naujųjų mokslų žinias.

Apie dvasinio augimo etapus, dvasinio augimo sustojimo pasekmes ir būdus užpildyti augimo spragas – sekantį kartą.