Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.
Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.
Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.
Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.
Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir – jie tave palieka.
Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.
Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.
Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.
Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.
Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt
Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !
ruvi 