ruvi

Žodis adekvatus (lot. prilygintas) žodyne aiškinamas kaip tapatus, tikslus, visiškai atitinkantis. Adekvatumas – tai visuomet atitikimas, pvz., elgesio ar reakcijos atitikimas situacijai, knygos turinio atitikimas vertimui, veiksmų atitikimas siekiamiems tikslams, psichologijoje – individo atitikimas tam tikriems elgesio modeliams ar numatomas elgesys tam tikrose situacijose, sociume – atitikimas priimtiems elgesio šablonams ir tradicijoms ir t.t..

Jei kalbėsime apie adekvatų elgesį, tai yra toks elgesys, kuris reikalingas būtent tam tikru momentu pagal situaciją, o neadekvatus elgesys – neatitinkantis situacijos, trikdantis arba trukdantis. Adekvatus elgesys nebūtinai atitinka šablonus ar taisykles, tai gali būti akimirksniu priimtas teisingas sprendimas, įvertinus situaciją – pavyzdžiui, pagelbėjant stresinės situacijos ar nelaimingo atsitikimo metu.

Kasdieniniame gyvenime adekvatus veiksmas visuomet vertinamas pagal rezultatus: tai reiškia aiškiai suprasti, kokiais veiksmais pasieksime užsibrėžtą tikslą, o kokiais – ne. Adekvatumas siejamas ir su tikslingumu – atitinkamų veiksmų atlikimu, siekiant užsibrėžtų tikslų. Todėl:

– žmogaus įsitikinimai turi būti tikslingi, vedantys į augimą, o ne ribojantys, konfliktiški ar negatyvūs;
– emocijos valdomos, vietoje ir laiku, o ne žlugdančios negatyvios ar keliančios įtampą;
– vadovavimas turi būti konstruktyvus ir efektyvus, atitinkantis siekiamus tikslus.

Atrodytų – viskas teisinga, tačiau atidžiau pasižiūrėję į gyvenimą pamatysime, kad jame apstu neadekvataus elgesio ir dėl to kylančio chaoso. Neatitikimų pamatysime ir tarp žodžių bei veiksmų, ir tikslų siekime, ir tarpusavio santykiuose, ir net buityje.

Pavyzdžiui, užsibrėžiame vieną tikslą, bet pritrūkstame kantrybės jo siekti, ir, metę jį pusiaukelėje, pradedame siekti kito, ir galiausiai nieko neužbaigiame, o tik nuolat planuojame ir pradedame. Šeimoje taip pat neatitikimai: tvirtiname, kad mylime sutuoktinį, o elgiamės lyg su priešu mūšio lauke. Arba gimsta šeimoje mažylis – svarbus ir džiugus įvykis šeimoje, o mamytė jau skuba pareikšti, kad namie “nesėdės“, jos niekas neuždarys, jai reikia save realizuoti.

Buityje apstu neadekvatumo: tvarkos norime visi, o tvarkytis nenorime, valgyti reikia kasdien visiems šeimos nariams, o gaminti valgį nemėgstame – tarsi tik vedę ar ištekėjusios sužinome apie buities darbus. Su sveikata tas pats: norime būti sveiki, tačiau sveikatos ne tik nepalaikome, bet ją dar ir gadiname.

Visa tai neadekvataus elgesio pavyzdžiai. Juk adekvatu būtų siekti iki galo užsibrėžtų tikslų ar koreguoti juos, bet ne mesti pusiaukelėje, mylėti savo sutuoktinį ne tik žodžiais, su džiaugsmu auginti ir ugdyti savo mažylį iki tam tikro amžiaus, susitvarkyti namuose, gaminti savo šeimai maistą, rūpintis savo ir šeimos narių sveikata.. Tai kodėl mes elgiamės priešingai, neadekvačiai situacijai?

Pirmiausiai dėl sąmoningumo trūkumo, nes adekvatus elgesys yra sąmoningas. Neadekvatus elgesys dažniausiai nesąmoningas – kai žmogus nesuvokia ar nesupranta, ką daro dėl klaidingų įsitikinimų ar dėl nežinojimo. Arba tai gali būti konfliktiškas, demonstratyvus elgesys, negalvojant apie pasekmes – tačiau neatsakantis už savo veiksmus taip pat yra neadekvatus. Beje, tam tikrais atvejais kiekvienas iš mūsų gali pasielgti neadekvačiai: pvz., kritinėje ar netikėtoje situacijoje.

