Sraigės Sindromas

Aš turiu Sraigės Sindromą…

Kai aš tai suvokiau, tuomet supratau, kodėl manyje neapsigyvena jokios greitakojės stirnos ar šoklūs žiogai…

Man NEjauku gyventi bėgimo režimu…

Aš nemėgstu greitai praversti knygų puslapių, paviršutiniškai semtis žinių, prasukti į priekį filmų, išbėgti iš namų prieš tris minutes iki pavėlavimo, skubant kalbėtis telefonu, blaškytis, greitai valgyti, paviršutiniškai bendrauti, prabėgomis lėkti per muziejus, greitai įsiamžinus prie eilinės vietinės įžymybės… ir taip toliau…

Bet kažkam tai įprastas gyvenimo būdas, ir jiems tiesiog neįmanoma būti sraigėmis…

Mano aplinkoje, pavyzdžiui, yra žmonės, su kuriais puikiai sutariame, bet štai keliauti kartu mes tikrai negalime: jie galiausiai pradeda tyliai niršti dėl mano sraigiško noro viską apžiūrėti ir pajusti, o aš – dėl jų pašėlusio ritmo, į kurį man net pataikyti sunku…

Aš jau rašiau apie savo ritmo pripažinimą, bet vis grįžtu prie šios temos, nes dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės pradeda laikyti save nepilnaverčiais dėl to, kad jiems įkala tą nepilnavertiškumą kitokio vidinio ritmo nešiotojai…

Taip, mūsų gyvenimas veržlus, bet, patikėkite, jame visiems pakanka vietos…

Ir absoliučiai kiekvienas iš mūsų gali taip sutvarkyti savo gyvenimo erdvę, kad jo prigimtis nenukentėtų…

Aš prieš, kad mes laužytume tai, kas mums gamtos įdėta…

Tikrai žinau, kad bet koks temperamentas turi savo realizacijos būdus, tik labai svarbu nebandyti iš sraigės išlaužti strutį, ir atvirkščiai…

Ir svarbu rinktis tuos žmonės, kurie mus supranta, o ne tuos, kurie bandys “apdovanoti mus gėriu“, manydami, kad privalo mums padėti, padarydami mus panašiais į save…

Man patinka mano ritmas…

O privalumus ir trūkumus turi kiekvienas psichikos tipas…

Susitaikykite su savimi, mielieji…

Nesipriešinkite savo prigimčiai…

Nėra nepilnaverčių žmonių… yra tik sužeisti kitų įžūlumu ir nurodymais, kokie jie turi būti…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Padėka autorei už jos kūrinius 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog paleisk tą iliuziją..

Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.

Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.

Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.

Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.

Tau nėra būtinybės pamėgti tai, kas įvyko.

Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.

Padėka autoriui! Pagal Dž Foster esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tavo vidinė stiprybė

Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.

Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.

Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.

Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.

Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir –  jie tave palieka.

Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.

Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.

Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.

Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !

Tylus džiaugsmas

Kartais tu esi – tylus džiaugsmas. Tokiomis dienomis mums nereikalinga elektra – visas namas tavimi švyti. Visas namas tuo kupinas – kaip ąsotis su pusiaudienio saule. Ir, rodos, vos papūs vėjas – ir persipildęs džiaugsmas plūstels per kraštus didžiule žmogiška laime.

Visas namas klausosi tavo žingsnių, uodžia tavo gėlių aromatą ir tarsi nori priglusti prie tavo kojų geraširdišku patikliu šuneliu, ištikimu ir mylinčiu. Todėl kad jis tavo. Ir namas jaučia tai: šliejasi prie tavo rankų gilia vidine šiluma, saugo ir ieško saugumo.

Ir aš jį pilnai suprantu – nuo lengvo užuolaidų atodūsio iki paslaptingo medinių grindų girgždesio. Todėl kad aš pats neretai jaučiu tau kažką panašaus: štai vaikšto po namus grakšti moteris, tokia graži, tokia artima, šypsosi man, glosto vaikų purias galveles, ir staiga suraukia antakius – ir viskas blanksta, taip tamsu pasidaro, kad jokios lempos, jokios žvakės nepagelbės.

Bet, ne, vėl šypsosi, praėjo. Tai tiesiog debesėlis giedru dangumi praplaukė, tik pasirodė ir tuoj pasislėpė už vešlių medžių tolumoje.

Ir namas su palengvėjimu atsikvėpė, sugirgždėjo, nuskubėjo savo švelnia jaukia siela į tavo glėbį. O kartu su juo – ir aš. Apkabinome, priglaudėme tave stipriai-stipriai: “Šypsokis dažniau, mūsų tylus džiaugsme. Čia tu esi namuose“.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Padėka autorei! Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Mes visada paliekame pėdsakus

Mes visada paliekame pėdsakus.

Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…

Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.

Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.

Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…

Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.

Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.

Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.

Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.

Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kiek bešviestum iš išorės…

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Būk tobula, sakė jie…

Dar vienas puikus tekstas apie išorinę įtaką. Apie informacinėje erdvėje moterims diegiamus elgesio, išvaizdos, mados ir mąstysenos šablonus, kurių taip daug, ir kurie keičiasi taip greitai, kad galiausiai pradeda prieštarauti vienas kitam, sukeldami ne tik chaosą mintyse, bet ir gilius vidinius prieštaravimus.

Tačiau suprasti tai galime tik stebėdami iš šalies įvairias informacines manipuliacijas. Arba kaip ši autorė – kuri surašė tuos visus besikeičiančius šablonus į vieną tekstą. Padėka autorei už jos vertingas įžvalgas ir gebėjimą pažvelgti į visa tai su taiklia ironija 🙂 !

*************

Būk tobula, sakė jie. Sijonas trumpokas. Iškirptė per gili. Kelnės pernelyg siauros. Neapsinuogink per daug. Neatidenk klubų. Žiūrėk, kad apatinių rūbų nesimatytų. Ir pečius pridenk. Palik erdvę vaizduotei. Renkis kukliau. Negundyk. Vyrai nekontroliuoja savęs. Vyrai turi ypatingus poreikius. Ko gi tu tokia senamadiška! Atsipalaiduok nors šiek tiek. Parodyk truputį kūno. Būk gundanti. Nešiok juodus rūbus. Ir aukštakulnius. Kur taip išsirėdei? Negalėjai normaliai apsirengti? Nusirenk šitą bliuzoną, visai apsileidai.

Būk tobula, sakė jie. Nebūk per daug stora. Nebūk pernelyg liekna. Nebūk tokia didelė. Nebūk tokia maža. Suvalgyk tai. Numesk svorį. Nevalgyk tiek daug. Neprisikimšk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Pamiršk desertus. Tau reikia lieknėti. Reikia tilpti į tą suknelę. Pradėk laikytis dietos. Žiūrėk, ką valgai. Valgyk salierą. Kramtyk lėtai. Gerk daug vandens. Reikia tilpti į tuos džinsus. Siaubas, tu atrodai kaip skeletas! Kodėl tu nevalgai? Tu blogai atrodai. Atrodai nesveikai. Suvalgyk burgerį. Vyrams patinka apkūnios moterys. Būk moteriška.

Būk tobula, sakė jie. Pašalink plaukus ant kūno. Nuskusk kojas. Nuskusk pažastis. Užtepk vašką ant veido. Vašką ant rankų. Nubalink odą. Pasidegink. Pašalink randus. Paslėpk strijas. Treniruok presą. Pastorink lūpas. Suleisk botokso į raukšles. Patempk veido odą. Įtrauk pilvą. Treniruok kojas. Atrodyk natūraliai. Būk savimi. Būk tokia, kokia esi. Pasitikėk savimi. Atrodai nenatūraliai. Tu persistengi. Vyrai nemėgsta tokių, kurios per daug stengiasi.

Būk tobula, sakė jie. Tau reikia makiažo. Prižiūrėk veidą. Slėpk trūkumus. Pabrėžk nosies kontūrą. Paryškink skruostus. Padažyk blakstienas. Nupiešk antakius. Pailgink blakstienas. Pasidažyk lūpas. Plaukai per trumpi. O dabar per ilgi. Galiukai šakojasi. Žiūrėk, plaukų šaknys ataugo. Patamsink plaukus. Pašviesink plaukus. Tu pražilai. Tave tai sendina. Atrodyk jaunai. Nesenk. Būk moterimi be amžiaus. Moterys neturi senti. Sena – negraži. Vyrai nemėgsta negražių.

Būk tobula, sakė jie. Saugok save tam vieninteliam. Būk tyra. Būk nekalta. Neflirtuok. Nebūk pasileidusi. Nebūk prieinama. Nebendrauk su kuo papuola. Neprarask orumo. Neprasidėk su daugeliu vyrų. Vyrai nemėgsta pasileidusių moterų. Nebūk tokia susikausčiusi. Linksminkis. Būk gundanti. Būk patyrusi. Pataikauk vyrams. Būk pasileidusi. Būk kieta. Būk ne tokia, kaip kitos.

Būk tobula, sakė jie. Nekalbėk per garsiai. Nekalbėk per daug. Neišsišok. Nesėdėk taip. Nestovėk taip. Kodėl tu tokia surūgusi? Nebūk tokia įžūli. Būk tyli. Nepritrauk dėmesio. Nebūk tokia emocinga. Neverk. Nesibark. Kentėk. Būk maloni. Prisitaikyk. Pakaitink jo ego. Tegul palaksto paskui tave. Vyrai nori to, ko negali turėti. Priversk jį siekti tavęs. Vyrai mėgsta nepasiekiamas. Vieną dieną tu tapsi gera žmona. Sutvarkyk jo rūbus. Paruošk vakarienę. Paimk jo pavardę. Palikai per brūkšnelį savo? Kvaila feministė. Pagimdyk jam vaikų. Tai pakeis tavo gyvenimą. Nenori vaikų? Vieną dieną užsimanysi.

Būk tobula, sakė jie. Stabdyk prievartą ir smurtą. Išmok apsiginti. Nevaikščiok vėlai vakare. Nesirenk iššaukiančiai. Nevaikščiok ten, kur tamsu. Vaikščiok su draugu. Ir tik geruose rajonuose. Palik kam nors žinutę, kur išvyksti. Nešiokis su savimi dujų balionėlį. Nusipirk saugumo švilpuką. Laikyk raktus rankoje. Eik į savigynos kursus. Būk drąsi. Patikrink bagažinę. Užrakink duris. Nevaikščiok viena. Nesišypsok nepažįstamiems. Nežiūrėk į akis. Niekuo nepasitikėk. Nesakyk “taip“. Nesakyk “ne“.

Tiesiog būk tobula, sakė jie.

Pagal sutrumpintą Kamilės Rainvile tekstą “Būk ledi, sakė jie“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !