Ko išmokome savo vaikus?

Psichologijos mokslas teigia, kad vaiko charakteris formuojasi per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Tėvai – pirmieji vaiko mokytojai, jie suformuoja vaiko elgesio šablonus tam tikrose situacijose, taip pat įvairių reakcijų schemas. Jie formuojami stebint ir reaguojant į tėvų elgesį, todėl vaiko auklėjimas – didžiulė atsakomybė, nes nuo to priklauso visas žmogaus gyvenimas.

Ne tik suaugusiųjų žodžiai (kuriuos dažniausiai ir skaitome auklėjimu), bet ir elgesys daro poveikį vaikų ugdyme. Labai svarbu, kad žodžiai atitiktų mūsų veiksmus, taip pat svarbu, kad vaikui pagal jo amžių būtų aiškinama tai, ką jis gali suprasti. Suaugusiųjų tikslai, kurie gali būti iš geriausių paskatų, vaikui dažnai yra sunkiai suvokiami, pvz., jis gali nesuprasti, kodėl reikalaujama valgyti kai nesinori, kam reikia šilčiau rengtis jei ir taip šilta, kodėl reikia mokytis jei sunku ir neįdomu, ir t.t..

Jei vaikui visko neišaiškiname suprantamai, jis padaro išvadas taip, kaip jis supranta, arba pradeda priešintis tam, ko jis nesupranta. Jei tėvai netenka kantrybės ir “auklėja“ vaiką rėkimu ar įsakymais, tai visiškai nesvarbu, kokie tokio rėkimo tikslai (noras išmokyti, vaiko gerovė), tačiau tokiu būdu jie išmokys vaiką tik vieno: spaudimu ir rėkimu siekti savo. Bet kokiu savo veiksmu mes tiesiogiai mokome savo vaikus: mylėdami – mylėti, reikalaudami – reikalauti, prašydami – prašyti, meluodami – meluoti, būdami nuoširdūs – nuoširdumo, ir t.t..

Auklėjantis žmogus turi būti pirmiausiai nuoširdus ir gera linkintis. Vaikai puikiai jaučia neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų, todėl dauguma dvasinių-moralinių savybių formuojasi nepastebimai. Kartais tėvai pakelia balsą, kartais netenka kantrybės, kartais neįvykdo pažado, atrodytų – kas čia tokio, nieko baisaus neįvyko – tačiau auklėjimo procesas vyksta. Negalima elgtis su vaiku atsainiai ar šiurkščiai tik todėl, kad jis mažas, neįmanoma neleistinu elgesiu išmokyti gero elgesio.

Pavyzdžiui, vaiką dažnai kaltina ir baudžia vietoje to, kad paaiškintų – ką jis padarė gerai, o kur suklydo; draudžia, bet nemoko priimti savarankiškų sprendimų. Rezultatas – žemas savęs vertinimas, baimė priimti sprendimus, nes nuo vaikystės susiformuoja įsitikinimas, kad jis niekam tikęs ir geriau sėdėti nieko nedarant, nei sulaukti kaltinimų ir bausmių. Na, o fizinės bausmės pelnytai laikomos tiesiogine agresija prieš vaiką, ir yra ne tik amoralios, bet ir skatinančios vaiko agresyvumą.

Lyginimas su kitais vaikais, iškeliant jų pasiekimus, ugdo vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Jei norime paskatinti vaiką, palyginti galime tik dabartinius jo pasiekimus su ankstesniais ir pasidžiaugti pažanga. Nepasitikėjimas vaiku peraugs į vaiko nepasitikėjimą savimi, ir atvirkščiai – mažos savarankiškumo pamokėlės pagal amžių ugdys savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.

Šeimoje formuojamas ir požiūris į darbą. Retas aiškina vaikui, kas yra darbas ar dalinasi džiaugsmu dėl darbo pasiekimų, manydami, kad vaikas nesupras. O štai skundus, kad po sunkios darbo dienos pavargo – girdi dauguma vaikų. Požiūrį į darbą formuoja ir tėvų požiūris į buities darbus: jei tėvai nuolat nesutaria dėl šių darbų pasidalinimo, jų vengia ar verčia (be susitarimo) juos atlikti vaiką – tuomet vystosi neigiamas požiūris į bet kokį darbą, kaip į varginančią prievolę.

Žalingų įpročių pavyzdžius dauguma vaikų, deja, pamato būtent savo namuose. Tėvai gali aiškinti apie žalingų įpročių žalą, drausti rūkyti ar vartoti alkoholį, tačiau jei namuose bus rūkoma ar geriama, nors ir tik per šventes – didelė tikimybė, kad vaikas paseks būtent rodomu pavyzdžiu, o ne žodiniais draudimais. Tai įrodė tyrimai, kuriuos patvirtino šios srities tyrėjai – G.Šičko, F. Uglovas, V. Ždanovas ir kiti. Jei vaikai mato tik vartojančius alkoholį ir rūkančius suaugusius ir nemato kitokio – blaivios gyvensenos pavyzdžio – tuomet jie pasirenka daugumos elgesio šabloną.

Tokio elgesio pavyzdžių – kai kalbame viena, o darome kita, nevykdome savo pažadų, skiriame per mažai dėmesio vaikams, elgiamės atsainiai ar grubiai – atidžiai pažiūrėję, pamatysime ir daugiau. Visi jie daro poveikį mūsų vaikams, todėl turime galvoti ir jausti atsakomybę – kokį pavyzdį mes jiems rodome. Taip pat turime aiškiai suprasti, kad ateis laikas, kai mūsų vaikai parodys mums ir aplinkiniams, ko jie išmoko šeimoje.

Mes galime jiems dovanoti savo meilę ir nuoširdumą, dosniai dalintis savo patirtimi, nieko neprimetant, nespaudžiant ir rodant deramą pavyzdį. Tuomet tėvai išugdo geriausias vaikų savybes ir jie išauga laimingi, laisvi ir kūrybingi. Tai vertingiausia, ko galime išmokyti savo vaikus.

Kaip manote?

Reklama

10 minčių apie „Ko išmokome savo vaikus?“

  1. Manau teisingai viskas parašyta, bet nėra paprasta pritaikyti. Ir dar klausimėlis jei leisite: kaip jūs manote, kodėl toje pačioje šeimoje užauga skirtingi vaikai, geri ir blogi? Ačiū.

    Patinka

  2. Sveiki,

    Manau į temą būtų viena internetinė diskusija, apie tai kaip aiškiname aplinkinį pasaulį vaikams, ir kokias iš to jie gali padaryti išvadas.

    Jei šios informacijos įkėlimas pažeidžia kokias etikos normas, tai manau Viltė šį komentarą pratrins.

    Ši diskusija vyksta Giedriaus puslapyje, bet šiuo momentu turime dviejų savaičių pauzę. (komentarai įkelti ne visi)

    “Giedrius
    Vilnius, Lithuania
    Šiame blog’e stengiuosi nerašyti savo nuomonės (ir kam gi ji gali būti įdomi?), bet rasti tiesą. Jei mano tiesos ieškojimuose randate klaidų – komentaruose jas būtinai pataisykite. Ačiū 🙂

    Penktadienis, Liepos 22, 2011
    Vaikai ir universali etika

    Nuostabu matyti kaip vaikai natūraliai ir lengvai suvokia, kad moralinės taisyklės (kas yra blogai ir kas gerai) yra universalios, t.y. kad jei elgtis vienaip yra gerai / blogai vienam žmogui, tai elgtis taip pat turėtų būti gerai / blogai visiems žmonėms. Ir kad atlikti veiksmus ir turėti interesus gali tik žmonės, o ne abstraktūs konceptai “valdžia“, “visuomenė“, etc. Pabandysiu perpasakoti pokalbį, kuris įvyko vakar su mano nei 4 metų neturinčiu sūnum važiuojant automobiliu.

    Važiavome įsijungę navigaciją, kuri rodė, kad mes artėjame prie stacionaraus greičio matuoklio. Pokalbis vyko maždaug taip:
    Vaikas (V): Tete, kas tas juodas burbuliukas ant ekrano?
    Aš (A): Automobilių greičio matuoklis.
    V: O kam jis tą greitį matuoja?
    A: Kad nustatytų kurie automobiliai važiuoja per greitai.
    V: O kas būna jei važiuoji per greitai?
    A: Tada greičio matuoklis išmatuoja tavo greitį, nufotografuoja ir reikia sumokėti baudą.
    V: O kas sugalvojo, kiek yra per greitai?
    A: Žmonės, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
    V: [Po pauzės] O kokiem žmonėm reikia sumokėti baudas už važiavimą per greitai?
    A: [Susimąsčiau] Tiem patiem žmonėm, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
    V: [Po gerokos pauzės] Tete, tai ir mes galim pasistatyti savo greičio matuoklius, sugalvoti kiek važiuoti yra per greitai ir rinkti baudas iš per greitai važiuojančių žmonių?
    A: Ne, mes negalime.
    V: Kodėl tie žmonės gali, o mes negalime?
    A: [Stipriai susimąsčiau] Todėl, kad tie žmonės, kurie renka baudas, yra už mus stipresni. Pameni, kad kartais būna kieme vaikai, kurie ima ne savo žaislus tik todėl, kad jie stipresni už kitus vaikus, tačiau neleidžia silpnesniems imti jų žaislų?
    V: Pamenu. Tokie vaikai visiems nepatinka.

    Baisu ir pagalvoti kiek žmonėms (ypač kol jie maži) reikia iškęsti kaltinimų, melo, manipuliacijų, indoktrinacijos, šantažo, teroro, grasinimų bei kitokio subtilaus ir atviro psichologinio bei fizinio smurto, kol jų gebėjimas racionaliai vertinti žmonių elgesį yra sunaikinimas ir jie ne tik, kad nustoja matyti blogį, bet jį teisina ir laiko gėriu, gina abuserius ir bullyina sakančius tiesą.

    Komentaras prie šio teksto
    Irina rašė…
    Toks pokalbis jau ne pirmas 🙂 Sėdamės į mikroautobusą, vaikas klausia: “Mama, o kam mums bilietukas? Juk mes jau sumokėjom, dėdė mus vežą“. Suprask, ko dar reikia, kam dar kažkoks popieriukas? Sakau, tam, kad kai kurie žmonės matytų, kiek dėdė užsidirba, ir kiek iš jo reikia paimti mokesčių. Tada paaiškinau, kad kai užsidirbi ką nors, turi susimokėti kitiems žmonėms mokesčius. Sako: “Tai ir mes rinkime mokesčius, tegu mums visi duoda“.
    Penktadienis, Liepos 22, 2011 4:57:00 PM

    Trečiadienis, Rugpjūčio 17, 2011
    Komentarų cenzūra

    2 comments
    Prieš kelias dienas sulaukiau poros komentarų, kurių nepublikavau. Panašių nepublikuotų komentarų yra pasitaikę ir anksčiau, todėl norėčiau vienoje vietoje atsakyti į juos visus bei į analogiškus komentarus, kurių pasitaikys ir ateityje.

    Vladas paliko komentarą jūsų pranešime “Vaikai ir universali etika“:

    Sveiki,

    tiek straipsnis, tiek ir Irinos komentaras, aiškiai rodo kai kurių tėvų mentaliteto ribas.

    “Malonus“ pašnekovas visada pradeda pokalbį nuo ad hominem, ar ne?

    Nemanau, jog labai sudėtinga vaikui paaiškinti kad norint važiuoti mikroautobusu reikia ne tik paties mikro, kuro ir vairuotojo darbo, bet ir kelio, kurio nutiesimui ir priežiūrai renkami mokesčiai.

    Valdžia reikalauja daryti pajamų apskaitą tam, kad galėtų surinkti pridėtinės vertės ir pelno, ne kelių, mokesčius.

    Lygiai taip pat negi sunku paaiškinti, jog leistinas greitis nustatomas pagal konkrečią eismo situaciją: kelio tipą, eismo intensyvumą, matomumą, aplink esančius objektus (darželiai, mokyklos, etc.). Ir kad greičio viršijimas stipriai padidina avarinių situacijų tikimybę, o radaras stovi tam, kad nevestų vairuotojų ir policininkų į kyšininkavimo pagundas.

    Be abejo esant didesniam greičiui tikimybė įvykti avarijai yra didesnė nei esant mažesniam. Ir tai neturi nieko bendra su klausimu kodėl vieni žmonės gali statyti greičio matuoklius ir rinkti pinigus iš jų manymu važiuojančių per greitai, o kiti – ne.

    Jei tėvai nesugeba išmastyti ir vaikams papasakoti tokių elementarių tiesų, tai vėliau nėra ko stebėtis, kad vaikučiai pradeda “rinkti mokesčius“ iš žemesnių klasių moksleivių, paskui iš turgaus prekeivių ir pavogtų automobilių savininkų. Arba dar neapsiplunksnavę “kelių gaideliai“ daužo į šipulius tėvų nupirktus bimbalus, savo ir kitų, nieko dėtų žmonių, gyvenimus.

    Sufantazuoti atsakymą arba kaip papūgai pakartoti girdėtą iš jį sufantazavusių ir jį pateikti vaikui kaip tiesą, o jei jis klausinėja toliau – užčiaupti jį pasyvia ar / ir aktyvia agresija, išties labai paprasta. Ypač jei su tavimi tėvai ir mokytojai taip ir elgėsi. Kur kas sunkiau yra sužinoti kaip yra iš tikrųjų, o jei to padaryti neišeina, pasakyti tiesą – kad atsakymo nežinai. Tam reikia labai daug drąsos. Drąsos, kad pažiūrėti į tą skausmą, kurį būdamas vaikas tokiose situacijose buvai priverstas patirti.

    Būtent melavimas vaikams, kaip ir kitoks psichologinis ir fizinis smurtas prieš juos, yra pagrindinė pasaulyje vykstančių masinių neteisybių priežastis – nes tokioje aplinkoje užaugę vaikai nežino kas yra gerai, o kas blogai. Arba mano, kad nėra objektyvių “blogai“ ir “gerai“ – kad moralė yra subjektyvi ir ji sugalvota tik tam, kad gudrūs ir stiprūs galėtų manipuliuoti silpnais ir ne tokiais gudriais (tėvai – vaikais, valdžia – piliečiais, šventikai – tikinčiais, etc.). Arba apskritai bet kokia kaina stengiasi jokiais bent kiek svarbesniais klausimais nemanyti nieko bėgdami į tuščias priklausomybes nuo legalių ir nelegalių narkotikų, darbo, destruktyvių santykių, perfekcionizmo, serialų, “įžymybių“, sporto ir t.t. Ir, aišku, kiekvienai progai pasitaikius užsipuldinėja sakančius tiesą (ar bent jau ieškančius jos), nes pradėję mąstyti jie būtų priversti pamatyti ką žmonės, kurie deklaruoja norintys jiems gero, yra jiems padarę ir daro kiekvieną dieną.

    Melavimas klausiantiems ir užsipuldinėjimas mąstančių (gi vaikai tokie ir yra!) yra kaina, kurią neišvengiamai reikia sumokėti už tai, kad galėtum ir toliau nematyti analogiško elgesio, kurį pats esi patyręs iš žmonių, su kuriais būdamas vaikas buvai privestas bendrauti. Ir, garantuotai, patiri iš žmonių, su kuriais bendrauti esi pasirinkęs šiandien. Vienoks ar kitoks susidorojimas su žmonėmis, besielgiančiais su tavimi teisingai (gerai), visada yra ta kaina, kurią reikia sumokėti už tai, kad išsaugotum santykius (tiksliau santykių iliuziją) su žmonėmis, besielgiančiais(-usiais) su tavimi neteisingai (blogai).

    Vladas paliko komentarą jūsų pranešime “Vaikai ir universali etika“:

    Mielas Giedriau, jaunasis kovotojau už laisvę ir tiesos ieškotojau, kodėl komentarams savo bloge įvedinėji cenzūrą. Ir kur pradingo prieš keletą dienų šiam straipsniui rašytas mano komentaras? Vis dar laukia patvirtinimo? Ar netvirtini tol kol nesugalvoji ką atsakyti į tau nepritariančią nuomonę?
    Liūdna, bet atrodo labai keistai supranti žodžio laisvę:))
    Jei nedrįsti diskutuoti atvirai, tai atsakyk meilu vladas@******.lt ar bent gražink mano komentarą, nes man gaila savo kūrybos.

    Aš cenzūrą įvedinėju ne tik savo blog’e – tą stengiuosi daryti kasdien visose savo gyvenimo srityse. Cenzūruoju destruktyviai, agresyviai bei iracionaliai besielgiančius žmones, t.y. su taip besielgiančiais nebendrauju. Ir visiems, kuriems asmeninė laisvė rūpi bent maža dalimi tiek kiek politinė ir ekonominė, rekomenduoju daryti tą patį. Su kuo bendrauti kasdieniame gyvenime, skirtingai nuo valdžios ir jos sprendimų, suaugę žmonės gali rinktis. Būtent nuo tokių pasirinkimų asmeninė laisvė ir laimė labiausiai ir priklauso.“

    Kitas komentaras praėjo cenzūrą iš karto:)

    Sveikas, Giedriau,

    Dėkoju už drąsą. Aš džiaugiuosi, jog ryžaisi tai padaryti, nes mano manymu, jei ne išsiaiškinti tiesą, tai bent priartėti prie jos, mes galime tik keisdamiesi nuomonėmis. (bet ne neigiamomis emocijomis, kurių, pripažink, buvo iš abiejų pusių:))

    Kiek supratau iš tavo pirminio teksto ir komentaro, tai tau nepriimtina, jog kažkas nustato greičio ribojimus, kažkas stato fotoradarus ir dar kažkas renka baudas už greičio viršijimą. Jei tai supratau teisingai, tai gal gali trumpai paaiškinti kaip tavo manymu tas klausimas turėtų būti sprendžiamas kitaip? Gal iš tikro turi gerą idėją ir tavo požiūris ne tik man pasirodys racionalus ir priimtinas.

    Man neigiamą emociją sukėlė tavo paaiškinimas vaikui, nes pagalvojau, jog toks šios problemos pateikimas gali vaikui suformuoti nuomonę, kad greitai važinėti yra puiku bet kokiu atveju ir tik kažkokie blogiečiai už tai žmones baudžia, nes jie yra stipresni už kitus, kaip tie stipresni berniukai smėlio dėžėje.

    Jei vaikas taip supras tavo paaiškinimus, toks suvokimas, mano manymu, ateityje, kai jis pats taps vairuotoju, gali prišaukti nelaime.
    Paskui dar pagalvojau, gal tu nori vaiką nukreipti, kad jis stengtųsi tapti tuo stipriuoju ir galėtų kitiems nustatyti greičio ribojimus, bei rinkti baudas.

    Bet kokiu atveju tai tik mano fantazijos. Gal gali parašyti kokį tikslą turėjai taip pateikdamas (manau savo atsakymais mes tokiu atveju dialogą galime nukreipti bet kokia linkme) šį klausimą vaikui (jei iš viso turėjai) ir kaip tu manai kokias išvadas jis padarys iš to pokalbio ir kaip jos įtakos vėlesnį jo elgesį. Gal aš kažką tiesiog ne taip suprantu?

    Jei šį kart nepublikuosi komentaro, manau, šoko nepatirsiu:). Tada bent sau atsakyk į tuos klausimus. Aišku, jei atsakymus gaučiau ir aš – tai padėtų man geriau suprasti tavo poziciją ir argumentus.

    Vladas

    Tačiau atsakymo į jį laukiu jau antrą savaitę.

    Vladas

    Patinka

  3. Labas vakaras visiems 🙂

    Esmi – O kodėl manote, kad sunku pritaikyti? Jei suprantame auklėjimo poveikį, tai ir sieksime auklėti geru pavyzdžiu. Vaiko gimimui reikia ruoštis, savaime jis nei auga nei išsiugdo, tėvai visada padaro vaikui poveikį. Juk nereikalaujama būti idealiais, tiesiog turime būti nuoširdūs ir geranoriški savo vaikams – ar tai sunku :)?

    Aš suprantu, kad ne visuomet galime būti gerai nusiteikę, bet nuoširdūs galime būti visada. Vaikui geriau atvirai pasakyti, kad pavyzdžiui, esu pavargęs ar prastos nuotaikos, nei ant jo “išsikrauti“ rėkiant.

    O dėl skirtingų vaikų iš vienos šeimos, tai, manau, čia gali būti daug įtakojančių faktorių: vaikai, kaip ir visi žmonės, yra skirtingi, ir kartais vienodas poveikis duoda skirtingus rezultatus; priklauso nuo to ar pirmas ar antras, o gal trečias vaikas šeimoje (gal tėvai nemokėjo visiems vienodai skirti dėmesio ar kažką išskyrė); genetiškai gali vienas paveldėti tėvo psichikos ypatumus, kitas – motinos; galiausiai vieną gali labiau paveikti tėvo elgesys, kitą – motinos.. Ačiū jums už įdomų klausimą, Esmi, atsakiau kaip aš suprantu 🙂 .

    Audra, aš taip pat manau, kad ši frazė yra esminė. Bent jau man taip pat, kaip ir jums 🙂 .

    Vladai, ačiū tau už šią diskusiją, buvo labai įdomu paskaityti 🙂 . Na, man taip pat “užkliuvo“ abiejų tėvų atsakymai savo vaikams.. Kažkaip.. sudėtingai abu atsakė, ir su tais mokesčiais kažkaip ne į temą.. man atrodo, 4 metų vaikui tai nereikalinga, tuo labiau, kad jis ne apie mokesčius klausė ir svarbiau buvo pabrėžti, kad greitai važiuoti – pavojinga ir pačiam vairuotojui ir aplinkiniams, o ne tai, kad už tai reikia baudą mokėti blogiems greičio matuoklių sumanytojams. Tėtis, matyt, atsakė taip, kaip jam atrodė svarbu.

    Antruoju atveju pakaktų paaiškinti, kad už pinigus visuomet kažką perkame, šiuo atveju – bilietą.

    Matyt, kiekvienas atsakytų kitaip. Bet čia aš sutinku su tavimi: vaikui reikia aiškinti esminius dalykus, kitaip jis gali pasidaryti labai netikėtas išvadas ir pradėti, progai pasitaikius, pagal jas elgtis.

    Kažkaip vertinti to nenorėčiau – koks žmogus, toks ir jo gyvenimas, ir kiekvienas tėvas ar mama auklėja savo vaikus taip, kaip moka ir supranta. Kokie bus auklėjimo rezultatai – ateis laikas, kai vaikai parodys tėvams ir aplinkiniams, ko jie išmoko šeimoje.

    Vienintelis dalykas, ką norėtųsi pabrėžti – tėvų atsakomybė. Vaikai vieną dieną išaugs, suaugs ir galės keisti savo gyvenimo nuostatas, jei jos jam netiks. Bet va jei bus “blogas startas“ vaikystėje, tuomet gali tekti mokytis per klaidas ir nusivylimus.

    Todėl, manau, labai didelė laimė, jei tėvai suteikia gerą startą – tuomet žmogus turi galimybę augti dvasiškai ir kurti savo gyvenimą, o ne taisyti klaidingus įsitikinimus, įskiepytus vaikystėje.

    Blogo savo vaikams tikrai niekas nelinki, klaidos daromos dėl nežinojimo (apeisim tavo nemėgstamą “nemokšiškumą“ 😉 ).. Todėl prieš gimstant vaikučiui derėtų tiesiog pasidomėti vaiko raidos ypatumais, tėvų vaidmeniu auginant vaiką – ir tikrai klaidų būtų mažiau.

    Visiems iš širdies to linkiu 🙂 .

    Vladai, tau didelis dėkui 🙂 .

    Patinka

  4. Sveika, Vilte,

    Labai malonu, kad prisimeni ką mėgstu ir ko nemėgstu:), bet “nemokšiškumas“ ir “nežinojimas“ šiame kontekste yra lygiaverčiai sinonimai:).

    Nežinau kodėl nesugebu tau perteikti, kad ne viską gyvenime tik išmokstame. Ir kur skirtumas tarp išmokimo bei žinojimo ir suvokimo arba supratimo.
    Aplinkinio pasaulio ir žmonių su kuriais bendraujame, mes negalime “išmokti“. Juos galima tik suprasti.

    Pvz. galima išmokti gero elgesio prie stalo taisykles, bet jei nesuprantame, kodėl jos reikalauja vienokio ar kitokio elgesio ir nesuvokiame kaip jaučiasi greta mūsų esantys žmonės, kaip ir kodėl jų savijautą įtakoja mūsų poelgiai, Tai atsidūrę visiškai kitoje aplinkoje, kitoje kultūroje, būsime bejėgiai adaptuotis ir elgtis sau ir aplinkiniams priimtinu būdu.

    Mokantis aritmetikos vaikai ne be reikalo dėlioja pagaliukus. Tada žinias, kad 3+3 lygu 6 lydi ir suvokimas kad taip iš tikro yra. O be pagaliukų galima būtų mokyti, kad 3+3 lygu 7. tai būtų žinios ir išmokimas. Kaip kad mokomės, jog lėkštę, baigiant valgyti sriubą, būtina palenkti nuo savęs, bet ne į save.

    Vladas:)

    Patinka

  5. Labas, Vladai 🙂

    Viską tu puikiai perteiki, tik.. aš neatskiriu nei žinių, nei suvokimo, nei supratimo – man tai nedalijamos visumos dalys. Be žinių nėra suvokimo ir supratimo, be suvokimo ir supratimo – žinių.

    Tu tai išskiri, man to nereikia – ir taip požiūrio taško skirtumai. Man įdomi diskusija, kai surandami sąlyčio taškai, tu akcentuoji skirtumus. Puiku ir įdomu.

    Ačiū už pavyzdžius – pasijutau lyg pirmokė ;). Jaukaus vakaro :)!

    Patinka

  6. Sveika, Vilte,

    Atleisk, už įkyrumą, bet aš jaučiu, jog šiame mūsų požiūrių į išmokimą/suvokimą skirtume yra kažkoks labai svarbus momentas, tik jo dar nesugebu suformuluoti net sau:(.

    Be žinių ir mokymosi tikrai nebus ir suvokimo, su tuo pilnai sutinku.

    Na, o kad aš labiau orientuotas į skirtumus, per pastaruosius tris mėnesius išgirstu jau iš antro pažįstamo:).

    Įpastinu gabalėlį laiško, kuriame Vitoldui Masalskiui aiškinausi, kokie yra tokios mano orientacijos pliusai:

    “Dėl orientacijos į panašumus/skirtumus metaprogramos, tai mano nuomonė kiek kitokia nei jūsų. Mes abu kaip ir dauguma žmonių bendraujame todėl, jog esame panašūs(ir aš aiškiai matau šiuos panašumus): gyvename panašioje geografinėje vietoje, kalbame ta pačia kalba, esame panašaus amžiaus, nesame samdomi darbuotojai, domimės psichologija ir konkrečiau NLP sritimi ir t.t. Taigi, paprastai susipažįsta žmonės, kurie „savo žemėlapiuose turi kritinį kiekį persidengiančių vietų“. Kita vertus ne paslaptis, jog „pliusas pliuso netraukia“ t.y. visiškai identiškiems žmonėms nebėra prasmės bendrauti. Ir negi būdami tik panašūs, mes kalbėsimės tema: „du kart du bus keturi“, „jo, dukart du bus keturi“. Nežinau kaip jums, bet man, atradus į save panašų, visada norisi išsiaiškinti kur mūsų žemėlapiai sutampa ir – svarbiausia – kur skiriasi, ir kodėl. Tai puiki proga pasitikrinti savo „žemėlapį“ ir, esant reikalui, labiau priartinti jį prie „realios teritorijos“. Ir mano „žemėlapyje“ tai nei nekvepia konfrontavimu:). Tai greičiau egzotiška ekskursija į nežinomas teritorijas. (na, nepamirškim kodėl aš aplamai atsidūriau saviugdos klubų puslapyje. Spėju tam kad “sudrumsčiau vandenį“ ir įneščiau kiek “šviežio kraujo“. Tai irgi “egzotiška ekskursija“ NLP senbuviams)“

    Gero vakaro:)

    Vladas

    Patinka

  7. Labas rytas, Vladai 🙂

    čia ne įkyrumas, mes juk diskutuojame 🙂 .

    Taip, aš sutinku, kad kitaip mąstantys dažnai duoda postūmį pamatyti gyvenimą kitaip, pamatyti naujų aspektų, kartais ir keisti savo požiūrį – tai tikrai vertinga bendravime, jei tik žmonės su skirtinga pozicija moka taikiai perteikti savo požiūrį. Dažniausiai, deja, tai baigiasi ginčais ir pykčiais – todėl, kad norima, kad kitas žmogus priimtų naują poziją akimirksniu. O taip negali būti ir dėl psichikos ypatumų (nes protas nepriima “nepatikrintos“ informacijos), ir dėl natūralaus nepasitikėjimo kitokia informacija. Tam kad priimtum kažką naujo, nors ir labai gero, reikia laiko 🙂 .

    Sutikti su tuo, kad visiškai identiškiems (ar tokių apskritai gali būti?) žmonėms nėra prasmės bendrauti, aš negaliu. Bent jau mano patirtis parodė, kad lengviausia ir įdomiausia bendrauti būtent su bendraminčiais. Tuomet suvienyta energija generuoja naujas idėjas, kurioms praktiškai nėra ribų.. aš manau, kad tai ir yra bendradarbiavimas ir kūrybinio proceso pagrindas. Juk identiškai mąstančių žmonių nėra, todėl ir tarp bendraminčių visuomet atsiranda matančių tą patį klausimą kitaip ir įžvelgiančių tai, ko kiti nemato.

    Na, o mokytis priimti kito žmogaus nuomonę reikia, bent jau nereaguoti į ją automatiškai priešiškai – pati tuo įsitikinau, kitaip nuolat įsitraukiame į beprasmiškus ginčus. Nors man tai išmokti nebuvo lengva ;).. Bet viskas įmanoma :).

    Ačiū, Vladai, ir tau geros dienos 🙂 .

    Patinka

  8. Sveika, Vilte,

    Kodėl diskusijos dažnai “deja, baigiasi ginčais ir pykčiais“, man rodos jau šnekėjome. Manau pagrindinė prižastis tame, jog daugelis mano kad egzistuoja ne tik skirtingi žmonių požiūriai, bet ir absoliuti tiesa. Čia labai charakteringas Giedriaus blogo motto:

    “Šiame blog’e stengiuosi nerašyti savo nuomonės (ir kam gi ji gali būti įdomi?), bet rasti tiesą. Jei mano tiesos ieškojimuose randate klaidų – komentaruose jas būtinai pataisykite. Ačiū :)“

    Čia nėra kalbos apie skirtingus požiūrius. Tiesiog yra tiesa ir klaidos. Remiantis tokia aksioma kiekvienas nuomonių skirtumas reiškia, kad kažkas klysta (yra nepakankamai protingas) arba sąmoningai ir tikslingai bando iškraipyti tiesą ir apkvailinti kitus(tai daugiau būdinga politikų diskusijoms).

    Tokiu atveju kiekvienas skirtingos nuomonės išsakymas beveik neišvengiamai veda į konfrontaciją. To vengdami dauguma žmonių stengiasi neišsakyti savo nuomonės, o ilgainiui tai virsta savo nuomonės neturėjimu, nes “ir kam gi ji gali būti įdomi?“. T.y. žmonės tampa “nekategoriški“.

    Kitokį požiūrį į tiesą ir nuomones esu išdėstęs savo tekste “Pasaulio suvokimo paradoksai“ ( http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/pasaulio-suvokimo-paradoksai ), tad nesikartosiu, tačiau pabandysiu įkelti citatą apie panašumus ir skirtumus iš A.H Maslow knygos “Būties psichologija“

    “Žmogaus patalpinimas į sistemą reikalauja mažiau energijos nei jo tikrasis pažinimas, nes pirmuoju atveju viskas, ką reikia suvokti, tėra viena abstrakti savybė, nurodanti priklausymą tam tikrai klasei… Rubrikavimo metu pabrėžiama kategorija, kuriai žmogus priklauso, kurios pavyzdžiu jis yra, o ne žmogus kaip toks, panašumai, o ne skirtumai.“

    Gal citata ir ne visai į temą:), tačiau noriu pasakyti, jog matyti skirtumus ir kalbėti apie juos (diskutuoti) yra rizikingesnis ir sunkesnis užsiėmimas nei matyti panašumus. O dėmesio sutelkimas į panašumus kartais rodo, jog tiesiog tuo momentu gal būt neturime laiko ir jėgų konkrečiau domėtis vienu ar kitu reiškiniu ar asmeniu.

    O tai, kad “protas nepriima “nepatikrintos” informacijos“, manau yra labai gerai:)

    Geros dienos:)

    Vladas

    Patinka

  9. Labas rytas, Vladai 🙂

    matyti panašumus ar skirtumus – vėl viskas susiveda į pozicijos skirtumus. Nesuprantu tik, prie ko čia laiko trūkumas? Gerbiu tavo poziciją ir linkiu eiti ištvermingai pasirinktu sunkiu keliu, bet aš tikrai taip pat eisiu savuoju.

    Ir tau geros dienos 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s