Adekvatumas priklauso nuo gebėjimo suvokti ir įvertinti situaciją bei numatyti savo veiksmų pasekmes – visa tai gali tik sąmoningas žmogus. Jei ir suklysta, toks žmogus jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir imasi (kiek tai įmanoma) taisyti savo klaidas. Adekvatūs veiksmai yra teisingi ir objektyviai reikalingi – manau, kad tai labai svarbu gyvenime.

O ką jūs manote apie adekvatumą?

Nerimą pelnytai siejame su nemaloniais pojūčiais – baime ir psichiniu diskomfortu. Iš kur jis atsiranda ir kam apskritai reikalingas nerimas? Pasirodo, realioje kritinėje ar stresinėje situacijoje (kurių gyvenime nėra daug) nerimas – normali ir adekvati emocinė reakcija, adaptacija, mobilizuojanti visą organizmą reikalingiems veiksmams – tai apsauginis prisitaikymo mechanizmas. Visais kitais atvejais nerimas yra nenatūralus, patologiškas ir kenksmingas.

Skirtumas tarp adekvataus ir patologiško nerimo tame, kad patologiškas nerimas gali tapti žmogaus charakterio bruožu ir negatyviai veikti jo gyvenimą. Be to, tai liguista emocinė būsena, sukelianti rimtus biocheminius procesus organizme ir išeikvojanti didžiulius psichikos resursus. Nevaldomas įprotis nerimauti gali peraugti į panikos priepuolius ir tapti depresijos ar fobijos priežastimi. Kokiu būdu įsitraukiame į tokį nemalonų polinkį?

Klasikinės patologinio nerimo priežastys yra kelios:

– Įprotis nerimastingai suvokti realybę formuojasi vaikystėje, kai nerimas sutapatinamas su rūpestingumu. Linkę nerimauti tėvai perduoda šį polinkį savo vaikams, ir jie suaugę automatiškai savo rūpestį išreiškia kaip nerimą.

– Iš tėvų perimame ir savęs suvokimo modelį: kaip tėvai mus traktuoja, taip mes priimame save. Jei tėvai nuolat nerimauja, negalėdami pasitikėti vaiku, tai toks elgesys užsifiksuoja ir žmogus auga nuolat nerimaujantis, abejojantis ir nepasitikintis savimi.

– Per tėvų polinkį nerimauti galime išmokti klaidingai “įžvelgti“ galimus pavojus ir įgyti įprotį nerimauti “dėl visa ko“, kuris nėra patikimas orientyras, perspėjantis apie realų pavojų.

– Būtent įprotis nerimauti tampa neigiamu charakterio bruožu ir padaro žmogų nepasitikinčiu, baimingu ir liguistu.

– Nerimas (kaip ilgalaikis pojūtis) gali atsirasti po sunkios fizinės ar psichinės traumos, rimtos ligos. Tokiu atveju reikalinga psichologinė reabilitacija.

– Nerimas – daugelio psichinių ligų simptomas ir priežastis, taip pat kai kurių vaistų vartojimo pasekmė, abstinencijos sindromo palydovas, B grupės vitaminų trūkumo pasekmė.

Kad neįsitrauktume į ilgalaikį nerimą, kuris yra ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas, turime suprasti jo atsiradimo priežastis ir išmokti stabdyti jo pirmąsias apraiškas. Kitaip tai gali išsivystyti į stabilų įprotį, ir tuomet su nerimu reaguosime į bet kokius galimus ar esamus įvykius. Šio įpročio veikimo schema vienoda: žmogus randa savo praeityje nemalonių pavyzdžių (kryptingai ignoruodamas kitus) ir projektuoja juos į ateitį – tuo tarsi sau patvirtindamas, kad nerimauja ne be reikalo.

Taip išgyvenama nemaloni, miglota, kartais ilgalaikė baimė dėl ateities įvykių: ji atsiranda tuomet, kai dar nėra (ir gali nebūti) realios grėsmės žmogui, bet jis jos jau laukia. Tai polinkis išgyventi nerimo būseną be realios priežasties (pvz, pažiūrėjus trilerį ar siaubo filmą), kuris gimdo absurdiškas baimes, darančias didžiulį neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Žmogaus reakcijos tampa neadekvačios, jis nevaldo savo būsenos, ir tai padaro suaugusį žmogų pasimetusiu ir psichologiškai nesaugiu.

Polinkis nerimauti daugiau būdingas vaikams (dėl jų imlumo), moterims (prisiminkime mamų nerimą dėl vaikų) ir emociškai jautriems žmonėms. Vyrai taip pat nerimauja, tačiau rečiau tai pripažįsta. Nerimas lengvai plinta ir persiduoda kitiems, tačiau jei priežasties tam nėra, nelinkę nerimauti žmonės nurimsta greitai, kai tik baigiasi nerimo provokacija.

Žmonės intuityviai privengia nuolat nerimaujančių žmonių, nes jaučia jų slegiančią būseną, kuri persiduoda kitiems kaip nepaaiškinamas vidinis diskomfortas ir poreikis nuo tokio žmogaus atsiriboti. O psichologai pripažįsta, kad polinkis nerimauti (anxiety) yra šiuolaikinės visuomenės socialinė liga: tai vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų, dėl kurio atsiranda ne tik psichinis diskomfortas, bet ir įvairios fobijos, depresijos ir neurotinės būsenos.

Todėl nepamirškime: nerimas – tik kritinėms gyvenimo situacijoms, kasdienybėje jam vietos neturi būti. Pajutę nerimą, įpraskime savęs paklausti: ar yra objektyvi priežastis nerimauti? Ar padeda nerimas išspręsti tai, dėl ko nerimaujame? Ir – jei reikia, visuomet imkimės konkrečių veiksmų keisti nerimą keliančią situaciją.

Ką jūs apie tai manote?

Dvasiškai augame visą gyvenimą. Tam, kad augtume patys ir kad padėtume dvasiškai augti savo vaikams, mes turime žinoti dvasinio augimo etapų užduotis. Jei jas išmokstame laiku, mes tampame dvasiškai brandūs ir jaučiame gyvenimo pilnatvę. Dvasinis augimas – tai kūrybinio žmogaus potencialo išskleidimas, visų žmogiškų dorybių ir geriausių savybių vystymas – tai yra visa tai, kas padaro žmogų žmogumi, kas leidžia jam gyventi harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Žeme.

Pirmasis dvasinio augimo tarpsnis yra iki dvidešimties metų. Labai svarbus periodas, kai augti visapusiškai padeda ir apsaugo artimiausi žmonės. Viskas nauja, todėl žmogus mokosi pažinti save ir pasaulį per jausmus, emocijas ir pojūčius. Savęs išbandymo laikas, gebėjimų ir talentų ieškojimas. Tai periodas, kai žmogus turi išmokti savarankiškumo ir atsakomybės. Jei to neišmokstama, atsiranda dvasinio augimo sustojimo požymiai:

– niūrumas, atsiribojimas nuo artimų žmonių;
– nepasitikėjimas, naujovių ir pokyčių baimė;
– nesugebėjimas būti savimi;
– emocionaliai infantilios, kartais isteriškos reakcijos į įvykius;
– aplinkinių kaltinimas dėl savo nesėkmių, reikalavimas nuolatinio dėmesio ir palaikymo;
– sekimas negatyviais pavyzdžiais.

Ties šio periodo užduotimis dažnai įstringama, todėl matome tiek daug neatsakingų ir nesavarankiškų žmonių. Daugelis dėl savo nesėkmių kaltina tėvus ir vaikystę. Tačiau jei tėvai kažko neišmokė ar ne taip mokė, tai dažniausiai dėl nežinojimo. Kaltinimai nieko nekeičia ir net pats artimiausias žmogus negali ištaisyti vaikystės poveikių, o tuo labiau augti dvasiškai už kitą žmogų – tai individualus procesas. Jei norime pajudėti į priekį, pirmiausiai turime mokytis savarankiškumo ir atsakomybės.

Antrasis dvasinio augimo laikotarpis – nuo 20 iki 40 metų. Aktyvios saviraiškos ir kūrybos, bendradarbiavimo ir partnerystės, veiklumo socialiniame gyvenime ir šeimos kūrimo laikas. Tai gyvenimo periodas, kai turime išmokti surasti atramą savyje, pripažinti savo vertę – kaip žmogaus, kaip asmenybės (saviaktualizacija). Jei to neįvyksta, pasireiškia dvasinio augimo sustojimo požymiai;

– žmogus dvasiškai silpnas, nes nuolat remiasi į kitus, o ne į save;
– nuolat ieškoma išorinių autoritetų;
– prisitaikoma, formuojama netikra asmenybė ir kaukės;
– nuslopinama drąsa ir užgesinamas kūrybingumas;
– jausmų nebrandumas.

Išjudėti padės pasitikėjimo savimi ir veiklumo ugdymas, bendravimas, savo tikslų formavimas, mokymasis analizuoti ir daryti išvadas. Kai žmogaus atramos taškas – jame pačiame, tuomet jis yra dvasiškai stiprus. Tokiam žmogui nereikia išorinės atramos, juo neįmanoma manipuliuoti. Todėl reikia mokytis būti atrama sau, būti patikimu sau pačiam, orientuotis pirmiausiai į savo nuomonę.

Trečiasis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 40 iki 60 metų. Dvasinio brandumo laikas, kai dvasinės žmogaus savybės ypač svarbios, nes jos šiame amžiuje – pagrindinė atrama. Tai metas dalintis savo patirtimi, mokytis ir plėsti savo žinias, kurti ir džiaugtis tuo, kas jau sukurta. Priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, augo dvasiškai ar ne, jis jau gauna savo veiksmų rezultatus: gerus ar formalius santykius su žmonėmis; saviraiškos rezultatus ar jų nebuvimą; meilę ir džiaugsmą ar šaltumą ir liūdesį. Ryškiausias dvasinio nebrandumo požymis šiuo laikotarpiu – atitikimas patarlei “žilė galvon, velnias uodegon“. Tokių negatyvių požymių yra ir daugiau:

– gobšumo apraiškos;
– ilgi pokalbiai apie senatvę;
– atitikimų įvairioms ligoms ieškojimas ir pastovus “gydymasis“;
– proto vystymo sustojimas – apsiribojama prablaškančia literatūra ir buku televizoriaus žiūrėjimu;
– sustiprinta globa savo suaugusiais vaikais, kišimasis į jų gyvenimą;
– jaunimo kritikavimas ir savo moralumo iškėlimas;
– bėgimas paskui jaunystę.

Kaip pratęsti dvasinį augimą, jei sustojote šiame etape? Pirmiausia – išmokti džiaugtis tuo, kas jau yra gyvenime ir aiškiai suprasti, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo įdomias užduotis. Rasti laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų: mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi.. Juk galite būti savimi tikruoju – ir tai nuostabu!

Sekantis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 60 metų. Tai dvasinės išminties laikas, kai žmogus tampa jos turėtoju ir skleidėju. J. Merfis šį laikotarpį pavadino auksiniu, nes jei žmogus teisingai vystosi, tai šis periodas turi būti ypač šviesus ir įdomus dėl sukauptos patirties ir išminties pritaikymo. Jis pastebėjo, kad dvasingi žmonės šiame amžiuje atlieka daug svarbių darbų bei atradimų. O L. Burbo klausė visų, kurie niurzgia, sulaukę tokio amžiaus: “kam tuomet mokomės visą gyvenimą – kad sukrioštume ir suvaikėtume? Ne! Mokomės tam, kad pritaikę sukauptas žinias, gyventume sveikai, pilnatvėje ir džiaugsme. Liūdesys dėl tokio amžiaus – tik neteisingo požiūrio pasekmė.“

Šis laikotarpis – labai ryškus žmogaus dvasios atspindys: jei žmogus piktas, šaltas ir uždaras, tuomet šis periodas niūrus ir liūdnas. O jei teisingai augo dvasiškai visą savo gyvenimą – šiuo metu turės tiek šviesos savyje, kad jos užteks ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Šio laikotarpio dvasinio nebrandumo požymiai:

– pyktis, ateities baimė;
– pavydas jaunystei;
– neapykanta senatvei;
– polinkis į smerkimą ir notacijas;
– tuščiadvasiškumas.

Tai savęs praradimo pasekmė, sukauptos, bet nesuvoktos klaidos, atramos savyje neturėjimas. Tuo tarpu šio garbaus laikotarpio užduotis – būti išminties ir meilės laidininku savo artimiems žmonėms ir visiems aplinkiniams. Kaip nesustoti šiame periode? Būti atviru, bendrauti, keliauti, kurti, judėti, skaityti – gyventi, pajusti amžiaus laisvę! Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau kurti, tęsti mėgiamus darbus ir dalintis savo išmintimi.

Neskirstykime gyvenimo į įdomius ir neįdomius, vertingus ir nuobodžius periodus – kaip pavadinsime juos, taip ir gyvensime. Vertinga ir įdomi kiekviena gyvenimo akimirka. Kiekviename iš mūsų yra poreikis tobulėti ir auginti savo gražiausias žmogiškas savybes. Jos skleidžiasi pamažu – nuo paprastų iki sudėtingiausių. Kad jas išskleistume, turime nuolat augti dvasiškai – tuomet ir jausime gyvenimo pilnatvę 🙂 .