Meilė ar… priklausomybė?

Išoriškai kartais sunku atskirti meilę nuo priklausomybės. O ir priklausomybė nuo kito žmogaus gali būti tokia stipri, kad žmogus tokį jausmą gali priimti už meilę. Esminis skirtumas tarp meilės ir priklausomybės tame, kad meilė dovanoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą, o priklausomybė – atima jėgas ir išsekina. Pagrindinis priklausomų santykių požymis – baimė (prarasti, būti paliktam, likti vienišam).

Tai nebrandus meilės suvokimas, kuris pasireiškia panašiai, kaip vaiko prisirišimas prie suaugusiojo. Toks priklausomas elgesys yra grįstas nepilnavertiškumo pojūčiu – tuomet žmogus meilę suvokia kaip vergijos formą: kai tikima, kad tik kitas žmogus suteiks laimę, apsaugos, pasirūpins. Todėl jaučiama stipri priklausomybė nuo to, kas šiuos lūkesčius gali išpildyti ir tuo pačiu ignoruojamos asmeninės galimybės.

Priklausomų santykių priežastys yra kelios:

– Neteisingas (įskiepytas ar susiformuotas) meilės suvokimas, pvz., mitai apie dvi puseles, be kurių žmonės nepilnaverčiai, apie tai, kad meilę būtinai lydi kančia ir pavyduliavimas, meilės sutapatinimas su kūno malonumais ir priklausomybė nuo to, kas tuos malonumus suteikia, ir pan..;
– Iš vaikystės užsifiksavęs meilės trūkumas ir dėl to išsivystęs prieraišumas ir nesaugumo jausmas;
– Nepilnavertiškumo jausmas, kai jaučiamas poreikis “užpildyti“ save kitu žmogumi ir tokiu būdu kompensuoti savo nepilnavertiškumą;
– Materialinis išskaičiavimas, kuris maskuojamas, pateisinamas (sąmoningai arba ne) meilės iliuzija.

Priklausomi santykiai pirmiausiai yra savęs atsisakymas. Priklausomas žmogus – tai esantis kažkieno valioje, nelaisvas žmogus. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis laimingas, susiliedamas su kitu žmogumi, tačiau be jo jis jaučiasi bejėgis. Tokiuose santykiuose nėra artimumo ir pasitikėjimo, o emociniai protrūkiai, pvz., pavydas ar kontrolė traktuojami kaip meilės išraiška. Jei santykiai priklausomi, į juos kabinamasi net tuomet, kai jie tampa destruktyvūs.

Kad aiškiau suprastume, kas yra meilė, o kas – priklausomybė, pažiūrėkime, kuo skiriasi meilė nuo priklausomų santykių:

– Mylėdami žmonės gerbia kito žmogaus asmeninę erdvę, nes meilė gyvuoja tik laisvėje. Priklausomuose santykiuose asmeninės erdvės nėra, nes ji visaip ribojama ir pažeidžiama kontrole ir “perdarymu“ pagal save.

– Besąlygiškai myli psichologiškai brandūs, savarankiški žmonės, jų santykiai grįsti geranoriškumu. Priklausomi santykiai yra nebrandūs ir grįsti savininkiškumu.

– Mylintys žmonės realiai mato ir vertina vienas kitą, priima tokius, kokie yra ir padeda vienas kitam dvasiniame augime. Priklausomuose santykiuose nėra realaus vienas kito matymo ir vertinimo, jie stabdo asmenybės augimą, nes nuolat reikalaujama atitikimo susikurtam idealui.

– Mylėdami žmonės noriai padeda vienas kitam, imasi atsakomybės ir už tai nieko nereikalauja. Priklausomuose santykuose žmonės orientuoti į sandėrius, manipuliacijas ir išnaudojimą.

– Meilė veda į harmoniją – tai vienybė, išsaugant individualybes ir papildant vienas kitą – ji vystosi laisvai. Tuo tarpu priklausomuose santykuose siekiama meilę uždaryti, paversti nuosavybe, sulaikyti iš baimės prarasti – nesuvokiant, kad meilė nėra statiška, kad ji nuolat kinta ir auga kartu su žmonių dvasiniu augimu.

– Meilė atneša vidinę pilnatvę ir harmoniją gyvenime, o priklausomybė santykiuose – vidinę tuštumą ir disharmoniją

Priklausomi santykiai – ne meilė, kad ir kokie stiprūs bei audringi jie beatrodytų. Galiausiai jie pasidaro slegiantys, sunkūs ir griaunantys. Moterys emocingesnės, todėl intuityviai vaduojasi nuo tokių santykių keliamos (dažnai pačių savo) įtampos skundais draugėms arba pasidaro “sunkaus“ charakterio. Vyrai išgyvena nerimą, apatiją, užsidaro savyje arba panyra į savo pomėgius – susikuria savo saugų pasaulėlį.

Kaltinti kažką tokiu atveju – beprasmiška. Jei norime pakeisti situaciją, turime pradėti, kaip visuomet – nuo savęs ir keisti savo meilės suvokimą bei mokytis mylėti. Iš širdies, besąlygiškai, linkint gero mylimam žmogui. Taip pat ugdyti pasitikėjimą savimi ir pagarbą mylimam žmogui. Man labai priimtina idėja, kad pokyčius galime pradėti bet kada. Ypač gerus 🙂 .

Kaip manote?

Reklama

10 minčių apie „Meilė ar… priklausomybė?“

  1. Man tradicinis šeimos vaizdelis yra amžinai nepatenkinta gyvenimu žmona ir nuo jos bėgantis vyras :)). Nežinau kas juos riša, bet meile tai sunku pavadinti. O jei rimtai, sunkus klausimas!

    Patinka

  2. Labas rytas!

    Renata, besąlygiška meilė yra, ir sąmoningi, ieškantys žmonės vis aiškiau supranta, kad tai vienintelis būdas bendrauti šeimoje harmoningai. Pavyzdžių matau daug, ir kas labai džiugina – tai jaunos poros. Sau taip pat seniai esu iškėlusi tokią užduoti ir mokausi mylėti besąlygiškai. Nelengva buvo keisti susiformuotus elgesio stereotipus, bet įmanoma. Tuo labiau, kai pradedi matyti gerus rezultatus. Juk galime tobulinti viską, kas negerai gyvenime, ir tokius pasikeitimus vykdyti ypač smagu, nes labai greitai pajuntame pozityvius rezultatus. Be to, tam turime visą savo gyvenimą :).

    Valentai, taip, tai paplitęs stereotipas, dar galima moteriai kočėlą įteikti :D. Aišku, tai ne meilė. Apskritai, tai tik įprotis vadinti meile viską, kas susieja. Bet juk sieja ir blogi darbai.. Kai yra meilė, mes tai pajuntame kaip absoliutų gėrį, kaip harmonizuojančią jėgą. Žmonių sąmoningumas plečiasi, negatyvi patirtis taip pat jau aiškiai parodė pasekmes – išmoksime ir besąlygiškai mylėti, būtinai 🙂

    Tai tik atrodo sunku, o kai pradedame mylėti besąlygiškai, viskas keičiasi akimirksniu. Atgal sugrąžina tik mūsų seni įpročiai ir kantrybės stoka..

    Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

    Patinka

  3. Laba diena draugai 🙂

    Labai idomu buvo skaityti apie besąlygišką meilę, nes aš pats mokausi taip mylėti visus žmones. Bet ką pastebėjau, kad pirma būtina pradėti nuo savęs ir pamilti save besąlygiškai, koks tu bebūtum storas, plonas, šviesus, tamsus, plaukuotas ar plikas, nesvarbu. Kai besąlygiškai myli save gali išgytį, gali save keisti su meile viskas imanoma. O kai save jau myli tada aplinkiniai tai pastebi. Pastebi, kad su tuo žmogum kažkas ‘negerai’, jis myli save! 🙂
    Jeigu šeima griūna ir peržiūrėjus visą gyvenimą pastebima, kad nebuvo nė lašelio meilė, o tik priklausomybė tai aš dažniausiai patariu žmonėms pradėti gyvenimą iš naujo ir pamilti save, susikurti vaizduotėje kokį vyrą nori sutikti ir tęsti vis didėjančios laimės ir džiaugsmo, išmintingą gyvenimą 🙂

    Patinka

  4. Labas rytas, Evaldai 🙂

    Pritariu, kad svarbiausia – ne tik suprasti, kas yra besąlygiška meilė, bet ir mokytis taip mylėti, kad visus pokyčius pradedame visada nuo savęs, o kiti žmonės tikrai juos pastebi ir taip pat pradeda kitaip su mumis bendrauti. Taisyklė paprasta ir sena kaip pasaulis: elgis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad su tavimi elgtųsi :).

    Susikurti vaizduotėje žmogų, kokį norime sutikti – gal, bet ar tai nebus lūkesčiai, reikalavimai, kuriems bus sunku atitikti :)? Man atrodo, mes visuomet pritraukiame žmones pagal savo vidinę būseną, todėl ir pradedame pokyčius nuo savęs.. ar aš ne taip supratau :)?

    Gražios dienos 🙂 !!

    Patinka

  5. Labas Vilte,

    Dėl vaizduotėje kuriamos antros pusės atsakymas 🙂 tai bus lūkesčiai ir reikalavimai, nes žmogus, kuris kentėjo visą laiką netikros šeimos spektaklį nebus pasiekęs aukštų vibracijų vidinės būsenos. Todėl vaizduotės pagalba tai galima sukurti ir “įrašyti“ į savo energetinį lauką. O atitikti gali būti ir sunku ir lengva, čia nuo reikalavimų priklauso 🙂 bet argi mes jų niekam nekeliam? mes juos keliam viskam beveik.
    Mes viską jau turim, mums tik reikia pažadinti savyje tą ugnelę ir sukelti vaizduotėje jausmą, kad tas žmogus jau yra šalia. Tas kurio ieškom. Ir tą jausmą galima tada savyje sukelti bet kada.
    Teisingai supratai Vilte, kad pokyčius pradedam nuo savęs visada 🙂 ir mūsų vidinė būsena daug ką lemia. Bet nereikia pamiršti mūsų baimių, klaidingų įsitikinimų, neigiamų emocijų , kurios prisideda prie vidinės būsenos šokinėjimo. o vaizduotė padedą vidinę būseną pakelti ir subalansuoti, jei įsivaizduojam kažką pozityvaus.

    Patinka

    1. Labas rytas, Evaldai 🙂

      Ačiū, supratau :). Labai gera mintis: mes viską jau turim, mums tik tereikia pažadinti savyje tą ugnelę.. Taip :)..

      Vaizduotė – žinoma, labai svarbus instrumentas, tai mūsų siekiamybių “projektai“ – viskas gimsta pirmiausiai vaizduotėje. Juk labai dažnai žmogus negali net aiškiai suformuluoti – ko gi jis iš tiesų nori gyvenime. Pozityvūs vaizdiniai tikrai suteikia entuziazmo :).

      Čia gal aš tiek buvau panirus į šią temą, kad įvyko jau mano pastebėtas reiškinys: kai nagrinėju kažkokią temą giliau, tai kurį laiką viską “matuoju“ pagal temos kriterijus 😉 ..

      Patinka

  6. Sveiki,

    Labai patiko Evaldo mintis jog turime pradėti nuo savęs. Jei nemylime ir negerbiame savęs, tai kaip mus mylės ir gerbs kiti.Ir kaip mes galėsim mylėti, bei gerbti kitus, jei nemylime ir negerbiame savęs. Tai gali būti tik garbinimas ir priklausomybė, bet ne meilė.

    Čia noriu perfrazuoti anksčiau Viltės tinklaraštyje rastą mintį:
    “Jei tu neradai savęs, tai kaip tave atras kiti?“ į
    “Jei tu nemyli savęs, tai kaip tave mylės kiti?“

    Vladas

    Patinka

  7. Sakot mylėti besąlygiškai. Net ir tada, kai apgauna, įskaudina, kai bėga nuo įsipareigojimų, kai teisinasi darbais dėl negalėjimo skirti laiko susitikimui, kai meluoja į akis, kai pažada ir neįvykdo. Vistiek mylėti, atleisti tam žmogui, nesisavinti jo, nenorėti, kad butų šalia? Tai kokia bus ta meilė, ar tai nebus tik savęs apgaudinėjimas – aš jį myliu, gerbiu jo laiką, suprantu, kad mes negalim būti šalia vienas kito ir galbūt niekada nebūsim kartu, bet vistiek labai myliu ir vertinu? Tai kam po velnių ta meilė reikalinga, jei negali su mylimu žogumi pasidalinti mintimis, rūpesčiais, jausmais, jeigu jautiesi vienišas ir jam nereikalingas?

    Patinka

  8. Labas, Saulute!

    Suprantu jus, nes mes visada žiūrime į žmones iš savo pozicijų ir laukiame kažko iš kitų, nesusimąstydami apie tai, ką mes patys jiems suteikiame.

    Meilė yra harmonija, todėl jei santykiuose kažkas blogai, reiškia, trūksta arba nėra meilės.

    Labai dažnai mes meile laikome prisirišimą, buvimą su kažkuo dėl vienatvės baimės ar tiesiog egoistišką norą turėti šalia “savo“ žmogų.

    Jei meilė yra, ją būtinai jaučia tas žmogus, kurį mylime, ir jis keičiasi į gera, koks jis bebūtų. Jei to nėra – reiškia, tai ne meilė.

    Bet kartais neturime arba netenkame kantrybės, kartais laukiame, kad kiti mus padarys laimingais, kartais taip nusiviliame, kad neleidžiame sau mylėti. Tada lieka pretenzijos, priekaištai ir pyktis. Ir tada Meilė tyliai išeina.

    Galima sakyti – viskas sudėtinga, bet kartu viskas paprasta: kai mylime besąlygiškai, mūsų nuoširdus jausmas turi tokią didžiulę galią, kad ilgainiui ištaiso visas blogybes. Ir vienintelis būdas tai išbandyti ir patirti – pamilti besąlygiškai :)..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s