Kiek bešviestum iš išorės…

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt