Meilė ar… priklausomybė? (tęsinys)

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiame į priklausomus santykius – klaidingas meilės suvokimas. Kodėl susiformuojame tokį suvokimą, iš kur jis? Kaip teigia psichologė M. Morozova, tokį meilės suvokimą formuoja išorinė informacija – literatūra, poezija, dainos, filmai, spektakliai. Pakanka pavartyti kad ir žymių klasikų kūrinius: juose meilė – kančia ir nevaldoma aistra, pavydas ir intrigos, pasibaigiančios širdį veriančiomis dramomis ir tragedijomis.

Gali būti, kad tokiuose kūriniuose perteikti asmeniniai autoriaus išgyvenimai, gal juos išliejęs autorius jaučia palengvėjimą (negatyvių minčių užrašymas – viena iš psichoterapijos formų). Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl skleidžiami tokie dramatiški meilės siužetai – noras pritraukti skaitytojus ar žiūrovus. Manoma, kad jam įdomūs tik aštrūs įspūdžiai ir efektai, o gražios ramios istorijos – neįdomios. Tačiau yra ir kita pusė – tokiais siužetais daromas poveikis, formuojama pasaulėžiūra ir elgesio stereotipai.

Stipriausias poveikis padaromas vaikams, paaugliams, bei jautriems, patikliems ir emocingiems žmonėms. Jie pradeda manyti, kad visos tos istorijos – realios, “iš gyvenimo“, ir pradeda galvoti, jausti ir veikti kaip istorijų personažai. Būtent paauglystėje, paveikti įvairių meilės romanų ar filmų herojų, jauni žmonės susikuria mylimojo idealą (kuriam atitikti dažniausiai neįmanoma) ir susiformuoja klaidingą meilės suvokimą.

Todėl turime išmokti skirti realybę nuo fantazijų. Aistringos kančios gal ir įdomios, bet tai – kraštutinumai, liguistos būsenos, vedančios į nusivylimus ir tragedijas. Tai nėra sektini pavyzdžiai, atvirkščiai – jie parodo, kas gali atsitikti dėl tokių kraštutinumų. Įtikėję tokiais pavyzdžiais, žmonės susidaro įspūdį, kad meilę turi kažkas suteikti ir vis nusivilia ir kenčia, kai jos negauna.

Tam, kad gautų trokštamą meilę, žmonės griebiasi visko: gundo, pataikauja, reikalauja, grasina, meluoja, kerštauja, žeminasi, kontroliuoja, kelia isterijas, pavydą arba gailestį, net imasi užkeikimų.. Žinoma, tokie veiksmai dažniausiai duoda priešingus rezultatus, nes kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi manipuliacijoms ir stengiasi nuo jų atsiriboti. Tuomet reikalaujantis ir negavęs meilės kaltina piktą likimą ar blogus žmones, nesusimąstydamas, kad kančių šaltinis – klaidingas meilės suvokimas, vedantis į priklausomus santykius.

Tokie santykiai lygiai tiek pat pavojingi, kaip ir visos kitos priklausomybės, nes jos griauna žmogų. Jų scenarijus vienodas: iš pradžių gera kartu (pradinė euforija), bet blogai atskirai, o galiausiai – blogai ir kartu, ir atskirai. Priklausomuose santykiuose nėra lygybės ir laisvės, bet jame labai daug negatyvių emocijų ir susierzinimo “mylimojo“ atžvilgiu. Pozityvios emocijos gali būti ryškios, bet trumpalaikės, net pačias laimingiausias akimirkas lydi vidinė įtampa ir abejonės, todėl žmogus didesnę laiko dalį yra prastos nuotaikos ir patiria chronišką stresą.

Priklausomų santykių pasekmės – metų metais arba iš santykių į santykius nešamas klaidingas meilės suvokimas, ir nuo to kenčiama bei kankinami kiti. Arba nusiviliama meile ir bijoma pradėti naujus santykius dėl negatyvios priklausomų santykių patirties, padaroma išvados: “visi jie (jos) tokios“, “meilės nėra, tai romantikų fantazijos“. Liūdniausia, kai padaroma išvada, kad meilė – tai kančia, dramos, kad tai normalu, kai tai tampa kasdienybe, o ramūs, harmoningi santykiai tikroje meilėje atrodo nuobodūs.

Klaidingi įsitikinimai visuomet atneša nusivylimą. Tikroji, besąlygiška meilė – pozityvus, šviesus, nešantis džiaugsmą ir vienijantis jausmas. Mylėti gali kiekvienas, bet dėl klaidingo meilės tapatinimo su kančia nuklysta į priklausomus santykius. Kai žmonės myli, jiems gera dviese, bet gera ir atskirai. Mylintys žmonės jaučia vidinę harmoniją, ramybę, pasitikėjimą. Jie linki gero mylimajam ir jaučia jam šiltus, švelnius jausmus. Mylint gali aplankyti ir neigiamos emocijos, tačiau jos trumpalaikės, nes meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga.

Vaduotis iš priklausomų santykių galima pirmiausiai supratus, kad toks požiūris į meilę – klaidingas. Kartais pakanka aiškaus suvokimo, kad priklausomi santykiai – liguisti, kad tai ne meilė. Ar žinote, kad atsikratęs klaidingo požiūrio, žmogus pirmiausiai pasidaro įdomus mylimam žmogui, nes pradeda skleisti pozityvumą 🙂 .. ir gali kartu pradėti kurti naujus, kitokius – harmoningus, šiltus santykius meilėje 🙂 .

Reklama

2 mintys apie „Meilė ar… priklausomybė? (tęsinys)“

  1. Sveika, Vilte,

    Manau jog šiame tekste tu kalbi apie du santykių tarp artimų žmonių tipus. Kai jų emocinis ryšys yra difuzunis (priklausomybė)ir pralaidus (sveiki pozityvūs santykiai).
    Šioje vietoje leisiu sau įkelti gabalėlį komentaro, kurį rašiau Petro Dargio puslapyje (ten tema buvo apie paauglius, todėl kalbama ne tik apie įsimylėjėlius):

    “Pagal Ludwig von Bertalanffy ir M. Bowen sistemų teoriją, taikomą šeimos terapijoje, tarp asmenų, gyvenančių šeimoje, galima išskirti tris ryšių tipus: rigidišką – kai žmonės gyvena “kaip už stiklo“ iš esmės neturėdami jokių emocinių ryšių, difuzišką – kai žmonės emociškai susilieja iš esmės nejausdami savo ir kito asmenybės ribų ir pralaidžią ribą, kai žmonės jaučia, supranta ir atspindi vienas kito emocijas, bet aiškiai suvokia ribą, kur baigiasi jo asmeninis pasaulis ir prasideda kito žmogaus. Pastarasis ryšio tipas laikomas sveiku ir užtikrinančiu stabilią teigiamą atmosferą šeimoje. Difuzinis ryšys tarp šeimos narių (ar įsimylėjėlių) kartais irgi sveikas, toleruotinas ir pageidautinas. Toks ryšys būna jau minėto įsimylėjimo metu, kai “širdys plaka vienu ritmu“ ar žmonės “paskęsta vienas kito akyse“, arba pirmaisiais metais tarp motinos ir vaiko (ypač jei mama maitina vaiką krūtimi), tačiau aš ir vėl noriu sugrįžti prie tos pačios minties: kaip ir maitinimo krūtimi, taip ir difuzinio ryšio etapas, vaikui augant turi pasibaigti. Ir nesvarbu kokio gerumo, supratingumo, racionalumo ir nuoseklumo būtų tėvai, vaikas (ir jo mama) ne tik turi teisę, bet ir privalo suvokti savo asmenybės ribas ir turėti savo asmeninį gyvenimą.“

    Taigi kaip ir maitinimas krūtimi, taip ir aistringo įsimylėjimo etapas “kai širdys plaka vienu ritmu“ galimas ir pageidautinas (dažniausiai apie jį ir rašoma romanuose ir rodoma filmuose), bet normaliu atveju jis turėtų peraugti į brandžius dviejų asmenybių santykius. Ir iš tikro didžiulė problema, kad nemažai žmonių nesugeba gyventi savo galva, savo jausmais. Jie “mokosi mylėti“ iš knygų ir filmų, todėl įsivaizduoja, kad “maitinimo krūtimi“ etapas turi tęstis amžinai, todėl jam praėjus, galvoja, jog “meilė baigėsi“, “tai buvo klaidingas pasirinkimas“ ir skubiais ieško kito objekto , kad viskas vėl “būtų kaip kine“.

    Vladas

    Patinka

    1. Labas rytas, Vladai 🙂

      Dėkui už tavo pasvarstymus – jie tikrai labai į temą ir paaiškina plačiau liguistų santykių esmę.

      Čia aš norėjau plačiau parodyti tokio požiūrio atsiradimo priežastis. Mes jau seniai šeimoje juokavome, kad meilės dainomis autoriai sprendžia savo emocines problemas, o kitiems atrodo, kad tai idealios meilės etalonas.. Ir štai lyg “atsitiktinai“apie tokį poveikį perskaičiau eilę straipsnių, paskui paskaitą išklausiau – pasirodo, ne man vienai toks klausimas iškilo, ir psichologijoje yra tokia kategorija – priklausomi santykiai.

      Man atrodo, meilės suvokimas – vienas svarbiausių gyvenimo klausimų, nuo kurio priklauso ne tik pačio žmogaus, bet ir jo artimųjų gyvenimas.

      Labai geras tavo paskutinis sakinys, labai taiklus – gyvenime daugybė tokių pavyzdžių, to begalinio “skrajojimo“ ir “idealo paieškų“..

      Ačiū tau! 🙂

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s