ruvi

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių blanksta, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras, švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui ir vėl išsisklaido.

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, kad tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau, kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė..

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys..

Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !