Mes visada paliekame pėdsakus.
Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…
Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.
Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.
Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.
O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…
Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.
Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.
Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.
Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.
Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…
Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt
Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 
žmonių santykiai yra paremti pasitikėjimu. Kai prarandi pasitikėjimą, jo nesusigrąžinsi, todėl verta iškart nutraukti bet kokius santykius ir nebandyti jų pagerinti, nuo šiol šis žmogus- tavo priešas. Tie žmonės, kurie nepraranda pasitikėjimo net po didžiausios tavo kvailystės, yra tavo draugai.
PatinkaPatinka
Labas, Pauliau!
Pritariu, tik yra niuansų. Paprastai taip ir būna – jei išduoda vieną kartą, išduos ir kitą, bet.. Juk ne idealai esame, gali žmogus suklysti, gali pasiduoti niekšybei, visaip būna. Todėl ir sakoma, kad eiliniam žmogui (ne draugui) mūsų gyvenime išdavystė neatleidžiama, na, o draugui dar suteikiamas šansas pasitaisyti. Nors kartais vienu vieninteliu poelgiu ar net žodžiu yra perbraukiama net ilgametė draugystė. Visaip būna. Ko gero, reikia pagal situaciją žiūrėti, bet geriau, kad tokių dalykų nebūtų, o svarbiausia – patiems to nedaryti. Ir dėl priešų – gal jie ne priešai (aišku, priklausomai, ką padarė..), jie tiesiog jau nieko nereiškia jums jūsų gyvenime. Pyktis ir nuoskaudos pirmiausiai kankina tą, kas pyksta. Verčiau “paleisti“ tokius žmones į visas keturias puses 🙂 ..
PatinkaPatinka
Ačiū labai už atsakymą. Skaudžiausia kai tai įvyksta šiuo metu, kai šitaip reikalinga vienybė. Baisu kai žmogus už mažą klaidą išbraukia tave iš gyvenimo, pasijunti kaip šiukšlė paskutinė. O kai kurie žmonės, susidaro įspūdis, kad to ir laukia- kol suklysi ir bus proga tau durti.
PatinkaPatinka
Gerai, gana to negatyvo iš mano pusės. Keista, kad aš tokių dalykų prirašinėju. Čia yra puslapis kur turi būti kuriama jauki atmosfera.
PatinkaPatinka
Pauliau, mes čia visi dalinamės savo patirtimi ir išgyvenimais, todėl aš jums dėkinga, kad pasidalinate savo mintimis. O jaukumas ir atsiranda tuomet, kai galime atvirai ir nuoširdžiai pabendrauti. Ačiū jums 🙂 !
PatinkaPatinka
Labas, Pauliau!
Aš jus gerai suprantu, išdavystė visada labai skaudina, nes išduoda žmogus, kuriuo pasitikime. Man dabar jau gal lengviau apie tai rašyti, nes visos skaudžios išdavystės jau praeityje, ir jos visos įvyko būtent tuo metu, kai reikėjo palaikymo, supratimo, pagalbos ir tiesiog buvimo šalia. Aišku, pradžioje ištinka šokas, nes prie visų bėdų prisidėjo dar ir draugų išdavystės. Aišku, ilgai negalėjau to suprasti, priimti ir paleisti. Bet.. Suprantate, juk žmonės išduoda ne todėl, kad jie nori suteikti skausmą, ne, – jie tiesiog gali būti egoistiški, dvasiškai silpni, o gal ir bedvasiai, todėl ir elgiasi atitinkamai. Tik kai draugaujame, mes linkę idealizuoti juos, todėl ir nesitikime iš jų nieko blogo.
O šiaip.. gerų, ištikimų draugų gyvenime nebūna daug, bet kadangi mums visiems gyvybiškai būtinas bendravimas ir vienybės pojūtis, todėl dažnai draugais skaitome žmones, kurie nemoka draugauti, todėl jie ir skaudina, ir naudojasi, ir išduoda.. Taip jau yra kol kas – juk ir pati sistema skatina tik tokias “draugystes“, iš kurių yra laikina arba ilgalaikė nauda. Bet viskas keičiasi, bet keičiasi lėtai ir kartais skausmingai – žmonės skiriasi, išyra draugystės, bet juk ir bendraminčiai buriasi, ir tai yra puiku 🙂 .
PatinkaPatinka
Ačiū už atsakymą. 🙂
PatinkaPatinka
Ačiū jums, Pauliau, kad paskatinote padiskutuoti tokiu svarbiu visiems mums klausimu 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas rytas,
aš nepatyriau išdavystės, bet draugė nusisuko – ji buvo mano klasiokė-draugė, tik ji matyt nesuprato ką reiškia draugystė. Gal tikrai sunku suvokti, ką turi-gali-privalo daryti draugas. Bet aš jai dėkinga už tai. Beje, po daugelio metų radau ją soc. tinkluose ir taip norėjau pagaliau išsiaiškinti, gal aš ją įskaudinau, gal ji nesuprato mano veiksmo kokio, ar poelgio (tuo metu vyko pokyčiai mano gyvenime), nuėjau į tą vietą, kur žinojau ji dalyvaus. Oi kaip nelengva buvo prieiti ir pažiūrėti jai į akis, bet…priėjau. Man svarbu buvo, kad ji kalbėjo ramiai su manim, ji buvo tokia, kokią pažinojau, bet jos nuomonė apie mūsų išsiskyrimą nepasikeitė – ji nenorėjo tęsti su manim draugystės, nors siūliau susirašyti, susitikti. Bet ačiū jai už tą pamoką. Kiekvieną įvykį bandau matyti kaip sakymą man kažką. O tie žmonės, na galima juos vadinti draugais, pažįstamais, juk jie tokie patys kaip ir aš. Tik ne visi sugeba tuose įvykiuose pamatyti pamokas sau. Gal čia ir yra problemėlė. Bet argi tai problema? Manau – gyvenimas margas ir tiek….
Šiltos mums visiems vasaros ir dalinkimės savo mintimis:))
PatinkaPatinka
Labas, Rūta 🙂 !
Taip jau būna su gerais, nuoširdžiais žmonėmis – jie visur įžvelgia savo kaltę ar netobulumą.. O iš esmės draugystė – tyra, nuoširdi – gali užsimegzti tik tada, kuomet žmonės yra bendraminčiai, panašios energetikos, žodžiu “ant vienos bangos“. Tada ir laikas, ir atstumas nedaro jokios įtakos – žmonės ir ką tik susitikę, ir ilgus metus nesimatę jaučiasi kartu jaukiai, jaučiasi savi. O jei to giluminio bendrumo nėra – bendravimas gali būti trumpalaikis, gali būti ir daugiametis, bet kiekviena smulkmena tokį bendravimą ardo, kol galiausiai jis neišyra galutinai. Todėl neverta net svarstyti – kodėl, ką ne taip padarėme, nes tiesiog “nelimpa“, ir viskas, na, nesusimaišo – kaip aliejus su vandeniu 🙂 .. Ir neverta tokių “draugysčių“ lipdyti per jėgą – nieko vis vien nebus.
Todėl dabar aš į draugystę, į kiekvieną sutiktą žmogų žiūriu susidomėjusi, su pagarba – juk ne šiaip sau jie ateina į mūsų gyvenimą.. Bet nesiperšu kitiems ir neprisirišu, nes žinau – jei tarpusavio ryšys tvirtas, jei mes “ant vienos bangos“ – tuomet gyvenimas savaime pritrauks, susies ir sujungs, ir tam nereikės kažkokių ypatingų pastangų, o bendravimas bus šiltas, įdomus ir prasmingas. Na, tikrai nepraeina pro šalį “savi“ žmonės gyvenime, o ir su kitais įdomu pabendrauti, nes kiekvienas žmogus žino kažką, ko nežinome mes 🙂 .. Gal tiesiog reikia daugiau lengvumo bendravime, gal nereikia “daug“ draugų, o gal verta atidžiau pažiūrėti į žmones, kurie šalia 🙂 ? Sunku pasakyti, nes, matyt, kiekvienas žmogus draugystei suteikia savo prasmes. Bet aišku viena – draugystė turi nešti džiaugsmą ir pilnatvę, o ne kančią..
Ačiū, Rūta, jaukaus vakaro 🙂 !
PatinkaPatinka
Taip, Jūs teisi, Rūta,
bendrauti reikėtų lengvai, be norų ir įsivaizdavimų ar jis bus draugas, o gal jis bus kaip sakote bendramintis ir to pakanka. Pabendrauti įdomiai galima net ir su pakeleiviu, jeigu vienas kito klausomės ir dar geriau, jei randame bendrą ar panašų supratimą. Sutiktas žmogus visada įdomus:))
PatinkaPatinka