Tylus džiaugsmas

Kartais tu esi – tylus džiaugsmas. Tokiomis dienomis mums nereikalinga elektra – visas namas tavimi švyti. Visas namas tuo kupinas – kaip ąsotis su pusiaudienio saule. Ir, rodos, vos papūs vėjas – ir persipildęs džiaugsmas plūstels per kraštus didžiule žmogiška laime.

Visas namas klausosi tavo žingsnių, uodžia tavo gėlių aromatą ir tarsi nori priglusti prie tavo kojų geraširdišku patikliu šuneliu, ištikimu ir mylinčiu. Todėl kad jis tavo. Ir namas jaučia tai: šliejasi prie tavo rankų gilia vidine šiluma, saugo ir ieško saugumo.

Ir aš jį pilnai suprantu – nuo lengvo užuolaidų atodūsio iki paslaptingo medinių grindų girgždesio. Todėl kad aš pats neretai jaučiu tau kažką panašaus: štai vaikšto po namus grakšti moteris, tokia graži, tokia artima, šypsosi man, glosto vaikų purias galveles, ir staiga suraukia antakius – ir viskas blanksta, taip tamsu pasidaro, kad jokios lempos, jokios žvakės nepagelbės.

Bet, ne, vėl šypsosi, praėjo. Tai tiesiog debesėlis giedru dangumi praplaukė, tik pasirodė ir tuoj pasislėpė už vešlių medžių tolumoje.

Ir namas su palengvėjimu atsikvėpė, sugirgždėjo, nuskubėjo savo švelnia jaukia siela į tavo glėbį. O kartu su juo – ir aš. Apkabinome, priglaudėme tave stipriai-stipriai: “Šypsokis dažniau, mūsų tylus džiaugsme. Čia tu esi namuose“.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !