Dao keliu

* Pirmieji, seniausi Dao mokytojai buvo paprasti sodiečiai. Jų pažiūros klostėsi kopiant granitinėmis kalnų keteromis, dirbant žemę bei iriantis upių platybėmis. Triūsas ir kelionės pamažu atskleidė didžiąją gyvenimo tvarką. Jie matė, kad saulė, mėnulis, žemė bei vandenynai gyvena tam tikru ritmu. Jie taikėsi prie metų laikų kaitos. Stebėjo, kaip gimsta ir gyvena žmonės, kaip kuriasi ir žlunga karalystės.

* Nieko nėra statiško, nes viskas – pradedant saulės ar mėnulio fazėmis, baigiant iškylančiomis ir vėl žlungančiomis imperijomis – teigia begalinį, ciklišką virsmą. Visos mokytojų patirties išvadą reiškė Dao ženklas: keliu einantis žmogus. Jis tiksliai išreiškia ir organišką kosmoso – didžiulio, harmoningo, dinamiško kūno – judėjimą, ir kelią, kuriuo kiekvienas iš mūsų eina per gyvenimą.

* Mokiniai, norėję pažinti Dao, siekė vadovautis vyresniųjų išmintimi. Mokymas nebuvo formalus. Senovės išminčiai sutikdavo mokyti kiekvieną norintį, jei tik jausdavo, kad žmogus nuoširdus. Po to jaunesnysis tiesiog visur lydėdavo vyresnįjį. Svarbiausias šio metodo aspektas – išminčių pasitikėjimas mokinių gebėjimu matyti. Jie nesakydavo: “Mano žodžiai išmokys tave Dao. “ Nesakydavo: “Tu pats nesugebėsi išvysti Dao“ ar “Dao tau atskleis tik įmantrios šventyklų apeigos.“ Atvirkščiai – jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao. Tikrasis Dao visiškai pasiekiamas. Tikrasis Dao – tai kasdieninis Dao.

* Senieji išminčiai mokė, kad meditavimas – pratybų pagrindas, tačiau vadino jį paprasčiausiai – sėdėjimu. Ir sėdėdavo jie tiesiog ant žemės – ne ant prašmatnių baldų, kaip civilizuoti žmonės – o ant plikos žemės, kuri mums tokia dosni. Po ilgos darbo laukuose ar kelionės per kalnus dienos senoliai ieškodavo vienumos tylomis pasedėti, pailsėti, bet kartu ir pamąstyti. Apmąstymai padėdavo suvokti laiko tėkmę, atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų, vėl panirti į tyrąją tylą – Dao.

* Jei norime medituoti, ir šiais laikais turime tik atsisėsti ir nurimti. Žmonės mėgina griebtis visokių gudrybių, bet tik todėl, kad “civilizuoto“ žmogaus psichika tokia sudėtinga. Senoliai žinojo, kad meditavimui nieko gudraus nereikia, todėl net nepasistengė kažkaip ypatingai pavadinti šį procesą. Jie paprasčiausiai sėdėjo, kaip kiekvienas sėdėtų po ilgos dienos. Dao visada čia pat, prieš mus, ir kitaip niekada nebuvo. Reikia tik kurį laiką patylėti, kad vėl jį suvoktume.

* Prieš praverdami burną, senoliai stabteldavo pamąstyti apie tai, ką ketino tarti. Jie praskalaudavo burną tyru vandeniu, įkvėpdavo į plaučius Dao ir dar kartą susimąstydavo. Jiems žodis buvo šventa, ne dykai atitekusi talpykla. Nederėjo nuvertinti jo apkalbomis ar tuščiais plepalais. Tad ir mums ne pro šalį būtų išmokus nelaidyti žodžių vėjais ir nenaudoti jų piktam. Jei norime išgryninti dvasią, turime išgryninti kalbą.

* Taupiai ir apdairiai dera ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ar maža ko mums siūlo pasiklausyti gyvenimas? Pavyzdžiui, paskalų, banalybių, netgi necenzūrinių blevyzgų, kuriomis žmonės smaginasi, bei kursto savo žemąsias aistras. Egzistuoja ir priešingybė – išminties krislai, bet į juos per dažnai nekreipiama dėmesio. Būties paslapčių niekas nebesaugo. Bet ar ieškai jų? Jei nori išgirsti, turi skirti laiko. Bet užtrunka ne tik klausymasis – reikia laiko ir tam, kad žodžiai prasiskverbtų į širdį. Vien pasiklausęs išminties, akimirksniu nepasikeisi.

* Dao ieškotojai nuolat siekia žinių. Tai, kas nesuprantama, jų neatbaido. Dao sekėjai visais laikais mokydavosi su didžiausiu malonumu. Sakoma, kad leidęsis plaukioti po žinių vandenyną, niekada nepasieksi kranto. Dao sekėjai tik džiaugiasi tokiu pasiplaukiojimu, o krantas, ko gero, jiems apskritai nerūpi… Aistra mokslui – kilniausia iš visų aistrų.

* Savo gyvenimui galime imti pavyzdį iš saulės – rasti mūsų pačių centrą, mūsų galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime šviesti kaip saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

* Gyvenimas mainosi, ir mes turėtume nuo tų permainų neatsilikti. Jei eidamas Dao keliu privalai pasielgti lanksčiai – teks atmesti tai, kas kliudo. Kai prastai klojasi, Dao sekėjas žvalgosi nesėkmės priežasčių ir šalina jas. Jei padėties pataisyti neįmanoma, jis keičia patį požiūrį, kad keblumas taptų sąlygiškai nereikšmingas arba kad jo neliktų.

* Žmonės įsivaizduoja, kad dvasingumas – slėpiningas ir sunkiai suvokiamas reiškinys. Iš tiesų yra atvirkščiai. Dvasingumas glūdi kiekviename mūsų. Bėda tik ta, kad esame išmokyti neklausyti vidinio prigimties balso. Žmonės mano, esą dvasingumas – labai įmantrus mokslas. Iš tiesų yra kitaip. Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes. Kai tai pavyks, būsi supratęs absoliuto reikšmę.

* Dao – tai keliu einantis žmogus. Jo niekas kitas neneša. Nenupiešta jokia transporto priemonė. Eiti Dao keliu kiekvienas iš mūsų privalo pats.

(Pagal knygą Deng Ming-Dao “Kasdieninis Dao: darnaus gyvenimo menas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Reklama

3 mintys apie „Dao keliu“

  1. Atvirkščiai – jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao.

    Čia ir slypi visa paslaptis, kad jokios paslapties nėra 🙂 žmonės nenori žiūrėti į tą pusę, nes bijo, kad gali kažką atrasti. O atrasti gali tik save.

    Patinka

  2. Labas rytas visiems 🙂

    Dao veikimas grįstas priešybių sąveika ir cikliškumu, tai viena kitą užvedančios, palaikančios ir papildančios jėgos. Pabrėžiama, kad tai ne kova, ne priešpastatymas, o papildanti ir duodanti impulsą veiksmui sąveika. Tą matome gamtoje: tai naktis ir diena, metų laikai, mėnulio fazės ir t.t..

    Jei kalbėsime apie žmogų, čia turima omenyje jo dvejopa prigimtis – dvasia kūne, t.y., dvasia išreiškia save per materiją. Dvasia turi savo potencialą, ir kūnas turi savo poreikius, ir tai labai skirtingi poreikiai.

    Mūsų dienomis dominuoja kūno poreikių tenkinimas – tai kraštutinumas, disharmonija. Taip pat kraštutinumu ir disharmonija galime pavadinti dvasinio potencialo skleidimą ignoruojant kūno reikmes per askezę, nepalaikant kūno funkcijų ar net jas ignoruojant.

    “Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes“ – tai ir yra harmonijos pasiekimas per dvasios ir kūno reikmių pusiausvyrą. Šis suvokimas iš tiesų keičia gyvenimą ir atneša visapusišką harmoniją.

    Evaldai, taip – save atrasti baugoka, kai žmogus pasimetęs.. ir tikrai paslaptis tame, kad paslapčių nėra 🙂 . Dao filosofija ir budizmas tuo ir patrauklūs, kad paskatina žmogų patį atrasti save ir pasitikėti savimi ir nesiūlo išorinių “ramentų“.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s