Spinduliuoti Gyvenimą…
Yra žmonės, kurie į aplinką spinduliuoja kažkokią nenusakomą ramybę ir palaimą – taip veikia jų gestai, žvilgsniai, jų šviesios ir tyros sielos nebylus prisilietimas.
Jie spinduliuoja Gyvenimą…
Ir jis paliečia kitus žmones tyliai-tyliai, tarsi šiltas pavasario dvelksmas, kuris prasiskverbia per senas sienas ir uždarytus, sustingusius per žiemą langus, jis atgaivina širdis, kurios, atrodytų, jau sustabarėjo ir atbuko – taip ilgai jas sekino kančia, baimė, vienatvė.
Koks galingas sielos poveikis kitai sielai! Ir dažnai to neįtaria nei tas, kuris daro poveikį, nei tas, kuris patiria tą poveikį…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
Geri žmonės taip pat kartais klysta
Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..
Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.
Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“
Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.
Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.
Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.
Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.
Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt
Ką reiškia – “paleisti“?
Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.
Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.
Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.
Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.
Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.
Kitaip ir būti negali.
Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
Taryn Harbridge – Scarborough Fair
Gyventi
Kur semtis jėgų?
Artimume. Tyliame, švelniame artimume, kur labai jauku.
Atvažiuoti į seną močiutės namą, pasėdėti už stalo, dengto marga staltiese, palaikyti močiutės raukšlėtą ranką su plona, lyg pergamentas, oda, pasiklausyti jos balso ir pamatyti šypseną jos veide.
Pažaisti su vaikais, uždengti savo veidą mažyčiais, vėsiais delniukais ir prisimerkti iš palaimos.
Ateiti pas artimą draugę, pasėdėti jos kiemelyje po senu riešutmedžiu, apsisiausti šiltu megztiniu ir lėtai, neskubant gerti arbatą, klausytis, kaip kažkur toli loja šunys ir ką tik sugirgždėjo varteliai – reiškia, kažkas iš kaimynų nusprendė užsukti pavakaroti.
Tiesiog pabūti su mylimu žmogumi, žinant, kad jis čia pat, kambaryje už sienos, ir galima pašaukti jį, ir jis išgirs, galima nueiti ir apkabinti jį. Jis šalia. Ir dėl to taip ramu ir šilta širdyje.
Gamtoje. Medžiuose, gėlėse, žolynuose, upėse ir jūrose, kalnuose ir stepėse.
Tiesiog eiti ir paliesti ranka šiurkščią medžio žievę, užuosti lapų kvapą, arba, nutraukus keletą ilgų spyglių, sutrinti juos delne ir pajusti pušies dervos kvapą. Eiti ir eiti ilgais parko takeliais, kartais užklystant į pievas, kuriose galima pagulėti ant pledo, arba tiesiog pasivaikščioti, jaučiant žolės kvapą arba nukritusių rudeninių lapų šiugždėjimą.
Kūryboje. Didžiulė jėga slypi kūryboje. Užrašytas, išlietas ant popieriaus, išlipdytas iš molio ar nupieštas; išreikštas šokyje, muzikoje ar susiūtas iš šimtų skiautelių sielos balsas tampa meno kūriniu, o siela atsikvepia, atsigauna, atgyja…
Labai svarbu išmokti semtis jėgų dabartyje. Tame, kas šalia, tuose, kas šalia. Nenuklystant į kitus pasaulius ar miražus. Pokalbiuose, prisilietimuose, sąveikoje su gamta, muzikoje – tame, kas suteikia apčiuopiamą ryšį su dabartimi, su “čia ir dabar“.
Padėka autorei! Pagal Irinos Dybovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Pasaka apie Mokytojo Širdį
“Atiduosiu mainais“
Pasitarė mokytojai susirinkime ir padarė išvadą: kad skiepytų mokiniams gėrį, reikia, kad mokiniai atvertų jiems savo Širdis.
Bet kaip to pasiekti?
– Galbūt, mokslas mums padės? – nusprendė mokytojai ir užsiregistravo į kvalifikacijos kėlimo kursus.
Ten profesoriai dėstė jiems principus, metodus, mokymo formas, kalbėjo apie švietimo tikslus ir būdus, papasakojo apie lavinimo standartus, apie reformas ir koncepcijas. Paskui išdavė liudijimus apie kvalifikacijos pakėlimą ir pasakė: “Bandykite!“
Pritaikė mokytojai gautas žinias praktikoje, bet mokiniai neatvėrė jiems savo Širdžių.
– Mums trūksta psichologijos žinių! – nusprendė mokytojai.
Ir nuskubėjo mokytis naujos specialybės.
Papildė savo protus psichologinių žinių bagažu ir ėmė praktikuoti.
Tačiau mokiniai vis dar neatvėrė jiems savo Širdžių.
– Turbūt, Vakarai mums padės!
Ir pakvietė iš už užjūrio “naujų švietimo technologijų“ specialistus. Tie iš mentoriaus pozicijos pamokė juos kažkokių miglotų “interaktyvių technologijų“ – ultrašiuolaikinių, kaip jie tvirtino, arba net iš ateities.
Bet ir šios ultrašiuolaikinės technologijos taip pat nesuveikė.
Nuliūdo mokytojai, kad negali rasti kelio į savo mokinių Širdis, kad negali pasėti gėrio daigelių.
– Galbūt, mus išgelbės Išmintis? – svarstė jie.
Ir atrado atsiskyrėlį Išminčių.
– O, Išminčiau, – kreipėsi mokytojai, – nurodyk mums kelią į mūsų mokinių Širdis, kad galėtume sėti gėrio daigelius, nes auganti kartą darosi žiauri!
Išminčius jiems atsakė:
– Nurodysiu jums kelią į jūsų mokinių Širdis, bet tik mainais!
Mokytojai susižvalgė: kokių mainų nori iš jų Išminčius?
Tuomet Išminčius atsakė:
– Jei kas turi irzlumo – atiduokite man irzlumą. Jei turite pykčio – atiduokite man pyktį. Jei kas turi žiaurumo – atiduokite man žiaurumą. Jei kas turi grubumo – atiduokite man grubumą. Jei kas turi abejonių – atiduokite man abejones. Jei kas turi neapykantą – atiduokite man neapykantą. Jei kas turi baimę – atiduokite man baimę. Jei kas turi prietarų – atiduokite man prietarus. Jei kas turi tamsių minčių – atiduokite man tamsias mintis. O jei atiduosite rieškutes blogų įpročių – priimsiu ir šiuos dulkėtus blizgučius.
Bet nepamirškite, kad tai, ką padovanojote kartą mainais – jau neatimsite. Taigi, aš priėmiau jūsų Širdies ydas. Ir ji šviesėja, tampa tyra. Ir aš atveriu jums Išmintį:
Kelias į mokinio Širdį – tai tyra mokytojo Širdis.
Pagal Š. A. Amonašvilio alegoriją, vertė ruvi.lt
Išminties, Kūrybingumo ir mokinių Širdžių šilumos Mokytojams 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !
Russel Walder – One
Paprastumas
Yra toks gyvenimo principas – paprastumas.
Jis yra taikomas visur: buityje, bendravime, mityboje, drabužiuose, noruose…
Ir kuo paprasčiau tu gyveni, tuo laisvesnis esi.
Tu netampi daugybės daiktų vergu savo namuose, kuriuos reikia nuolat valyti, tvarkyti, plauti, taisyti – tu tiesiog jų neturi, nes tavo namai paprasti ir juose yra tik tai, kas tikrai reikalinga.
Tu netampi savo išvaizdos vergu, kurią “reikia“ reguliariai koreguoti, dažyti, puošti. Tavo veidas natūralus ir paprastas, dėl to patrauklus savo tyrumu.
Paprasti drabužiai padeda puikiai išreikšti žmogaus esmę, tam nereikia brangių ir įmantrių rūbų. Tu netampi maisto vergu, jei išmoksti paprastai maitintis.
Tavo paprastumas atsispindi ir bendravime, o tai reiškia, kad bendraudamas tu esi nuoširdus ir geranoriškas.
Laisvę gali suteikti net ir labai kuklus automobilis… Nes turėdamas prabangų automobilį, tu nuolat bijosi, kad jį kažkas įbrėš, įlenks, nuvarys, suteps saloną. Automobilis turi tarnauti žmogui, o ne skatinti pasipuikuoti prieš kitus.
Paprastumas – tai laiptelis ne tik į finansinę, bet ir į vidinę laisvę. Kai žmogaus gyvenimas paprastas, tuomet atkrenta labai daug iliuzijų ir dirbtino šurmulio, į kurį patekus, ištrūkti kartais būna labai sudėtinga.
Juk gyvenimui iš tiesų reikia tikrai nedaug – visi daiktai tiesiog turi būti naudojami ir reikalingi. Ir kai tu neturi priklausomybės kaupti daiktus, tu sugebi aiškiai matyti supantį pasaulį.
Kaip lengva gyventi, kai nesi supančiotas dirbtinais sunkumais, kai iškylančios gyvenimo užduotys yra išsprendžiamos, o tavo svajonėms įgyvendinti dažniausiai nereikia pinigų.
Pasaulis tampa aiškus, gyvenimas suprantamas, o todėl jaukus ir valdomas.
Tu išmoksti džiaugtis paprastais dalykais: rytinės saulės spinduliais, arbata iš mėgiamo puodelio, bendravimu su artimais žmonėmis, vaiko juoku, mylimo žmogaus šypsena..
Tiek daug šviesos, laimės ir prasmės gyvenime, kai jis – paprastas…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Paprastumo, meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Gyvenimo pagrindas
Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…
Taip visada būna…
Kuo aiškiau tai supranti, tuo labiau brangini savo asmeninę erdvę, saugodamas ją nuo griaunančių išorinių poveikių…
Ir pasilieki televizorių tik tam, kad pajungtum filmus į didelį monitorių…
Ir jau niekada negaišti laiko, dalyvaudamas internetinėse kovose, neužsikabini už svetimos agresijos, neklausai visažinių ekspertų ir neseki svetimų gyvenimų…
Ir lengvai atskiri tą humorą, kurį šmaikščiai sukūrė intelektas, nuo to, kur intelektą pakeitė graudžios pastangos ne tiek prajuokinti, bet daugiau “bukai pažvengti“ iš lėkštų juokelių…
Ir skaitai tik tai, kas tikrai sudomina tavo informacinio srauto išvargintą galvą…
Ir lengvai atsisakai minios, daugybės užrašų aplankų telefone, “reikalingų“ ryšių, nereikalingų užstalių, prestižinių renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…
Ir žmonės, kurie šalia, yra tikrai artimi… ir net tie, kurie tau ne visada suprantami ir įdomūs…
O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tuščia ir nyku širdyje, daugiau nesukelia kaltės jausmo… tik supratimą…
Tai, ką tu saugai, saugo ir tave… Nuo bėgimo, triukšmo, varžymosi… ir kitų mūsų dienų neurozių…
Ir staiga prabundi vieną rytą be įprasto nuovargio, be baimės dėl naujos dienos įvykių, be varginančių prievolių…
O tai reiškia, kad atsiranda ir jėgos…
Kad gyventum, pagaliau, tą gyvenimą, kuriame tu ne kaip kalinys tolimame užkampyje, ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip nuolatinis meilės kaulytojas, ir ne kaip neurotiškas įvairių katastrofų laukiantis žmogus, ir ne kaip išsekęs svetimų lūkesčių pildytojas, ir ne kaip socialinių tinklų teisuolis, ir ne kaip isteriškas geriausios savęs-versijos “atlikėjas“, ir ne kaip kenčiantis be kasdieninio pripažinimo karjeristas, ir ne kaip iliuzinių stebuklų guru, ir ne kaip nuoskaudų kolekcionierius…
O kaip paprastas žmogus, kuris jau viską pats sau įrodė ir pasijuokė iš savo paties įrodymų… Todėl kad jie nereikalingi…
Kaip tas, kuris suprato, kad meilė – paprasta, nes abipusė…
Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savo gyvenimo kranto, nesvajodamas apie kitokį…
Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…
Ir jei gyvenimas tau atrodo pernelyg sunkus ir sudėtingas, tuomet verta įdėmiai pažiūrėti – ant kokio gi pagrindo jis laikosi…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 