Sraigės Sindromas

Aš turiu Sraigės Sindromą…

Kai aš tai suvokiau, tuomet supratau, kodėl manyje neapsigyvena jokios greitakojės stirnos ar šoklūs žiogai…

Man NEjauku gyventi bėgimo režimu…

Aš nemėgstu greitai praversti knygų puslapių, paviršutiniškai semtis žinių, prasukti į priekį filmų, išbėgti iš namų prieš tris minutes iki pavėlavimo, skubant kalbėtis telefonu, blaškytis, greitai valgyti, paviršutiniškai bendrauti, prabėgomis lėkti per muziejus, greitai įsiamžinus prie eilinės vietinės įžymybės… ir taip toliau…

Bet kažkam tai įprastas gyvenimo būdas, ir jiems tiesiog neįmanoma būti sraigėmis…

Mano aplinkoje, pavyzdžiui, yra žmonės, su kuriais puikiai sutariame, bet štai keliauti kartu mes tikrai negalime: jie galiausiai pradeda tyliai niršti dėl mano sraigiško noro viską apžiūrėti ir pajusti, o aš – dėl jų pašėlusio ritmo, į kurį man net pataikyti sunku…

Aš jau rašiau apie savo ritmo pripažinimą, bet vis grįžtu prie šios temos, nes dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės pradeda laikyti save nepilnaverčiais dėl to, kad jiems įkala tą nepilnavertiškumą kitokio vidinio ritmo nešiotojai…

Taip, mūsų gyvenimas veržlus, bet, patikėkite, jame visiems pakanka vietos…

Ir absoliučiai kiekvienas iš mūsų gali taip sutvarkyti savo gyvenimo erdvę, kad jo prigimtis nenukentėtų…

Aš prieš, kad mes laužytume tai, kas mums gamtos įdėta…

Tikrai žinau, kad bet koks temperamentas turi savo realizacijos būdus, tik labai svarbu nebandyti iš sraigės išlaužti strutį, ir atvirkščiai…

Ir svarbu rinktis tuos žmonės, kurie mus supranta, o ne tuos, kurie bandys “apdovanoti mus gėriu“, manydami, kad privalo mums padėti, padarydami mus panašiais į save…

Man patinka mano ritmas…

O privalumus ir trūkumus turi kiekvienas psichikos tipas…

Susitaikykite su savimi, mielieji…

Nesipriešinkite savo prigimčiai…

Nėra nepilnaverčių žmonių… yra tik sužeisti kitų įžūlumu ir nurodymais, kokie jie turi būti…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Padėka autorei už jos kūrinius 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

11 minčių apie „Sraigės Sindromas“

  1. manau, kad tiek sraigė tiek stirna, esanti žmonių viduje, yra normalus įgimtas dalykas. Mes esame skirtingi. Aš pats esu sraigė, linkęs į ilgus, sudėtingus apmąstymus, o yra tokie žmonės, kurie tokių ilgų ir lėtų apmąstymų nemėgsta, šitie greitukai mėgsta konkretumą ir proto aiškumą, o ne nekonkrečius apmąstymus, kurie, paprastai, nėra aiškūs. Jų protas veikia paprasčiau, dėl to atrodo kad jie skuba, nors jie iš tiesų neskuba. Jie tiesiog yra labai konkretūs. Ir man kažkodėl tokie žmonės patinka. Beje, pažįstu tokių žmonių, kurie gyvena greitą gyvenimą, bet valgydami neskuba, nes laikosi etiketo ir visumoje yra mandagūs. O tai yra labai žavi kombinacija.

    Patinka

    1. Labas, Pauliau 🙂 !

      Ir tikrai, visada mums įdomūs žmonės, kurie turi kitokių savybių, nei mes..

      Ir dar pastebėjau, kad žmonių psichikos tipas gali keistis per gyvenimą, ypač po kažkokių ryškių pokyčių ar sukrėtimų. Bet kokiu atveju – išlikime savimi ir priimkime kitus žmones tokiais, kokie jie yra 🙂 ..

      Patinka

  2. Laba diena,
    Jei temperamentas tikrai užkoduotas genuose, tai jo keisti tikrai nevalia. Ir kiekvienas temperamentas turi savo įdomių savybių.
    Šiame straipsnyje įdomiai aprašytas flegmatiko (o gal ir melancholiko) požiūris į choleriką. Bet pavadintas sraigės sindromu, kas atrodo lyg psichinė lyga. O kad flegmatikui gali būti įdomu su choleriku, tai, manau, tiesa, bet neaišku ar ilgam. Visgi priešingybės tikrai gali sudominti, kaip neperkandamų savybių, išorinių stiprybių pažinimo būdą arba kaip norą priešingybei parodyti vidinio ir/ar išorinio pažinimo Grožį. Ar tai įmanoma, tegul atsako flegmatikai, kuriems tai pavyko, nes flegmatikai rečiau domina cholerikus, kurie neįžvelgia stiprybių lėtesniame ir gilesniame gyvenimo būde, nebent įžvelgia užkrėčiantį pozityvą.
    Manau kiekvieno temperamento bendra stiprybė ir vertybė, kurią reiktų ugdyti nuo vaikystės, tai savarankiškumas. Nes tai savybė, budinga visiem temperamentams apjungti, būtina visiems žmonėms. Savarankiškas žmogus niekada nesityčios, nereikalaus, neekspluatos, neatims ir nebandys keisti kitų. Savarankiškam, laisvam žmogui belieka dalintis… Bet kiek tokių savarankiškų žmonių, kai aplink visi bijo vienatvės, bijo nesekmės, bijo neturėti, bijo netapti, bijo, bijo… O kiekviena baimė formuoja priklausomybes, prieraišumus, tikėjimus, kaip pabėgimo nuo baimės formas. Todėl savarankiškumas – tai nuolatinis baimių suvokimo fonas, kuriame vyksta neeiliniai saves pažinimo procesai. Būti savarankišku dabartinėje visuomenėje, kurioje propaguojamos įvairių formų priklausomybės, labai sudėtinga. Nieks nepropaguoja savarankiškumo ir laisvės, nes tai nėra naudinga visuomenei savybė. Visos savybės ir žodžiai iškreipiami, žmogus supainiotas žodžio ir jos reikšmių. Laisvė ir savarankiškumas pateikiamas, kaip sekmės, galios ir turtų, o ne paprastumo išvestinė. Manau, svarbu suprasti, kad “pasirinkimo laisvė“ ir “laisvė nuo pasirinkimo“ yra du visiškai skirtingi laisvės apibrėžimai…
    Neseniai aptikau Jūsų internetinį puslapį ir likau maloniai nustebintas. Čia įdėta labai daug darbo. Svarbiausia, kad jis, atrodo, adresuotas bendrumo ir vienybės būsenų aktyviam pažinimui. Yra erdvė ir diskusijoms, kurios visada išliks labai veiksmingu saves pažinimo įrankiu.

    Patinka

    1. Sveiki, Miroslav!

      Dėkoju, kad dalinatės savo pamąstymais ir patirtimi.

      Ir apie savarankiškumą galima plačiai diskutuoti, nes savarankiškumas pirmiausiai prasideda nuo savarankiško mąstymo, t.y., sąmoningumo. Mūsų laisvė prasideda nuo laisvo mąstymo, nuo gebėjimo matyti realybę tokią, kokia ji yra, nepriklausomai nuo to, ką mums apie ją pasakoja. Sąmoningi žmonės gali įtakoti ir kurti realybę, o nesąmoningi, deja, yra tik išorinių įtakų veikiami. Ir tai ne kaltės ar neišmanymo klausimas – tiesiog nėra paprasta išmokti savarankiškai mąstyti, kai yra nuolatinis išorinis informacinis srautas, kuris gesina sąmoningumą.

      O apie mūsų skirtingą būdą, skirtingus temperamentus labai naudinga žinoti, kad taikiai sugyventume, kad priimtume vieni kitus tokiais, kokie esame 🙂 . Tikrai nebūtina kovoti, priešintis ar stengtis kitus pakeisti – juk gali būti ir taiki įvairovės vienybė 🙂 ..

      Patinka

  3. Laba diena, Ruvi
    Taip, apie savarankiškumą galima labai išsiplėsti. Mes kalbame tik apie psichologinį savarankiškumą. Savarankiškas – reiškia nepriklausomas psichologiškai, visada atsakingas už savo ir kartais kitų skausmą. Lengviau nurodyti kur nėra savarankiškumo, negu jį stengtis apibrėžti. Konfliktiškumas, įžeidumas, neapykanta, pyktis – tai dažnas nesavarankiškumo šešėlis. Vaikai negali būti savarankiški ir tai normalu, bet, deja, užaugę, mes ir toliau liekame vaikais… 🙂
    Leiskite suabejoti savarankišku ir laisvu mąstymu. Mūsų mąstymas – tai mus supančios aplinkos (auklėjimo, švietimo, tradicijų, religijų, įgytos patirties, žinių ir kt.) rezultatas. Mes negalime mąstyti apie tai ko nežinome, todėl ir mūsų kuriama realybė visada išdėstyta išugdytoje, žinomoje, iš anksto apibrėžtoje erdvėje. Gal ne mąstymas yra laisvas ir savarankiškas, bet mūsų tiesioginis “gyvas“ kontaktas su savo pojūčiais, jausmais gali būti laisvas ir turi būti savarankiškas? Nes kai mes pasikliauname kitų žodžiais,
    aprašymais, išaiškinimais – mes pametame ryšį su savimi. Mąstymas – tai pojūčių, jausmų sintezė, kuri dažnai išreiškiama žodžiais. O žodžiai niekada tiksliai neperduos jausmų ir pojūčių, nes jie tik simboliai. Žodžiai visada konvertuojami netiksliai ir dažnai paviršutiniškai, todėl, deja, labai sudėtinga prisiartinti bendraujant. Dažnai tenka pripažinti ir priimti, kad vienatvė – tai mūsų neatskiriamas palydovas ir bėgti nuo jos nėra jokios prasmės…
    Gebėti matyti realybę tokią, kokia ji yra, nepriklausomai nuo mus supančių idėjų ar pasakojimų apie ją – tai savarankiškumo ir paprastumo požymis, kur nėra vietos paieškoms ir tikėjimams, kur nėra vietos baimei, godumui ar pavydui… Čia galima irgi labai išsiplėsti, bet ir taip jaučiu per sudėtingi ir neaiškus šie žodžiai.

    Patinka

    1. Sveiki, Miroslav,

      Psichologinis savarankiškumas nėra kažkas atskiro nuo mūsų mąstymo, tai ir yra savarankiškas mąstymas, kai žmogus gali būti nepriklausomas nuo išorinių įtakų, kai sugeba atskirti tiesą, melą, manipuliacijas. Mes esame sąmoningi, kai išmokstame įsiklausyti į savo intuiciją, sąžinės balsą – tai ir yra tas vidinis balsas, kuris neleidžia nuklysti nuo tiesos, nepasiduoti įtakoms ir išlikti tikru, dvasingu Žmogumi bet kokiose aplinkybėse. Viskas, kas geriausia, jau yra mumyse, žmogaus dvasinė prigimtis – tai pačios šviesiausios ir tyriausios mūsų savybės, kurios kuria harmoniją. Iš tiesų viskas, kas tikra, yra paprasta ir jau yra mumyse, tik reikia tai pamatyti, pajusti ir atverti 🙂 .

      Paspaudė "Patinka": 2 asmenims

      1. Galbūt mes kalbam apie tą patį, tik parenkam skirtingus žodžius ir apibrėžimus. O galbūt neegzistuoja nei savarankiško mąstymo, nei psichinio savarankiškumo, nei galimybės būti nepriklausomu? Mums, iš tikrųjų, reikia sustoti, kad įsižiūrėti į tai kas vyksta aplinkui ir mumyse… Sustoti, kad suvokti mus supančią tankią miglą…
        Ką reiškia likti nepriklausomu nuo įšorinių įtakų, kurios ir suformavo mūsų mąstymą? Kokia tai psichinė būsena, kuri sugeba transformuoti save, alkaną vaiką, nelabai sveikos aplinkos suformuotą asmenybę? Gal nušvitimas, bet kas čia tokio? Kodėl jai tai daryti ir ką jį tokio pavojingo turi savyje pamatyti? Ir kas tas žiūrėtojas, argi ne pro mūsų suformuotą asmenybę ir krentą žvilgsnis, ar ne mūsų asmenybė ir yra tuo žvilgsniu? Tada ar gali žvilgsnis būti tyras, ar visgi mes žiūrime pro tankią miglą? Argi tai nereiškia nustoti ieškoti atsakymų ir stebuklų? Argi tai nereiškia likti patenkintu? Argi tai nereiškia nutraukti galios, valdžios, naudos, malonumo ir patikimumo paieškas, nustoti konkuruoti, kariauti ir kodėl? Kodėl, kai aplink daugumai tai tinkama santykių formą? Klausiu ne todėl, kad ieškau atsakymo. Klausiu tam, kad kiekvienas užduotų ir pažvelgtų į savo klausimus, nes juose slypi ir atsakymai. Atsakymai gali atnešti pasitenkinimą, bet ne psichinę transformaciją. Manau neegzistuoja žmonių, kurie kitam parodytų Tiesą, nes Tiesą kiekvienas turi matyti savyje. Kartais patyrus sukrėtimą, įvyksta ir transformacijos, kartais paprasta ramybė atneša naujus pažinimo vėjus. Bet transformacijos, deja, neįvyksta per mokslus, plėtrą ar pastangas, nes žiūrėti reikia tiesiai į pastangų ištakas ir kryptis. Pats tyras matymas jau yra transformacija. Todėl abejonės – tai būtinas mūsų minkštumo ir pažinimo palydovas. Neabejojantis žmogus surakintas idėjomis ir supratimu, neabejojantis žmogus kariauja ir įrodinėja, užsiima propaganda ir skleidžia sektas, bei tikėjimus… Visada abejokime žmogumi, kuris neabejoja. 🙂
        Kokią realybę matau? Tikriausiai labiau tamsią, nei šviesią. 🙂 Žmonija – tai stichija su savo slaptais ir krūvinais karais, revoliucijomis, intrigomis, badais ir nelygybėmis. Šalia turime progresuojančia dideliais žingsniais mediciną, chirurgija, kuri dovanuoja mūsų vaikams ir mums gyvybes. Progresuojančius inžinerinius, fizinius, psichologinius, neirobiologinius, robotechnikos ir kitus mokslus. Dirbtinio intelekto, genetinių modifikacijų vystymas ir eksperimentai. Vis augantis komforto ir patogumo lygis ir kartu augantis visuomeninis išsisluoksniavimas ir nepasitenkinimas. Auganti žmonių populiacija, auganti tarša, augantis gyvenimo tempas. Bendruomenės, visuomenės orientuotos į pasiekimus. Mūsų (žmonių) didelė įvairovė. Deja, mūsų vaikai gimsta ne tik apsupti meilės, bet dažnai ir skausmo, smurto bei prievartos. Gimsta žmonės ir su įvairiausiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, gimsta tam tikras procentas psichopatų, kuriems meilė ir vienybė svetima ir dėl ko negalime nieko kaltinti… Tiesa tame, kad mūsų visuomeniniai, socialiniai, švietimo ir ekonominiai varikliai nepriklauso paprastiems, sąmoningiems ir savarankiškiems žmonėms. Ir kas būtų, jei šį variklį dabar sustabdyti? Galbūt karai, galbūt badai, depresijos, stagnacijos, nes nieks niekada nesirūpino atskirų individų savarankiškumu. Priklausomybė viens nuo kito ir eksploatacija atrodė visada tinkama bendradarbiavimo (tarpusavio ekploatavimo) forma. Valdžioje ir ten kur reikia kietumo nemažas procentas kietaširdžių ir psichopatų. Net šeimose pilna smurto. Mes besaikiai konkuruojame, kovojame, dėl ko skubame ir naikiname. Mes naikiname gamtą ir kartu patys save. Kartais apčiuopiame, kartais reikalaujme meilės… O ar mes patys tikrai mylime, dedu didelį klaustuką? Ar gali žmogus mylėti, kai jaučia baimę, kai turi priklausomybes? Ar mes mylime ir rūpinames savo vaikais, ruošdami juos tokiai realybei ir ruošdami jiems šią realybę? Nežinau ir abejoju… Tegul į šį klausimą atsako kiekvienas sau!
        Suabejokime ir nepasitikėkime nei šiais, nei kitų žodžiais, nes niekada nežinosime, koks motyvas slepiasi už žodžiu.
        Labai atsiprašau už tokius ilgus tekstus, tikiuosi jie nevargina ir rašomi tinkamoje vietoje?
        Praneškite, jei jie netinkamo tūrinio ir netinkamoje vietoje.

        Patinka

      2. Miroslav, natūralu, kad kiekvienas sąmoningas žmogus užduoda sau daug klausimų, nes nori sužinoti tiesą, sužinoti būties esmę ir prasmę. O ir klausimų daug kyla todėl, kad sistema, kurioje gyvename, viską padaro painiai, sudėtingai, daugiasluoksniškai, kad žmonės jokiais keliais ir būdais neatrastų tos paprastos ir aiškios tiesos. Todėl, tarsi svogūną, kiekvienas lukštena savo asmeninę patirtį, ieško atsakymų, kol prieina prie ašies, prasmės, tiesos.

        Kaip į tuos visus klausimus sau atsakyti? Pirmiausiai – į tuos, į kuriuos dabar galima rasti atsakymus, ir kurie natūraliai “atrakins“ visus kitus atsakymus. Štai čia reikia kantrybės ir laiko viską įsisąmoninti, neskubėti. Atsakymai dažniausiai nemalonūs, netikėti. Nes mes atmetame tai, kas užgožia mūsų dvasingumą, mūsų tikrąją prigimtį, mes visapusiškai valomės. Ir.. mes dažnai nemokame su ta atrasta tiesa gyventi, nes inercija gena atgal į senus šablonus, kurie nors ir negatyvūs, bet.. įprasti. Kantrybė šiuo atveju būtina sąlyga, kad išmoktume naujai gyventi be viso to negatyvumo, kuris iškreipia mūsų dvasinę prigimtį – turi įsitvirtinti kitoks elgesys, kitoks sąveikos su aplinka būdas, ir tam reikia laiko.

        Kas mūsų realybėje ne taip? Viskas – juk jei pagrindas netikęs, tuomet ir gyvenimas iškreiptas. Na, o jei pagrindas – egoizmas, priešiškumas, gobšumas, pavydas, ir pan., – ko gi galime tikėtis?.. Koks pagrindas – toks ir gyvenimas. Bet nereikia nusiminti ir pasiduoti negatyviems scenarijams, kurie yra natūralūs dabartinėje sistemoje, nes iš ten tikrai nieko gero tikėtis neįmanoma. Čia kaip augalas, pasodintas į netikusią dirvą – gal ir išauga, gal ir kažkaip auga, bet laibas, silpnas, pažeidžiamas, mindomas.

        Tačiau viskam yra pradžia ir logiška pabaiga. Joks negatyvumas negali gyvuoti amžinai, nes tai griaunanti jėga, kuri yra priešinga gyvenimui, kūrybai, evoliucijai. Atėjo laikas esminiams mūsų erdvės pokyčiams, kurie vyksta per žmones, per jų sąmonę, todėl pokyčių procesai lėti, bet užtikrinti – pažiūrėkite, kiek žmonių bunda, kiek žmonių abejoja sistemos siūlomais gyvenimo valdymo metodais.. Ir vėl – reikia kantrybės, nes tik sugriauti galima greitai, o sukurti harmonijai reikia laiko, tuomet ir negatyvumas savaime atkris kaip nereikalingas harmoningam gyvenimui. Na, o mums dabar svarbu atsitiesti, atgauti orumą, įžiebti savo vidinę dvasinę šviesą, kuri skatins busti ir kitus žmones. Ir – pradėti savo gyvenime, savo šeimoje gyventi harmoningai – kad mūsų vaikai ir mus supantys žmonės pamatytų realiai vienybės, meilės ir harmoningos sąveikos pavyzdį.

        Viskas bus taip, kaip turi būti – GERAI. O dabar visi kartu veikime, kad visų mūsų sukurtos harmoningos erdvės susijungtų ir išsklaidytų amžiams tą tamsą, kuri mus apgobė. Kantrybės ir išminties mums visiems 🙂 !

        Patinka

  4. Laba diena,
    Ačiū labai už savo patirties ir pažiūrų išaiškinimus ir dalinimasi.
    Jūs norite pasakyti, kad pvz. gobšus ar pavydus žmogus gali pasikeisti, jei kantriai dirbs ieškodamas atsakymų, lūkštendamas savo asmeninę patirtį? Ir kas jį privers taip sunkiai dirbti, jei toks elgesis jam priimtinas, atrodo natūralus? Akivaizdu, kad jis turi gyventi konflikte su savimi, dėl tokio savo elgesio. Jei šio konflikto nebus, tai jokių problemų, kurias reikia spręsti jis nematys. Jis pasakys: “visi aplink pavydi, kas čia tokio? Aš myliu, todėl ir pavydžiu, argi čia nenatūralu?“
    O iš kur pavydas? Argi tai gali būti meilės šešėlis? Ar mes visi tik juokaujam? Argi neakivaizdu, kad pavydas, tai nuosavybės šešėlis, o ne meilės. Mes pridengiam gražiais žodžiais, negražų elgesį ir visiems tai tinka? Ar gal nuosavybė, prisirišimas ir priklausomybė ir yra mūsų meilė?
    Argi ne akivaizdu, kad nebėra kelio nuo išorės link ašies, jis uždarytas tais sunkiais sluoksniais, brangiais sau rūbais ir akiniais, pro kuriuos ir žiūrima į problemas? Pamatyti ašį, reiškia likti nuogam, be nieko. Atrodo neįmanoma prasibrauti pro šiuos sluoksnius, turi atsirasti didelis plyšis ir tada jau nereikia nei kantrybės, nei laiko… Kai pamatai ašį, pamatai tikrą baisų pavojų užmauta ant savęs, tada tau nereikia laiko, nereikia mąstyti, nereikia nei kantrybės, nei sudėtingo darbo. Tada tai ką tu matai ir yra transformacija, tik tada ateina Laisvė ir Meilė, Vienatvė ir Vienybė, Liūdesys ir Džiaugsmas…
    Bet atrodo niekam tai neįdomu, mes geriau vienus rubus pakeisim kitais, vieną sluoksnį išmesim, bet atauginsim kitą ir tuom baigiasi visa mūsų kantrybė, visas mūsų darbas. Nieks nenori matyti šios ašies, nes ji sudegins viską kas tau atrodė brangu, kur buvo nukreiptos visos tavo pastangos…
    Galbūt ką nors sudomis šis šauksmas. Galbūt pas kąnors apsigyvens taip būtinos mums abejonės.
    Meilės ir Laisvės visiems! 🙂

    Patinka

    1. Labas, Miroslav!

      Kad žmogus pradėtų dvasines paieškas, būtinas vidinis poreikis tokioms paieškoms. Veiksmai tik valios pastangomis ar dėl kažkokių išorinių motyvacijų – madinga, populiaru, pvz., medituoti, domėtis psichologija ar ezoterika, arba užsiimti joga ir pan. – tai ir bus tik išoriniai veiksmai. Turi būti gilus vidinis poreikis, kuris gimsta dažniausiai tuomet, kai žmogus asmeniškai susiduria su kažkokia negatyvia situacija ir pajunta vidinius prieštaravimus tarp to, kaip jis įsivaizdavo realybę ir – kokia ji yra iš tikrųjų. Tada dvasinės paieškos motyvuotos, todėl žmogus jų nenutrauks ir įveiks visus sunkumus. Taip jau yra: jei tik žmogus pajunta nors trumpam savo dvasinę jėgą, jis to niekada nepamirš ir jau negalės gyventi taip, kaip anksčiau. Todėl, manau – taip, kiekvienas žmogus pajutęs gilų vidinį poreikį dvasinėms paieškoms, tikrai gali daug pasiekti savo paieškose – juk esmė ne teorinėse žiniose, juk tai visai kitoks gyvenimo būdas, kuris kartais kardinaliai skiriasi nuo ankstesnio (egoistiško, vartotojiško).

      Apie meilę.. Vėl pirmiausiai turime atsakyti į klausimą – o kas gi yra meilė? Daugumai žmonių yra iškreiptas meilės suvokimas, todėl jie žiūri į meilę per egoizmo ir vartotojiško gyvenimo prizmę, todėl: savinasi kitą žmogų, siekia jį pakeisti pagal save, pavydi, kovoja su juo dėl dominavimo, diktuoja savo gyvenimo taisykles ir t.t.. Tai ne meilė, tai dviejų egoistų sandėris arba vieno egoisto manipuliavimas kitu žmogumi. O jei žmonių meilės suvokimas yra iškreiptas, todėl jie ir sako, kad meilė yra įsimylėjimas, aistra, romantika ir tęsiasi tik tris metus.. Taip ir yra, jei į meilę žiūrima per egoizmo prizmę. Tokie santykiai labai sunkūs, sekinantys, žeidžiantys ir žlugdantys.

      O besąlygiška meilė – visai kitokia. Tai dviejų žmonių sąjunga, kuriuos sieja besąlygiška tyra meilė: geranoriškumas, santarvė, tarpusavio palaikymas ir pagalba, draugystė, bendri tikslai, kūrybingumas, žodžiu, – harmonija, kai dviese viskas įmanoma, kai dviese lengviau viskas, kai su kuriama šviesi meilės erdvė, kurioje visiems gera, ramu ir saugu. Žinoma, ir tokioje sąjungoje visko pasitaiko (juk ne šventieji esame), bet šie žmonės nekovoja vienas su kitu, bet geranoriškai ir supratingai palaiko vienas kitą ir rūpinasi vienas kitu.

      Miroslav, manau, kad pirmiausiai turime sau užduoti esminius klausimus: kas yra žmogus?, kas yra meilė?, kokioje realybėje mes gyvename? kaip toji realybė veikia mūsų visų gyvenimą? ir t.t.. Esminiai klausimai atveda mus į ištakas, į esmę, ir tuomet mes aiškiai pamatome visų negerovių priežastis, ir suvokiame, kad reikia ne su pasekmėmis kovoti ar piktintis jomis, bet pašalinti priežastis, kurios sukelia tas negeroves. Visko ištaisyti iš karto mes negalime, bet tikrai kiekvienas žmogus gali pradėti nuo savęs, savo gyvenimo ir tapti harmonijos šaltiniu, tapti pokyčiu. Net maža smiltelė sugadina didžiulio laikrodžio mechanizmą.. – taip ir kiekvienas dvasingas žmogus tampa šviesos švyturiu, kuris sklaido tamsą ir rodo kitiems kelią į šviesą. Kas, jei ne mes 🙂 ?

      Patinka

  5. Nesvarbu, kokiu save laikysi sraige ar kengūra, vėžliu ar gandru – svarbiausia savo vidų gerai suprasti, teisingai suprasti ką gali mąstymas, logika ir kaip tai dera su jausmais, teisingai žinoti, ką veikia mintys, kaip jos gali įtakoti mano ir kito gyvenimą, suprasti ir atrasti kas ir būsena ir kokią svarbią vietą ji užima žmogaus gyvenime, kaip veikia energijų dėsningumai nepriklausomai nuo to mes tikime ar ne, kokios mano ir mūsų aplinkoje vykstančių įvykių priežastys, kas jas įtakoja, ir daug daug svarbių dalykų. Linkiu tai patirti, atrasti. Gražaus, sėkmingo savaitgalio mums visiems!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s