Apie polinkį nerimauti

Nerimą pelnytai siejame su nemaloniais pojūčiais – baime ir psichiniu diskomfortu. Iš kur jis atsiranda ir kam apskritai reikalingas nerimas? Pasirodo, realioje kritinėje ar stresinėje situacijoje (kurių gyvenime nėra daug) nerimas – normali ir adekvati emocinė reakcija, adaptacija, mobilizuojanti visą organizmą reikalingiems veiksmams – tai apsauginis prisitaikymo mechanizmas. Visais kitais atvejais nerimas yra nenatūralus, patologiškas ir kenksmingas.

Skirtumas tarp adekvataus ir patologiško nerimo tame, kad patologiškas nerimas gali tapti žmogaus charakterio bruožu ir negatyviai veikti jo gyvenimą. Be to, tai liguista emocinė būsena, sukelianti rimtus biocheminius procesus organizme ir išeikvojanti didžiulius psichikos resursus. Nevaldomas įprotis nerimauti gali peraugti į panikos priepuolius ir tapti depresijos ar fobijos priežastimi. Kokiu būdu įsitraukiame į tokį nemalonų polinkį?

Klasikinės patologinio nerimo priežastys yra kelios:

– Įprotis nerimastingai suvokti realybę formuojasi vaikystėje, kai nerimas sutapatinamas su rūpestingumu. Linkę nerimauti tėvai perduoda šį polinkį savo vaikams, ir jie suaugę automatiškai savo rūpestį išreiškia kaip nerimą.

– Iš tėvų perimame ir savęs suvokimo modelį: kaip tėvai mus traktuoja, taip mes priimame save. Jei tėvai nuolat nerimauja, negalėdami pasitikėti vaiku, tai toks elgesys užsifiksuoja ir žmogus auga nuolat nerimaujantis, abejojantis ir nepasitikintis savimi.

– Per tėvų polinkį nerimauti galime išmokti klaidingai “įžvelgti“ galimus pavojus ir įgyti įprotį nerimauti “dėl visa ko“, kuris nėra patikimas orientyras, perspėjantis apie realų pavojų.

– Būtent įprotis nerimauti tampa neigiamu charakterio bruožu ir padaro žmogų nepasitikinčiu, baimingu ir liguistu.

– Nerimas (kaip ilgalaikis pojūtis) gali atsirasti po sunkios fizinės ar psichinės traumos, rimtos ligos. Tokiu atveju reikalinga psichologinė reabilitacija.

– Nerimas – daugelio psichinių ligų simptomas ir priežastis, taip pat kai kurių vaistų vartojimo pasekmė, abstinencijos sindromo palydovas, B grupės vitaminų trūkumo pasekmė.

Kad neįsitrauktume į ilgalaikį nerimą, kuris yra ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas, turime suprasti jo atsiradimo priežastis ir išmokti stabdyti jo pirmąsias apraiškas. Kitaip tai gali išsivystyti į stabilų įprotį, ir tuomet su nerimu reaguosime į bet kokius galimus ar esamus įvykius. Šio įpročio veikimo schema vienoda: žmogus randa savo praeityje nemalonių pavyzdžių (kryptingai ignoruodamas kitus) ir projektuoja juos į ateitį – tuo tarsi sau patvirtindamas, kad nerimauja ne be reikalo.

Taip išgyvenama nemaloni, miglota, kartais ilgalaikė baimė dėl ateities įvykių: ji atsiranda tuomet, kai dar nėra (ir gali nebūti) realios grėsmės žmogui, bet jis jos jau laukia. Tai polinkis išgyventi nerimo būseną be realios priežasties (pvz, pažiūrėjus trilerį ar siaubo filmą), kuris gimdo absurdiškas baimes, darančias didžiulį neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Žmogaus reakcijos tampa neadekvačios, jis nevaldo savo būsenos, ir tai padaro suaugusį žmogų pasimetusiu ir psichologiškai nesaugiu.

Polinkis nerimauti daugiau būdingas vaikams (dėl jų imlumo), moterims (prisiminkime mamų nerimą dėl vaikų) ir emociškai jautriems žmonėms. Vyrai taip pat nerimauja, tačiau rečiau tai pripažįsta. Nerimas lengvai plinta ir persiduoda kitiems, tačiau jei priežasties tam nėra, nelinkę nerimauti žmonės nurimsta greitai, kai tik baigiasi nerimo provokacija.

Žmonės intuityviai privengia nuolat nerimaujančių žmonių, nes jaučia jų slegiančią būseną, kuri persiduoda kitiems kaip nepaaiškinamas vidinis diskomfortas ir poreikis nuo tokio žmogaus atsiriboti. O psichologai pripažįsta, kad polinkis nerimauti (anxiety) yra šiuolaikinės visuomenės socialinė liga: tai vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų, dėl kurio atsiranda ne tik psichinis diskomfortas, bet ir įvairios fobijos, depresijos ir neurotinės būsenos.

Todėl nepamirškime: nerimas – tik kritinėms gyvenimo situacijoms, kasdienybėje jam vietos neturi būti. Pajutę nerimą, įpraskime savęs paklausti: ar yra objektyvi priežastis nerimauti? Ar padeda nerimas išspręsti tai, dėl ko nerimaujame? Ir – jei reikia, visuomet imkimės konkrečių veiksmų keisti nerimą keliančią situaciją.

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

7 mintys apie „Apie polinkį nerimauti“

  1. Labas Vilte,

    Labai informatyvus straipsnis, šaunuolė 😉 Iš nerimo gimsta ir ligos, nepasitikėjimas, pyktis ir aišku baimės. Nerimaujantis žmogus sukuria tokias situacijas, kurios jo nerimą ir patvirtina. Žmogus juk yra kūrėjas. Draugo mama nerimavo, kad ją kas nors gali užpulti einant anksti ryte į darbą. Taip ir nutiko, net du kartus. O dabar nerimas dar labiau išaugo ir viena neina į mišką, nes kai ji pamato miške napažystamą žmogų tai galvoja, kad ją ruošiasi užpulti. Nerimas tai lyg silpnesnė baimės forma. Šį jausmą galima pakeisti labai paprastai, kai tik pradeda plaukti neigiamos mintys apie kažką kas sukelia nerimo jausmą, reikia pastebėti šį mąstymo procesą ir pasakyti sau STOP. Sustabdžius negatyvų mąstymą būtina iškart pakeistį jį pozityviu. Taip save stebint po kiek laiko nerimas išnyks.

    Patinka

  2. Labas rytas, Evaldai 🙂

    teko pačiai aiškintis šitą klausimą, nes po avarijos nerimas buvo jau nevaldomas, o siūlomas gydymas medikamentais man nepriimtinas. Kai išsiaiškinau viską, tai tikrai, pasirodo, valdoma būsena, kaip ir visos kitos: arba jos mus valdo, arba mes jas.. Besiaiškindama pririnkau nemažai medžiagos, kuria ir pasidalinau :).

    Iš tiesų – nerimaudami kuriame ir situacijas, dėl kurių nerimaujame – juk tai, apie ką daugiausiai laiko galvojame, ir tampa mūsų gyvenimo programomis. O paskui sakome: žinojau, kad taip bus.. O juk galima “žinoti“ ir kitaip..

    Man apskritai keistas fenomenas taip uoliai pasiduoti neigiamoms mintims, kurios galiausiai perauga į stabilias būsenas ir nuodija gyvenimą. Ir kas įdomu – mes jų nepastebime ir tada atrodo, kad vis kažkas iš išorės mums gadina gyvenimą.

    Tavo pasiūlytas būdas pasitvirtino ir man: iš tiesų nerimas yra įkyrus ir nepastebimai užvaldo beveik visas mintis, tuomet pradedi nerimauti ne tik dėl savo problemos, bet ir dėl artimų žmonių, vos jiems iškėlus koją iš namų, o vaizduotė pripiešia tokių siaubo scenarijų, kad oj..

    Nerimą galima stabdyti tik sąmoningai, tai vienintelis būdas jo atsikratyti. Pradžioje tai nelengva, bet galiausiai jis traukiasi ir gyvenimas akivaizdžiai skaidrėja 🙂 ..

    Dėkui, kad pasidalinai pavyzdžiu iš gyvenimo ir sava metodika, manau, daug kam bus naudinga :).

    Patinka

  3. Aš norėčiau atskirai pakalbėti apie motinų nerimą dėl savo vaikų. Matau kad visos mano draugės nerimauja dėl savo vaikų, ne tik aš. Negaliu net pagalvoti apie tai, kad reikės dukrytę išleisti į gyvenimą. Mane apima panika vien nuo šitos minties. Pasaulis atrodo pilnas pavojų, o ji dar tokia maža. Nežinau kaip atsikratyti nerimo. Man minčių stabdymas nepadeda. Būčiau labai dėkinga jei kažką patartumėte. Gal kažkas panašius jausmus pergyvena?

    Patinka

  4. Labas, Vaiva 🙂

    Mamų nerimas dėl savo vaikų, matyt, vienas iš labiausiai paplitusių. Bet jei pažiūrėsite į tokį nerimą kitaip, manau, tikrai jo atsisakysite..

    Pirmiausia – ar nerimas kažką keičia, ar pagerina? Tikrai ne. Antra – skirkime nerimą nuo rūpesčio ir globos. Paprastai rūpinamės ir globojame tuos, kas negali savimi pasirūpinti. Jei apie vaikus – juk besirūpindami jais, juos dar ir ugdome, t. y., atskleidžiame jų kūrybinį potencialą, mokome būti savarankiškais, mokome gyventi – ir tai vyksta palaipsniui. Mokome to, ką pagal amžių vaikas gali išmokti.

    Juk neišleisite mažo vaiko į judrią gatvę ar neduosite jam nepažįstamų ar pagal amžių netinkamų prietaisų, visko mokysite nuo paprastų dalykų iki sudėtingų ir būsite šalia, kol to reikės.

    Kol vaikas mažas ir bejėgis, žinoma, sunku jį įsivaizduoti savarankišką ir stiprų. Bet tam ir yra suaugę – jie šalia tol, kol vaikui to reikia. Vėliau po truputį vaikas pradeda kažką daryti savarankiškai, ir tėvai jau jam gali patikėti tam tikras užduotis.

    Be to, nerimaujantys tėvai – prasti mokytojai.. Kad kažko išmoktume, reikia paskatinimo, padrąsinimo, tiesa? O jei nuolat nerimaujame, tai vaikui sunku savimi pasitikėti. Ir nepamirškime, kad kiekvienas žmogus turi savisaugos instinktą, ir, reikalui esant, mobilizuojasi.

    Nerimaudami nieko nuo nieko neapsaugosime, tik kursime įtampą. Vietoje to mokykimės adekvatumo. Nes jaudintis dėl to, ko nėra ar dėl to, kas gali būti – tuščias ir labai nemalonus reikalas..

    Jei atsiranda kažkokios nemalonios būsenos, visuomet pravartu išsiaiškinti jų kilmę, veikimo mechanizmą – tai padeda jas suprasti ir jų atsikratyti. O patarimai tinka tik patiems patariantiems, nes kiekvienas remiasi asmenine patirtimi 🙂 .. Todėl aš parašiau tik savo nuomonę 🙂 ..

    Vaiva, jei ieškote sprendimo, būtinai jį rasite, tik ieškokite. Iš širdies jums to linkiu 🙂 !

    Patinka

  5. Dar norėčiau pridurti dėl Vaivos nerimo. Man labai pažystama situacija kai visi aplinkui galvoja vienodai ir nerimauja dėl kažko, taip pat vienodai. Tai ir itraukia į tą viesulą ir tą žmogų, kuris mano visai kitaip. Dažniausiai draugės ir draugai nesikeičia, o reikia atrasti drąsos savyje ir keisti save ir požiūrį į drauges. Aišku tai nėra lengva iš pradžių, bet nuo kažko pradėti reikia 🙂 Tiesiog kai draugės pradės kalbėti apie savo vaikus ir pradės pasakoti “baisias“ istorijas, kaip jų vaikai vos nepergriuvo, ar vos kažko nepasidarė arba pasidarė kažką (paprastai maži vaikai viską nori pažinti ir tai natūralų jei kažką pasidaro sau netyčia:) reikia atrasti savyje ryžto ir nesutikti su draugėmis, o į viską pažvelgti visai kitu kampu. Pasakykit, kad nėra dėl ko nerimauti, juk vaikai gyvi ir sveiki. Galima nukreipti pokalbį visai kita linkme. Pavyzdžiui, kad vaiką palikote vieną kambaryje, o jūs išėjot į parduotuvę ir grįžusi radot vaiką taip pat bežaidžiantį. Aplinkiniai žmonės visai kitaip reaguos į tokias situacijas, kurios teikia pasitikėjimo dievu, kad vaikui viskas bus gerai. Ilgainiui draugės gali taip pat užsikrėsti tuo pasitikėjimu 😀 tiesiog yra nemažai būdų sau padėti. Vienas iš paprastesnių tai mantros kalbėjimas. Užsirašyti pozityvų sakinį, kuris sukelia gerą jausmą ir pozityvias emocijas ir jį sau pasakyti garsiai ar mintyse 4 kartus iš eilės. Galima 2 ar 3 kartus į dieną tai sakyti. Sakinys gali skambėti taip: mano vaikelis yra visiškai saugus šiame pasaulyje, jį supa mylintys ir išmintingi žmonės, jį gyvenime lydi sėkmė, meilė, džiaugsmas ir išmintis, todėl man nėra dėl ko nerimauti.

    Ten kur yra meilė, baimei ir nerimui vietos nelieka 😉

    Patinka

  6. Vaiva, mes tam čia visi ir susirenkame, kad išsiaiškintume, palaikytume, pasidalintume ir suprastume :D..

    Jaukaus visiems vakaro :)!

    P.S. Ir aš dėkoju Evaldui už patarimą ir nuostabią afirmaciją apie vaikučių saugumą :).

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s